Accessibility Tools

Romualdas OzolasRomualdas Ozolas      Sąjūdį jau įprasta vadinti stebuklu.

Sąjūdis nėra stebuklas. Stebuklu jis gali tik atrodyti, kadangi yra pasibaigęs. Viskas praeity atrodo buvę gražiau.

 

Sąjūdis buvo milžiniška tautos reakcija į didžiulę nelaimę, penkias dešimtis metų slėgusią Lietuvą, kol, pasitaikius progai, išsiveržė galinga emocine reakcija, kurioje slegianti nuotaika pamažu virto niekada dar nepatirtu šviesiu džiaugsmu. Net ir tada, po tuo džiaugsmu, Sąjūdis buvo visų žmogaus emocinių ir net fizinių išteklių reikalaujanti įtampa, o Sąjūdžio organizatoriams – ir daugiau.

 

Gyvenimas man dovanojo, nors gal prie to šiek tiek prisidėjau ir aš pats, du šviesius tarpsnius, tokius būties atsivėrimus.

 

Pirmasis – 1965–1968 metai, kai mes, trejetas dar hipiuojančių nebe jaunuolių, „vertėm“ „Meno saviveiklos“ biuletenį į žurnalą „Kultūros barai“. Po antrojo numerio Antanas Sniečkus, LKP pirmasis sekretorius, pasveikino kultūros ministrą Juozą Banaitį, ir šis viską suprato teisingai: nušalino Emiliją Kulakauskienę, vyriausiuoju redaktoriumi pakviesdamas Aleksą Baltrūną su teise atleisti visus redakcijos darbuotojus. Šis neatleido nė vieno. Hipiai pradėjo mokytis tarybinės žurnalistikos. Mokėmės, atrodo, rimtai, nes jau kitais metais Varšuva nusiuntė notą Maskvai, kad Lietuvoje bandoma diskriminuoti lenkus. Mes viso labo siūlėm būdus, kaip lenkuojantys „vietiniai“ galėtų pritapti prie Lietuvos kultūros ir sumažinti krašto atsilikimą. Žurnalo „pagrindinei temai“ apie lietuvių kalbos problemas pasirūpinom netgi tokių anuometinių autoritetų, kaip Antanas Venclova, kalbų. Taip tęsėsi iki 1968 metų, kai Maskva prieš Dubčeko socializmą su žmogišku veidu pasiuntė savo tankus. Tada išėjau patylėti – sėdau prie filosofijos.

 

Kitas šviesos metas man – 1985–1988 metai, kai su Knygos bičiulių draugija ėmiau važinėti po Lietuvą ir, samprotaudamas apie knygas bei kas aplink jas, kalbėjau praktiškai viską, ką norėjau. Tai tęsėsi iki Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo, nuo kurio prasidėjo kova dėl valdžios. Ir po to sąjūdis buvo nuostabus, nors ir be savo pirmapradžio džiaugsmo.

 

Kalbu apie tai, kad pasakyčiau: tikrai gyventi galima bet kuriomis sąlygomis. Ne režimai kuria žmones – žmonės kuria režimus. Arba susitelkdami savy įveikti savo menkumą, arba išsileisdami, atsipalaiduodami ir leisdami savyje išsikeroti destrukcijoms.

 

Kai dabar, Sąjūdžio 20-mečio proga, klausia, kas iš tiesų pasikeitė Lietuvoj, aš atsiverčiu Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo rezoliucijas. Jos iš esmės nepaseno. Yra ir trumpas jų turinio išdėstymas, paskelbtas pirmajame „Atgimimo“ numeryje. Tai – nedidelis Justino Marcinkevičiaus įvadinis žodis. Pateiksiu jį ištisai.

 

Kraštas, kurį iš savo protėvių paveldėjom, yra mūsų. Vadinam jį Lietuva ir norim, kad šis žodis iš pasaulio kalbos, iš jo žemėlapio neišnyktų. Rašom ir tariam jį kartu su kitais nemažiau vertais ir garbingais tautų ir valstybių vardais. Norim, kad ir kiti su pagarba mus ištartų.

 

Istorija, į kurią atsiremiam, yra mūsų istorija. Šviesos ir tiesos spindulys teapšviečia skurdžius ir garbingus, kraujuojančius ir sopulingus jos puslapius, senus ir naujus jos kultūros paminklus.

 

Kalba, kuria kalbam ir kuria didžiuojamės, yra mūsų kalba. Joje užtenka žodžių meilei ir neapykantai, džiaugsmui ir liūdesiui. Ji niekam negraso, ji nieko neatstumia. Kaip ir visos, ji nori gyventi.

 

Žmogus, kuris žiūri į mus, reikalauja tiesos ir teisingumo. Turi būti apsaugotas jo gyvenimas, darbas, kūryba, apgintas ir pagerbtas jo žmoniškumas, sąžiningumas, dora. Jo dvasios gėlė, jo būties vienkartybė teišsiskleidžia tarp mūsų ir mums.

 

Gamta, kurioj esam, yra mūsų, bet mes esame jos. Nuvalykime užterštas žalias jos akis, rūpesčiu ir globa apgaubkim visus jos pavidalus, visas jos broliškas formas.

 

Mes sveikinam Persitvarkymą, išlaisvinantį dvasią, mintį, darbą, kūrybą, ir po jo vėliavom – viešumo ir demokratijos vėliavom – siekiame atsinaujinti, atgimti žmogui ir tautai.

 

Nesileisiu į ginčus (žinoma, ne su Just. Marcinkevičium), ar kraštas, kurį vadinam Lietuva, mūsų ar jau ne mūsų.

 

Nediskutuosiu, ar istorija, į kurią remiamės, jau mūsų, ar jau visai ne. O ar kalba mūsų – dar mūsų?

 

Paklausiu vieno: ar mūsų valstybė – mūsų?

 

Jei į anuos klausimus kiekvienas gali atsakyti tik asmeniškai, tai į pastarąjį – visi vienareikšmiškai, remdamiesi juridiniais aktais.

 

1988-ųjų rugsėjo 16 d. Just. Marcinkevičiaus tekstas negalėjo į tą klausimą atsakyti nei teigiamai, nei neigiamai: valstybės nebuvo, visais tais savo priklausinių ir vertybių savinimaisi mes į valstybę tik kvietėm. Tiems, kurie dūmė akis, tardami valstybę – sąjunginę respubliką – mus turint, galėjom atsakyti labai paprastai: nieko sau valstybė – be piliečių! (nebuvo net LTSR pilietybės, buvo tik TSRS piliečiai).

 

Sąjūdis pakvietė, ir tauta pamažu kilo – į savo valstybę, į savo pilietybę. Vieninteles.

 

Tačiau kai aš šiandien girdžiu, ką mes kalbam ir apie valstybę, ir apie pilietybę, apie istoriją, kalbą, kultūrą, dažniausiai pašiurpęs klausiu: tai kurgi mes vis dėlto ėjom – į laisvę ar į nepriklausomybę?

 

Atsakymo ieškau mūsų Baltijos kelyje. Šito reiškinio mes dar gerai neapmąstėm, nepažinom. Nors, tiesą pasakius, jis ir neišsemiamas. Ir, ko gero, nepabaigiamas arba nepasibaigęs: kaip į tą Kelią išėjom 1989 m. rugpjūčio 23-iąją, taip ir tebeinam. Trumpam stabtelėjom pasirašyti Kovo 11-osios dokumentų, tačiau jau kitą dieną Lietuva pamažu patraukė tolyn – į Angliją, Turkiją, Ameriką. Šiandien Baltijos kelias tęsiasi Ispanijos, Airijos, Britanijos pakrantėmis, o vienas mūsų, sako, nusipirko gabalėlį Mėnulio.

 

Tebežingsniuojam į Laisvę.

 

Tai, ko dar nebuvo galima sakyti 1988 m. rugsėjo 16-ąją, nepasakyta liko ir vėliau: valstybė – tai ne Laisvė, o Nepriklausomybė.

 

Nepasakėme ne tik to, nepasakėme daug ko, taip pat ir tokio svarbaus dalyko, kad kova dėl valdžios gali sunaikinti pačią valdžią. Nepasakėme to komunistams, nes iš jų valdžią reikėjo tiesiog atimti, nepasakėme ir saviems, sąjūdiečiams, nes čia reikėjo sutelkti „vidinę daugumą“. Daug blogybių, dėl kurių šiandien klampojam kaip pelkėje, užsimezgė dar Sąjūdyje, ir nepasakyti šito – tai klimpti dar giliau. Neleisiu sau išeiti, bent nepastatęs savęs prie sienos.

 

Man visiškai nesvarbu, laimingas ar nelaimingas yra Algimantas Čekuolis, kas sekmadienį per TV ir šiaip per kiekvieną viešą kalbėjimą spinduliuojantis įsikūnijusį Sąjūdžio teisumą. Man dar labiau nesvarbu, laimingas ar nelaimingas esu aš pats. Man svarbu, ką mes, Sąjūdžio ir jo meto žmonės, darome, kaip atsakome į kalbas, kad Lietuvos Respublikos 1992 metų Konstitucija kurta ir priimta euforijos sąlygomis ir užtat šiandien šaltesnių galvų gali būti kaip nori taisoma, kad ne tik Kovo 11-osios, bet ir Vasario 16-osios Lietuvos valstybė gimė iš žodžio, suprask – lingvistinės sugestijos, užtat kalbėti apie Nepriklausomybę – kažkokia pagoniškos stabmeldystės liekana.

 

Man gaila tų žmonių. Sakau jiems tiesiai: nieko šiame pasaulyje jie dar nesuprato. Nieko. Nes viskas gimsta iš žodžio. 

 

Todėl šiandien prašau visų: pasakykite savo žodį! Atsakykit, turim dar mes savo valstybę – ar ne?

 

Ar mūsų nelaimė dar per maža, kad manytume, jog tokiam žodžiui ne laikas? Ar gal Lietuva nė nebeverta to mūsų žodžio?

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 11 (lapkritis)