1980 m. Algirdas Julius Greimas, analizuodamas M. Martinaičio poeziją, svarstė:
„Atrodo, kad lietuviškoji kultūra pastaraisiais dešimtmečiais pilniausiai išsireiškė poetine kalba. Tai keistas – pavojingas, bet ir daug žadantis reiškinys. Tuo tarpu kai Vakaruose poeto dažnai savo lėšomis išspausdinta knygutė vargais negalais prisirenka kelis šimtus skaitytojų, Lietuvoje ne tik kad poetai rikiuojasi šimtinėmis, bet, sakytum, kad ir poezija ten perkama, skaitoma, vartojama. Tai viltį puoselėjantis dalykas: kol poetinis jausmas tautoje gyvas, tol žmogiškųjų vertybių dar galutinai nepakeičia būtinumo ar malonumo prekės.
Tačiau tautinės kultūros pasireiškimas kad ir labai išprusinta poetine forma yra kartu ir pavojingas: dėl savo neatnarpliojamų ryšių su gimtąja kalba, dėl savo specifiškumo poetinė kalba lieka uždarų, šeimyninių vaišių maistas, nepasidalijamas net su draugais ar artimaisiais, ji gresia virsti sekmadienine, be ryšių su gyvenimu, apeiga.“ (1)
Praėjus porai dešimtmečių galima sakyti, kad dabartinė poezija išgyvena visiškai natūralias ankstesniojo savo populiarumo pasekmes. Poezijos rašymo tankį XX a. antroje pusėje – tiek kiekybine, tiek kokybine prasme – lėmė ir represuotos kultūros slėgis. Poezijos rašymas buvo būdas į jį reaguoti, ieškoti alternatyvos. „Tanki“ poezijos kalba buvo paranki ir dėl ezopinių savybių, teikiama galimybe netiesiogiai plėsti kalbamų dalykų ribas. Poezijos populiarumas sovietmečiu – atskiros studijos reikalaujantis dalykas. Tebelieka atviras klausimas: kiek iš tiesų būta poezijos skaitytojų – iš tų tūkstančių, kuriuos nurodo poezijos knygų tiražai. Ar įsigytas poezijos tomelis buvo skaitomas, ar įsigyjamas kaip netekstinis daiktas, neverbalizuojamų reikšmių simbolis, kaip miglota nuoroda į tai, kas yra uždrausta, bet prasminga, kas iš dalies pasiekiama, bet kartu reikalauja suvokimo ir pastangų rizikos. Gal šioje vietoje bus prasmingas liudijimas: pradėjusi studijuoti universitete pirmaisiais Nepriklausomybės metais, sovietmečio poezijos biblioteką sukaupiau iš antikvariatų, kurie tuo metu buvo užversti iš asmeninių ir viešųjų bibliotekų „išvalytomis“ knygomis.
Didelis visuomeninio pasitikėjimo kreditas, sovietmečiu suteiktas poezijai, Nepriklausomybės laiku atsigręžė į ją stipria kritikos ir tiesiog negatyvių atmetimo emocijų banga. Simptomiška, kad vienas labiausiai kritikuojamų, kritiškai svarstomų autorių buvo Justinas Marcinkevičius ir jo kūryba – visų pirma išpažintinė lyrika, poetizuojanti agrarinės kultūros tradiciją, ir poetinės dramos, perteikiančios tautos istorinę patirtį. Iki tol nepaprastai aukštas poezijos ir poeto prestižas sumenko – kaip ir tiražų apimtis. Kai kurių šiuolaikinės lietuvių literatūros situacijos stebėtojų ir vertintojų nuomone, neatsitiko nieko nepaprasta, tiesiog pasikeitė kultūros struktūra, iš poezijos savo funkcijas atsiėmė kitos veiklos ir kūrybos sritys: kai kurie buvę poetai tapo žurnalistais, mokslininkais, politikais, verslininkais. Sovietmečiu represuota kūrybinė ir visuomeninė energija grįžo į normalias vagas.
Kultūros sistemoje bet kokia egzistuojanti kalba yra kodas – būdas pasakyti ir išreikšti tai, kas kitaip yra nepasakoma ir neišreiškiama. Lietuvių poetinę tradiciją vertinant kokybiniu požiūriu, svarbu, kad joje itin ilgai, iki XX a. paskutinio dešimtmečio, išsilaikė lyrinės kalbos formos (2). Todėl kur kas esmingiau už tiražų ir rašančiųjų bei skaitančiųjų kiekybinius pokyčius yra tai, kad ėmė kisti pati poezijos kalba ir kūrėjo santykis su jos galimybėmis. Maždaug pastarąjį dešimtmetį naujausioje lietuvių literatūroje išryškėjo tendencija: vis daugiau randasi poetų, rašančių ir leidžiančių romanus. Ši tendencija galėtų būti vertinama, pasinaudojant A. J. Greimo metaforomis, ir kaip bandymas išsinarplioti iš intymių poetinės kalbos ryšių, pasitraukti iš sekmadieninių pietų ritualo. Pirmasis tokį žingsnį žengė Sigitas Parulskis meniškai ir komerciškai sėkmingu prozos kūriniu „Trys sekundės dangaus“ (2002, antras leid. 2004). Pažymėtina, kad šį romaną bent sąlygiškai galima laikyti debiutinio S. Parulskio poezijos rinkinio „Iš ilgesio visa tai“ (1990) proziniu variantu. Po jo autorius išleido dar vieną ne tokį sėkmingą romaną, pjesių publikaciją ir dvi eseistikos rinktines. Poezijos rinktinėje „Marmurinis šuo“ (2004) šalia ankstesnių eilėraščių atskirame skyriuje paskelbta ir keletas nepublikuotų, tačiau jie nepakeitė bendro vaizdo ir situacijos: vienas ryškiausių jaunesniosios kartos poetų tapo prozininku. Šiuo keliu daugiau ar mažiau sėkmingai pasuko ir kiti poetai: Gintaras Grajauskas, Donaldas Kajokas, Dalia Jazukevičiūtė.
Atvirkštinis atvejis – populiarios prozininkės Jurgos Ivanauskaitės, tapusios savita viešuomenės ikona, poezijos rinkiniai „Šokis dykumoje“ (2004), parašytas iš kelionių po Rytus patirčių, ir priešmirtinė „Odė džiaugsmui“ (2007). Tačiau šios knygos nepersveria autorės prozinių kūrinių ir nenustelbia jų meninės įtaigos.
Greta šios ryškios poetinės kūrybos tendencijos akivaizdi ir kita, vidinė: antilyrinės poetikos dominantė. Atrodo, kad, apskritai retėjant poetų gretoms, gyvybingiausia poetinės kūrybos forma tapo avangardinio (ar neoavangardinio) pobūdžio poezija. Pagal šią poetinę tradiciją ir motyvuojamas straipsnio pavadinimas: XX a. literatūroje poezijos ir poetiškumo sinonimas buvo lyrika ir lyriškumas, kalbos metaforiškumas, meninė išraiška; naujausioje lietuvių poezijoje intensyviai skleidžiasi nepoetinių meno formų paieškos.
Pasakojimas poezijoje
Naujausioje lietuvių literatūroje su romano išpopuliarėjimu koreliuoja išryškėjęs polinkis eksploatuoti naratyvines kalbos formas poetinėje kūryboje. Jei paliksime nuošaly komercinį romano populiarumo aspektą, prozinio pasakojimo iškilimas dabartinėje kultūroje gali būti suvokiamas ir kaip lietuvių literatūrą pagaliau pasiekęs visuotinio išsikalbėjimo poreikis. Tokio laiko atėjimą dar Nepriklausomybės pradžioje buvo prognozavęs sociologas Vytautas Kavolis. Prozos pasakojimas atrodo esąs ekstensyvesnis, komunikatyvesnis, junglesnis, įtraukiantis įvairesnes patirtis, vaizduotės lygmenis, kalbos būdus. Pasakojimo forma poezijoje užima lyrinės komunikacijos kanalus. Aukštojo modernizmo lietuvių poezija, net ir gerokai komplikavusi lyrinio išsisakymo būdus, vis dėlto rėmėsi gana glaudžia hermeneutine sutartimi tarp poeto ir auditorijos. Komplikuota, hermetiška eilėraščio forma buvo pateikiama ir priimama kaip potencialiai prasminga – perteikianti prasmę, taigi komunikatyvi. Pasakojimas poezijoje yra viena iš šiuolaikinės komunikatyviosios poezijos formų, kuri vis labiau įsigali didėjant pertrūkiui tarp poeto ir auditorijos, o pastarajai vis labiau netenkant vientisumo.
Pasakojimas kaip poetinės kalbos modelis bei poetinė technika laikytina savitu naujosios lietuvių poezijos reiškiniu ir dėl to, kad jis teikia galimybių kurti alternatyvą moderniosios lietuvių poezijos kanonui, kurio sudėtinga, kultūrinių realijų prisodrinta, filosofiškai turininga poetinė kalba neišvengiamai sudarė dominuojantį foną Nepriklausomybės laikų poetiniams debiutams. Poetinio pasakojimo modelis galimas vertinti kaip pasirenkama poetikos „nulinė priemonė“, kaip itin vaisingas būdas kurti „paprasto“, nužeminto, „nepoetiško“, „negražaus“, kasdienio kalbėjimo stilistiką, „tiesioginio“ mimezio ar subjektyvaus liudijimo įspūdį, arba, kita vertus, montuoti vaizdinius koliažus, pereiti į parodijos bei ironijos poetiką.
Pasakojimo modelis ir technika poezijoje reiškiasi įvairiopai. Debiutinėse Rimanto Kmitos, Indrės Valantinaitės, Agnės Žagrakalytės poezijos knygose pasakojimas pasirodo kaip visą rinkinį susiejanti pirminė intencija – papasakoti žmogaus istoriją, kurios centrą, kaip ir galima tikėtis iš dvidešimtmečių autorių, sudaro erotinės, socialinės, kultūrinės iniciacijos patirtys. Pasakojimas yra ir būdas stilizuoti autentiką – ypač kai eilėraščių rinkinyje pasirodo nuolat pasikartojantys sąlygiški melodramatiniai personažai, kurių vaizdiniai sukurti parodijuojant skaitomos „gyvenimo istorijos“ lūkesčius (R. Kmitos „mergaitės“, A. Žagrakalytės „mylimasis“).
Drauge su šia tendencija pastebima ar tiesiogiai išsakoma kita – nepoetiškos, vadinasi, „nepagražintos“ kalbos siekis. Pasakojimo technika diktuoja kasdienei kalbėsenai artimas intonacijas, tiesiogiai ar netiesiogiai priešinamas poetiniam gražumui, galbos puošnumui, išgražinimui. Kai kurie eilėraščiai vertintini kaip trumpi pasakojimai, anekdotai, kasdienybės patirčių blyksniai, žavūs savo nereikšmingumu, vienkartiškumu.
A. Žagrakalytės poetiniai tekstai atsiremia į savitą, archajišką trumpo naratyvo kaip užkalbėjimo, magijos ritualo formą arba siužetą. Šia magija motyvuojamas rašymas – gyvenimo fragmentų „trupinių“, liekanų rankiojimas, ir gebėjimas jas transformuoti. Šis kalbinis ritualas nestokoja valiūkiškumo ir linksmo pokšto atmosferos, ironiškai pristatomas kaip technologija be paslapties, nors neišvengiamai siejasi su egzistenciškai rizikingomis patirties briaunomis – krauju, tamsa, blogiu, svaiguliu. Kaip ir dera magijoje – visokia bjaurastis tampa kitonišku ir patraukliu dalyku:
Ši poetinė magija iškyla kaip savavališka fantastika, įžūlus, raganiškas užmojis kurti savą pasaulio tvarką, regzti savas metamorfozių serijas – iš nieko, ar beveik iš nieko, nevengiant bakchanališkų potraukių: „Blogis yra gražus / svaiginimasis yra gražus blogis yra / gražus“ (p. 49). Kaip moteriškos pasaulėjautos savitas pėdsakas gali būti vertinama tai, kad poetiniuose naratyvuose šmėkšteli ir siužetai, kuriami iš natūralių metamorfozių pajautos. Natūralistinis koliažas – jaunystės laikų tatuiruotė ant nusenusios moters kojos:
Tarp dailių raizgeliuotų aukselių:
(p. 15)
Poetinis pasakojimas parankus kaip neįpareigoto kalbėjimo galimybė, alternatyva ideologiškai ar antiideologiškai angažuotai modernizmo poetinei kūrybai sovietmečiu. Paskutiniame G. Grajausko poezijos rinkinyje „Naujausių laikų istorija: vadovėlis pradedantiems“ (2004) pasakojimas (istorija kaip pasakojimas) yra programiškai iškeltas į pavadinimą. Tekstuose pabrėžiamas kaip tik tokio poetinio pasakojimo nesuinteresuotumas, ironizuojamas „didesnės“ prasmės lūkestis: „gal ir kvaila, bet aš visada / norėjau kažko daugiau“ / „taip, tai iš tiesų kvaila“ / „palauk, palauk – tai ką, negi ir viskas?“ / „viskas. mudu tik šiaip paplepėjom“ („Kinematografinė poema“, p. 113).
Kita vertus, šiame rinkiny aktualizuojama trumpos, fragmentiškos istorijos forma kaip alternatyva vientisai, didžiajai, herojiškai istorijai. Vienas iš rinkinio skyrių epigrafų – pokalbio nuotrupa, žaidžianti formos tapatumu tarp žodžio „istorija“ vienaskaitos ir daugiskaitos: „Istorijos nėra. Yra tik istorijos.“ Įdomu, kad tą dekonstruojamąją Istoriją G. Grajausko rinkiny reprezentuoja tradicinė literatūros institucija – vadinamasis „literatūrinis gyvenimas“ su nusistovėjusia rašytojų kanonizavimo sistema, literatūros komunikavimo būdais (kūrybos vakarais, viešu eilėraščių skaitymu, vertintojais, kritikais, gerbėjais ir rėmėjais). Alternatyva – „Klaipėdos poetinė mokykla“, artimų bičiulių, skaitytojų būrelis. Literatūrinio bendravimo autentika matuojama ne viešu blizgesiu, pokalbiais apie literatūrą ar kitus reikšmingus dalykus, o darnia, kad ir nebylia, kūnų kalba:
šnekučiuojamės virtuvėje: pradžioje atsargūs,
tyrinėjame vienas kitą, stebime, pabrėžtinai
atsainiai replikuodami: kalba³ lyg tarp
kitko, lyg ir apie nieką, apie bendrus reikalus
ir pažįstamus, paskui truputėlį apie
literatūrą, trumpai, tik užsimenant ir
žaibiškai grįžtant prie vakar matyto
filmo, kad niekas nepagalvotų, jog bandome
kalbėti apie save, kad neįtartų, jog smagu
paskui pamažu įsibėgėjame, įsidrąsiname,
paauglystės nuodėmę, rausta veidai
bet labiau akimis ir antakiais, gestais,
įgimtais kvailais įpročiais – tarkim,
čiupinėti ausies lezgelį, trinti delnus,
Panašiai galima įvardyti ir G. Grajausko naratyvinę poetiką – kaip kalbėjimą, turintį pokalbio intencijų, tačiau tai, kas norima pasakyti, glūdi tekste kaip nekalbinis gestas, išskaitomas už „paprastų“ frazių, jų perkėlimo ritmo, sužybsinčios ironijos ar siužeto pertrūkių. Netiesioginės kalbos lygmuo išlaikomas rašant kasdiene, pažodiška, tiesmuka kalba su atsitiktiniais, tarsi savaiminiais prasmės perkėlimais: pabrėžtinas pažodiškumas sukuria erdvę tam, kas nepasakoma. Arba tai, kas nepasakoma, išlieka kaip tiesiogiai nenurodomas pasakojimo fonas ir pagrindas, kurio negalima išvysti „tiesiogine įžvalga, o tik akies krašteliu“ (A. Sverdiolas). Žiūrėjimas akies krašteliu G. Grajausko rinkiny iškeliamas kaip „tikrojo“ santykio su pasauliu metafora. Nors G. Grajausko poezijos kalbantysis yra žaidybiškai neįsipareigojęs hierarchinėms prasmės struktūroms, tačiau išlaiko nepasakomumo lauką savo poezijoje – kaip lauką, iki galo nenusavinamą būties pamėkliškumo, lėkštybės, banalybės.
Ryškiausia G. Grajausko „pasakojamosios poetikos“ poetinė priemonė – eilutės ilgio modeliavimas, kai frazė nukertama, neretai darant tariamai natūralią šnekamosios kalbos pauzę, tačiau kita eilutė ankstesniąją pratęsia nenuosekliai, tarsi po pertrūkio, tarpo, kuriame šmėsteli alternatyvi pažodinei prasmė, susidvejina skaitytojo sąmonėje ankstesnės frazės sukurtas lūkestis ir aktuali realizacija:
andai buvo toks pusprotis: užeidavo
jam, šaudavo į galvą kažkas – tai,
būna, pasiima peilį, užsimerkia ir
ir vis rėkia – nieko nematau! nieko
G. Grajausko eksploatuojama šnekamoji kalba ir jos intonacijos sukuria savitą kalbančiojo poziciją ir kalbos erdvę. Kalbantysis eilėraščio tekste dažnai lieka akivaizdus, bet nutylimas, kartais literatūrinis ego sureikšminamas, atvirai ironizuojamas. Kita vertus, šnekamoji kalba atveria eilėraščiuose socialinę erdvę, jos skirtingus dialektus, kadangi pati balansuoja ant intymumo ir viešumo ribos. Stilizuojama bendruomenės autsaiderio ar sąmoningai jos nuošalėje likusio stebėtojo pozicija, veik su satyrine ironija pašiepianti viešas bendravimo formas kaip vulgarias, lėkštas, o viešumą – kaip neužmaskuotų galios troškimų ir kovos dėl jos lauką, neišvengiamai įtraukiantį kiekvieną, taip pat ir kalbantįjį („Kažkoks kafka“, p. 35).
Be abejo, į naujausią lietuvių poeziją besismelkiančio pasakojimo modelis yra artimesnis kino montažo technikai nei klasikinei epikai (plg. G. Grajausko „Kinematografinę poemą“). Toks pasakojimas leidžia perteikti nužeminto kasdienio pasaulio mišrumą, netolygias vaizdų bei kalbos stiliaus jungtis, todėl teikia daug galimybių postmoderniai poetikai: ironijai, parodijai, koliažui. Štai per kasdienišką kelionę autobusu poetizmais pasinaudojama tik tam, kad atstotų distancijos nesilaikantis riebiasprandis kaimynas: „temsta jau, ir aš, nebeištvėręs, galvą nuo lango / atplėšęs, tyliai sakau storajam kaimynui: / „Žiūrėk, kaip ta upė slėnį prialsavo miglų“ („jau temsta, o aš vis dar tebevažiuoju“, p. 8). Poetinis pasakojimas iškyla ir kaip modernizmo poetinės kalbos (tapusios savotišku poetiškumo sinonimu) ironizavimas, poetinė saviironija. Cituotame G. Grajausko eilėraštyje ironizuojamas stereotipinis lūkestis, jog poetinė kalba sukuria emocinę ar kokią kitą žmonių bendrystę. Kartu tai ir rašančiojo autoparodija.
Pasakojimo technika teikia itin plačių galimybių poetinei kalbai atsinaujinti. Visiškai kitoks šios technikos efektas iškyla Elenos Karnauskaitės kūryboje. Čia „paprasto“ kalbėjimo intonacijos panaudojamos ne žaidybiškam pasakojimui sukurti, bet nejaukaus bendravimo, sunkiai ieškomo ir nerandamo žodžio, kalbos, užtylančios dėl emocijos slėgio, įspūdžiui perteikti. Tekstai poetizuojami išskaidant sintaksę, – taip, eilutei nesutampant su natūralios kalbos fraze, sukuriamas įtikinamas trūkinėjančio kalbėjimo įspūdis. Ši kalba, kurią sutrauko tylos pauzės, įveikia neryžtingą, skausmingai dvejojančią ar melancholiškai užsimirštančią minties tėkmę, nes „čia viskas yra užburta viskas pasmerkta / būti taip o ne kitaip…“ („Tiltas iš pelenų“, 2000, p. 24).
Šie eilėraščiai – žmogaus, gyvenančio po katastrofos (nelabai svarbu kokios – asmeninės, kultūrinės, globalinės), emociniai etiudai. Jų kalba susijusi su savita rašančiosios tapatybe – transformuotu „beraštės moters“ variantu: „ mano prosenelė vietoj parašo dėdavo kryžiuką / močiutė nemokėjusi skaityti mat / nelankė mokyklos anksti ištekėjo / vienas po kito gimė vaikai kur jau / ten knygos ir mokslas kai reikėdavo / parašo pavardės raides piešdavo / žiūrėdama į daug kartų skleistą / apglamžytą popierėlį“ („Iš smilčių“, 2004, „Kitokia“, p. 26). Moters „neraštingumas“ – tai atsisakymas išreikšti poetės amžininkų kūrybai būdingą tuštumos ir beprasmybės pajautą agresyvia, naikinančia kalba. E. Karnauskaitės melancholija nors tiršta, bet neįkyri, nesureikšminanti kenčiančio „ego“, nepiktžodžiaujanti, kažkaip išsauganti kalbančiosios orumą.
Avangardinės tendencijos išryškėjimas
1994 metai – simboliška cezūra dešimtmečio lietuvių poezijoje, žymima S. Parulskio „Mirusių“, almanacho „Svetimi“ ir Lietuvoje perleistos Algimanto Mackaus poezijos rinktinės „Ir mirtis nebus nugalėta“. Šie leidiniai poezijoje atvėrė avangardinės laikysenos, kaip tradicijos destrukcijos ir rekonstrukcijos, impulsus. Ši posovietinės literatūros linkmė, atrodo, šiuo metu yra gyvybingiausia ir sulaukianti daugiausia pasekėjų.
S. Parulskio avangardinė energija plėtojosi keliomis kryptimis. Pirmiausia minėtame antrame, taip pat ir trečiame poezijos rinkiny „Mortui sepulti sint“ (1998) poetas išardė vieną patikimiausių ir stabiliausių XX a. lietuvių poezijos (ypač kurtos Lietuvoje XX a. antroje pusėje) atramų – agrarinį pasaulėvaizdį: namai, kaip pasaulio centras, pasaulio vienovės vieta čia tampa išviete („Dangaus durys dažytos“, p. 12), karstu („Apraudojau gražų žodį“, p. 18). Užuot sakralizavus žemės darbus (lietuvių poezijos tradicijoje tai ritualas, atkuriantis žmogaus vienovę su pasauliu), ritualizuojamas kiaulės pjovimas, įtvirtinantis naują antimitą: mirties, kaip pasaulį vienijančio ir valdančio principo, visuotinybę4. Kiaulės pjovimo rituale mirtis susieja, užpildo veiksmus, kuriuos žmogus atlieka dėl savo išlikimo (valgymą, giminės pratęsimą), ar, anot S. Sontag, paveldėtus „dvasingumo projektus“, slopinančius egzistencinį nerimą (religiją, kultūrą). Šis ritualinio žudymo procesas išreiškia ir pagrindinę poezijos paskirtį: ji, kaip siaubo ir bjaurumo terapija, turėtų atlikti iniciacijos ritualo, pakylėjančio į kitą savivokos lygmenį, vaidmenį. Tai ritualas, kurio metu atsikratoma sąstingio – „pašalo“, kuris turi išeiti „…iš dirvos, iš kapų / iš medžių šaknų / iš giminės pamatų / iš pasąmonės turi išgriūti kartu / su siaubu, su baime…“ („Mirusiųjų“, „Malūnas lentpjūvė“, p. 25). Siekdamas įveikti kalbėjimo inerciją, ieškodamas „aktyvinančio simbolizmo“, S. Parulskis pasitelkia gan agresyvią bjaurumo estetiką, padedančią atsisakyti „gličių vimdančių simbolių“, „civilizuoto mėšlo krūvos“, „lavonais ir kančia paspringusios šventovės“, taip pat – leidžiančią erzinti ir provokuoti auditoriją. S. Parulskio mirties diskursas pakartoja prieš tris dešimtmečius išeivijoje, A. Mackaus poezijoje jau kartą įvykdytą „atsisakymo programą“: „Reikia išmokti numirti atsineštiems daiktams ir veidams“5. S. Parulskis pasirodo kaip nužemintųjų generacijos palikuonis, turįs atlikti būtinąjį „charakiri“ sovietmečiu lietuvių poezijoje užsikonservavusiai tradicinei tautinei kultūrai.
Maištas yra vienkartinis, atsisakoma tik kartą. Toliau tikėtina arba pasirinktos pozicijos kraupi tąsa gyvenime (A. Mackaus pavyzdys), arba pozityvus žingsnis, naujas pasirinkimas (ir naujas maištas). Paskutinėje S. Parulskio knygoje („Mortui sepulti sint“) galima matyti to pasirinkimo ženklų, nors ir jais abejojama. Vaduojantis „nuo abstraktybių, nuo kelionės / tikslo“, atsigręžiama į patį ryškiausią patirties akiratį, kasdienybės konkretumą, trumpalaikius ne patirties, tiesiog juslių koliažus, tikintis, jog juose bent trumpam blykstels čia pat išnyksianti prasmė, „pleištas tarp savęs ir nebūties“ („Kelionė į tėviškę. Pavargusi šiaurė“, p. 29; „Vėlinių“, p. 54). Vytautas Kubilius tokią neorealistinę „daiktavardėjančią poeziją“ jau paskelbė šiandieninės literatūros simptomu6. Tačiau S. Parulskio sensualistinėje konkretybių poezijoje ši išeitis nesureikšminama, niūriai svarstoma, ar ir tai nebus „mus kankinančios mirusiųjų mintys, patvirtinančios, / kad kančią galima įveikti / įveikti stebint baigiantį sustingti“, ar tai nebus tas pats Nojaus noras iš baimės godžiai „užgrobti“ kuo daugiau iš žūsiančio pasaulio, ir vargu ar iš to galima bus atgaminti patikimą, vertingą, chaotiškai nesumišusią tikrovę: „ bet jeigu liesti, liesti – ką? / išdidžią virpančią ištroškusią krūtinę / vaikelio skruostą, žirgą, piniginę / pajūrio putą, žiedlapį, revolverį, kaimynę / jie viską stvertų – per trumpa ranka“ („Ežeras…“, p. 44; „Kuo daugiau pasiimti“, p. 21; „Pirštai“, p. 60).
Antologijoje „Svetimi“ debiutavo Dainius Dirgėla (g. 1969), Valdas Gedgaudas (g. 1963), Evaldas Ignatavičius (g. 1967), Alvydas Šlepikas (g. 1966) ir Donatas Valančiauskas (g. 1968). Almanacho autorių programa „Svetimumo kvintesencija“ skirta kaip tik paveldėtai charizminei Poeto, „pagrindinio herojaus“ misijai bendruomenėje ir literatūrinėje komunikacijoje atšaukti: „Eilėraštis turi būti SVETIMAS autoriui...“7. Tradicijos slėgio pojūtis ir tikėjimas manevro laisve – „svetimųjų“ debiutinė deklaracija. Tam tikrą negatyvumo nuostatą poetinės kalbos, pasirenkamų vaizdinių ir leksikos, kuriamo pasaulėvaizdžio atžvilgiu galima laikyti „svetimų“ poezijos jungiamąja programine gija. Bendra poetinio „svetimų“ sąmoningumo simboline emblema laikytinas aklavietės – tiek egzistencinės, tiek kalbinės – pojūtis ir refleksija.
Almanache išsiskiria V. Gedgaudo poezijos siurrealistinė agresija, išplėtota poezijos rinkiny „Kapsulė“ (1994). Siurrealistinis V. Gedgaudo poezijos karnavalas tolima aliuzija susiejamas su dionisiškomis orgijomis. Eilėraščiuose „Jaunystėje jam...“, „Ech tu Strazde Strazdeli...“ pasirodo susidvejinusi kalbančiojo sąmonė, karštligiškas ginčas ar net grumtynės tarp „aš“ ir „tu“ ar „jo“ – t. y. grumtynės su jungiškuoju šešėliu, „išstumtąja patirtimi“ tapusia paveldėta kūrybine ar istorine savimone, tikriau – jos nuoskilomis. Antrame rinkinio skyriuje atliekama lietuvių kultūros mito (ženklinamo kunigaikščių ir rašytojų vardais) dekonstrukcija, siekiant patirti ribą, už kurios nebebūtų „kur trauktis“: „Nusviro vakaras. Ir pagaliau / į delną nutūpė negyvas paukštis. / Tamsa Tyla ir Miegas o daugiau / nepamenu. Nebeturiu kur trauktis...“ (p. 66). Antras V. Gedgaudo poezijos rinkinys „Vakaras be žiburio“ (Vilnius: Vaga, 1998) liudija negalėjimą ištrūkti iš neigimo rato. Čia ir toliau siekiama „išmagnetinti žodžių reikšmes“, „padauginti tamsos“, „tamsa įveikti tamsą“, šįkart dekonstruojant religines savivokos atramas, steigiant alternatyvų savivokos centrą, „gedėjimą, mirtį ir baimę“, didįjį simbolinį trejetą vietoj krikščioniškojo tikėjimo, vilties ir meilės („Turėk ir kitų dievų...“, p. 36; „Mano demonas keičia pavidalus...“, p. 47; „Kas gražiai nuobliuos mano šonkaulius...“, p. 57; „Tenesugrįžta durklas į makštis...“, p. 91). Eilėraščiai kuriami kaip šventvagiškos ritualinės nekrofilijos aktai, ieškant sąmonės ploto, „kur nebūtų metaforų tik mirtis / tiktai geismas“ („Reikia vėl išmokt...“, p. 41).
Grotesko poetika
Darius Šimonis (g. 1970) eilėraščių rinkiny „Spiečius“ (1997) remiasi tautosakinio grotesko ir paradokso poetine tradicija, M. Martinaičio, kai kuriais atvejais – S. Gedos poezijoje atvėrusią naujus, alternatyvius prasmės horizontus. D. Šimonio poezijoje ji kuria prasmės ištuštėjimo pojūtį: „Taip man ir reikia – juk jau viskas sklaidos; / gremėzdiški saulelės gabaritai / yra visai suprantami ir skaidrūs, / kaip vienas gurkšnis – imtai ir nurytai“ („Maištas aplinkui“, p. 17). Karnavalinė tautosakos grotesko ir paradokso poetika gali egzistuoti kaip alternatyva kokiai nors centralizuotai, hierarchiškai aukštesnei, racionaliai ar ideologiškai privalomai reikšmės sistemai; jai išnykus – groteskas atsigręžia prieš pačią poeziją apskritai – kaip specifinį kalbos kodą, dauginantį prasmę. Pirmojoje D. Šimonio knygoje šmėsteli išsitarimai apie „didžiojo kodo“ lietuvių poezijoje mirtį („Metas tai baigtis viskam su manim“ – „Tuo pat metu...“, p. 35–36). Papildomo svorio jie įgauna antros poeto knygos „Rykštė“ (2001) kontekste, kur poetiniai tekstai tampa automatinio rašymo srautu, nepasiduodančiu skaitymo įpročiams, kuriuos suformavo modernistinės poezijos lektūra. Tai poezija, atsisakiusi įcentruojančių principų, kalba, neigianti, sunaikinanti pati save8. „Pamaniau tik – o jeigu o jeigu – / ir vėl šalavijų lova, jievaro skobnios. / Atleisk, neišgirdau, – kas šalavijų? / Tie dalykai manęs jau seniai nebekaso“ („Pasiansas“, p. 19).
Grotesko poetika atsiskleidžia kaip bandymas pajusti kalbėjimo galimybes, išardžius modernistinės poetinės savivokos esmines struktūras: hierarchines laiko ir erdvės priešpriešas, vidaus / išorės struktūrą, grindžiančią „aš“ kaip prasmės centro poziciją tekste, tradicijos / naujovės, vertybių hierarchijos viršaus / apačios įtampą kaip poetinės kalbos energijos šaltinį. Ši poezija yra ir tų struktūrų irimo procesą reprezentuojantys, šia reprezentacija save motyvuojantys tekstai.
Avangardiniai knygos projektai ir konkrečioji poezija
Paskutinė D. Šimonio knyga liudija, kad tokiai poezijai komunikuoti nebetinka klasikinė – knygos, eilėraščių rinkinio – forma; kad ji jau prašosi kažkokio kitokio „atlikimo“, nei tylus, intymus skaitymas, kitokios erdvės ir aplinkos, nei baltas knygos lapo „skydas“, kuris – prisimenant Tomo Venclovos metaforą – jau nebeuždengia nesančio veido, prasmės nebuvimo, tuštumos. Šiame kontekste nuoseklesnė, regis, aplink Tomo S. Butkaus alternatyvias leidybines iniciatyvas besitelkianti „Vario burnų“ grupė, randanti adekvatesnių postmodernios poetinės komunikacijos formų.
T. S. Butkus gausiame „avangarduojančių“ poetų būryje išsiskiria alternatyvaus knygos meno projektais, susitelkusiais į vadinamąsias „idėjų dirbtuves“ „Vario burnos“ (Klaipėdoje, nuo 1992 m.). Poetinis ar tiesiog kalbinis tekstas veikia vizualiniame grafikos, spaudinio dizaino, maketo intertekste kaip viena, dažnai ir nepagrindinė jo dalis. Formos aspektą („kaip“ parametrą), podraug tos formos nesubstanciškumą akcentuoja ir „Vario burnų“ credo: „Menas yra taip, kad galėtų jo ir nebūti.“ Galbūt neatsitiktinai patys leidėjai savo spaudinius įvardija leidybinės efemerijos – „čiabukų“, chapbooks – terminu, o ne, pavyzdžiui, orientuojasi į jiems kai kuriais aspektais taip pat galinčią būti aktualią XX a. pirmos pusės Europos avangardo livre d‘artiste tradiciją. Nors tokiu būdu „Vario burnos“ savo leidinius siūlo priimti kaip siauro rato, mėgėjiškus, greitai atliekamus namudinius spaudinius, galinčius aprėpti ir asmeninę kūrybą, ir mėgstamus šeimyninius kulinarijos receptus, vis dėlto bent kai kurių knygų projektai išduoda gan rafinuotas avangardinių formų paieškas, ir kai kuriais atvejais – nepigią leidybą. Kartu „Vario burnų“ publikuojami autoriai – tiek Lietuvos (ir ne tik jaunieji), tiek užsienio – sudaro savitą, vienaprasmiškai neapibrėžiamų kūrybinių nuostatų neformalią bendruomenę, nepasiduodančią konceptualiam suvienodinimui: be paties kūrybinių dirbtuvių iniciatoriaus, „Vario burnos“ išleido tokių autorių kaip Mantas Gimžauskas, Laurynas Katkus, Mindaugas Valiukas, Charles Bukowskis, Kerry Shawnas Keysas, Jerome’as Rothenbergas, Tadeuszas Różewiczius ir kt. kūrybos bei vertimų.
Kaip įdomus alternatyvaus knygos projekto pavyzdys galėtų pasitarnauti paties T. S. Butkaus knyga „Generuotos kalbos mutacija“ („Vario burnos“, 1998, 2003). Knyga turi paantraštę „Tekstai“; kalbinis tekstualumas čia neatsiejamas nuo vizualinio, drauge – nuo medžiagiško tekstūriškumo. T. S. Butkaus knygos pavadinimas yra žaidybinė aliuzija ir tiesioginė nuoroda į A. Mackaus knygą „Neornamentuotos kalbos generacija“ (1962):
kas ši knyga? Neviltinga mackaus kartotė, sekimas naujųjų realistų pranašystėmis? Nežinau, nesvarbu tai, nes prasmės pertekliuje vienintelis įmanomas kelias yra prasmės naikinimas, bandymas visus tekstus skaityti kaip jų pačių praradimus, kūniškosios patirties tęsinius, antraip visi įsikalbėjimai ims pildytis, šiame mirusios šviesos pasaulyje nepalikdami tau, skaitytojau, nežinomas paskutinės knygos autoriau, vietos (ketvirtasis viršelio puslapis).
Minėtas A. Mackaus rinkinys, be kita ko, buvo „gražaus“ poezijos žodžio atsisakymo programa, kylanti iš poreikio adekvačiai išsakyti egzistencijos absurdo ir beprasmybės patirtis. T. S. Butkaus rinkinys aktualizuoja „naikinančią kūrybą“ ir kalbos sužadinimą, tarsi uždavus tam tikrą programą, ir atsitiktinius, nesistemiškus tos „generuotos kalbos“ pokyčius – „mutacijas“. „Generuota kalba“ – tam tikra kalbos technika, kalbinė gamyba. Tačiau ir mutuojanti tarsi gyvas organizmas, nukrypstanti nuo užduotos genetinės programos. „Generavimas“ nurodo į dirbtinę prasmės gamybą ir naikinimą (teoriškai generuoti galima pasirinktinai – prasmę ar beprasmybę); mutacija – į spontanikos ir savaimingumo liekaną, kuri pati ir jos rezultatas nėra aprioriškai vertingesni už pirmąją. Tai postmodernistinės autorinės nuostatos, veikiančios „ir/ir“ logiką. Taigi šis rinkinys yra ir prasmės kūryba, ir jos naikinimas; ir noras, ir nenoras „kažką“ pasakyti.
Pati knygos forma papildomai sureikšmina gamybos – „generavimo“ aspektą ir savitai, išties subtiliai parodijuoja klasikinius, „vidinius“ knygos unikalumo, naujumo, originalumo kriterijus ir masinio tiražo technikos paradoksalią jungtį. Kiekvienas trisdešimt devintas „Generuotos kalbos mutacijos“ rinkinys yra vienkartinis, unikalus tuo, kad turi vis kitokį „mirėlynų“ ciklo tekstą – ant perfokortos išspausdintą eilėraštį, įdėtą į knygą, bet neįrištą (pvz., mano turimo egzemplioriaus „mirėlynas“ yra pasimetęs, dingęs). Todėl nė vienas rinkinys nėra toks pat ir drauge – nė vienas baigtas. Išties įdomi „idėjų dirbtuvių“ (taip priešlapyje pavadintos „Vario burnos“) pagaminta idėja: principinis poezijos rinkinio nebaigtumas. Skaitytojo nepasiekia visas eilėraščių rinkinys. Kartu šis nebaigtumas yra pabrėžtinai kito, sakytume, materialiojo, formalaus lygmens. Šį statusą paryškina ir pati „pridėtinio teksto“ vieta – perfokorta, automatinių mašinų naudojama laikmenos forma. Prasmė kinta, gausėja mechaniškai pridedant papildomą tekstą. Toks „ėjimas“ sukuria alternatyvą klasikiniam „atviro“ literatūros kūrinio supratimui, suponuojančiam prasmės gelmę bei neišsemiamą, neužsibaigiantį kūrinio interpretacijos procesą.
Čia galima apmąstyti „idėjų dirbtuvių“ sąvoką. Ji reiškia, kad gaminama ne knyga, o sumeistraujama pati idėja. Galima manyti, kad ji suvokiama „ne kaip savaiminė ir aptinkama kontempliuojant, o kaip pasirinkta, taigi postšvietėjiška idėja“9; knyga atskleidžia ne kažką, kas yra ir yra vertinga savaime, o savo, kaip gaminio, „padarytumą“, instrumentinį generavimo(si) principą. Kitaip tariant, ši knyga pasakoja, kaip yra menas, būdamas padirbtas. Ar tiksliau – „apdirbtas Photoshop 7.0 programa“, išleistas „Klaipėdos menininkų namų , Bažnyčių 4 / Daržų 10, LT-5800 Klaipėda“ (cituoju priešlapį). Tai generuotos kalbos mutacija: toks kurioziškas adresas, kaip savarankiškas tekstas, iš tiesų egzistuoja, kaip ir papildomos žodžio „apdirbti“ reikšmės.
Rinkinyje kalbinės tekstų reikšmės pervedamos į horizontalų santykį su vizualinėmis, kurioms suteikiamas lygiavertis statusas, diktuojantis alternatyvią skaitymo techniką. Palydimajame žodyje, kaip galima suprasti, autorius prisistato esąs savo tekstų skaitytojas: tam tikras kalbinio darinio pateikimas knygoje jau yra skaitymas. Taigi dar viena postmodernioji dichotomija: autorius – skaitytojas. „Visus tekstus perskaityti kaip jų praradimus“ – manytina, kad ši intencija atsiskleidžia kalbinio, vizualinio bei tam tikru mastu taktilinio lygmenų horizontalėje. Kalbinis tekstas pradingsta grafiniame, bet gali būti ir iš jo „ištraukiamas“ maksimaliai suskliaudus pastarojo formą. Tai ypač pasakytina apie rankraštinių faksimilių skyrių. Šių tekstų apskritai galima neskaityti (rašysena sunkokai įskaitoma), jie veikia ir kaip vienu žvilgsniu aprėpiama grafinė dėmė. „Buvimas grafine plokštuma“ yra ir šių tekstų poetikos principas: kalbinės „medžiagos“ panaudojama tiek, kiek jos telpa į taisyklingus keturkampius, geometrinius kalbos „konteinerius“. Kalba tarsi taki medžiaga atseikėjama, atkerpama, pateikiama – instrumentiškai, tarsi be vidinės būtinybės, įbrendant į bet kurią herakleitiškojo srauto vietą. Kita vertus, pabrėžiamas rankraštinio teksto gamybos spontaniškumas ir autentika – ją nurodo ne tik pats „rankos raštas“, bet ir tai, kad šis tekstas pateikiamas kaip neperrašytas, kalbinius taisymus čia pat paverčiant grafiniais „dėmės“ elementais.
Teksto grafika yra ir skaitymo kodas, pavyzdžiui, suponuojantis lygiavertį dvikryptį ar netgi keliakryptį skaitymą, taigi ir prasmės variacijas, daugiakryptę prasmės tėkmę, nefiksuotumą. Pvz., tokie tekstai kaip „eilėraštis dviems balsams: kas bus parašyta kaip niekad“, „dokumentinės minios“ gali būti perskaityti ir vertikaliai, vieną vertikalią „strofą“ po kitos, ir horizontaliai, peršokant didelius eilutes išskaidančius tarpus. Eilėraštyje „Vandentiekio gurkštelėjimas“ galima skaityti ir eilutės žodžius, ir juos apsiautusius jų šešėlius (eilutė: „nakties apsupty krusteli mūsų balsai ar gyvenimas vien netikėjimas“; jos šešėlis: „k ies apsupty rusteli mūsų alsai ar g ve ima vie“). Vizualinė teksto forma – šriftas, eilutės forma ir ilgis – kai kuriais atvejais pabrėžtinai „reaguoja“ į pažodinę kalbinio teksto prasmę (pvz., žodžiai „sutraiškomi“, „nutrauktos rankos“ eilėraštyje „dokumentinės minios“, p. 10–11).
Tačiau rinkinyje išlaikyta subtili vizualumo ir kalbinio komunikatyvumo pusiausvyra, vizualumas neužgožia kalbinio tekstų įskaitomumo, jis paliekamas veiksnus. Net jei autorius-skaitytojas deklaruoja „prasmės naikinimą“, tai nėra kalbinės savinaikos žaidimai, kurių apstu dabartinėje neoavangardinėje lietuvių poezijoje. Naikindami prasmę šie tekstai tik sukuria erdvę skaitytojui-autoriui, jo generuojančiam judesiui. Kad pateikiami kalbiniai tekstai turėtų būti perskaitomi ir suprantami – regeneruojami, – liudija kitas įdomus šio rinkinio formos elementas – paskutinė knygos dalis „turinys / nuorodos / paraštės“. Atrodo, kad žodis „turinys“ čia traktuojamas ir pažodiškai, ne tik kaip žanriškai nusistovėjusi techninė knygos dalis, kurioje pateikiamas paskelbtų tekstų sąrašas su puslapių nuorodomis. Čia po puslapio ir teksto pavadinimo pateikiamas savitas trumputis paaiškinimas, kurį galima laikyti skaitymo raktu, tam tikra kalbinio turinio „perfokorta“, plg.: 17 p. juodosios eilės // savojo aš ešafotas.
Cituotame autoriaus-skaitytojo komentare tekstų turinio ir drauge motyvacijos matmuo taip pat apibrėžtas dvisklaidiškai: „kaip jų pačių praradimas“ ir „kaip kūniškosios patirties tęsiniai“. Tekstų prasmė „teka“ tarp šių dviejų krantų, kurie įvardijami įvairiopomis dichotomijomis: gyvybės–mirties, kūno–rašto, ateities–praeities, faksimilės–stenogramos, žemės drebėjimo–sukrėtimo ir pan. (p. 14–15). Negatyvumo, katastrofinė leksika ir poetinė vaizdinija, tarsi ataidinti iš A. Mackaus poezijos (ypač faksimilių skyriuje), podraug su melancholiška kalbėsena nukreipta į autoteminį kūrybos apmąstymą, subjektyvumo potyrius, praeinamybės ir išliekamumo pulsavimą, juslinius dirgsnius kaip tikrovės signalus. Vaizdinė rinkinio forma yra struktūriška ir programiška, poetinė-kalbinė – taki ir neapibrėžtina, tarsi apeliuojanti į nekalbinę kūnišką – taigi estetinę – patirtį.
(Neo)avangardine linkme savo kūrybą originaliai kreipia Marius Burokas (g. 1977), Gytis Norvilas (g. 1976). M. Burokas savo tekstuose („Ideogramos“, 1999) mėgaujasi kalbos srautu, vaizdinių koliažais (patirties „sueižėjusiais fragmentais“), savitiksle teksto žaisme. Pavyzdžiui, perskaičius poetinį tekstą, skaitytojui siūloma iškirpti to teksto vaizdinį ženklą ir nusiųsti autoriui – parodijuojama literatūrinė komunikacija. „Klausykite žodžių, kurie negelia kaip bitės / nekerta lyg angis, nežerplėja žarijom, / o srūva tyliai marmėdami...“ (p. 11). G. Norvilo poezijoje, kaip liudija ir debiutinio rinkinio pavadinimas „Akmenskeltės“ (2002), remiamasi fragmento, kalbos nuoskilų („žodžio skelčių“) mozaikos poetiniu principu. Antras G. Norvilo poezijos rinkinys „Skėrių pusryčiai“ iliustruotas primityviais paties autoriaus piešiniais.
Žaidimas poezijos medialumu
Neringos Abrutytės (g. 1972) pirmoji knyga „Rojaus ruduo“ (1995) išsiskyrė savita poetine kalbėsena, originalia sintakse, kuria perteikiamas gyvai moduliuojamo balso, savaimingos, „duotas“ formas aplenkiančios jo tėkmės įspūdis. Galima sakyti, kad tokia stilistika perteikė pabrėžtinai „moterišką“ balsą: šiek tiek įnoringas, kaprizingas, tariamai naivias, slaptai klastingas to balso intonacijas. Erotinės iniciacijos tema (apskritai būdinga debiutuojantiems ir debiutuojančioms) dominuoja pirmojoje N. Abrutytės knygoje kaip rašančios moters patirtis: „Jis klausė kunigų ir filosofų / o Ji – mylėjo kunigus ir poetus“ (p. 10); arba: „pasiilgau to kaimo / buvusioj savo poezijos meilėj / (Geda Martinaiti...)“ („Nostalgiškas (ar naivus?)“, p. 11). Erotiniai impulsai yra kalbėjimo akstinas; erotinės patirtys – tikslas, kuris yra ir teksto riba, kai balsas nutyla, atsiduodama „kūno kalbai“; plg. eilėraštį „Istorija su V. Kudirkos eil. „Varpas“: „aš norėjau iš poezijos klastos – į meilę / (pasieksiu daug (?) poezijoj ir meilėj) / juokiausi, pasakoji tą istoriją / juokdamasis – taip gyvai... gyvai (mane bučiuoji)“ (p. 13).
Vėlesnėje poezijoje ši tema perauga į savitą žaidimą asmens istorija kaip įvaizdžiu. Lengvai atpažįstami antros poetės knygos „iš pažintis“ (1997) erotinės istorijos herojai sukuria laikraštinės sensacijos ir medialaus „atviravimo“ atmosferą, kuri savaime parodijuoja išpažintinės lyrikos situacijas. Dalia Satkauskytė už šios poetinės kalbėsenos įžvelgia narcisistines rašančiosios nuostatas, jos poezijos heroję suvokia kaip įsikūrusią tarp popkultūros veikėjų ir vartotojų – nebrandžių egocentriškų paauglių, trokštančių pigios šlovės. Literatūros institucija – leidyklų redaktoriai, jų ar jiems adresuojamos recenzijos – panaudojamos kaip medijų kontekstas savo „įvaizdžiui“ kurti. Poezija yra ironiškas asmens simuliakro kaip įvaizdžio įrankis – tuo labiau, kad operuojama tariamo tikrumo, autentiškumo, autobiografiškumo signalais.
Jei N. Abrutytės poeziją vertinsime kaip tam tikrą medialų ego įvaizdžio kūrimą, pripažinsime, kad jis atliepia dabartinės Lietuvos populiariosios kultūros procesams – žiniasklaidoje dominuojančioms sensacijoms, pigioms intriguojančių „gyvenimo būdo“ istorijoms, eterio pseudožvaigždžių ir jų demonstruojamo tariamo intymumo srautui. Intymumas, intymi kalba praėjusiame amžiuje, galima sakyti, iš visų viešųjų diskursų buvo lyrikos prerogatyva. Su pastarojo meto audiovizualiniu intymumo simuliakru savitai koreliuoja kita nauja tendencija – poezijos tomelius ima leisti popkultūros figūros, visai nesusijusios su literatūra, atvirai demonstruojančios komercinį poezijos „darymo“ aspektą ir jo efektyvumą. Drabužių dizainerio Aleksandro Pogrebnojaus eilėraščių publikacija buvo kartu akcija, rodanti, kad poezijos populiarumui ir rinkos vertei nebūtinas joks „turinys“, kad jos reikšmę sukuria tik įvaizdis ir sėkminga reklamos bei viešųjų ryšių akcija.
1 Greimas A. J. Iš arti ir iš toli: Literatūra, kultūra, grožis. – Vilnius: Vaga, 1991. – P. 135.
2 Tūtlytė R. Išliekanti lyrika. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2006.
3 Žagrakalytė A. Išteku. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. – P. 21.
4 Čia galima būtų įžvelgti sąsajų su gilesniais lietuvių mitologijos sluoksniais, su Sovijaus mitu, aiškinančiu naujo laidojimo papročio, religinės reformos, įvedimą.
5 Parulskis S. Apie muiliną liežuvį // Poezijos pavasaris. – Vilnius: Vaga, 1992. – P. 227.
6 Kubilius V. Daiktavardėjanti poezija // Metai. – 2000. – Nr. 3. – P. 79–90.
7 Svetimi. – Vilnius: Vakarinės naujienos, 1994. – P. 3.
8 Iškalbingas D. Šimonio pasiūlymas visiems lietuviškai kalbantiems ir rašantiems: „Siūlau prarasti kalbą. Siūlau pakeisti kalbą. Į bet kurią, geriausia būtų į rusų“ (Neimkit manęs ir neskaitykit // Šiaurės Atėnai. – 2002. – Rugs. 7. – Nr. 33 (619). – P. 3).
9 Sverdiolas A. Šis tas apie pamėklinę būtį svetur ir čionai / Apie pamėklinę būtį. – Vilnius: Baltos lankos, 2006. – P. 192.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 1 (sausis)