Accessibility Tools

poe_ravenpoe_raven       Tekstas skaitytas tarptautiniame šiuolaikinės literatūros forume Jurbarke „Šiaurės vasara. Literatūra be kabučių: prarandamos kokybės beieškant“ (2009. VIII. 23).

 

       Kas gi jaunystėje nėra skaitęs Poe?

 

       Pirmoji amerikiečių rašytojo Edgaro Allano Poe tekstų skaitymo patirtis siekia ankstyvą jaunystę. Įsirėžė atmintin kažkoks metafizinis siaubas, susijęs su galimybe pasiklysti, tiksliau – būti paklaidintam mirties ir gyvybės takoskyroje. Mirtis, pasirodo, nėra pagrindinis gyvųjų laukiantis siaubas. Kaip tik atvirkščiai, ji turi ir savo švelniąją, netgi saldžiąją pusę. Siaubą kelia kas kita – tikimybė atmerkus akis nepamatyti nieko, išskyrus tamsą ir tuštumą. Siaubą kelia galimybė būti gyvam palaidotam tamsiame kape. Vienas Poe apsakymų taip ir vadinasi „Gyvųjų laidojimas“ (1). 

 

       Pasakotojas vos ne dokumentiškai registruoja visas girdėtas „gyvųjų laidojimo“ istorijas. Įteigia skaitytojui, kad nėra pasaulyje didesnių dvasios ir kūno kančių už tas, kurias patiria prieš laiką palaidotasis: „Keistas sunkumas, užgulęs krūtinę, dusinantis drėgnos žemės kvapas, prigludusios prie kūno įkapės, plieninis ankšto būsto glėbys, neperžvelgiama Nakties juoduma, neaprėpiama lyg jūra ir slegianti tyla, nematoma, bet jaučiama šalia esanti kirmis.“ Skaitytojas nejučia savęs ima klausti, ar viską pats padarė, kad išvengtų tokios gana netikėtos, bet teoriškai visgi įmanomos ateities perspektyvos. Kai esi aštuoniolikos metų, esi imli(-us) ne tik savo pačios(-ties), bet ir svetimoms metafizinėms baimėms. Bet laikui bėgant užsimiršti. Ieškai priešnuodžių – intelektualinių potyrių. Bandai siaubo genijų pagarbiai nutolinti.


       Poe ir Borgesas

 

       Poe sugrįžo – aplinkiniu keliu. Per Jorge’ą Luisą Borgesą – vieną intelektualiausių XX a. rašytojų. Johnas T. Irvinas knygoje „Paslaptis sprendimui. Poe, Borgesas ir analitinis detektyvas“ („The Mystery to a Solution. Poe, Borges and the Analytic Detective story“) aprašo istoriją, kaip 1983-iaisiais aštuoniasdešimt ketverių metų Borgesas atvyko į Baltimorę ir aplankė čia palaidotą Poe. Būdamas visiškai aklas, rankomis čiuopė jo bareljefą. Vos ne keturlinkas Borgesas ropštėsi klaustrofobiškai siaurais laiptais į Poe kambarį trečiame, atrodytų, lyg palėpės aukšte Amity gatvėje, kur, kaip manoma, Poe parašė apsakymą „Berenikė“. Knygos viršelį puošia nuotrauka – Borgesas sėdi profiliu, aklas, pasisukęs į Poe kambarėlyje aptiktą garsiojo varno iškamšą taip, tarsi jis jį regėtų. Autorius liudija, kad Borgesas pradėjo mintinai deklamuoti Poe eilėraštį „Varnas“. Tąkart jis knygos autoriui prisipažino, jog bijo, kad skaitytojai vieną dieną supras, jog pats jis tartum nieko ir nesukūrė, tik perėmė ne tik iš Kafkos, Chesterteno, Stevensono ar Wellso, bet ir iš Edgaro Poe (2). Kodėl intelektualiosios prozos virtuozas jaučiasi skolingas metafizinio siaubo genijui? Borgesas pažymi, kad Poe vienuose savo apsakymuose meistriškai kūrė aplinkybes, kituose apsiėjo be jokios išmonės. O tokiuose kaip „Žmogžudystė Morgo gatvėje“ bei „Pavogtas laiškas“ pradėjo Collinso, Stivensono ir Chestertono toliau garsintą detektyvų seriją. Borgesą turbūt labiausiai paveikė šie detektyvai. Jis nebuvo siaubo rašytojas. Tačiau pastebėjo ir povandeninę Poe tekstų atsiradimo istoriją. Už visų šių apsakymų, neduodami ramybės ir suteikdami jiems keistą gyvenimą, sako Borgesas, slypi paties Poe ilgesys ir siaubas. Neurozė padėjo Poe, nes leido jam atnaujinti fantastinės novelės žanrą ir paįvairinti siaubo išraiškas literatūroje. Borgesas suranda labai tikslų santykį tarp rašytojo teksto ir jo biografinės neurozės. Tokį siejimo būdą pavadino ir neleistinu, ir teisėtu. Jis neleistinas, jei nuoroda į neurozę bandoma nuvertinti ir užbraukti tai, kas parašyta. Jis teisėtas, jei nuoroda į neurozę leidžia geriau suprasti tai, kas parašyta (3).  

 

       Ar Poe prašėsi Marie Bonaparte terapijos?

 

       Neurozės Borgeso nei intrigavo, nei domino. Jam buvo įdomus tiktai Poe. Neurozių žinovo Sigmundo Freudo pasekėjai psichoanalitikai įžvelgė nemažai jiems įdomių Poe fenomeno motyvų. Freudo pasekėja Marie Bonaparte išgarsėjo ne tiek savo giminyste su žinomu imperatoriumi, bet ir savo psichobiografijomis (prieš akis iškyla Catherine Deneuve, kuri vaidino šią psichoanalitikę filme „Marie Bonaparte“). Pasinaudodama klasikinės psichoanalizės metodu, ji aprašė Poe gyvenimą ir kūrybą. Skaitant susidaro įspūdis, kad rašytojas miklino plunksną vien tam, kad pailiustruotų genialias psichoanalizės išradėjo įžvalgas, teigiančias, jog kūryba tėra pasąmoningų ankstyvosios vaikystės troškimų sąmoningas išsapnavimas. Poe sukurtų mirštančių moterų serijoje, aprašytų apsakymuose „Berenikė“, „Morela“, „Ligija“, Bonaparte įžvelgia įvairias Elizabeth Arnold literatūrinės apraiškos formas. Anot psichoanalitikės, apsakyme „Ašerių namų žlugimas“ Poe išreiškė troškimo „gyventi mirusioje motinoje“ sindromą, nes pagal vyriškojo simbolizmo kodą moteris reprezentuoja pastatą. Tačiau totemiškai moterį, pasirodo, simbolizuoja ir arklys, todėl apsakyme „Mecergenšteinas“ aprašytas arklys yra tik incestinio libidinio motinos troškimo pakaitalas. Bet motina taip gali būti žemės troškimo, arba vandenyno simbolis. O apsakymas „Kvėpavimo praradimas“, aiškina mums psichoanalitikė, tiesiogiai nurodo Poe impotenciją, nes daugelio vyrų sąmonėje potencija kažkokiu būdu siejasi su plaučiais ir kvėpavimu (4).

 

       „Pavogtas laiškas“ kaip pasąmonės simbolis?

 

       Jacques’as Lacanas priartėja prie Poe nors ir iš psichoanalitinės, bet kiek iš kitos perspektyvos. Viename seminare mokslininkas analizavo Poe apsakymą „Pavogtas laiškas“. Jame susipina trys pasakojimai. Pirmasis herojus ir jo draugas Ogiustas Diupenas leidžia tylų vakarą, stebėdami kambaryje besiraitančius dūmus, t. y. kiekvienas paskendęs savo apmąstymuose. Pasirodo policijos prefektas, atėjęs pasitarti su Diupenu dėl nesėkmingai vykstančio tyrimo. Dabar jau pasakoja prefektas. Iš karalienės kambario dingo ją kompromituojantis laiškas. Nekyla abejonių, kas jį pavogė – ministras D., siekdamas įgyti galios, nes laiško turinys kelia grėsmę karalienės garbei. Karalius kol kas nieko apie jį nežino. Karalienė kreipėsi į prefektą, šis kas naktį naršo ministro D. namus. Apieškoti, apžiūrėti, išstuksenti visi įmanomi užkaboriai. Ministras D., imituojant apiplėšimą, buvo ne sykį apieškotas, tačiau laiško jokiu gyvu nesiseka rasti. Už jį pažadėti labai dideli pinigai, be to, svarbi ir karalienės garbė. Prefektas kreipėsi į žinomą mąstymo virtuozą Diupeną (panašiai Skotland Jardo inspektoriai prašydavo Šerloko Holmso patarimo, o daktaras Vatsonas tai aprašydavo). Žinoma, Diupenas laišką suranda ir tada jau pasakoja savo istoriją. Kodėl jam pasisekė ir kodėl to padaryti nesugebėjo prefektas? Poe sumanymas staiga tampa ne detektyvinis, o sakyčiau, filosofinis, paliečiantis galimas proto ypatybių skirtis. Prefektui G. nepasisekė rasti laiško, nes šis rėmėsi prielaida, kad ministras yra poetas, vadinasi, beveik kvailys. Ministro ir poeto dermė viename asmenyje kelia nuostabą, bet tai pavyko Kornelijui Plateliui. Diupenas nesigilino į šią dilemą, tik užsiminė, kad ir jo „paties sąžinę slegia keli eilėraštpalaikiai“ (5). Vienas poetas pergudravo kitą, supratęs jo mąstymo ypatybes, ko nepasisekė padaryti paprastam mirtingajam, laikiusiam poetą beveik kvailiu. Vėliau Diupenas pagrindiniam pasakotojui detaliau išaiškins savo koncepciją. Pasirodo, ministras D. yra dar ir matematikas. Bet jei jis būtų tik matematikas, neišvengtų prefekto spąstų. Matematikai, remdamiesi baigtinėmis tiesomis, įpratę teigti, kad jų pritaikymas absoliutus ir neribotas, todėl Diupenas abejoja protu, kurį išugdo tik matematika. Moralės mokslai nepatvirtina matematinių formos ir kiekybės stebėjimų. Čia galioja reliatyvumo principas ir gebėjimas suabejoti tiesų absoliutumu. Prefektas per naktis ieškojo laiško ir nepajėgė surasti, nes ministras D. tiesiog jo niekur neslėpė. Laiškas buvo nerūpestingai, lyg su panieka įgrūstas į vieną viršutinių vizitinių kortelių skyrių, kuris kabėjo ant židinio atbrailos. Tą ir pamatė Diupenas, pirmąkart aplankęs ministro D. namus. Vėliau detektyvas laišką išvogė, vietoj jo palikęs poetinę sentenciją iš Krebijono tragedijos „Atrėjas“. Mano galva, apsakymo vyksmas nebūtų kažkuo išskirtinis be dviejų poetų susidūrimo istorijos. Tačiau Lacanas šiame kūrinyje įžvelgia labai reikšmingas, pasąmonę reprezentuojančias, struktūras.

 

       Jis vienus metus komentavo Freudo veikalą „Anapus malonumo principo“ ir viename šio ciklo savaitinių seminarų (kaip minėjau) smulkiau aptarė Poe apsakymą „Pavogtas laiškas“ (1955. IV. 26). Lacano nuomone, Freudas supranta pasąmonę kaip negrįžtamai prarasto objekto paiešką, kuri pasąmoningai nuolatos atkartoja jo praradimą. Ši simbolinė pakartojimo tvarka daro įtaką pačiam žmogui kaip subjektui. Lacanas, remdamasis Freudo „gydymo kalbos“ patirtimi, suformulavo postulatą, kad gydymas „yra struktūruotas kaip kalba“. Kita vertus, Lacanas pasitelkė Saussure’io įžvelgtą kalbos (kaip struktūros) ir kalbėjimo (kaip veiksmo) skirtį. Be to, lingvistiniame ženkle Lacanas, sekdamas Saussure’iu, pabrėžė žymiklio signifier (kalbos garso) ir žyminio signified (mentalinio vaizdo) skirtį ir atskleidė sutartinį jų santykio pobūdį. Žymikliai ne tiek nurodo žyminius, kiek vienas kitą, ir sudaro tam tikrą kombinacijų ašį. Naudodamasis Saussure’io terminais Lacanas sako, kad Poe apsakyme „Pavogtas laiškas“ pavogtas laiškas funkcionuoja kaip žymiklis, o laiško turinys (žyminys) nedaro įtakos tam, kas vyksta. Skaitytojas taip ir nesužino, kas parašyta laiške. Tačiau, oponuojant Lacanui, galima pažymėti – jei žyminys (laiško turinys) neturėtų slaptos numatomos galios, žymiklis kaip laiškas taip pat nefunkcionuotų.  

 

       Jacques’as Derrida: ar laiškas galėjo būti nesugrąžintas?

 

       Jacques’as Derrida priėmė Lacano sumanymą kaip iššūkį ir paskelbė tekstą „Tiesos vagis“, kur įdėmiai nagrinėja, kaip Lacanas interpretuoja Poe tekstą, bandydamas pričiupti psichoanalizės genijų, tarsi pats Derrida būtų detektyvas Diupenas ir siektų demaskuoti neišsakytas oponento intencijas. Ką nuslepia Lacanas, ko nepasako skaitytojui? Juk tiesos išsakymo metaforos visada žaidžia su apnuoginimo, nurengimo, atskleidimo niuansų akrobatika, sako Derrida. Ką parodo „nurengtasis“ Lacano tekstas? Derrida, kedendamas Lacano interpretaciją dekonstrukcijos skalpeliu, teigia, kad šis kalba tik apie apsakymo turinį, bet nenagrinėja paties pasakojimo, naracijos formos. Bet juk čia grožinė kūryba, sako Derrida. O joje pasakojimas yra struktūriškai neredukuojamas. Lacanas nepaiso šito ir šifruoja Poe tekstą, ištraukdamas iš jo du dialogus, tariamai atskleidžiančius vidinę istorijos prasmę. Taigi ignoruoja apsakymo formalią struktūrą, sutapatina ją su tiesos sąlygomis ir paverčia nelogišku formalizmu. Derrida prisipažįsta, kad neapsiriboja vien literatūros ar literatūrinės formos ištraukimu iš psichoanalizės gniaužtų. Jis demaskuoja psichoanalitiką, kuris susitapatina apsakyme su Diupeno vaidmeniu. Psichoanalitikas (kaip ir Diupenas) suvokia, kad galiausiai laiškas bus atrastas ir žino, kur jis yra. Tęsdamas Lacano pradėtą froidiškąjį žaidimą, Derrida tikrąją laiško vietą, sugrąžinus jį savininkui, prilygina kastracijos vietai, nes moteris traktuojama kaip neatskleistas penio trūkumas. O tiesa yra moteris kaip atskleisto/neatskleisto kastracija. Todėl laiškas sugrįžta pas moterį. Kur Diupenas suranda laišką? Jis tiksliai apibūdina vietą draugui (rašančiajam pasakotojui): „pagaliau mano žvilgsnis, klaidžiodamas po visą kambarį, užkliuvo už kartoninio krepšelio vizitinėms kortelėms, kuris buvo pakabintas nešvariu mėlynu kaspinu ant varinio kabliuko židinio atbrailos vidury“ (6). Derrida aiškina, kad Diupenas, naudodamas psichoanalitinį žargoną, suranda žymiklį ten, kur ir tikėjosi – didžiuliame moters kūne – tarp židinio „kojų“ (7). Karalienė siekia susigrąžinti laišką – taip ji tampa pagrindine kastracijos ir tiesos figūra. Derrida pavyksta pričiupti Lacaną, kad šis Tiesą ir Moteriškumą rašąs didžiosiomis raidėmis, ir suseka, jog pastarasis slapta Bonaparte skaitė Poe kūrybos psichoanalitinę interpretaciją, bet kažkodėl apie tai visiškai nutyli. Nuo savęs pridurčiau, net studentai už tokius nutylėjimo triukus – svetimų idėjų slaptą įsiurbimą į savo tekstą, pamirštant autorių, – paprastai gauna pylos. galingajam Lacanui falocentrikui tikrai nesolidu taip elgtis. Juolab cituoti moterį, kažkokią Bonaparte.

 

       Tačiau pats Derida mano, kad yra tikimybė, jog laiškas gali būti ir nerastas. Ne Lacano seminare narpliojamoje istorijoje, o veikiau „tekste“, kuris išslysta iš Diupeno ir psichoanalitiko žvilgsnio. Nes laiškas atrastas atvirame lauke – grožinėje literatūroje. Tada, kai patikima, kad laiškas, kaip ir tiesa, randami, braižant trikampius ir apskritimus, akcentuojant opoziciją tarp to, kas įsivaizduojama ir simboliška, „Pavogtas laiškas“ išslysta iš šio pernelyg savaiminio akivaizdumo. Paslėptas laiškas lieka teksto struktūroje. Vos Diupenas ir psichoanalitikas nurodo laiško ir tiesos vietą tarsi žemėlapyje, jie nebemato paties žemėlapio. Tačiau jis kaip tekstas pats aprašo save be jokių toposo ar tiesos pažadų. Pati laiško struktūra sudaro galimybę jam nepasiekti galutinio tikslo. Be šios grėsmės laiško cirkuliavimas net neprasidėtų. Tačiau, esant šiai grėsmei, mano Derrida, ratas niekada negali užsibaigti.

 

       Poe visata: paslaptis kaip supoetintas metafizinis siaubas

 

       Šis niekada nesibaigiančio Poe tekstų skaitymo pažadas leidžia pamiršti ir psichoanalitinę, ir paties Derrida dekonstrukcinę egzegezę. beatodairiškai panirti į pirmapradį Poe tekstų audinį arba, nepaisant Derrida įspėjimų, braižyti savo naują žemėlapį. filosofinį, arba poetinį – mitologinį. Kai skaitai Poe antroje gyvenimo pusėje, jo kuriamo pasaulio numanomas siaubas jau nebeatrodo baisus. Gyvenimo siaubas yra kiek „siaubingesnis“. Kaip rašė Bronius Radzevičius romane „Priešaušrio vieškeliai“, „tikroji kančia, prasmė ir tikslas žodžių neturi, apie tai nė nesamprotaujama, o gyvenama. Jų neturi tikroji vienatvė. Ji nežino jokių poetiškų atributų, nieko nevilioja, nieko netraukia – tai nelaimė. Tai tyla. Aklina tamsa“ (8). O Poe aprašytas siaubas atrodo supoetintas, netgi romantiškai stilizuotas. Rašytojas nesiekia pasmerkti savo veikėjų nesibaigiančiam siaubui. „Nėra neįmanoma, – sako apsakymo „Arnheimo dvaras“ herojus, – kad žmogus, individas, susiklosčius nepaprastoms aplinkybėms, taptų laimingas“ (9). Jis netgi apibrėžia keturias šios galimos laimės sąlygas – paprastus kūno mankštos pratimus gryname ore, moters meilę, panieką puikybei ir be atvangos siekiamą tikslą. Apsakymo „Fėjos sala“ veikėjas žavisi muzikos dvasingumu ir patiria laimę gėrėdamasis gamtos vaizdais. Besižavėdamas tolimu kalnų surakintu slėniu šalia liūdnai vinguriuojančių upių ir snaudžiančių ežerų išvysta Eldijos salą. Kartu su ja apsireiškia ir Fėja. Nors temstant visas šis stebuklingas reginys pranyko iš pasakotojo ir skaitytojo akiračio, tačiau tobulybės sukelto žavesio prieskonis, perskaičius šį tekstą, išlieka ilgam. Siaubas kaip galimybė yra tik nuolatinis iki galo nenusakomos pasaulio paslapties palydovas. „Yra paslapčių, – sako „Minios žmogaus“ pagrindinis pasakotojas, – kurios nesileidžia atskleidžiamos“ (10). Šis paslapties uždarumas provokuoja Poe herojus. Jie ryžtingai artėja link jos, tarsi būtų apsėsti ir nepaisytų, kad paslapties atskleidimas artina pražūtį. Gobelene pavaizduotas žirgas vieną dieną atgyja ir paaiškėja, kad tai yra ir ugnyje žuvęs atgimęs priešas. Žmogus, kuris bando suvaldyti žirgą, suvokia šią paslaptį, tačiau leidžia ristūnui jį patį nunešti į naujo laužo liepsnas („Mecergeršteinas“). Ar nenuskamba čia pitagoriečiams bei Platonui artimas sielų keliavimo ir stoiško, amžino pasaulio atsinaujinimo ugny motyvas? Tačiau galima įžvelgti ir kažkokį mistifikuotą postmodernizmo šėlsmą – ženklas kaip atvaizdas atgyja ir naikina tikrovę. apsakyme „Ovalinis portretas“ dailininkas taip tikroviškai nutapo savo žmoną, kad portretas sunaikina patį modelį – menininko žmona miršta. Ji išliko tik atvaizde. Labai platoniškai skamba ir „Berenikės“ pasakotojo apmąstymai: „Bet ar turi prasmę tvirtinimas, jog manęs niekada anksčiau nėra buvę, jog mano siela jau nėra turėjusi vieno gyvenimo? Jūs netikite? Nepradėkim dabar ginčytis. Patsai aš esu tuo tikras, bet nenoriu įtikinėti kitų. Giliai, pačiame atminties dugne plevena prisiminimai – matau gilias, dvasingas akis, girdžiu muzikos – deja, liūdnos – garsus, to neištrinsi; prisiminimai tarsi šešėlis: išdrikę ir blankūs, trapūs, ir man nepavyks jais nusikratyti kaip ir šešėliu, kol neužges mano proto šviesa“ (11). Persikūnija ir apsakymo „Morela“ herojaus žmona: mirdama ji tarsi persikelia į savo dukrą. Nė vienas Poe apsakymų veikėjas negyvena labai paprastai. Jie atsiduria labai arti kažkokios sunkiai nusakomos patirties. Apsakymo „Rankraštis, rastas butelyje“ herojus sugebėjo aprašyti savo siaubo persmelktą patirtį, pagrįstą smalsumu, artėjant į pražūtį žemės gelmėse. Poe bando vizualizuoti žemės gelmės paslaptį. Viską praryjantis polius panašus į juodą, labai aukštą uolą. Aukščio simbolika Poe herojams yra įtaigesnė nei gelmė. Labiau pasisekė apsakymo „Malstremo gelmė“ pasakotojui. Jis taip pat buvo priartėjęs prie prarajos, perveriančios visą Žemės rutulį, tačiau išsigelbėjo. Netgi suvokdamas, jog artėja į pražūtį, pasakotojas mąstė apie tokios mirties didybę ir koks menkniekis yra jo paties gyvybė nuostabaus Dievo galybės apsireiškimo akivaizdoje. Čia Poe pasireiškia kaip romantikas ir poetas. „Po valandėlės mane apėmė nenugalimas susidomėjimas pačiu sūkuriu. Aš tiesiog jaučiau norą ištirti jo gelmes ir maniau, kad dėl to verta paaukoti net ir gyvybę“ (12). Egzistencijos žavesys atsiskleidžia ir sakmėje apie tylą. Nesvarbu, kad plaukiant vandens lelijų dykuma mėnulis tampa grėsmingai tamsiai raudonas, o lelijos ima šaižiai klykti. šią istoriją papasakojo pagrindiniam naratoriui Demonas. „Tada iš kapo pakilo amžinoji jo gyvenimo lūšis, išsitiesė prie Demono kojų ir įdėmiai pažvelgė jam į akis“, – tokiu netikėtu sakiniu Poe užbaigia šį pasakojimą. Kiek nykiau paslaptis atsiskleidžia, kai jos ištakos yra asmenybėje. Apsakymo „Berenikė“ pasakotojas tik suradęs dantų gydytojo instrumentus su trisdešimt dviem baltais dantimis suvokė, kad jis pats išrovė juos iš dar gyvos mylimosios, nes, kentėdamas nuo monomanijos (nuolatinio stebeilijimosi į kokį nors daiktą), buvo apsėstas jos dantų. „Ašerio namų žlugimo“ herojus kentė nuo pernelyg liguisto jautrumo. Jis ištisas valandas susikaupęs žiūrėdavo į tuštumą, lyg klausytųsi kažkokio garso. Išgirdo, kaip prisikėlė karste gyva palaidota sesuo, tačiau nepajudino piršto, kad ją išgelbėtų. O „Viljamo Vilsono“ pagrindinis veikėjas, visą gyvenimą kovojęs su savo varžovu, tik įsmeigęs priešininkui į krūtinę geležtę suvokė, kad tai jis pats, visiškai tapatus herojaus antrininkas – iki paskutinio drabužių siūlelio, iki smulkiausio nepakartojamo veido bruoželio. vėliau šį motyvą – asmenybės susidvejinimo, susitapatinimo su savo priešu – labai pamėgs Borgesas ir dažnai kartos savo apsakymuose.  

 

       P. S. Šis filosofiškai struktūruotas Poe tekstų interpretavimas apie supoetintą galimą siaubo kaip paslapties patirtį galbūt nepasako daugiau apie rašytojo kūrybą, nei psichoanalitikų schemos. Poe iki galo neperskaitomas kaip, manau, ir bet kuris kitas genijus. Derrida pasakytų – kaip ir bet kuris tekstas. Gal galima rašytojo tekstus tiesiog išdainuoti. Kaip tai padarė buvęs roko grupės „Velvet Underground“ lyderis Lou Reedas, išleidęs dvigubą diską „Varnas“ („The Raven“) pagal Poe eilėraščių ir prozos tekstus. Paauglystėje muzikantas skaitė Poe, bet šie tekstai jam neįstrigo į atmintį. Kai jau pasidarė žinomas muzikantas, buvo paprašytas garsiai paskaityti Poe tekstų Halloweeno šventės proga. „Tada aš pirmą sykį supratau Poe“, – prisipažino Reedas. Jis kaip apsėstas skaitė rašytojo tekstus, sukūrė miuziklą, pastatytą 2000-aisiais Hamburge, o 2001 m. Niujorke. Reedas mano, kad šis devynioliktojo šimtmečio autorius kaip niekas kitas yra aktualus trečiojo tūkstantmečio pradžios pasauliui. „Obsesijos, paranoja, sąmoningas savęs naikinimas nuolat mus supa, todėl galimybę išreikšti tai per žodžius ir muziką aš stvėriau kaip rotveileris, draskantis kruviną kaulą“ (13). Manau, kad tai ne paskutinė Poe tekstų interpretacija.

 

       ____________________________

 

       1 Poe E. Gyvųjų laidojimas // The Purloined Poe. Lacan, Derrida and Psychoanalytic Reading. Ed J. P. Muller, W. J. Richardson. – Baltimore, London: The Johns Hopkins University Press, 1988. – P. 327.

       2 Irwin J. T. The Mystery to a Solution. Poe, Borges and the Analytic Detective Story. – Baltimore, London: The Johns Hopkins University Press, 1994. – P. xxii.

       3 Б о р x е с X . Л . Эдгар Аллан По // Б о р x е с X . Л. Собрание сочинений. – T. IV. – Санкт_Петербург: Амфора, 2005. – P. 702–704.      

       4 Žr.: Bonaparte M. Life and Works of Edgar Allan Poe // The Purloined Poe. Lacan, Derrida and Psychoanalytic Reading. Ed J. P. Muller, W. J. Richardson. – Baltimore, London: The Johns Hopkins University Press, 1988. – P. 106.

       5 Poe E. Pavogtas laiškas // Raudonoji mirties kaukė. – P. 368.

       6 Poe E. Pavogtas laiškas //  Raudonoji mirties kaukė. – P. 376.

       7 Derrida J. The Purveyor of Truth // The Purloined Poe. Lacan, Derrida and Psychoanalytic Reading. Ed J. P. Muller, W. J. Richardson. – Baltimore, London: The Johns Hopkins University Press, 1988. – P. 184.

       8 Radzevičius B. Priešaušrio vieškeliai. – II d. – Vilnius: Viltis, 1995. – P. 394.

       9 Poe E. Arnheimo dvaras // Raudonoji mirties kaukė. – P. 196.

       10 Poe E. Minios žmogus. – P. 127.

       11 Poe E. Berenikė // Raudonoji mirties kaukė. – P. 30.

       12 Poe E. Malstremo gelmėse // Raudonoji mirties kaukė. – P. 69–170.

       13 Wiederhorn J. Lou Reed’s Obsession With Edgar Allan Poe Spawns The Raven (internetinis šaltinis).

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 12 (gruodis)