Trečias skyrius
Kitą dieną Kandaulas, pasivedėjęs Gigą į šalį, tęsė tą pačią kalbą, kurią vakar prie Heraklidų portiko buvo pradėjęs. Jau nesivaržydamas patikėtiniui atvėrė širdį ir net Nisija, jei tai būtų išgirdusi, veikiausiai nebūtų supykusi už neprideramą santuokinio gyvenimo smulkmenų atskleidimą – kaltę būtų išpirkusios aistringos karaliaus liaupsės, aukštinančios jos grožį. Gigas mandagiai ir santūriai klausėsi tų ditirambų, juk nežinojo, ar pašnekovas nuoširdžiai, taip entuziastingai skatino jį kuo greičiau apsispręsti. Galiausiai Kandaulas nusivylusiu tonu ėmė kalbėti: „Aš matau, Gigai, tu manimi netiki. galvoji, kad aš giriuosi arba mane, kaip kokį kvailą artoją, apmulkino stora kaimietė, ant kurios skruostų Pigėja (60) pritraiškė ryškių sveikatingumo spalvų, ne, prisiekiu visais dievais! Juk aš susirankiojau, kaip gyvą puokštę, pačias gražiausias Azijos ir Graikijos gėles; esu susipažinęs su viskuo, ką tik sukūrė skulptūros ir dailės menas nuo pat Dedalo laikų, kai jo statulos kalbėjo ir vaikščiojo, Linas (61), Orfėjas ir Homeras išmokė mane harmonijos ir ritmo, dėl to meilė raiščiu neužriša mano akių. viską įvertinu šaltakraujiškai. Jaunystės įkarštis nedaro įtakos mano susižavėjimui, net kai būsiu sukumpęs sukriošėlis, išvagotas raukšlių, kaip Titonas (62) vystykluose, mano požiūris nė kiek nepasikeis, bet aš tau vis tiek atleidžiu už nepasitikėjimą manimi ir menką entuziazmą. Kad mane suprastum, turi pamatyti Nisiją, spindinčią nuostabiu grožiu, be įkyraus šydo šešėlio, be pavydžių drabužių, tokią, kokią ją gamta sukūrė ypatingo įkvėpimo akimirką – to daugiau niekada nebebus. Šį vakarą aš tave paslėpsiu vedybinės menės kampelyje... tu ją pamatysi!
– Valdove, ko jūs iš manęs reikalaujate? – jaunasis karys mandagiai, bet gana šaltai paklausė. – Kaip aš, gyvenantis dulkėse, nebūties bedugnėje, išdrįsčiau atmerkti akis prieš tobulybės saulę? Juk iškiltų pavojus apakti, arba nieko nebeįžvelgti prieblandoje, tik žėrinčius ratilus. Būkite gailestingas savo kukliajam tarnui, neverskite jo daryti dalykų, kurie prieštarauja dorovinėms vertybėms; juk negali pirmas pasitaikęs vyras žiūrėti į tai, kas jam nepriklauso. nemirtingieji visada nubaudžia begėdžius ir įžūliuosius, kurie užklumpa juos dieviškai apsinuoginusius. Aš jumis tikiu, Nisija yra gražiausia iš visų moterų, o jūs esate laimingiausias iš vyrų, netgi Heraklis, jūsų protėvis, per daugelį karo žygių nesutiko moters, kuri bent šiek tiek prilygtų karalienei. Jeigu jus, valdove, garsiausi pasaulio menininkai laiko geriausiu grožio vertintoju ir klausia jūsų patarimo, tai kodėl jums parūpo mano, tamsuolio kareivos, požiūris? Taigi atsisakykite fantazijų, kurios tikrai nepridera jūsų karališkajai didenybei ir dėl kurių pradėtumėt gailėtis, kai tik fantazijas įvykdytumėt.
– Paklausyk, Gigai, – atsakė Kandaulas, – tau atrodo, kad noriu tave išbandyti, bet prisiekiu mano protėvio laužo pelenais, kurie padarė jį dievu, aš kalbu nuoširdžiai ir be jokių slaptų kėslų!
– O Kandaulai! Nė kiek neabejoju jūsų gera valia, jūsų užsidegimas tikrai nuoširdus. Bet kai aš jums paklusiu, jūs galbūt pajusite gilų pasidygėjimą manimi, pradėsite manęs neapkęsti kaip tik dėl to, kad aš jums pernelyg mažai priešgyniavau. Ir jūs panorėsite atsiimti iš mano per prievartą nekuklių akių atvaizdą, į kurį proto sumaišties akimirką leidote joms pažvelgti, ir kas žino, ar nepasmerksite jų amžinajai kapo nakčiai už tai, kad jos žiūrėjo tuo metu, kai privalėjo būti užsimerkusios.
– Nieko nebijok, duodu karaliaus žodį, tau nieko bloga nenutiks.
– Atleiskite savo vergui, kad jis dar drįsta ir po tokių nuoširdžių garantijų šiek tiek paprieštarauti. Ar pagalvojote, kad tai, ką siūlote, yra santuokos šventumo išniekinimas, neištikimybė žvilgsniu ir mintimis? Labai dažnai moteris mano, jog kartu su drabužiais nusimeta ir savo skaistumą, ir vieną kartą žvilgsniu suteršta, nors iš tikrųjų liko dorybinga, gali pagalvoti, kad jau neteko savo tyrumo vainiko. Tikiu, jūs manęs nenubausite, tik kas mane apsaugos nuo Nisijos rūstybės? Karalienė tokia santūri, tyra, baikščiai drovi ir tokia nekalta, kad sakoma, jog nedaug teišmano apie Himenėjo paslaptis. Jei ji sužinos apie šventvagystę, kas atsitiks? Kokią bausmę ji man, tegul tik iš pagarbos valdovui nusidėjusiam, paskirs, kad išpirkčiau savo kaltę? Kur nuo jos keršto ir įtūžio pasislėpsiu?
– Tikrai nenumaniau, kad esi toks išmintingas ir atsargus, – šiek tiek ironiškai šyptelėjęs, pasakė Kandaulas. – bet visus pavojus tu tik įsivaizduoji. Aš tave taip paslėpsiu, kad Nisija niekada nesužinos, jog ją dar kas nors, be karališkojo sutuoktinio, matė.
Gigas, negalėdamas ilgiau priešgyniauti, sutiko karaliaus malonei atsiduoti. Jis priešinosi, kiek sugebėjo, jo sąžinė dėl to, kas galėjo nutikti, turėjo būti rami. Tačiau Gigas slapčia dar ir baiminosi, kad ilgiau atsisakinėdamas palaikyti Kandaulo įkarštį, nestotų skersai kelio likimui, kuris, atrodė, tiesiog geidė suartinti jį su Nisija dėl kažkokių aukštesnių tikslų, kurių prasmės jam nebuvo leista suvokti.
Gigas nė menkiausiai nenujautė, kokia galėtų būti jo ir Kandaulo užmačių atomazga, mintyse regėjo tūkstančius padrikų ir neaiškių vaizdinių. Jo slapta meilė, tūnojusi ant paties žemiausio sielos laiptelio, vedama blankaus vilties spindulėlio, palypėjo kelias pakopas aukštyn; neįmanomybė nebe taip sunkiai slėgė širdį, dingojosi, kad jam padeda dievai. Išties, kas galėtų pamanyti, jog legenda tapusios Megabazo dukters moteriškos grožybės jam, kažkokiam Gigui, daugiau nebebus jokia paslaptis!
– Eime, Gigai, – imdamas jį už rankos pasakė Kandaulas, – kaip tik laikas gera proga pasinaudoti. Dabar Nisija ir tarnaitės vaikštinėja po sodą, eime, apžiūrėsime vietą ir parengsime šiam vakarui karinių gudrybių planą.
Karalius nusivedė patikėtinį painiais koridoriais, kurių atšakos tiesėsi vedybinio kambario link. Miegamojo durys, padarytos iš kedrinių lentų, buvo taip gerai suleistos, kad tarpelių visai nesimatė. Vergai lentas buvo įtrynę lininio audeklo gabalu, pamirkytu aliejuje, medis blizgėjo lyg marmuras, o žvaigždučių pavidalo daugiabriaunės varinių vinių galvutės žėrėjo kaip gryniausias auksas. Durims varstyti buvo sukurta itin sudėtinga odinių diržų ir žiedų sistema, suprantama, mazgus atnarplioti mokėjo tik Kandaulas ir jo žmona, pridurkime, kad anais laikais šaltkalvystė tebebuvo primityvi.
Kandaulas atraizgė mazgus, paleido žiedus, kad jie nuslystų diržais, rankena, kurią įkišo į lizdą, pakėlė velkę, ja durys buvo uždarytos iš vidaus, ir, pastatęs Gigą prie sienos, nuleido vieną sąvarų taip, kad ji visiškai Gigą uždengė; tik dabar durys jau nebe taip tiksliai įgulė į ąžuolines sijų staktas, rūpestingai nusvidintas ir sumanaus meistro pagal virvelę suleistas, – jaunasis karys nebūtų galėjęs nė per tarpelį, paliktą vyriams sukiotis, aiškiai įžiūrėti, kas kambaryje dedasi.
Tiesiai priešais duris stovėjo karališkoji lova, užkelta ant pakylos su daugeliu laiptelių, apklota purpuriniu užtiesalu; kalinėto sidabro kolonos laikė baldakimo stogelį, papuoštą reljefine lapija, kur amūrai su delfinais žaidė; tankios auksu papuoštos užuolaidos lyg palapinės apsiautalai gaubė šį prabangų guolį.
Ant židinio, dievų globėjų aukuro, stovėjo vazos, nulietos iš brangiųjų metalų, gėlėtos emaliuotos vazelės, taurės su dviem rankenomis – visi indai, kurių reikia nuliejimo aukai.
Sienas, dailiai apkaltas kedrinėmis lentelėmis, ramstė vienodais tarpais sustatytos juodojo bazalto statulos, sustingusios nenatūraliomis pozomis, tokios būdingos egiptietiškai skulptūrai, rankose jos laikė bronzinius deglus, į kuriuos buvo įstatytos dervuoto medžio balanos.
Onikso lempa kybojo ant sidabro grandinės, pritvirtintos prie lubų sijos, kurią buvo įprasta vadinti „juodąja“, nes tarp kitų ji viena būdavo nuolatos apsmilkusi. Vergas kiekvieną vakarą privalėdavo į tą žibintą įpilti kvapnaus aliejaus.
Ant nedidelio stulpelio prie lovos galvūgalio buvo sukabinti trofėjiniai ginklai: šalmas su antveidžiu, dvigubas keturių jaučio odų skydas, padabintas alavu ir variu, dviašmenis kalavijas, kelios uosinės žalvariniais antgaliais svaidomosios ietys.
Ant medinių strypelių kabojo Kandaulo tunikos ir apsiaustai, buvo paprastų ir dvigubų, vienas – triskart mirkytas purpuriniuose dažuose ir apnertas raštais, vaizduojančiais medžioklę: dideli Lakonijos molosų veislės šunys persekiojo ir draskė elnius; vienos tunikos audinys buvo toks plonas ir švelnus lyg svogūno luobelė, atrodė, kad ji šviečia išaustų saulių spinduliais. Tiesiai priešais karo trofėjų rinkinį stovėjo dramblio kaulu ir sidabru apkaltas krėslas, kurio sėdynę dengė leopardo kailis, išmargintas tartum milžino Argo (63) oda, daugeliu juodų akių, šalia krėslo – išilgai perpjautos kopėtėlės, ant jų Nisija pasikabindavo savo drabužius.
– Paprastai aš pirmas einu miegoti, – pasakė Gigui Kandaulas, – ir palieku duris praviras, kaip dabar. Nisija dažniausiai dar nori pabaigti kokią nors audžiamo kilimo gėlę, duoti nurodymus tarnaitėms, todėl gulti ateina vėliau. Na, pagaliau jos sulaukiu. Ji lėtai, ilgai, tarsi sunkiai dirbtų, po vieną dėlioja ant krėslo savo drapanas ir tunikas, mat rytais ji, lyg gyva mumija, drabužius susiraišioja raiščiais. Iš slėptuvės galėsi stebėti jos grakščius judesius, gėrėtis jos neprilygstamais veido bruožais ir nuspręsti, ar Kandaulas yra tik jaunas beprotis, kuris tuščiai giriasi, ar jam iš tiesų priklauso nuostabiausio grožio perlas, koks dar nėra puošęs nė vienos karūnos!
– O karaliau, aš jumis tikiu ir be šito išbandymo, – atsakė Gigas, išeidamas iš slėptuvės.
– Kai ji nusirengia, – tęsė Kandaulas, lyg neišgirdęs, ką sako jo patikėtinis, – neskubėdama atsigula šalia manęs. Kaip tik tą akimirką, kai ji, eidama nuo krėslo iki lovos, atsuka į duris nugarą, tu privalai pasprukti. Suimk save į rankas taip, lyg turėtum eiti per javus, jau brandinančius varpas, sergėkis, kad nė smiltelė negirgžtelėtų po tavo sandalu, sulaikyk alsavimą ir kuo tyliau pasitrauk iš slėptuvės. Prieškambaris skendi prieblandoje, blanki vienintelės degančios lempos šviesa nesiekia slenksčio. Dėl to neabejoju, jog Nisija tavęs nepastebės, bet jau rytoj bus dar vienas pasaulyje žmogus, kuris supras mano susižavėjimą ir nebesistebės mano entuziazmo protrūkiais. Na štai pagaliau ir diena blėsta, saulė tuoj varys savo ristūnus atsigerti Hesperijos (64) vandenų, pačiame pasaulio pakraštyje, už stulpų, kuriuos kadaise pastatė mano protėvis; taigi grįžk į slėptuvę, Gigai; nors laukimo valandos ir prailgs, bet prisiekiu auksinėmis Eroto strėlėmis: tu nesigailėsi, kad tuščiai praleidai laiką!
Tai pasakęs, Kandaulas paliko Gigą kiūtoti už durų. jaunojo karaliaus patikėtinis, priverstas laukti vėlyvo vakaro, leido mintims laisvai skrajoti. Suprantama, Gigo padėtis buvo labai keista. Jis mylėjo Nisiją kaip tolimą žvaigždę, be vilties sulaukti atsako; įtikėjęs, jog bet kokie bandymai būtų beprasmiški, jis nedėjo nė menkiausių pastangų, kad bent kiek suartėtų su Nisija. Ir vis dėlto, nelauktai susiklosčius netikėtoms aplinkybėms, jam lyg iš dangaus nukrito lobiai, skirti vien tik meilužiams ir sutuoktiniams; iki šiol Gigas ir Nisija nei žodeliu, nei žvilgsniu nebuvo persimetę, karalienė nė nenumanė, kur jis dabar yra, nors jau greitai jos grožybės Gigui nebebus paslaptis. Tai bent padėtis! Tu slapta myli moterį, kuri visiškai tavęs nepažįsta, ir jos vyras, drakonas, kuris turėtų budriai saugoti prieigas, tave iki vedybinio miegamojo durų palydi – tai ar čia nėra kuo stebėtis ir dėl ko jausti dėkingumą likimui?
Jis tebebuvo įsigilinęs į šiuos apmąstymus, kai išgirdo grindų plokštėmis ataidint žingsnius. Bet dar tik vergai atėjo į lempą įpilti aliejaus, įmesti į smilkykles kvepalų ir žarijų, dailiai ant karališkųjų patalų išdėlioti purpurinius ir šafraninius ėriukų kailius.
Lemtingoji valanda artėjo, ir Gigas jautė, kaip dažnėja jo širdies dūžiai ir kraujas gyslose vis smarkiau tvinkčioja. Jis buvo linkęs iš slėptuvės pasitraukti, kol dar neatėjo karalienė, vėliau Kandaului pasakytų, jog Nisiją matė, jos grožį visaip liaupsintų, galbūt karalių įtikintų, kad iš tiesų slėptuvėje lindėjo. Tegu Gigas ir pasižymėjo laisvo elgesio pomėgiu, bet nestokojo ir takto, taigi jam buvo šlykštu vogti malonumą, dėl kurio, jei šis būtų pasiekiamas laisvu susitarimu, ir gyvenimą paaukotų. vyro bendrininkavimas tokią vagystę darė dar niekingesnę, ir Gigas svajojo apie laimę visai kitokiomis aplinkybėmis pamatyti tą Azijos grožio stebuklą. Suprantama, ir pavojaus baimė, pripažinkime tai kaip tikri istorikai, turėjo įtakos jo moralinėms abejonėms. Šiaip jau Gigas nestokojo drąsos: jis, apsiginklavęs strėline ir lanku, įsilipęs į karo vežimą išdrįstų mesti iššūkį narsiausiems kovotojams, o medžioklėje nė nemirktelėjęs pultų Kalidono šerną ar Nemėjos liūtą, bet dabar jo neryžtingumą paaiškino meilė gražiai moteriai, vien mintis apie dirstelėjimą į ją pro durų plyšelį kėlė drebulį. Kas gi galėtų pasipuikuoti visomis drąsos atmainomis? Juk Gigas suvokė, kad neliktų nenubaustas, jei Nisija jį, bejėgį, užkluptų. Kita vertus, šis nuotykis galėjo lemtingai pakeisti visą jo gyvenimą – jeigu tik akimirką jos veidą matęs prarado dvasinę ramybę, tai kas atsitiks, kai pamatys šį tą daugiau? Ar apskritai bebus įmanoma gyventi, jeigu jo svajones papildys vaizdiniai nuostabaus kūno, atrodo, sutverto tik nemirtingiesiems bučiuoti? Kuo jis taps, jei nebepajėgs paslapčia sutramdyti savo aistros, kaip iki šiol jam tai pavykdavo? Ar jis nesurengs prieš visą Lydijos karaliaus dvarą pajuokos verto savo beprotiškos meilės spektaklio, ar pavyks jam iš karalienės išmelsti nors lašą kad ir paniekinamo gailesčio? Tokios pasekmės jam atrodė labiausiai tikėtinos, nes ir Kandaulo, teisėto Nisijos vyro, šaltas protas nesugebėjo atsispirti to antžmogiško grožio sukeltam svaiguliui – taip, apsvaigo protas to paties nerūpestingo jauno karaliaus, kuris iki šiol iš meilės tik šaipydavosi, juk jam už viską svarbesni buvo paveikslai ir skulptūros. Šie Gigo apmąstymai buvo labai išmintingi, bet visiškai nenaudingi, nes kaip tik tuo metu Kandaulas įėjo į kambarį ir, peržengdamas slenkstį, vos girdimai, bet aiškiai sukuždėjo: „Kantrybės, mano vargše Gigai, Nisija tuoj ateis!“
Kai Gigas įsitikino, kad trauktis jau per vėlu, ankstesnės jo mintys bemat išgaravo, juk jis buvo karštas jaunuolis ir jau nekantriai troško pamatyti tą grožio spektaklį, kurį jam surengė Kandaulas. Bet iš dvidešimt penkerių metų gvardijos kapitono, lyg iš pražilusio filosofo, dar negalima reikalauti kokio nors vidinio griežtumo.
Pagaliau švelnus drabužių klosčių šlamėjimas, pasigirdęs įsiviešpatavusioj kapų tyloj, pranešė, kad karalienė jau ateina. Ji, tarytum skambant iškilmingai odei, šokio žingsniu lengvai peržengė talamo slenkstį, virpantis nuo jos plevėsuojančių šydo klosčių oras dvelktelėjo Gigui į skruostą, net silpna pasidarė, tad Gigas turėjo atsiremti į sieną, kad stiprus jausmų antplūdis nepakirstų kojų. Tačiau jam pavyko suimti save į rankas, prisiartinti prie plyšelio duryse ir įsitaisyti taip, kad jo žvilgsnis nepraleistų ničnieko, kas vyks scenoje.
Nisija priėjo prie dramblio kaulo suolelio ir, imdama už bumbuliukų, pradėjo iš plaukų traukioti smeiges, laikančias jos šydą; Gigas iš tamsios slėptuvės, kurioje tūnojo susigūžęs, galėjo kuo įdėmiausiai apžiūrėti tą gražų ir kupiną didingumo veidą, kurį anksčiau tik probėgšmais matė: išlakus kaklas, plonas ir stangrus, kuriame Afroditė mažuoju piršteliu įbrėžė tris vos pastebimas raukšleles, jas mes dar ir šiandien vadiname Veneros karoliais; ant pakaušio, balto kaip alebastras, raitosi šelmiškos ir nepaklusnios garbanėlės; lyg pasidabrinti pečiai kyla iš chlamidos iškirptės kaip mėnuliai, išnyrantys iš tiršto debesies. Kandaulas, ant pagalvėlių prigulęs ir džiaugsmingai į savo žmoną žiūrėjęs, vos garsiai neprasitarė: „Gigas, kuris atrodė toks abejingas, atsainus ir užsispyręs, dabar turėtų būti mano tiesa bent perpus įtikintas.“
Karalienė, atidariusi skrynelę, padėtą ant staliuko, stovinčio ant vienos naguotos liūto kojos, pradėjo nusiiminėti sunkias apyrankes ir brangakmenių vėrinius, ir kai tuos lobius į skrynelę dėliojo, Gigui pasimatė jos nuogos rankos, tokios baltos ir grakščios, tarsi Heros, Olimpo karaliaus Dzeuso žmonos ir sesers. Kad ir kokie brangūs atrodė papuošalai, jie nė iš tolo nebuvo verti žavumo tų vietų, kurias dengė, ir jei Nisija būtų koketė, pagalvotum, jog papuošalus užsideda tik tam, kad meilužiai maldautų juos nusiimti. Žiedai ir kaltiniai papuošalai paliko ant jos gležnos ir švelnios lyg lelijos odos vos matomus rožinius įspaudus, kuriuos karalienė smulkutės rankos plonyčių pirštų apvalutėmis pagalvėlėmis ėmė masažuoti, kad kuo greičiau išnyktų.
Paskui ji grakščiu judesiu paskleidė plaukus, lyg balandis savo plunksnas sniege papurtė, ir jie, smeigtukų jau neprilaikomi, nuslydo per jos nugarą ir krūtinę įmantriomis spiralėmis, kaip hiacintų gėlynas pražydo; ji dar kelias akimirkas išsidraikiusias sruogas glaustė, kad sudarytų plaukų visetą. Negalėjai atsižavėti, kai auksinių plaukų šaltinėliai sruvo tarp jos sidabrinių pirštų, o paskui rankos gracingai, it gervių kaklai, suko plaukus į kuodą. Jeigu jums bent kartą pasitaikė matyti tas nuostabias etruskų juodąsias vazas, išmargintas raudonais piešiniais, vaizduojančiais vadinamojo graikų tualeto scenas, tai galėsite apytikriai įsivaizduoti, kokia grakšti tuo metu buvo Nisijos poza, ji ir mūsų dienų dailininkams ir skulptoriams suteiktų entuziastingo kūrybinio polėkio.
Karalienė, susitvarkiusi plaukus, atsisėdo ant dramblio kaulo suoliuko ir pradėjo atrišinėti koturno (65) mazgelius. Nors mes, avėdami tuos siaubingus savo batus, ir esame įsitikinę, kad dėvime puikų apavą, bet iš tiesų tą absurdą pralenkia tik kiniški pusbačiai, o mes jau net pamiršome, kaip atrodo žmogaus pėda. Nisijos pėda buvo kaip reta grakšti, net jeigu ją vertintume pagal griežčiausius senovės Graikijos ir Azijos grožio kriterijus. Didysis pirštas, lyg paukščio nykštys, šiek tiek atšlijęs, kiti pirštai už jį ilgesni, sudaro darnią simetriją; nagai apvalūs ir blizga kaip agatai, kulkšnys plonos ir kuplios, kulnas – truputį rožinio atspalvio, vargu ar toje pėdoje surastum kokį nors trūkumą. Blauzda buvo glotniai apvali, nuo jos lempos šviesa atsispindėjo tartum nuo poliruoto marmuro – niekur negalėjai įžvelgti duobučių šešėlių.
Gigas, visiškai pasinėręs į stebėjimą ir jau suprasdamas, kas iš tiesų galėjo įvaryti Kandaulą kone į beprotybę, pagalvojo: jei jau dievai jam patikėjo tokį lobį, tai karalius privalėtų ir žinoti, kaip jį pridera saugoti.
– Nagi! Nisija, ar dar neateinate šalia manęs atsigulti? – paklausė Kandaulas; karalienė neskubėjo, o jis norėjo sutrumpinti Gigo budėjimo laiką.
– Taip, mano brangusis valdove, aš tuoj baigsiu, – atsakė Nisija.
Ji atsegė kamėją, kuri ant peties prilaikė jos viršutinį apdarą, – beliko tik tuniką nusimesti. Gigas, tūnodamas už durų, juto, kaip smilkiniuose tvinkčioja kraujas, o širdis daužosi taip stipriai, jog atrodė, kad ją gali išgirsti žmonės kambaryje; kapitonas, norėdamas užslopinti tą dunksėjimą, prispaudė prie krūtinės delną, ir kai Nisija grakščiu nerūpestingu judesiu atsegė tunikos diržą, Gigui pasidingojo, kad susijaudinimas kojas jam pakirs.
Nisija, gal instinktyvia nuojauta, gal jautria oda, dar niekada nepaliesta svetimo žvilgsnio, įtarusi ar gal net pajutusi, kad yra susižavėjusių akių nužiūrima, staiga suabejojo, ar nusimesti tuniką, paskutinę drovumo apsaugą. jos pečiai, krūtys ir nuogos rankos du ar tris kartus nervingai virptelėjo, lyg prie jos kūno būtų sparneliu švelnutėliai glustelėjusi naktinė plaštakė ar kažkieno įžūlios lūpos būtų iš prieblandos artėjusios.
Pagaliau ji, atrodo, pasijuto saugi ir nusimetė tuniką: baltoji jos kūno poema akimirksniu nutvilkė stebėtojo širdį ir protą visu puikumu, tarsi nutraukus uždangalą nuo deivės statulos per šventyklos atidarymą. Šviesa, net virpuliuodama iš malonumo, užliejo dailų moters kūną; spinduliai, užmiršę gražinti auksines urnas, sages su brangakmeniais ir žalvarinius trikojus, apšvietė tik Nisiją, visa kita paliko prieblandoje. Jeigu būtume Periklio laikų graikai, galėtume pasimėgaudami liaupsinti tas vingrias gyvatiškas linijas, elegantiškus įlinkius, lyg nusvidintus šonus, tas krūtis, kurios Hebei (66) galėtų būti formomis taurėms lieti, bet šių laikų dorovės nuostatai neleidžia tokių dalykų aprašinėti; tai tik plunksnai neatleidžiama to, kas nedraudžiama skulptoriaus kaltui, be to, pripažinkime, yra dalykų, kuriuos gerai aprašyti įmanoma tik marmure.
Kandaulas šypsojosi išdidaus pasitenkinimo šypsena. Nisija, susikryžiavusi rankas ant krūtinės, skubiu žingsniu, lyg gėdydamasi, kad gimė tokia graži, nors buvo tik mirtingo vyro ir moters duktė, nuskubėjo link lovos; prieš atsiguldama į patalus šalia savo karališkojo vyro, staiga grįžtelėjo atgal ir pro durų plyšelį pamatė žėruojančią, lyg Rytų legendų karbunkulas, akį. Suprantama, kalbos apie jos dvigubais vyzdžiais akis ir gandai apie stebuklingą akmenį, išimtą iš drakono galvos, buvo netiesa, tačiau negalime abejoti, kad ji tarsi žalsvai švytinčiu katės ar tigro žvilgsniu gebėjo skvarbyti sutemas.
Ir jos balsas, beveik kaip stirnos, kuriai į šoną sminga strėlė žaliuose tankumynuose, jau ėmė sprūsti iš gerklės, tačiau Nisijai užteko valios susitvardyti ir ji atsigulė šalia Kandaulo šalta kaip gyvatė mirties atspalvio žibuoklėmis patamsintais skruostais ir lūpomis; joks raumenėlis, jokia veido gyslelė nė nevirptelėjo, galiausiai lengvas ir vienodas alsavimas turėjo vyrą įtikinti, kad Morfėjas lipnios aguonų sunkos jai ant akių vokų užlašino.
Ji viską atspėjo ir suprato.
Ketvirtas skyrius
Nors Gigą smarkus drebulys krėtė ir jis jautėsi lyg pakvaišęs, bet iš slėptuvės miegamajame traukėsi tiksliai prisilaikydamas Kandaulo nurodymų, ir jei Nisija, jau užkėlusi koją ant lovos krašto, nebūtų lemtingai pasukusi galvos ir pastebėjusi, kaip kapitonas bėga, tai karalienė niekada nebūtų sužinojusi, kad jos teisėtas vyras labiau aistringas, nei garbingas, žmonos moteriškas grožybes su purvais sumaišė.
Jaunasis karys, gerai žinojęs visus rūmų užkaborius, nesunkiai rado išėjimą. Paklaidžiojęs po visą miestą nežinia kur vedančiu žingsniu, lyg beprotis, atsibastęs iš Antikiro (67) pusiasalio, bet atpažinęs budintį prie miesto vartų sargybinį, paprašė, kad jį išleistų, ir išėjo pasivaikščioti po laukus. Galva ūžė, skruostai liepsnojo lyg nuo karštinės, jis sunkiai alsavo, pagaliau išsitiesė ant drėgnos nuo nakties ašarų žolės, kad šiek tiek atsivėsintų, bet pro tankias žoles ir pipirnes išgirdęs iš paunksnės atsklindant sidabrinį najadės (68) niūniavimą, jis atsikėlė ir nužingsniavo į balso pusę, atrado šaltinį, panardino iki pečių rankas į krištolinę jo versmę, apsiprausė veidą ir išgėrė kelis gurkšnius šalto vandens, kad bent kiek numaldytų tą svilinantį vidinį karštį. Jei kas nors toje blankioje žvaigždžių šviesoje būtų jį pamatęs, tai veikiausiai būtų supainiojęs su Narcizu, besigainiojančiu savo atvaizdą, deja, Gigas, ne save buvo taip įsimylėjęs.
Jis niekaip negalėjo galutinai atsipeikėti. Anąsyk netikėtai pamatyta Nisija jį apsvaigino lyg į tarpuakį smogusi raityta žaibo strėlė, kaip šviesos sūkurys pro jį pralėkė, ir jau tada Gigas suprato, kad visą gyvenimą nebesugebės užmiršti to vaizdinio. Dabar meilė sužydėjo taip staiga, kaip tos gėlės, kurios akimirksniu išsiskleidžia. Kaip nors tramdyti aistrą nuo šiol pasidarė neįmanomas dalykas. Argi priversi purpuru nusidažiusias bangas, kurias Poseidonas savo tridančiu iškedeno, nesidaužyti putotomis keteromis į pakrantės uolynus, bet ramiai vartytis baltuose smėlio pataluose. Gigas jau nebebuvo savo jausmų šeimininkas, jis išgyveno tą stingdančią neviltį, kurią patiri, kai skrieji karo vežimu ir matai, kad tavo ristūnai, pasibaidę ir pasidarę visiškai nevaldomi, lekia beprotiškais šuoliais link prarajos, kurios dugnas nusėtas uolomis. Šimtai tūkstančių minčių pakrikais spiečiais galvoje sukosi: tai jis kaltino likimą ir keikė motiną, kam leido išvysti dienos šviesą, tai priekaištavo dievams, kad gimė ne sosto paveldėtoju, tuomet jam būtų atsivėrusi reali galimybė vesti satrapo dukterį.
Aitrus kartėlis ėdė jam širdį – Gigas pavyduliavo karaliui. Tą akimirką, kai tunika, lyg po skrydžio ant žolės tupiantis baltas balandis, nusklendė Nisijai po kojų, Gigui pasidingojo, kad ji priklauso jam, bet Kandaulas ją atėmė iš jo. Iki to laiko Gigas savo meilės svajonėse nesuteikdavo itin reikšmingo vaidmens Nisijos sutuoktiniui, karalienė jo mintyse gyveno kaip gryniausia abstrakcija, atvirai dar neparodžiusi intymių dalykų, kurių nesivaržoma tik santuokoje, todėl šie kartūs ir skausmingi tiems, kurie pamilsta moterį, priklausančią kitam vyrui... ir iš jo akių jau nesitraukė vaizdas, kaip šviesiaplaukė Nisijos galva, it trapi gėlė, svyra prie plataus rudagalvio Kandaulo peties, ir tai audrino jo įniršį. Tik kokiai minutei sugrįždavęs blaivus protas jau negalėjo priversti susitaikyti su padėtimi, kuri kitaip ir negalėjo susiklostyti, ir Gigas jautė, kaip sieloje gimsta niekuo nepateisinama neapykanta valdovui. Dabar Kandaulo sprendimas leisti Gigui dalyvauti karalienės nusirengimo rituale atrodė kaip žeminanti patyčia, šlykšti iki rafinuoto žiaurumo, nes kapitonas visai pamiršo, kad karalius ničnieko negalėjo žinoti apie jo meilę karalienei ir ieškojo tik patikėtinio, kurį vertino kaip moterų grožio žinovą, pagarsėjusį, beje, ir lengvabūdišku elgesiu. Tai, ką būtų galima laikyti dideliu pasitikėjimu ir malone, pavirto į mirtiną įžeidimą, kuris jau kurstė mintis apie kerštą. Juk scena, kurios nebyliu liudytoju Gigas pabuvo, rytoj neišvengiamai turės pasikartoti, ir vos apie tai jis pagalvojo, liežuvis pridžiūvo prie gomurio, kaktą išpylė šaltas prakaitas, o ranka konvulsyviai įsikibo į dviašmenio kalavijo rankeną.
Vis dėlto nakties vėsa, pati geriausia patarėja, jį šiek tiek nuramino, Gigas sugrįžo į Sardus anksčiau, negu išaušęs rytas būtų galėjęs jį išduoti, parodyti retiems praeiviams ir vergams, atsikėlusiems ūkio darbų dirbti, jo veido blyškumą ir netvarkingą aprangą. Gigas kankinama širdimi nuėjo į sargybos postą, už kurį rūmuose buvo atsakingas. Beveik neabejojo, jog Kandaulas netrukus ir vėl jį pasišauks; kad ir kokie kerštingi jausmai jį tuo metu draskė, Gigas nesijautė užtektinai galingas, kad išdrįstų parodyti savo pyktį karaliui, ir jeigu šis vėl būtų liepęs pabūti patikėtiniu, kurio vaidmuo dabar jam kėlė tik siaubą, Gigas niekaip nebūtų galėjęs atsisakyti. Atėjęs į rūmus, jis susirado vietą ant laiptų vestibiulyje, apkaltame kiparisu, atsisėdo, atsirėmė į koloną ir, teisindamasis, kad pavargo nuo ilgo budėjimo, užsitraukė ant galvos apsiaustą ir ruošėsi neva snūstelėti, nes norėjo išvengti pokalbių su kitais sargybiniais.
Kad ir kaip baisiai naktis praėjo Gigui, nė kiek ne maloniau ją praleido ir Nisija, jai nė akimirkai nekilo abejonių, kad stebėtoją miegamajame paslėpė pats Kandaulas. Karaliaus atkaklumas, kai jis prašydavo, kad žmona taip aklinai nesidangstytų veido, dievų tam ir sukurto, jog žmonės juo žavėtųsi, apmaudas, susikaupęs dėl griežtų atsisakinėjimų pasirodyti apsirengus graikiška maniera per visuotinius aukojimus ir viešas iškilmes, pašaipos, kurių jis niekada nešykštėdavo vadindamas jos elgesį laukiniu ir barbarišku, karalienei daugiau negu įtikinamai liudijo, kad jaunasis Heraklidas, kuriam dorovingumas rūpėjo ne daugiau nei pirmam pasitaikiusiam Atėnų ar Korinto skulptoriui, kažkam suteikė leidimą susipažinti su paslaptimis, kurių apskritai niekas neturi teisės žinoti. Jei pats karalius nepamalonintų, niekam neužtektų drąsos ryžtis tokiam dalykui, nes už slaptą stebėjimą mirties bausmė būtų neišvengiama.
Kaip lėtai jai slinko tos niūrios valandos! Kaip nerimastingai ji laukė, kol rytmetys įmaišys savo pilkšvų atspalvių į gęstančios lempos šviesos atšvaitus! Jai atrodė, kad Apolonas daugiau nebeįlips į savo vežimą ir kad kažkieno nematoma ranka sustabdė saulės laikrodžio smilčių byrėjimą. Ir ši naktis, trumpa kaip ir visos kitos, jai, pasirodė, tęsėsi lyg poliarinės Kimerijos tamsumos gerą pusmetį.
Šitaip ji laukė ryto – sugniuždyta, sustingusi kaip akmuo nedrįso nė krustelėti šalia Kandaulo, baimindamasi, kad tik jis prie jos neprisiliestų. Iki šiol ji ir nejautė ypatingai karštos meilės Mirso sūnui, bet, kaip pridera garbingai žmonai santykiuose su vyru, puoselėjo šiam tikrą pagarbą ir giedrą švelnumą, nors karaliaus pernelyg laisvos pažiūros, būdingos graikams, į papročius labai dažnai ją piktindavo, o jo supratimas apie drovumą kaip diena nuo nakties skyrėsi nuo jos įsitikinimų, ir štai dabar karalienė, taip giliai įskaudinta, vyrui bejuto vien ledinę neapykantą ir gaižią panieką, net mintis apie jo glamones atrodė baisesnė už mirtį. Tokio pažeminimo negalima atleisti, nes barbarų tautų, ypač persų ir baktrų, žmogui yra didelė gėda, jei jį – nesvarbu, moterį ar vyrą, – prašalaitis nuogą pamato.
Pagaliau Kandaulas atsikėlė, ir Nisija, taip pat pakirdusi iš apsimestinio miego, skubiai išėjo iš to, jos akimis žiūrint, išniekinto miegamojo, lyg jame naktį būtų vykusios bakchančių ar kurtizanių orgijos. Ji tiesiog troško daugiau nebekvėpuoti tuo užterštu oru ir, kad galėtų netrukdoma pasinerti į sielvartą, bėgte nubėgo į savo pagrindinius apartamentus moteriškoje rūmų pusėje; pliaukštelėjusi delnais susikvietė verges, liepė jai ant rankų, pečių, krūtinės bei viso kūno išpilti begalę ąsočių vandens, lyg tas apvalantysis ritualas galėtų nuplauti purvus, kuriais jos kūną suteršė Gigo akys. Paėmusi iš tarnaičių pūkuotą rankšluostį, sugėrusį paskutinius maudynės lašus, ji šluostėsi kūną taip energingai, jog atrodė, kad nutrintomis vietomis slenka švelnaus atspalvio purpurinis debesis.
„Tuščiai piltum ant manęs visų upių ir šaltinių vandenis, Okeaną iki paskutinio jo lašo, – numetusi drėgnus rankšluosčius ir išsiuntusi tarnaites, ji leidosi į apmąstymus, – nuo to tikrai nepasidaryčiau švaresnė. Toks purvas nuplaunamas tik krauju. Ak! Tas žvilgsnis, tas žvilgsnis įsirėžė man į atmintį, jis mane tebeglosto, slegia ir degina lyg Neso (69) tunika, išmirkyta pūlingame kraujyje. Aš po drabužiais jaučiu lyg nuodais išteptą audeklą, kurio neįmanoma atplėšti nuo kūno. Veltui apsivilkčiau daugiau drabužių, vienus ant kitų, rinkčiausi dar mažiau permatomus audinius, dar tankesnius iš pačių tankiausių apsiaustų, vis vien ant mano nuogo kūno liktų šitas gėdos drabužis, nuaustas iš svetimavimo ir begėdiškumo žvilgsnių. Nuo pat tos valandos, kai iš garbingų mano motinos įsčių atėjau į šį pasaulį, perniek mane auklėjo taip griežtai, apgaubę, tarsi egiptiečių deivę Izidę, aklinu šydu, kurio nieks negalėjo nė kraštelio kilstelėti, už tokį įžūlumą nesumokėjęs gyvybe; perniek mane augino kuo toliau nuo bet kokios nepadorios aistros, bet kokios nešvankios minties, tuščiai likau nė akyse neregėjusi jokio vyro, tyra kaip sniegas, kuriame net erelio nagas negali palikti įspaudo, nes kalnas, juo apsnigtas, pernelyg aukštai yra iškėlęs savo viršūnę – užteko kažkokio pusiau graiko, pusiau lydo iškrypėliškos užgaidos, kad be menkiausios savo kaltės akimirksniu prarasčiau metų metus brandintą kuklumą ir tyrumą. Nekalta ir išniekinta, paslėpta nuo žmonių akių ir vis dėlto išstatyta visuotinei apžiūrai... štai kokią nedalią užtraukė man Kandaulas! Kas gali pasakyti, ar Gigas ir kareiviai, kur nors susėdę ant rūmų slenksčio, jau dabar nesiruošia aptarinėti mano grožybių? Kokia gėda! Kokia negarbė! Du vyrai tuo pačiu metu matė mane nuogą ir abu tebesidžiaugia vaiskiąja saulės šviesa! Kuo gi dabar Nisija skiriasi nuo pačios begėdiškiausios heteros, nuo pačios šlykščiausios kurtizanės? Šis kūnas, kurį puoselėjau tik tam, kad būtų vertas tapti tyros ir kilnios sielos buveine, pasidarė paskalų tema, jis aptarinėjamas kaip koks paleistuvystės stabas, atbogintas iš Sikiono ar Korinto, jis tai pagiriamas, tai išpeikiamas: koks puikus petys, kokia daili ranka, tik truputį per liesa, kaip tau atrodo, bičiuli? Vien nuo tokios minties mano širdies kraujas iš gėdos suplūsta į skruostus. O groži, pražūtingoji dievų dovana! Kodėl nesu kokio nors skurdžiaus, kalnų ožkaganio žmona? Tokio vyro, kuris laikosi naivių ir paprastų papročių! Jis niekada, net tokio pat piemens kaip jis, nepaslėptų po savo lūšnos slenksčiu, nesuterštų kuklaus žmogaus garbės! Mano perkaręs kūnas, užleista šukuosena, nuvytęs nuo saulės įdegio veidas būtų apsaugoti nuo pajuokos ir mano gėdingas bjaurumas neverstų manęs raudonuoti. Kaip dabar, po praėjusios nakties, aš išdrįsiu tiesi ir išdidi praeiti pro šiuos vyrus, kai po tunika jau nėra nieko, kas nebūtų žinoma ir vienam, ir kitam? Krisčiau negyva iš gėdos tiesiai ant grindinio! Kandaulai, Kandaulai, vis dėlto turėjau tavo akyse užsitarnauti daugiau pagarbos, juk nepadariau nieko, už ką galėtum mane taip pažeminti. Ar esu viena tokių žmonų, kurių rankos gebenėmis apvynioja vyro kaklą ir kurios labiau primena verges, įsigytas už pinigus, kad teiktų šeimininkui malonumą, negu padorias ir aukštos kilmės moteris? Ar aš kada nors laikiau rankoje lyrą, po vakarienės giedojau meilės himnus, ar drėgnomis nuo vyno lūpomis, nuogais pečiais ir galva, vainikuota rožėmis, ar kokiu nors nešvankiu poelgiu kada nors suteikiau progą traktuoti mane kaip meilužę, kuri po puotos rodoma girtuoklysčių bendrams?“
Kai Nisija šitaip sielvartavo, stambios ašaros upeliais iš akių sruvo, kaip lietaus vanduo iš melsvos lotoso žiedo taurės po smarkios liūties, ir, nutekėjusios jos blyškiais skruostais, lašėjo tiesiai ant jos dailiųjų bejėgiškai nuleistų ir apmirusių rankų, tiško į delnus, primenančius apskabytas ir nuleipusias rožes; nevilties paralyžiuotas protas nesiuntė nė menkiausio nervinio impulso, liepiančio bent mažajam piršteliui krustelėti. Netgi Niobė, stebėjusi, kaip jos keturiasdešimtasis ir paskutinis vaikas, pervertas Apolono ir Dianos strėlių, sukniumba, neatrodė tokia nusiminusi ir bet kokią viltį praradusi. Bet netrukus ji, vaduodamasi iš šio neviltingo sąstingio, ėmė raičiotis ant grindų, persiplėšė drabužius, apsibarstė pelenais savo gražiuosius, bet jau sutaršytus plaukus, trūksmingai kukčiodama susidraskė nagais krūtinę bei skruostus ir atsidavė visiems tiems rytietiškiems skausmo raiškos siautuliams, o apmaudas, gėda, įžeistas išdidumas ir kiti nemalonūs išgyvenimai, taip įaudrinę jos sielą, ragino karalienę smurtauti. Jos didžiavimasis visu savo gyvenimu buvo sutryptas, sumaišytas su žemėmis, bet mintis, kad jai iš tiesų nėra ko sau pačiai prikišti, nė per trupinėlį neguodė. Kaip pasakė vienas poetas, tik nekaltasis jaučia sąžinės priekaištus. Ji atgailavo už nusikaltimą, kurį įvykdė kitas žmogus.
Pagaliau didžiausiomis pastangomis ji šiek tiek susitvardė, liepė atnešti pintines, pilnas visokių spalvų lino, verpstes su pakulomis ir, kaip buvo įpratusi, paskirstė moterims darbus. Tik jai atrodė, kad vergės į ją jau visai kitaip žiūri ir nebejaučia jai tokios baimingos pagarbos kaip anksčiau. Karalienės balsas jau nebeskambėjo taip pasitikinčiai, jos eigastis pasidarė kažkokia minkšta ir baiminga, tarsi sėlinanti – Nisijos dvasia buvo galutinai sugniuždyta.
Be abejonės, jos nuogąstavimai buvo perdėti ir jos dorovingumas dėl įžūlaus Kandaulo akibrokšto nepatyrė jokios regimos žalos, bet idėjų, gautų dar su motinos pienu, imperija yra nenugalima, o Rytų tautos kūno tyrumui suteikia beveik neįsivaizduojamą reikšmę, ko Vakarų žmonės beveik negali suprasti. Jeigu Baktrijoje, Megabazo pilyje, koks nors vyras norėtų užkalbinti Nisiją, tai jis turėtų prieiti nudelbęs akis į žemę, šalia stovėtų du eunuchai, pasirengę durklais persmeigti vyrui širdį, jei jis įžūliai pakeltų galvą ir pasižiūrėtų į princesę, net jei jos veidas būtų uždengtas. Taigi jūs dabar nesunkiai suprasite, kad šitaip išauklėtai moteriai Kandaulo poelgis turėjo būti mirtinas pažeminimas, nors čiabuvių jis būtų traktuojamas tik kaip ne itin padorus lengvabūdiškumas. Taip Nisija tučtuojau pasiryžo atkeršyti, ir būtent tai jai suteikė stiprybės susitvardyti ir sulaikyti staiga išniekinto drovumo ir gėdos riksmą, kuris jau veržėsi iš lūpų, kai ji atsisukusi pamatė tamsoje blizgantį Gigo akies vyzdį. Ir jai nepritrūko narsos, kaip ir pasislėpusiam pasaloje kariui, kurį netikėtai sužeidžia svaidomoji ietis, be jis, kad ir išsigandęs, nė menkiausia dejone neišsiduoda, jog slepiasi tankioje lapijoje ar melduose, ir nepračiaupdamas lūpų stebi, kaip raudonos kraujo srovelės teka jo kūnu. Jeigu Nisija nebūtų sulaikiusi to besiveržiančio riksmo, Kandaulas būtų sunerimęs, pasidaręs atsargesnis ir jam daug sunkiau būtų buvę įvykdyti savo planus, gal karalius ir visai nebebūtų jų vykdęs.
Ji dar gerai neapgalvojo veiklos plano, tik nusprendė, kad už jos pažemintą garbę karaliui teks labai brangiai užmokėti. Iš pradžių sumetė, jog pati, paėmusi kalaviją, kuris kabo ant sienos prie lovos, savo rankomis užmuš Kandaulą, kai jis užmigs. Bet jai buvo koktu susitepti rankas krauju, be to, ji baiminosi, kad mirtinam kirčiui pritrūks jėgos; nors ir buvo labai įpykusi, ji vis dėlto suabejojo tokiais kraštutiniais ir moteriai netinkamais veiksmais.
Staiga į galvą šovė kita mintis ir karalienė pasišaukė Statirą, vieną tų tarnaičių, kurias atsivežė iš Baktrų, tad ja labai pasitikėjo. Kambaryje nieko nebuvo, bet ji pašnibždomis, net lūpas prie ausies prikišusi, tarsi baimindamasi, kad gali išgirsti sienos, porą minučių patikėtinei kažką kalbėjo.
Statira žemai nusilenkė ir tučtuojau išėjo.
Kandaulas, kaip ir visi žmonės, kuriems gresia didelis pavojus, jautėsi visiškai saugus. Jis buvo tikras, kad Gigas pabėgo niekieno nepastebėtas, ir norėjo kuo greičiau apie su niekuo nepalyginamas savo žmonos grožybes su juo pasikalbėti.
Karalius tučtuojau jį pasišaukė ir nusivedė į Heraklidų kiemą.
– Nagi, Gigai! – tarė linksmai. – Ar aš tave apgavau? Ar dabar gailiesi, patūnojęs kelias valandas už tų palaimintų durų? Ar aš neteisus buvau? Ar pažįsti gražesnę moterį už karalienę? Jei pažįsti, tai perduok jai nuo manęs šį perlų vėrinį kaip karališkos valdžios simbolį.
– Valdove, – virpančiu iš susijaudinimo balsu prašneko Gigas, – jokia žmogiška esybė nėra verta, kad ją lygintum su Nisija, ir tas karalienėms skirtas perlų vėrinys jai visai netinka, ji gali užsidėti tik nemirtingųjų dievų žvaigždžių karūną.
– Aš žinojau, kad tavo jausmų ledus ištirpdys šios saulės karštis! Ar dabar supranti, iš kur kyla ta mano aistra, tie kliedesiai, beprotiški potraukiai? Juk žmogaus širdis nėra tokia stipri, kad ištvertų šitokią meilę. Ar ne, Gigai? Meilei tiesiog reikia leisti per kraštus išsilieti.
Skaistus raudonis užliejo Gigui skruostus, nes jis dabar net pernelyg gerai suprato Kandaulo polėkius.
Karalius tai pastebėjo ir pusiau juokais, pusiau rimtai pasakė:
– Mano vargšas drauge, tik nebūk beprotis ir neįsimylėk Nisijos, nes tai būtų vien tuščios pastangos. Ji – ne moteris, tik statula, kurią pamatyti progą tau suteikiau. Aš tau leidau perskaityti tik kelias eilutes iš tos nuostabios poemos, kurios rankraštį saugau. Norėjau žinoti apie ją tavo nuomonę, ir tiek.
– Nėra jokio reikalo, pone, kalbėti apie mano niekingumą. Bet kartais ir patį menkiausią vergą sapnuose aplanko spindulinga ir nuostabi vizija tobuliausių kūno formų pavidalu, ambrozija kvepiančiomis garbanomis. O aš... Aš tik sapnuoju atmerktomis akimis, o jūs esate tas dievas, atsiuntęs šį sapną.
– Patylėk, – nutraukė jį karalius. – Jei neužsiantspauduosi lūpų, tai savo kailiu patirsi, kad Nisijos gerumas toli gražu neprilygsta jos grožiui.
Karalius atsisveikindamas mostelėjo ranka ir skubiai nuėjo, nes dar turėjo apžiūrėti antikinę lovą, kurią padarė garsus meistras Ikmalijas ir dabar siūlė pirkti.
Kai Kandaulas išnyko iš akių klaidžiuose rūmų koridoriuose, kažkokia moteris, apsigobusi ilgu apsiaustu, akys vos matėsi, išėjo iš kolonos šešėlio, kur pasislėpusi klausėsi vyrų pokalbio, ir iškart prisiartino prie Gigo – vieną ranką uždėjo jam ant peties, antros gestu pakvietė jį kartu eiti.
Penktas skyrius
Statira atvedė Gigą prie mažų durelių, paėmusi už sidabrinio žiedo, pririšto prie odinės juostos, atitraukė velkę, ir jie pradėjo kopti iškirstais sienoje stačiais laipteliais. Viršuje buvo kitos durys, moteris jas atrakino vario ir dramblio kaulo raktu. Kai Gigas įėjo, ji kažkur dingo net nepaaiškinusi, ko iš jo norėjo.
Nors Gigui buvo smalsu, bet jį ėmė ir nerimas; ne kažką jis besuprato, ką galėtų reikšti tokie paslaptingi dalykai. Jam tik pasirodė, jog ta tylioji Iridė buvo viena Nisijos tarnaičių, o kelias, kuriuo jį čia atlydėjo, vedė į karalienės apartamentus. Gigui siaubą sukėlė mintis, kad jį slėptuvėje kas nors pastebėjo ar Kandaulas išdavė, taigi abi prielaidos atrodė visiškai galimos.
Vien nuo minties, jog Nisija viską žino, jo veidą pylė tai karštis, tai ledinis prakaitas, bet Statira jau užtrenkė jam už nugaros duris, ir kelias pasitraukti buvo atkirstas. Taigi jis įžengė į kambarį, kurį temdė tankios purpurinės užuolaidos, ir štai – akis į akį su Nisija susitiko. Jam pasivaideno, kad priešais pasirodė statula, tokia ji atrodė išbalusi. Skaistumas jos veide buvo užgesęs, tik vos matomas rožinis atšešėlis dar gaivino lūpas; pamėlusius smilkinius šiek tiek švelnino keletas susipynusių gyslelių, nuo ašarų akių vokai pasidarė lyg negyvi ir skruostuose įsirėžė grioveliai, o chrizoprazo atspalvio vyzdžiai neteko raiškumo. Bet šitokia ji atrodė dar gražesnė ir dar labiau jaudinanti. Sielvartas jos marmurinį grožį sušildė žmogiška siela.
Karalienės drabužiai buvo atsagstyti, tunika vos laikėsi ant peties, ir Gigo žvilgsniui atsivėrė jos nuogos rankos, krūtinė bei mirtinas kaklo baltumas. jos tyrumas, lyg karys, nugalėtas jau pirmoje kovoje, nuleido ginklus. Kam dar reikalingi drabužiai, slepiantys kūno formas, tos klostėtos tunikos? Ko Gigas dar nematė? Kam saugoti tai, kas jau prarasta?
Ji žengė prie Gigo ir, įsmeigusi į jį valdingą žvilgsnį, kupiną ir savotiškos šviesos, ir rūstumo, aštriu, trūkčiojamu tonu prašneko:
– Nemeluok ir tuščiai neišsisukinėk; kad ir nusikaltęs esi, išsaugok bent truputį orumo ir neprarask drąsos – aš juk viską žinau, aš mačiau tave! Neatsiprašinėk, nesiklausysiu. Kandaulas tave paslėpė už durų. Ar ne taip buvo? Ir tau, be abejonės, atrodo, kad tuo viskas jau baigėsi? Tavo nelaimė – aš ne kokia nors graikų moteris, lengvai prieinama menininkams ir ištvirkėliams. Nisija niekam nebus žaisliukas. dabar yra du vyrai žemėje, vienu per daug, reikia, kad antras išnyktų! Jei jis nemirs, aš negalėsiu gyventi. Tu, arba Kandaulas. bet kaip tik tau aš leidžiu likimą pasirinkti. Užmušk jį, atkeršyk už mane – laimėsi ir mano ranką, ir Lydijos sostą; antraip per bailų pataikūniškumą savo valdovui užsitrauksi staigią mirtį ir jau nieko niekada nebegalėsi matyti, nes pasižiūrėjai į moterį, į kurią neturėjai teisės žiūrėti. Bet tas, kuris įsakė, daug kaltesnis už tą, kuris turėjo jam paklusti. Taigi, jei tapsi mano vyru, manęs nebegalės matyti niekas kitas, tik tu. Todėl nedelsdamas apsispręsk, nes dvejos iš keturių mane apžiūrinėjusių akių turi užgesti dar šį vakarą.
Jos keistas pasiūlymas apsispręsti, siaubą keliantis šaltakraujiškumas ir pasiryžimas veikti taip apstulbino Gigą, laukusį priekaištų, grasinimų ar tik audringo jausmų išlydžio, kad jis kelioms minutėms sustingo negalėdamas praverti lūpų, mirtinai išbalęs, tarsi šešėlis, parimęs prie juodosios pragaro upės kranto.
– Man? susitepti rankas valdovo krauju! Nejaugi jūs, o karaliene, reikalaujate, kad imčiausi tokios piktadarybės?! Aš puikiai suprantu jūsų pasipiktinimą, jis visiškai teisėtas, bet ne nuo manęs priklausė, kad ši šventvagystė įvyktų, jūs gi žinote, kokie galingi yra karaliai, jie kilę iš dievų. Mūsų likimai padėti po jų didingų kojų ir ne mums, paprastiems mirtingiesiems, abejoti valdovų įsakymais. Vien jų valia, it audringas srautas užtvanką, sugriauna mūsų nepaklusnumą. Maldauju, būkite mielaširdinga! Užmirškite pažeminimą, apie kurį niekas nežino ir kuris per amžius liks tamsos ir tylos kape palaidotas! Kandaulas jus brangina, jis jus tiesiog garbina ir šią klaidą padarė tik iš pernelyg didelės meilės.
– Jei tu sausringuose Egipto smėlynuose kalbėtum granitiniam sfinksui, turėtum kur kas daugiau vilties būti išklausytas. Net jei tie sparnuoti žodžiai nepertraukiamai skristų iš tavo lūpų ištisą olimpiadą, vis vien negalėtum pakeisti mano apsisprendimo. Žalvarinė širdis daužosi mano marmurinėje krūtinėje... Mirk, arba užmušk! Kai saulės spindulys, kuris jau skverbiasi pro užuolaidas, nukris prie šito staliuko kojos, tu privalėsi būti jau apsisprendęs... Taigi aš laukiu.
Ir Nisija susikryžiavo rankas ant krūtinės, visa jos laikysena skleidė niaurų didingumą.
Jei dar ir kas nors kitas matytų ją taip stovinčią, sustingusią ir išblyškusią, surauktais antakiais, sutaršytais plaukais, lyg įaugusią kojomis į grindis, pagalvotų, jog tai pati Nemezidė nusileido ant savo grifo ir dabar laukia patogios akimirkos, kad smogtų nusikaltėliui.
– Niekas į tamsiąsias Hado gelmes nenusileidžia ieškodamas malonumų, – atsakė Gigas. – net herojai, kurie gyvena Laimingųjų salose, mielai grįžtų, jei galėtų, į savo tėvynę džiaugtis skaisčia dienos šviesa. Taigi viskam, kas gyva, būdingas savisaugos instinktas ir, jei jau turi būti pralietas kraujas, tebūnie jis kito, bet ne mano.
Be šių jausmų, išsakytų su tikru antikiniu nuoširdumu, reikėtų paminėti ir keletą kilnesnių, apie kuriuos Gigas dabar dar vengė kalbėti – jis buvo iki galvos netekimo įsimylėjęs Nisiją ir pavyduliavo Kandaului. Taigi jį ne vien mirties baimė privertė imtis to kruvino darbo. mintis, kad Nisija ir nuo šiol priklausytų Kandaului, jam jau savaime atrodė nepakeliama, be to, ryžto Gigui įkvėpė ir tie lemtingai besirutuliojantys įvykiai. Daug įvairių, net šiurpių, aplinkybių, atrodė, klojo jam kelią, lyg galinga banga nešė jį link svajonių išsipildymo, net pati Nisija tiesė ranką, kad padėtų jam užkopti ant karališkos pakylos; tai Gigą privertė tiesiog negalvoti, jog Kandaulas yra jo valdovas ir geradarys, juk niekas negali pabėgti nuo savo lemties, kai būtinybė viena ranka ant kelio smaigsto dyglius, o kita – sudrožia botagu, kad jus priverstų judėti.
– Gerai, – tarė Nisija, – štai bausmės įrankis. – Ir ištraukė iš užančio baktrišką durklą nefrito rankena, papuoštą baltojo aukso žiedais. – Šio durklo ašmenys padaryti ne iš žalvario, bet iš plieno, kurį labai sunku apdoroti, jie grūdinti ugnyje ir vandenyje, ir net Hefaistas nesugebėtų nukalti smailesnio ir aštresnio ginklo. Jis metalinius šarvus ir skydus, apmuštus drakono oda, skrodžia kaip ploną popierių. – Ta lemtinga akimirka, – tęsė ji vis taip stingdomai šaltakraujiškai, – išmuš, kai jis miegos. užmigs – ir tegu nebeatsikelia!
Gigas, visai nustėręs, klausėsi savo suokalbininkės, negalėjo patikėti, kad tokiam apsisprendimui ryžtųsi moteris, kuri nė šydo pasikelti neišdrįsta.
– Pasala bus įrengta toje pačioje vietoje, kur tas šventvagis tave paslėpė, ir iš kur aš tau buvau matoma. Artėjant nakčiai, atstumsiu durų sklendę, paskui aš nusirengsiu, atsigulsiu ir... vos tik jis užmigs, duosiu ženklą... Ir jokių abejonių, jokio silpnadvasiškumo! kai pagaliau ateis tinkama akimirka, tegul nesudreba tavo ranka! Suprantu, tu dar gali persigalvoti, bandyti pabėgti, įspėti savo šeimininką, bet apie tai nė negalvok!
Nisija ypatingu būdu švilptelėjo ir tučtuojau pakilo gėlėmis raštuotas persiškas kilimas, iš properšos išniro keturi tamsiaveidžiai siaubūnai, apsirengę įstrižai juostuotais drabužiais, nuogos tų vyrų rankos buvo tokios raumeningos, kad priminė gumbuotas ąžuolo šakas; storos, išsipūtusios lūpos, aukso žiedai šnervėse, smaili lyg vilkų dantys ir veidų buko vergiškumo išraiška teikė jų išvaizdai dar daugiau kraują stingdančio kraupumo.
Karalienė ištarė keletą žodžių Gigui nesuprantama kalba, be abejonės, baktrų, ir keturi vergai pripuolė prie jaunuolio, jį pakėlė ir nusinešė taip lengvai, lyg auklė žinduklį kūdikį drabužio sterblėje.
O ką Nisija tuo metu iš tiesų galvojo? Ar jai apie jaunąjį kapitoną, sutiktą prie Baktrų, atokiausioje sielos kertelėje, kurioje net pačios padoriausios moterys visada randa ką slėpti, išliko šioks toks prisiminimas? Gal jos troškimą atkeršyti už suterštą garbę pakurstė kitas neišsakytas troškimas, ir jei Gigas nebūtų gražiausias Azijos jaunuolis, ar ji su tokiu pat įkarščiu būtų puolusi bausti Kandaulą už santuokos šventumo išniekinimą? Į tokius klausimus nėra taip lengva atsakyti, – nuo ano laiko praslinko beveik trys tūkstančiai metų, ir kad ir kiek mes naršėme Herodoto, Efestiono, Platono, Dozitėjo, Archilocho iš Paroso, Hesichijaus iš Mileto, Ptolemėjo, Euforiono ir kitų antikos autorių kūrinius, kuriuose bent po porą žodžių buvo pasakyta apie Nisiją, Kandaulą ir Gigą, mums taip ir nepavyko atrasti aiškaus atsakymo. Praėjo daug amžių, žlugo daug imperijų, ir išnykusių tautų, jau pavirtusių į dulkes, paliktuose raštuose labai sunku, gal ir neįmanoma apie tokį probėgšmą istorijos niuansą ką nors nauja atrasti.
Galime neabejoti tik tuo, kad Nisija priėmė neatšaukiamą sprendimą, nes kruvinas kerštas jai atrodė kaip šventos pareigos įvykdymas. Barbarų tautų kiekvienas vyriškis, užklupęs nuogą moterį, besąlygiškai pasmerkiamas mirti. Karalienė buvo visiškai įsitikinusi savo teisumu, tik dabar, kai apie pažeminimą joks prašalaitis nežinojo, ji galėjo įvykdyti teisingumą taip, kaip norėjo. bausmės šaukėsi pats nusikaltimas, bet karalienės valia Kandaulo šventvagiško sumanymo nuolankus vykdytojas tapo sumanytojo budeliu. Ranka baudė galvą.
Tamsiaodžiai siaubūnai uždarė Gigą tamsiausiame rūmų kampelyje, iš kur buvo neįmanoma pabėgti, o šauksmų niekas negirdėtų.
Dieną jis praleido apimtas baisaus nerimo, kaltino laiką, kad jis lyg apšlubęs tai vos velkasi, tai, atrodė, vėl strimgalviais lekia. Nusikaltimas, kurį turėjo įvykdyti, nors ir galėjo jam padėti, Gigo galvoje tvieskėsi pačiomis tamsiausiomis spalvomis. Ranką prieš valdovą pakelti jis sutiko tik negalėdamas atsispirti neįveikiamai galiai. Bet kur jis dėtųsi, jei dėl kokių nors nenumatytų aplinkybių smūgiui pritrūktų jėgos ar tikslumo, jei Sardų piliečiai, norėdami atkeršyti už savo karalių, sukiltų? Nors Gigo apmąstymuose galėjo būti ir daug tiesos, tai jo neguodė – nenumaldomai artėjo laikas, kai jį nuves į tą vietą, iš kurios Gigas, tik smogęs savo valdovui, galės pasitraukti, tad niūrios mintys jam ir beliko.
Pagaliau naktis išskleidė danguje savo žvaigždėtą apsiaustą ir sutemos apgaubė miestą bei rūmus. Pasigirdo žingsniai – užsidengusi veidą šydu moteris įėjo į kamarėlę, paėmė Gigą už rankos ir nuvedė tamsiais karališkųjų rūmų koridoriais taip pasitikėdama, lyg jai kelią vergas žibintu ar deglu šviestų.
Moters ranka, kuri laikė jį už riešo, buvo šalta, švelni ir smulki, tačiau jos plonyčiai pirštai bet kurią akimirką galėjo susigniaužti kaip žalvariniai statulos gniaužtai, jeigu jie per stebuklą atgytų; tik nepalaužiama valia galėjo teikti tai moteriai jėgos, kurios nesusilpnintų nei širdies, nei proto abejonė. Gigas, įveiktas, nuolankus, sugniuždytas, visiškai pakluso šiai valdingai jėgai, tarsi visagalė pačios lemties ranka jį būtų vedusi.
Deja! Gigas įsivaizdavo visai kitokį pirmąjį prisilietimą prie karalienės, vedusios į žmogžudystės vietą ir dabar padavusios jam durklą, rankos; taip, tai buvo Nisija, ji pati atėjo, kad palydėtų Gigą į pasalą.
Siaubingoji pora pakeliui į miegamąjį nė žodeliu nepersimetė.
Karalienė atmazgė diržus, pakėlė velkę ir, kaip vakar Kandaulas, paliko Gigą už durų sąvaros. Tų pačių veiksmų kartojimas, tik jau visai kitokiais ketinimais, dabar atrodė niūriai lemtingas. kerštas sekė šventvagystės pėdsakais, nusikaltimas ir bausmė žengė tuo pačiu keliu. Vakar juo ėjo Kandaulas, šiandien – Nisija, o Gigas, šventvagio bendrininkas, ir baudėjos plane atliko tą patį vaidmenį. Vakar patarnavo karaliui, kad nuplėštų karalienės garbę, šiandien patarnavo karalienei, kad nužudytų karalių, buvo tolygiai įtaikus tiek vieno ydoms, tiek kito dorybėms.
Megabazo duktė, eidama tais pačiais keliais kaip ir lydų karalius, atrodė, išgyvena tikrą laukinį džiaugsmą, kažkokį plėšrų malonumą – ji atsargumo priemones, kuriomis bandė apsisaugoti geidulinga valdovo vaizduotė, pakeitė mirties nuosprendžiu.
– Šį vakarą dar pamatysi mane nusimetant tuos nelemtus drabužius, kurių taip negalėjo pakęsti Kandaulas. Tas spektaklis jau turėtų tau nusibosti, – kai jie peržengė miegamojo slenkstį, karalienė karčiai ironiškai prašneko, – ir ims atrodyti, kad esu bjauri. – sardoniškas, dirbtinis juokas kokiam akimirksniui prasiveržė pro jos blyškias lūpas, paskui jos veidas atgavo bejausmę ir rūsčią išraišką. – Tik negalvok, kad šį kartą tau pavyks, kaip vakar, pasprukti, prisimink, kaip tave susekiau skvarbiu žvilgsniu. Menkiausias įtartinas judesys, ir aš pažadinsiu Kandaulą, suprask, ne taip paprasta bus pasiaiškinti, ką tu, pasislėpęs už durų ir laikydamas rankoje durklą, veiki karališkuosiuose apartamentuose. Beje, mano vergai baktrai, tos nebylios varinės statulos, laikiusios tave užrakintą, saugo visus išėjimus iš rūmų ir, jei pabandysi išeiti, jiems nurodyta tave iš karto nudėti. Tai pasakau, kad bereikalingi ištikimybės valdovui skrupulai tavęs nesustabdytų. Tik pagalvok: aš padarysiu tave Sardų karaliumi ir... mylėsiu tave, jei už mane atkeršysi. Kandaulo kraujas taps tavo karališkuoju purpuru, jo mirtis suteiks tau vietą šioje lovoje.
Kaip jau buvo įprasta, atėjo vergai, pakeitė žarijas trikojuose, įpylė į lempas alyvos, užtiesė karališkus patalus kilimais ir paklojo žvėrių kailius. Nisija, pasiklausiusi, kaip nutolo, nutilo vergų žingsniai, skubiai įėjo į miegamąjį.
Netrukus pasirodė ir Kandaulas, labai linksmai nusiteikęs, mat jis iš Ikmalijo nusipirko lovą ir ketino ja pakeisti tą rytietiško stiliaus senąją, kuri, kaip valdovas dažnai sakydavo, jam niekada nepatiko. Karalius atrodė labai patenkintas, kad Nisija šiuokart į vedybinį kambarį anksčiau už jį atėjo.
– Ar nėrėjos rankdarbiai, verpstės ir adatos šiandien tavęs jau nebežavi taip, kaip anksčiau? Iš tikrųjų labai nyku nuolatos raizgyti gijas, visada stebėjausi, kad tai tau teikia malonumo. Tiesą sakant, aš bijau, kad vieną gražią dieną Atėnė Paladė, matydama, kokia esi įgudusi, iš pavydo ir nevilties perskels šaudykle tau galvą, kaip jau nutiko vargšei Arachnei.
– Valdove, šį vakarą pasijutau truputį pavargusi, todėl ir atėjau iš savo apartamentų anksčiau negu visada. Ar nepageidautumėte prieš miegą išgerti taurę tamsaus Samo vyno, pagardinto Himeto (70) medumi?
Ir ji iš auksinio ąsočio pripylė tokio pat metalo taurę tamsios spalvos gėrimo, į kurį buvo išsunkusi migdančių nepenčio (71) sulčių.
Kandaulas, paėmęs taurę už abiejų ąselių, išgėrė vyną iki paskutinio lašo, bet jaunasis Heraklidas turėjo stiprią galvą, todėl, pasirėmęs alkūnėmis į pagalvėles, dar kurį laiką žiūrėjo, kaip Nisija nusirenginėja, nors jam jau dingojosi, kad į akis pribarstyta smilčių, taip lenkė miegas.
Nisija, kaip visada, paleido plaukus, kad jie auksinėmis bangomis prašmatniai ant pečių kristų. Pasislėpusiam Gigui atrodė, jog mato, kaip jos plaukai įgauna gyvo kūno atspalvį, blyksi liepsnos bei kraujo atšvaitais, ir garbanos išsidraiko susiraitydamos į gyvačių kamuolius, tarsi gorgonių ir medūzų kuodus.
Paprasti ir grakštūs judesiai Gigą šiek tiek šiurpino tik dėl to, kad netrukus turėjo prasidėti siaubingi ir negrįžtamai lemtingi dalykai, ir pasislėpęs žudikas drebėjo laukdamas karalienės ženklo veikti.
Paskui Nisija nusiėmė apyrankes, bet jos rankos, nervinės įtampos stingdamos, ne itin grabiai tai darė – nutraukė vienos apyrankės giją, didžiuliai, aptaisyti auksu, gintariniai bumbulai triukšmingai grindimis nubarškėjo. Kandaulas, nors jau beveik snaudė, iškart pramerkė akis.
Tie bumbulai įkrito Gigui tiesiai į širdį, tarsi išlydyto švino lašai į vandenį.
Karalienė, atsirišusi koturnas, pirmąją tuniką numetė ant dramblio kaulo krėslo atkaltės. Drabužis krito taip, jog Gigui pasivaideno, kad jis susilankstė tomis siaubą keliančiomis įkapių klostėmis, kurias matai, kai numirėlį gabena sudeginti ant laužo. kambaryje viskas, kas anksčiau žavėjo žaismingumu ir prašmatnumu, dabar atrodė niauriai, grėsmingai, mirtimi alsavo. Bazalto statulos mirksėjo akimis ir šiurpulingai vaipėsi. Lempa traškėjo, jos liepsna mirgėjo kraujo raudonumo atšvaitais, lyg kometos karčiai plasnotų; blogai apšviestuose kampuose tamsa telkėsi į baisius šmėklų ir piktųjų dvasių pavidalus. Apsiaustai, pakabinti ant vąšų, metė ant sienų beveik žmonių vaiduokliškus šešėlius, ir kai Nisija, nusimetusi paskutinį drabužį, nuoga ir balta kaip lavonas žengė link lovos, atrodė, jog tai pati Mirtis, nutraukusi deimanto grandines, kuriomis Heraklis, kai atėjo išlaisvinti Alcesto, buvo ją prie pragaro vartų prikaustęs, dabar sėlina, kad pasiimtų Kandaulą.
Karalius, kurį jau įveikė nepenčio sulčių galia, užmigo. Nisija gestu paliepė Gigui išeiti iš slėptuvės ir, padėjusi pirštą aukai ant krūtinės, apdovanojo bendrininką tokiu šiltu, šviesiu, kupinu bejėgiškumo ir viliojančių pažadų žvilgsniu, kad Gigas, sutrikęs ir apžavėtas, lyg tigras nuo uolos viršūnės, kur aukos tykojo, vienu šuoliu atsidūrė po baldakimu ir iki pat kriaunų įsmeigė baktrišką durklą į Heraklio palikuonio širdį. Už Nisijos išniekinimą buvo atkeršyta, Gigo svajonė išsipildė.
Šitaip baigėsi penkis šimtus metų trukęs Heraklidų dinastijos valdymas, ir nuo to laiko, kai Gigas, Daskilo sūnus, karūnavosi, Lydijos sostas atiteko Mermnadams. Sardiečiai, pasipiktinę Kandaulo nužudymu, lyg ir bandė sukilti, tačiau Delfų orakulas užtarė Gigą, nes šis jam nusiuntė daugybę sidabrinių vazų ir šešis trisdešimties talentų svorio gryno aukso kraterus, šitaip naujasis karalius įsitvirtino Lydijos soste ir valdė šalį daugelį metų, gyveno laimingas ir, gerai žinodamas šventvagystės kainą, niekam kitam nerodė savo žmonos.
______________________________________
(60) Medicinos dievo Asklepijo (lot. – Eskulapas) ir Epionės duktė, geros sveikatos ir švaros, taigi ir higienos deivė.
(61) Mitologinis personažas Linas laikomas muzikos ir poezijos išradėju, jo mokiniais – Orfėjas ir Heraklis. Legenda skelbia, kad Linas kartą sudavė Herakliui kaip labai prastam mokiniui. Herojus, paėmęs lyrą, trenkė mokytojui per galvą ir jį užmušė.
(62) Nepaprasto grožio jaunuolis, kurį įsimylėjo aušros deivė Eos ir paprašė Dzeuso, kad suteiktų jam nemirtingumą. Tik pamiršo paprašyti jaunystės. Kai Titonas senatvėj jau nebegalėjo vaikščioti, vėl atsidūrė kūdikio vystykluose.
(63) Anot legendos, šimtaakis milžinas Argas turėjo akis visame kūne.
(64) Atlanto vandenynas už Gibraltaro sąsiaurio; manyta, kad ten, pasaulio pakrašty, yra nimfų Hesperidžių stebuklingasis sodas. mitas skelbė, kad sąsiauris, pavadintas Heraklio stulpais, atsirado, kai šis garsus herojus praskyrė uolas.
(65) Graikų antikos laikų atviri sandalai, kurių puošnūs raiščiai buvo vyniojami beveik iki kelių.
(66) Dzeuso ir Heros duktė, jaunystės deivė, Heraklio dangiškoji žmona. Jos pareigos Olimpe – paduoti dievams amžinosios jaunystės nektaro iš taurės, padarytos pagal Afroditės krūties formą.
(67) Antikiro pusiasalyje, prie Fokidės, antikos laikais augintos ištisos čėro (Helleborus olympicus) plantacijos, manyta, kad šis nuodingas augalas gydo nuo beprotybės.
(68) Šaltinio dievybė.
(69) Pagal vieną mito versiją, kentauras Nesas padėjo Herakliui ir jo žmonai Dejanirai persikelti per Eveno upę. Pirmas perplaukęs į kitą krantą, bandė išprievartauti Dejanirą. Išgirdęs šauksmus, Heraklis paleido strėlę, išmirkytą hidros kraujyje. Prieš mirtį Nesas nusprendė atkeršyti ir pasakė Dejanirai, kad jo krauju permirkusi tunika turi stebuklingų savybių, gali visiems laikams pririšti vyro širdį. Kai Heraklis tą tuniką apsivilko, ji prilipo prie kūno. Herojus, kankinamas baisių skausmų, gyvas užšoko ant laidojimo laužo.
(70) Himeto kalno apylinkės Atikoje garsėjo aukščiausios kokybės medumi.
(71) Šiltųjų kraštų augalas nepentis (pasauly auga apie septyniasdešimt jo rūšių) dar nuo Homero laikų garsėjo kvaišinančiomis savybėmis. Kai kurie šaltiniai mini, kad kariai prieš mūšį gerdavo jį, nes jos sukelia euforiją, priverčia pamiršti baimę. Mažesniais kiekiais vartojamos migdo, malšina skausmą.
Iš prancūzų k. vertė Vilius Litvinavičius
Versta iš:
Théophile Gautier. Contes et récits fantastiques.
Paris: Librairie Générale Franēaise, 1990
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 1 (sausis)