valter mae Valteris Hugo Mae – portugalų poetas, rašo ir prozą, yra redaktorius bei leidėjas. Jis gimė 1971 m. Angoloje, gyvena Portugalijoje. Trijų romanų ir devynių poezijos knygų autorius, pelnęs įvairių premijų, tarp jų – ir prestižinę Chose Saramago. V. H. Mće kūrybos versta į daugelį pasaulio kalbų, jis yra sudaręs kelias literatūrines antologijas. Bendradarbiauja žurnale „Apeadeiro“. Poetas dalyvavo organizacijų „Literature Across Frontiers“ ir „Lietuviškos knygos“ surengtose tarptautinėse vertėjų dirbtuvėse, kurios vyko Druskininkuose 2008 m. spalį. Čia pateikiami eilėraščiai buvo išversti per renginį.
gyveno karalaitė bjaurios širdies.
kojų liko įkalinti vienatvėje šįkart
daug ilgesniam laikui ir visą gyvenimą
begėdiškai keikė savo likimą. mes suprantame
karalaitę. mes dedame gėlių puokštes
bjaurius eilėraščius liūdniems praeiviams. mes irgi
keikiam jausmus ir žinom kad meilė kyla
esame lyg velnias, norime kad mergaitės
mus mylėtų o paskui užsičiauptų ir
darytis kapitalą iš meilės lengvai
akimirkas labiausiai ištroškusioms mergaitėms.
puikiai žinome, jog meilė yra tiesus kelias
mergaičių kurios pirmos taps bergždžios
prieš įprasčiausius gyvenimo dalykus.
išmušti kiekvieną gestą neįprastais
bruožais, bet laikas bėga ir tirpsta
fontanus nuostabiausio griausmo srūvančius
judriausiose mūsų miestų aikštėse. mergaitės
ir kupinos gyvasties, derlingos kuo tik nori kai
meilė smogia joms. džiaugsmas gausus
pažiūrėti ir mes linguojame rankomis kad
tik tada kai imsime alpti iš meilės net
pačioms negražiausioms mergaitėms.
mergaitė išliejo intymaus aukso grandinę,
paklodę, kuri šiandien nereiškia nieko,
o jeigu ir reikštų ką, tai tik vietą, kur mirė kažkas
ant lovos krašto. iš tikrųjų jis praleis čia
valandų valandas it labirintuose, pasirinkdamas
naujus labirintus, neatskleisdamas apsilankymo
motyvacijos. mane žlugdo mintis, kad
neįkertu vokiškai, negaliu jam patarti
jo kelyje į laimę. bruno tuo metu džiūgauja
dėl solidaus autografo, kurį tikisi gaut atsibudęs.
atsibundame. tyla mano namuos atrodo dar slepia
froido buvimą. bruno namuos nėr visiškai nieko.
jis sako – kas naktį jie tolinas nuo manęs – pasaulio pabaiga,
gyvenimo švelnumas, leksikos pamoka. egzistuoja kažkoks
nenutrūkstamas nuščiuvimas, nulydėsiantis mus
į absoliutų būties anuliavimą. dievinu froidą už mūs
demaskavimą ir knaisiojimąsi mumyse, kad išpirktų
savąją amžinybę. nekenčiu atsibust be garantijos, kad
budrumas pravers labiau negu miegas, nes kas naktį
jie tolinas nuo manęs – pasaulio pabaiga, gyvenimo švelnumas,
mes galim paglostyti froidą it snaudžiančią katę,
vargšas padarėlis. bet psichozė piktina tėvą
ir palieka kraujuoti mus kaip atvirus čiaupus
tikėtinai ateičiai. mes žinom nebūsią laimingi,
bet mulkinam savo gyvavimą garsiais šūksniais, ir mes
kad visa išliktų tik taip, sąžininga kasdienėj kovoj ir
triumfuojančiuos būduos, mes panašūs
į fejerverkų strypus ir po froido sparnu – vis dar žavūs,
vis dar nepaprasti tarp moteriškų gretų, užverbuotų
eikš, lepūnėli, viskas yra gerai. taip, juk tai froidas vėl
pirmieji metai, teisės diplomas, modernos universitetas, portas,
skaityk šią knygą, pridurčiau, su didesne meile
gali tave nustebinti. tačiau neišsigąsk.
eruditų pornografija. kažkas daugmaž tarp
noro tai daryti, dvasinės negalios
dvidešimt aštuoni svarbiausi pažadai
persipjauk riešus, neaplenkdamas nė vienos venos,
užtvindyk lovą, per kelias minutes
atgaivinimo technikas. tada gyvenk per amžius
apsėstas išskirtinio laimės godulio
ypatingiems atvejams, prarastos vilties
ir kiekvienas daiktas pagavo judėti.
geriau liktum namuos, susitaikęs ir vienišas,
juk matai, kaip gyvenimas sliūkina užmiršęs kaltę ir garbę
esi keistas vaikinas, valteri hugo ma~e, įstrigęs
vietos pasaulyje, kai pasaulis toks išsiblaškęs
turėtum mirti tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt šeštųjų
kovo aštuonioliktąją, anot tavęs,
šį netikslų nuosprendį, tai yra gyvenimą
uždaryki duris, anapus niekas tavęs nelaukia
storas ir plikas, nėra prasmės netgi mėgint
nusigauti iki pakrantės kelio anapus blausių šviesų, net jeigu
tai vieta, mažiausiai lankoma atvykėlių
dar sykį uždaryk duris ir galbūt pavyks užmigti, šiame name
tvyro maloni tyla, esu tikras, kad
Vertė Eugenijus Ališanka
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 3 (kovas)