Vydas Astas. Rytmečio šviesa. – Vilnius: Versus aureus, 2009. – 176 p.
Jei iš tamstų niekada nebuvo pravardžiuojamasi, tyčiojamasi bei šaipomasi dėl vardo ar pavardės, dėl ausų ilgumo, nosies kumpumo ar dar dėl kokių nors kitokių kalbėsenos, elgsenos ar fizinių netobulumų, tai tamstos nepatyrėte patyčių sukeltų jausmų „saldumo“, kuriuos vieni pažemintieji nuryja kartu su seilėmis, kiti kartu su kitais pasišaipo iš savęs, o dar kiti giliai išgyvena, užsiunta ir savo garbę gina net smurtu. Kaip tik taip pasielgė Stanislovas Širmulis, gyvenantis Vydo Asto apsakyme „Giminės dėmė“. Tiesa, iš jo giminės vyrų buvo šaipomasi dėl gerokai rimtesnės priežasties – dėl vagystės, kurią Širmulio senelis padarė, pakliuvęs į ožio-velnio žabangas ir norėdamas už tai velniui atsikeršyti. Tačiau ne veltui sakoma – „neik su velniu obuoliauti“, o tuo labiau nepradėk velniui keršyti...
Pasakodamas istoriją, kurią įkaušę vyrai smuklėse, turguose porino kaip linksmą nuotykį ar anekdotą, V. Astas sukuria stiproką meninį įspūdį. Kokiu būdu? Pasakojime lygiagrečiai vesdamas dvi linijas – linksmąją, anekdotinę, ir liūdnąją, kriminalinę. Mat senelio dar caro laikais patirtas burtinis nuotykis su ožka-velniu, viešojoje erdvėje (kaip dabar pasakytume) transformavęsis į patyčinį trijų žodžių „Kungi Zauri Mee“ kodą, prie pagrindinio veikėjo, jo sūnaus ir prie anūko Stanislovo prisiklijavo ne kaip vantos lapas prie užpakalio pirtyje, bet prilipo prie jų pavardžių, prie jų esybių, apnuodijo jų kasdienybę ir net visą gyvenimą. „Trečioji mūsų giminės karta tą pravardę tampo kaip skardinį ženklą po kaklu! Iš tėvų ją paveldi vaikai, iš vaikų – anūkai. Ji pasirodė gajesnė, negu buvo galima įsivaizduoti. Nei laikas, nei mūsų pastangos nepajėgė išmušti jos iš žmonių galvų. Degina ji tarsi gėdos įdagas. Gal tik su manimi ją palaidos. Jei ne ta pravardė, aš niekada čia nesėdėčiau ir nebūtų šios bylos... Viskas prasidėjo nuo senelio... Jei manot, kad reikia, pabandysiu nuo pradžios...“
Senelio padaryta kaltė (smuklininkės Šnitkienės ožkos vagystė ir bandymas ją parduoti turguje), anekdotiškai žmonių įvertinta trijų pašiepiamųjų žodžių juodąja magija, jo vaikaičiui atsiėjo daug skaudžiau – Stanislovas Širmulis sėdi teisiamųjų suole, pasakoja tos „giminės dėmės“ istoriją ir už padarytą žmogžudystę laukia teismo nuosprendžio. Anekdotinę dramos užuomazgą autorius palaipsniui išvysto į rimtą, gilią tautos būdo analizę, kurioje vyrauja jos kolektyvinio bendrabūvio paveikslas, nušviestas liaudišku juoku ir linksmybėmis. V. Astą verta pagirti už subtilų distancijos su personažu išlaikymą, už prasminių akcentų sudėliojimą, įtaigų stilistinį intonavimą, kai Širmulio pasakojime išgirstame dalykus, bylojančius apie istorinę tiesą, nekintamą netgi skaudžiais tautai laikais: nepaisydama tragedijų, karų, epidemijų, liaudis nepraranda poreikio juoktis, linksmintis. Patyčios, šaipymasis irgi kinta. Autorius per pasakotoją Stasį Širmulį tai suvokia kaip liaudies savigyną, pastangas išlikti. „Tačiau kas būtų buvę, jeigu mūsų žmoneliai būtų visai nustoję juoktis? Ar būtų jie ištvėrę?“ Na o tai, kas vieniems tik juokas, kitiems yra ašaros, skausmas, pyktis ir kerštas. Turinio dvilypumas (rimta–nerimta) ir jo išreiškimas adekvačia pasakojimo forma apsakymą „Giminės dėmė“ leidžia laikyti vienu geriausių šio rinkinio kūrinių.
Kiti keturi ciklo „Dėmės“ kūrinėliai prie minėto dera tiktai pagal išorinį, paviršinį, požymį: tai – humoreskos, kurių, manau, su malonumu būtų klausomasi, jeigu jas skaitytų ar J. Zavaliauskas, ar R. Šilanskas. Jos nedidelės ir nepretenzingos, tačiau smagios nusmailintomis ironijos „vilyčiomis“, kuriomis autorius taikosi į laisvos Lietuvos valdžios trūkumus, į šiandieninės civilizacijos paradoksus.
Kritiškas požiūris į tikrovę, manau, atsirado iš V. Asto aktyvios pilietinės pozicijos ir jo etinių-filosofinių principų, gana griežtai oponuojančių visam tam, kas fasadiška, dirbtina, apgaulinga. O ypač V. Astą audrina šiandieninė drakoniška civilizacija bei globalizacija. Jį seniai jaudina ekologinės suirutės nuojauta, o tai, ką jis parodo apsakymuose „Šiukšlės iš dangaus“, „Vanduo“, galima laikyti tos nuojautos literatūriniu proveržiu. Pirmajame smagiai hiperbolizuojant, žaviai persikūnijant į „šūdvežį“ pasakojamas groteskiškas nuotykis apie į šiukšlių viesulą pakliuvusį, antrajame – apie be vandens likusį miestą. Hiperbolizuotos detalės, paraboliniai motyvai, ekspresyvi ritmika, staigi pasakojimo kulminacija liudija, kad „eschatologinėje“ tematikoje V. Astas jaučiasi kaip žuvis vandenyje...
V. Astas jau pirmaisiais kūrybos žingsniais atkreipė kritikų dėmesį gebėjimu tariamoje smulkmenoje, mažmožyje, buities detalėje pamatyti kažką didesnio, svarbesnio, kas vadintina antruoju tikrovės planu, reiškinio potekste ar žmogaus paslaptimi. Rašydama apie V. Asto prozą, J. Sprindytė šį jo meninio mąstymo bruožą yra įvardijusi kaip „žvelgimą į gelmę“, į esmę. Žvilgsnio skvarbumas, minties aštrumas išugdė jo „piktą socialinį kriticizmą“ ir tuo išskyrė V. Astą iš jaunųjų „tarybinių“ rašytojų plejados.
Tasai socialinis kriticizmas neapleidžia V. Asto ir šiandien – jis aiškiai juntamas dar dviejuose puikiuose rinkinio apsakymuose „Nukryžiavimas Velykų rytą, arba Sakmė apie Paraisčių seniūną“ ir „Mažas žmogutis gyvuliniame vagone“. Autorius savo požiūrį čia dar papildo politinio smerkimo patosu: pirmajame daromas nuosprendis Armijos krajovos piktadarybėms Pietryčių Lietuvoje, antrajame – sovietinių kareivų žiaurumams, tremiant lietuvius į Sibirą. Jeigu, kaip sakyta, apsakymai – geri, vadinasi, autorius sugebėjo sutramdyti demaskavimo aistrą ir išvengti didaktikos. Tiesa, sentimentalumo, graudinimo gaidelių juose pasitaiko, bet pabandykite parašyti apie tautiečių žudynes objektyviai. „Nukryžiavimą...“ autorius pavadino sakme, o ši žanrinė specifika teikia kūrybinės laisvės. Antras apsakymas apie iš namų išplėštą šeimą ir žiaurią jos trenkimą (trėmimas jau gana nuzulintas terminas) gyvuliniame vagone į nežinią, į pražūtį tiesiog gniaužia širdį ir kelia skaitytojo pasipiktinimą.
Gerai suvokdamas skaudų šios temos poveikį, autorius sugebėjo surasti tokį pasakojimo būdą, kurį galėtume pavadinti iliuzionisto efektu: žiūrovai, regėdami jo triukus, sutrinka, jaudinasi, bet pats „cirkininkas“ atrodo ramus, abejingas tam, ką daro.
V. Astas skaudžiausius tremtinių išgyvenimus, tragiškas jų netektis, žiauriausius kareivių poelgius neutralizuoja, dalydamas pasakojimą tarp mažos mergaitės, senos, išmintingos močiutės ir savęs-pasakotojo. Be to, vaizdų žiaurumą ir pasakojimo įtampą šiek tiek sušvelnina retrospektyvinė kompozicija – tremties vaizdai iškyla atmintyje moters, mūsų bendraamžės, kuri skaito lankstinuką, kviečiantį ginti... Lietuvos arklius, kad jų antisanitarinėmis sąlygomis negabentų į Italiją. Moteris – tai apsakymo mergaitė, mačiusi dar žiauresnį elgesį su žmonėmis...
Kaip ir „Giminės dėmėje“, taip ir šiame apsakyme autorius laikosi panašios filosofijos – lietuviams sunkmečiu išlikti padėjo vitališkumas: juoko, pasišaipymo, optimizmo išsaugojimas ir, aišku, daina... „Ei, bobos! Ko susiraukusios kaip devynios pėtnyčios? Vyrai tokių nemylės! Ekskursijon veža, o jūs stenat! Nagi, dainą!.. Kol dainuosim, tol gyvensim...“ – tvankiame gyvuliniame vagone aidi šviesiaplaukės moters kvietimas. Ir jis buvo išgirstas.
Petrą Bražėną žavėjo V. Asto sugebėjimas „tiesiog nepastebimai“ pereiti „nuo konkretaus vaizdo prie apibendrinimų“ ir persikūnijimo į savo personažus meistriškumas. Taip jis teigė rašydamas apie pirmąją V. Asto apsakymų knygą „Namų šiluma“, iš kurios tokio pat pavadinimo apsakymas, priskirtinas prie geresniųjų, pateko ir į šio rinkinio skyrių „Kokie mes buvome“. Laiko nuosaka rodo, kad čia – kūriniai, atskleidžiantys paties autoriaus biografinę patirtį, dvasinę autentiką.
Kaip novelistas V. Astas yra demonstravęs įvairias plastines žodžio spalvas, parašęs ne vieną lyriškai romantišką apsakymą. Minėtasis „Namų šiluma“, „Žuvėdra rūke“, „Autobusas per rudenį“ yra kaip tik tokie. Juose dar neišnyko, anot P. Bražėno, „pavergiantis lyrinio išgyvenimo tikrumas, jausmo ir žodžio tiesa“, bet bėgantis laikas ir šiandieninės novelistikos kontekstas vis įsakmiau reikalauja lyrinį jausmą, emocionalumą sutvirtinti istoriniu, socialiniu gruntu. Tai V. Astas ir daro geriausiuose apsakymuose.
Silpnų apsakymų rinkinyje nėra daug. Galbūt reiklesnės kritikos neatlaikytų „Našlės“, „Kaip čia linksma“. Prie silpnesniųjų ribos balansuoja „Ko verkė mergaičiukė“. atrodo, yra juose ir tasai pageidautinas prasmių klodas, ir gana originalūs tipažai, bet apsakymai prasti. Negali sakyti, kad autorius nebūtų pažinęs partinio „bonzos“, kaimiečių moterų ar jauno kolūkio traktorininko charakterių, buities, tačiau apsakymai kažkodėl nesukelia estetinio pasitenkinimo. Jie tarsi kreivi. Vadinasi, jeigu kreivi, kaltas pamatas. O kas yra tas literatūros kūrinio pamatas? Tai grynas meninis skambesys, tolygiai pasiskirstantis visuose kūrinio „aukštuose“.
Tačiau apskritai V. Astą meninė klausa retai apgauna net ir sudėtingesnės struktūros apsakymuose, prie kurių priskirčiau „Mėlynakį lietaus debesėlį“, parašytą dialogo forma.
Daug nuveikę šešiasdešimtmečiai prozininkai šiandien sudarinėja savo apsakymų rinkinius, rinktines. Vienaip ar kitaip įvairius žanrus išbandę rašytojai atsigręžia į „smulkiąją prozą“. Toks žanrinis atgimimas labai pageidautinas. Apsakymas yra puikus „treniruoklis“ visų amžių ir kategorijų beletristams. Vytautas A. Jonynas, rašydamas apie Icchoko Mero apsakymų knygą „Apverstas pasaulis“, prisimena kažkieno paleistą šmaikštų, bet, manau, labai vykusį, novelisto ir romanisto palyginimą su boksininku – novelistas partrenkia priešininką nokautu, o romanistas rinkdamas taškus. Tad bijokite novelistų – skaitykite jų knygas!
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 11 (lapkritis)