Spalio 19 d. rinkomės į Rašytojų klubo organizuotą vakarą, skirtą literatūrologės, profesorės Elenos Nijolės Bukelienės septyniasdešimt penktosioms gimimo metinėms. Visi vakaro dalyviai – prof. Petras Bražėnas, rašytojai Vytautas Bubnys, Vanda Juknaitė, Vytautas V. Landsbergis, Algimantas Zurba, prof. Viktorija Daujotytė, skaitovės Elzė Kritaitė, Irena Plaušinaitytė ir šių eilučių autorė – atėjome savo šviesiais prisiminimais nešini.
O prieš trejus metus gražią rudens dieną savo mylimai dėstytojai rašiau: „Šiandien ramus, saulėtas sekmadienis. Panašų, tik, žinoma, daug šiltesnį ir ilgesnį, būsiu ką tik uždariusi į stiklainius – viriau moliūgienę. Skonis jos keistokas, bet jau gražumas… Sakau, gal ir Jums, profesore, patiktų šitoks saulėtas marmeladas?
Labai norėčiau pavaišinti, norėčiau nors tuo šaukštu moliūgienės pagelbėti. Skambinti nedrįstu. Nežinočiau, ką pasakyti. Bet kokie žodžiai skambėtų kvailai. Galų gale nežinau, ar norite apskritai su kuo nors bendrauti. Ar pajėgiate. Vienintelis dalykas, kurį galiu daryti bet kada – melstis, siųsti Jums kuo dažniau ir kuo daugiau šviesesnių minčių, kuo šiltesnių linkėjimų bei viską, ką sugebu iš Aukščiausiojo išprašyti. Kartais kalbuos su Juo akiplėšiškai, kalbuos egoistiškai, nors žinau, kad tai kvaila, bet reikalauju „teisingumo“: taip anksti pasiėmei mano mamą, o dabar užvertei dar vieną kryžių žmogui, kuris yra mano kūrybos Angelas Sargas, mano Globėja, ta, kuri šitiek metų mane gelbėjo nuo visiško nutylėjimo, užtarė, patarė, įkvėpė pasitikėjimo. Ar tai teisinga?“ Taip rašiau anuomet, kai Elena Nijolė Bukelienė sugrįžusi į namus po chemoterapijos dar pati skaitė, dar atsakinėjo į telefono skambučius. Gavusi mano laišką pasakė: „Atvažiuok, ir būtinai atvežk viską, ką turi parašiusi.“
Ar teisinga ir gimti, ir mirti nepasirenkant datos? „Aš mirsiu rudenį, bus pusė keturių / dar neišaušus ankstų spalio rytą...“ – įsitikinęs Donaldas Kajokas. Elena Bukelienė neišsirinko nei mėnesio, nei dienos. Mačiau, kaip ji ėjo kartu su mirtimi lyg geros kaimynės, pasišnekučiuodamos apie dienos darbus, vaikus, vaikaičius, perskaitytas knygas. Ėjo, nutolo, nesipykdamos, viena kitos nesureikšmindamos, viena kitai nemeilikaudamos. Net ir mirčiai ji nesiskundė, kad skauda, kad sunku, kad galbūt galėtų ši kaimynė bent pusmečiui išvykti į tolimą kelionę.
Tokie žmonės neišsirenka sau ir gyvenimo. Gyvenimas juos gyvena, o ne jie jį. Elena nemokėjo kurti ambicingų tikslų, planingai lipti, kaip kiti jos kolegos, laiptelis po laiptelio į karjeros aukštumas. Reikėjo būti žmona – buvo, reikėjo būti mama, paskui močiutė – buvo, reikėjo būti slauge, patarėja, globėja – buvo. Taip diktavo tikrovė ir ji tos tikrovės niekada nebandė nei apgauti, nei pažaboti, nei pergudrauti. Išėjo palikusi dukrą Giedrę, sūnų Marių, vyrą Kostą, keturis vaikaičius ir tris provaikaičius. Paliko nemažai knygų – monografijų, studijų, vadovėlių, chrestomatijų, o kiek dar jos dalyvauta kolektyviniuose literatūros darbuose. „Savo gyvenime vadovaujuos Dekalogo principais. Žmogus turi skleisti meilę, gerumą bei atlaidumą ir būti sąžiningas. Pastarasis bruožas reiškia, kad savo laisvės negaliu skleisti kitų sąskaita, kad turiu dorai atlikti savo pareigas ir, kol tik jėgos leidžia, pati užsidirbti duonos“, – sakė ji.
Meilė ir nuolankumas. Tarnystė. Ne tik savo artimiesiems, bet ir nesuskaičiuojamam akademinio jaunimo būriui. Ne kartą teko važiuoti su profesore į Lietuvos miestus, miestelius, mokyklas. Visur glaudžiu būriu ją apspisdavo buvę studentai, tiksliau – studentės. Visos pasiilgusios, su savo gyvenimo permainom ir naujienom – tiesiai į dėstytojos glėbį. Tarsi ji būtų iš Vilniaus atvykusi visų jų akademinė motinėlė. Tik tada suvoki, koks didelis, bet tarsi nematomas jos nuveiktas darbas, kiek puikių žmonių užauginta. Tokios statistikos niekas neveda. Už tokią veiklą moksliniai laipsniai nesuteikiami, ji neįdomi nei žiniasklaidai, nei visokio plauko valdžioms. Tačiau ta veikla turi tiek galios, kad buvę E. Bukelienės studentai, kolegos, bičiuliai šiandien su meile kaip prof. Viktorija Daujotytė gali pasakyti: „Ji buvo mano profesorė, mano dėstytoja, mano bendrakeleivė. Apie ją kalbėti man lengva ir laisva. Į Vilniaus universitetą, taip pat ir į santykius su rašytojais Elena įnešė labai gražią mokytojišką dvasią – labai šiltą, artimą, kupiną pasitikėjimo, žiūrėjimo į akis. Jeigu tu studentas – pasirūpins tavimi, jeigu jaunas rašytojas – skaitys, kritikuos, patars. Ji buvo gal netgi pavojingai per dosni, per daug save dalijo. Atlaidi mūsų silpnybėms, mūsų girtam pavidalui, ji leido užeiti į savo namus, ji valgydino, šelpė, skolino pinigus, globojo. Ir turbūt todėl gana vėlai sėdo prie balto popieriaus lapo.“
Pati E. Bukelienė viename interviu yra sakiusi: „Reikia tiesioginio bendravimo ir gyvo žodžio, reikia misionieriškos veiklos, reikia nepalikti žmonių.“ Misionieriška veikla yra tyli. Misionieriai tyliai ir iškeliauja. Iš jų laidotuvių visuotinio šou nepadarysi. Kostiumuoti ponai ir jų ponios į tokias laidotuves neatvyksta – čia savęs neparodysi. Nes nieks nenufilmuos, o dar, neduok Dieve, gali suimti nerimas šalia žmogaus, kuris ne tik kalbėjo apie tarnystę, bet ir tarnavo kitiems. Juk savo geltonojoje pavėsinėje ant Galvės kranto prieš kelerius metus man sakė: „Pagrindinės kultūros žmogaus savybės turėtų būti, mano nuomone, asmenybės identiškumas, vientisumas, vidinė sutartis su savimi, gyvenimo ir kūrybos vienovė, ypač didelis atsakomybės jausmas, bet tai – idealas. Žodžio ir veiksmo sutapimas labai retas atvejis net ir šių dienų viešajame gyvenime. Didžiausias įvertinimas, kokio kada nors sulaukiau, tai pripažinimas, kad esu identiškas žmogus. Panašiai vertinu ir kitus, bet nei smerkiu, nei teisiu. Labai blaiviai žiūriu ir į šviesias, ir į nelabai patrauklias šių dienų kultūros žmogaus savybes, nes kiekvienas turim būti visų pirma pats sau teisėjas. Kai ta pusiausvyra suyra, vargiai įmanoma kūryba, o ji juk yra gyvenimo harmonizavimo būdas, priemonė, gal net ir tikslas. Nes tai dvasinė veikla. Daugelį tų žmonių tiesiog labai myliu – vieni mano draugai, kiti buvę auklėtiniai, gerai juos pažįstu, džiaugiuosi jų darbais, didžiuojuosi jais, o kartais ir pakritikuoju, nors jie dėl to gal ir pyksta.“
Vargu ar kas nors galėjo pykti. Veikiau dar lig šiol girdžiu ir jaunesnių, ir vyresnių atodūsius: „Neliko Bukelienės, kas dabar apžvelgs mūsų kūrybą? Ji buvo tas žmogus, kuris netarnavo nei madoms, nei kuriai nors kartai, nei vienai ar kitai leidyklai...“
Vytautas Bubnys, kurio kūrybą E. Bukelienė vertino nuo pat pirmojo romano, tą vakarą ją sugretino su ką tik Anapilin palydėta Marija Lukšiene ir Marija Gimbutiene. Jas, rašytojo nuomone, jungė mokslinė išmintis, užsispyręs gilinimasis į savo pasirinktą profesinę sritį, dora, atvirumas ir nuoširdumas. Tokių žmonių neįmanoma nemylėti. E. Bukelienė stebėjo visą literatūrinį vyksmą, visų kartų kūrybą.
Apie sugebėjimą susikalbėti tiek su savo amžininkais, tiek su jaunimu, vaikais liudija dar ir jos „namų teatras“ sodyboje prie Galvės ežero, kur ji režisavo, statė puikius spektaklius, sutraukdama į jų premjeras nemažą inteligentijos būrį. Tą vakarą Rašytojų klube kaip tik galėjome pamatyti D. ir K. Matuzevičių sukurtą filmą „Nueinančios vasaros teatrai“.
Gerosios namų dvasios vaidmuo buvo Elenos sąmoningai pasirinktas – tą liudijo ir rašytoja Vanda Juknaitė. Jos nuomone, Elena buvo žmogus, kuris turėjo vieną veidą. Jos gebėjimas kurti jaukius namus – išskirtinis, nes ji juos kūrė ne tik artimiesiems, bet visiems, kurie nuolatos gyvename didelėje valkatystėje.
Ta jaukių namų samprata prasiplečia ir Profesorės literatūriniuose darbuose, kur ji į kiekvieną autorių žiūri kaip į vaiką, kuriam reikia patarti, kurį reikia retsykiais pabarti, o kartais – pagirti. „Literatūra – ne turgus, kuriame perki, parduodi ar abejingai dairaisi“; literatūra – „gimtieji namai, kuriuose rūpi ir jaudina viskas...“ – yra sakiusi ji. Ta samprata apima ir jos santykį su tauta: „Jaučiuosi esanti lietuvių bendruomenės narė ir niekas daugiau. Nedžiūgauju dėl to ir didelio pasididžiavimo nejaučiu, nes mes – ne kokia nors išrinktoji, ypatingoji Dievo tauta. Kiekviena tauta savęs verta, bet niekuo kitu negalėčiau ir nenorėčiau būti. Čia mano žemė, gamta, mano tauta, mano nuostabi kalba (ja didžiuojuos), nepakartojama etninė ir modernioji kultūra, istorija, paminklai, gimtinė, artimieji, tėvų ir protėvių kapai. Čia mane auginusios ir maitinusios šaknys. Kas aš be viso šito?“
Profesorė V. Daujotytė paliudijo, kad tos šaknys – gimtieji Kungiai netoli Varnių – E. Bukelienei buvo slaptas pasaulio klodas, ypatinga vieta, apgaubta šventumo, sakralumo aura. Juk tai buvo ne šiaip sodyba, bet bajorkiemis, o ir giminės istorija nepaprasta – joje susimaišo žymių XIX a. filologų Antano ir Jono Juškų bei Motiejaus Valančiaus kraujas. Profesorė papasakojo, kaip jos anuomet, po konferencijos Viešvienuose, abi važiavo nakvoti į Kungius, kaip braidžiojo po rasotą žolę, ilgai kalbėjosi, kaip saulėtą rytą ėjo pro senus ąžuolus į Kapukus, Nijolė rodė vietą, kur žydi keistos paslaptingos gėlės, auga aukštos, gražios viksvos, kokia buvo pagyvėjusi, švytinti, nes ta gimtoji žemė ją stiprino.
Kas mes būtumėm be savo šaknų, be vienas kito? Be sugebėjimo kalbėti, susikalbėti, išgirsti? Kas, jeigu ne ji, pasak rašytojo A. Zurbos, būtų turėjęs kantrybės perskaityti kalnus Jaunųjų filologų konkurso dalyvių rašinių? O ji skaitė atidžiai, ieškojo perliukų, vertino, skatino, džiaugėsi. Ir taip metų metus. Su ta pačia atlaidžia šypsena ir sniego baltumo galva. „Balta spalva – tyrumo, džiaugsmo, garbingumo simbolis, jis itin tinka Elenai“, – tokiais žodžiais savo prisiminimus baigė rašytojas.
Baltaplaukę Profesorę pirmą kartą pamačiau studijų metais universitete. Išskirtinio grožio moteris. Žiūrėjau ir akys džiaugėsi. Paskui, kai ji mums pradėjo dėstyti, džiaugėsi ir širdis. Atsimenu, kokia buvau laiminga, kai pagyrė mano rašinį I. Šeiniaus „Kuprelio“ tema. Jos žodžiai man buvo kur kas svarbesni už penketą studijų knygelėje. Paskui žingsnelis po žingsnelio likimas leido pažinti šią moterį artimiau, pažinti ir jos sudėtingą gyvenimą, kurio negalėjau nujausti regėdama nuolatos ramybės ir šilumos kupiną veidą. Tik tada pradėjau suvokti, kad jos puošnūs balti plaukai ne vien prigimtinė grožybė, bet ir skaudžios patirties atspindys.
Esu laiminga, jog Elena Nijolė Bukelienė dar spėjo perskaityti mano apsakymų knygą „Kregždėlaiškis“, kad tai ji, jau nepakildama iš lovos, sugalvojo antros dalies pavadinimą, davė ir kitų vertingų patarimų. Tai buvo paskutinis man suteiktas jos „literatūrinis“ palaiminimas.
Esu laiminga, kad apskritai galėjau retkarčiais būti arti šio gražaus žmogaus, kad turėjau progos pasimokyti ne tik literatūros dalykų, bet ir tų, kurie per paskaitas nedėstomi, kurie tylutėliai išdalijami per mažmožius, per tą minėtą identiškumą, per paprastą žmogišką šilumą. Neabejoju, Profesorė ir šiandien žvelgia į mus iš Anapus ir atlaidžiai šypsosi. Ir turbūt džiaugiasi.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 12 (gruodis)