Pasakoja, 1962 metų rudenį užėjo į Agotos namus, jos pačios žodžiais tariant, senas pažįstamas, neva rimtas vyras, nemažos šeimos tėvas, marcinkoniškis Jonas Gudaitis, pravarde Janka. Užėjo ir pasiliko, kaip kažkada užėjus Agota. Nežinia, ar jis paliko šeimą, ar ta šeima buvo viena iš daugelio jo melagysčių, bet Agota ir neklausė, priėmė, pavalgydino, pagirdė ir priglaudė prie dosnios Pakišalės širdies, kuri, matyt, taip ir nebuvo Vitaus atkeista, o išlaikė jaunystės našlaitystės elgetavimo įpročius. Apsimetęs visų galų meistru, Janka pirmiausia pataisė šulinio – jau bebaigiančio sutrūnyti – rentinį, nauji rąsteliai net švietė medaus spalva. Kėdei įtaisė seniai iškritusią ketvirtą koją, atitvėrė vištas, kad prie slenksčio nedergtų. Kadangi buvo atsinešęs vienavamzdį šautuvą, tai lapkritį parnešė kelis zuikius, pats nudyrė, išmėsinėjo, pamerkė acte, kad lauko kvapas išnyktų ir mėsa taptų trapesnė, išdirbo kailiukus ir liepė Agotai pasiūti mergaitėms apykakles.
Kaimo moteroms, ypač našlėms, ir vėl parūpo, kuo gi Pakišalė tepa, kad vyrai kaip bimbalai į šviežią kraują prie nebejaunos moters limpa. Pasiuntė Nastę, tą, kuri Agotos elgetavimo metais kartais ją apiprausdavo, pakeisdavo skarmalus į panešiotas savo skaras, – jautė smalsuolės, jog Agota Nastutei viską kaip per išpažintį išklos. Tik bėda, kad nebuvo ką kloti – atėjo seniai pažįstamas žmogus ir pasiliko, kaipgi ji galėjusi jį išvaryti, jei pati į Vitaus namus buvo atėjus ir pasilikus. Žmogus auksinių rankų, tegu Nastutė užmeta akį į naują medaus spalva šviečiantį šulinio rentinį – rąsteliai suleisti, kaip siuvamąja susiūti, plyšelio nerastum. Apsidairė Nastė, pašniukštinėjo ir sugrįžo į kaimą it musę kandus, tik pasakė, kad vyrelis „dužas“, gražus pažiūrėt ir nuo arielkos neišpurtęs.
Pirmomis savaitėmis Janka tik prie pietų paimdavo stikliuką, bet, užėjus žiemos šalčiams, nežinia iš kur po kelių dienų sugrįžęs, reikalaudavo jau pusbuteliuko ir pats gerdamas Agotą ragino, o dar labiau – namuose besilaikančias Eleną ir Bladzią, tai meiliau joms nusišiepdamas, tai į šoną ar pasturgalį įgnybdamas, tarsi vis juokais, nors Agotos širdis jau pajuto bėdą, silpna savo galvele ji suprato, kad ne dėl jos Janka bus pasilikęs, bet dėl mergaičių. Kartą vyras gerai paėmęs išsidavė klausdamas: Sakyk, Agota, kiekgi tavo mergoms metų, atrodo jau visai panos, nors imk ir kviesk piršlius? Moteris dar pamėgino nuslėpti metus kitus ir atsakė: Elenai septyniolikti, o Bladziulai penkiolikti. Bet ne tokio kvailo Jankos būta, argi tokias jaunas ūkis būtų į piemenes priėmęs, aišku, kad boba meluoja.
Pasakoja, Agota pasirašius sutartį su Janka kaip su pačiu velniu: Svirskio pirkia ir visas turtas priklauso lygiai per pusę Agotai ir jam. Gudrus buvo marcinkoniškis, o gal tik pas kokį draugelį elgetaujančią moteriškę kadaise apnakvindino, nes žinojo, jog Pakišalė linkusi prie vyrų. Žodžiu, melagis, kokių reta.
O Agota iš paskutinių stengėsi – tiesa, rublių Janka palikdavo, įsakydavo laukti ir šumnus pietus paruošti, nes jo darbas sunkus, tai ne kokio „družbanto“, nemokyto kaimo berno. Tokie žodžiai užgaudavo Agotos širdį, bet moteris tylėjo, nes Janka tikrai buvo išvaizdus: plaukai garbuoti, akys mėlynos, rankos kaip panelės iš gerų namų – švarios, dailūs ilgi pirštai, gelsvi ūseliai. Išgėręs mėgo dainušką: Ir ateina Simaniukas / su geltonais ūseliukais. / Per kiemelį tyliai ėjo / ant slenkstelio sutrepsėjo. / Per langelį pirštu braukia / mergužėlę vardu šaukia. Mergos net apsaldavo aukštą balsą išgirdusios, sukišdavo galvas, kažkokias savas didžias paslaptis kuždėdavo ir kikendavo lyg tikrai nesveiko proto būdamos. Juk ir buvo. Ir Janka tai žinojo. Žinojo kuilys, kad prie vaiko proto mergų lengviau prieiti – še tau kaip dovana, ir ne viena, o dvi iš karto. Kaimo moterys kalbėdavusios, jog nieko doro iš tos sąjungos nebus, argi tokiam meitėliui reikalinga ilganosė, ilgų rankų, mažų akelių buvus ubagė, jam tik dukros galvoj, kol kas jis dar slepiasi, bet bėgant laikui netruks mergas prisijaukinti, o Agota neturės teisės drausti, nes pati per silpną savo galvą lapiną į vištidę įsileido.
Kaip reta, kaimo moterys neklydo. Į vasarą Janka, nežinia iš kur grįžęs, rublius ant stalo paskleidęs, pakviesdavo mergaites ir vienai padovanodavo skarelę, kitai gėlėtą bliuzelę, kartą net medinius apvalius karolius Elenai ant kaklo pats užkabino ir pasakė: Argi ne karalaitė, surasiu aš tau, Elenut, gražų bernų ir suženysiu, matysi.
Ir taip jau susigūžus, baimės pilna Agotos širdis nuo tokių žodžių gal visai suanglėjo, tuomet stvėrė moteris kočėlą ir užsimojo… bet ne ant Jankos, o ant dukters. Dar surikus: Marš kamaron, gyvate. Ir ėmusi puodais trankytis murmėdama: Aš tau ne pietus ant stalo padėsiu, o karštus akmenus kad tu užspringtum eisiu į valdžią ir skųsiuos nemanyk kuily kad prie mergaičių prileisiu dabar žinau ko į mano namus įslinkai kaip žaltys uodegą pabrukęs dantis iššiepęs ūsus užrietęs galiu nors dabar tave laukan išmesti čia mano Vitaus pirkia tu čia tik ubagas atėjūnas.
Sako, Janka tik nusijuokęs ir pasakęs: Nepamiršk, durna boba, kad viską per pusę popieriuje pasidalijom ir mano čia teisybė ne menkesnė už tavąją, tai nutilk ir duok greičiau dirbančiam žmogui pavalgyt, o tai negausi nei rublio, nei kapeikos, tai tu ubagė, ne aš.
Matyt, Agota suprato, kad Jonas kalba tiesą, pati ant jo surašyto popieriaus tris kryželius padėjo patvirtindama, jog viskas nuo šiol padalyta per pusę, net trys vištos – Jankos, o trys – jos, kiaušinį ir tą reiktų per pusę skelti. Tad aprimo, nurijo tą baisų neteisybės gniužulą, nubraukė kelias sausas ubagėlės ašaras ir nusprendė: Kaip bus, taip tebūna, tokia Aukščiausiojo valia, o aš tik silpna moteriškė, daug vasarų ir žiemų ėjusi pakampiais duonos prašinėdama.
Ir jau rami atnešė vyrui bulbienės su virta višta, pastatė pusbutelaitį, du stikliukus ir pati prisėdo – suprato menka galvele, kad taika namuose visada geriau nei barnis, po kurio dūšia lieka it vištašūdžių prikrėsta, po širdimi dyglys įsmigęs, kurio neišrausi, neišverksi, neišmaldausi.
Pasakoja, nuo to karto Agota apsimesdavo nematanti, kaip Janka, kokią skarą atvežęs, glosto Elenai plaukus ir, dantis prašiepęs, kalba: Gražesnės panos nesu matęs, nors pusę Lietuvos apkeliavau. O merga tirpsta kaip sviestas, ant akių migla užsitraukia, pro lūpų kampus net seilė nutįsta – tokie jai saldūs Jankos žodžiai, tokie niekada negirdėti, smingantys tiesiai žemiau bambos. Bladzia tuo metu kamaroj rauda, gal keikia motką, kad ne ji vyresnė, o Elena, būtų ji, tai tie gražiausi žodžiai jai vienai priklausytų.
Viską suprato Agota, bet išeities nematė. Ir tą naktį, kai Janka nusivedė Eleną į kluoną, apsimetė mieganti, nieko negirdinti, kurčia kaip kelmas, ir gal iš tikrųjų negirdėjo Elenos klyksmų, juoko ir Jankos čiulbėjimo. Taip atėjo diena, kai vyras pasakė: Su tavim, boba, jau negulsiu, dabar Elena man žmona, o tu nedrįsk savo ilgos nosies kaišiot kur nereikia, siūk savo skarmalus ir dėkok, kad neišvarau ubagaut, kaži ar dar mokėtum, gal jau per gerą gyvenimą užmiršai?
Nuo tos nakties Janka, kai tik būdavo neišvykęs, jau kamaroj, ne kluone, Eleną minkė Bladzios akyse, matyt, taip norėdamas jaunėlei pavydo jausmą sukelti ir prie savęs prisipratinti. Ir negalėjo neateiti ta žiemos naktis, kai senoj Julijos lovoj Janka tarp dviejų mergų įsitaisė, kad abi pakaitom tvirkintų. Tuo metu Agota, ausis delnais užsispaudus, sėdėjo už stalo ir gėrė stiklelį po stiklelio, kaip anomis dienomis kur kokį „bravorą“ užėjus, – kad tik greičiau galvos skausmas praeitų ir mintys susidrumstų, ir viskas pasauly būtų nesvarbu, nes tokia jos, elgetos, dalia, kurios nepakeisi.
O mergos ėmusios visiškai motinos neklausyti. Paprašytos bent skurliu nuo langų voratinklius nubraukti, atrėždavo: Pati ir šluostyk, mes tau – ne tarnaitės, o tu – ne skerdžius Pranelis, botago neturi.
Žinia netruko pasklisti po kaimą. Kelios moteros, perėjusios lieptą, – kai Janka buvo išvykęs, – užėjo pas Agotą norėdamos iš jos lūpų visą teisybę išgirsti, bet Agota tylėjo kaip žemė, o išleisdama viešnias tarpduryje pasakius: Aš, mergaičių motka, nieko nežinau, tai kaipgi jūs, kitoje upės pusėje gyvendamos, galit žinot, gal išgirdot gegulę meluojant ir patikėjot, eikit, moterėlės, namo, tik atsargiai per lieptą, nes lentos papuvusios ir lynai labai sūpaujas…
Tuo metu mergos jau sirpo. Prisiminė Agota, kaip ją tąsydavo, kai pirmą kartą nuo ano praeivio pastojo, atpažino besiartinančią bėdą, bet nieko nedarė, gal dėl to, kad anomis dienomis ir jai niekas pagalbos rankos nepadavė, visi tik šaipėsi, pirštais badė, negražiais žodžiais vadino. Matyt, širdy moteris laikė užgniaužus kažkokį neišsakomą kerštą gyvenimui, kuris ją, tuomet dar paną, taip pažemino, atstūmė nuo žmonių lyg baisia liga sergančią. O gal slapta netgi laukė vaikelių, kad galėtų jais pasirūpinti, kaip anais metais negalėjo, nes buvo našlaitė ubagė, benamė. Gal tikėjo, jog nuo tokio gražaus „dužo“ vyro ir vaikai bus sveiki, gražūs, juk gims tėvo namuose, ne pas svetimus, ne kokiam kampe.
Nežinia, kas iš tiesų dėjosi Agotos širdy, bet moteris ėmusi dukromis rūpintis, prie jokio, net menkiausio, darbelio nestumdama, pati viena apsikuopdama, tad pirkia vėl tapo švari kaip Vitaus laikais, mergaičių patalus prie šulinio velėdavo, per naktį pridergtus kibirus išnešdavo, praskalaudavo ir vėl prie lovos pastatydavo – dvigulėj Julios lovelėj abi ir miegodavo, vis laukdamos grįžtančio vyro. Pačios pajutusios, kad pilvai auga ne dienom, o valandom, vaikščiodavo juos atkišusios, tiesios kaip kokios panaitės, Jankos dovanotomis skaromis ir prastą dieną apsitaisiusios. Kartais ant skardžio sustojusios ir uždainuodavo tais savo baisiais bliaunančiais balsais, kad kaimo žmonėms net šiurpai per nugaras nueidavo. Stovėtų Svirskio pirkia kaime, tai žmonės tikrai nebūtų apsikentę, bet tas skardis kitoje Merkio pusėje atrodė toks tolimas, bemaž nepasiekiamas, o dar tas lieptas, ant kurio baugu pėdą pastatyti, tas geležinių lynų gausmas. Svirskio namai žmonėms atrodė lyg ne šiam pasauly dunksantys, ten ir kapučiai tokie seni, kad Vitus buvo pirmas po daugybės metų juose palaidotas, visi kryžiai seniai išvirtę, mūkelės sutręšusios, akmeninė tvora vietomis iširus, varteliai ant vieno vyrio vos besilaikantys. Sakytum, užmiršta vieta, ir tik Vitus Svirskis buvo ją išlaikęs gyvenama, o dabar pamažu viskas grimzta į liūną, žinojo moterys, į nuodėmės liūną, bet juk ir Pakišalė tik neilgam buvo iš to liūno iškilus į dienos šviesą, kad per anksti dorą žmogų į kapus nuvarytų.
O Janka, supratęs, jog mergos pastojo, pasidarė atšiaurus, jokių dovanų, jokių karolių – tokia jau baisi buvo to svieto perėjūno širdis, gavo, ko norėjo, ir išmetė iš galvos. Deja, nei Agota, nei Elena ir Bladzia neatkreipė dėmesio į vyro pasikeitimą, joms vis atrodė – žmogus išvyksta, kad rublį į namus parneštų, nes pašalpos ir tų kapeikų už siuvinius tikrai nebūtų užtekę pragyventi. Tiesa, prie pilvotų mergų Jonas jau nelindo, lenkėsi jų, nors tos, puskvailės, vis dar stengėsi jį prisivilioti. Kartais girtas įvirsdavo į Agotos lovą ir ši jo neatstumdavo – tokia jau, matyt, buvo jos prigimtis, gal jai atrodė, kad pasaulyje vyras visada svarbesnis už moterį, kurios dalia – jam patarnauti.
Ir vis dėlto, atėjus metui gimdyti, Jonas, ne kas nors kitas, iškvietė greitąją, o po gimdymo – gimė berniukas ir mergaitė – nusamdyta mašinėle parvežė jau ne mergas, jau motinas į Agotos namus. Tai buvo tą dieną džiaugsmo, net Nastė, žinią išgirdus, apsilankė pyragu nešina. Agota tupinėjo kaip perekšlė apie viščiukus – buvo pasiruošus, pasiuvus ir išvelėjus vystyklų, palučių, vąšeliu nunėrus mažus batelius, kokių savo mergaitėms anuomet skurdo dienomis negalėjo nunerti, nes dar nebuvo pirštuose virbalo laikiusi, o ką jau kalbėti apie siuvamąją, kuri, atrodo, pati viską moka, viską tvarkingai susiuva ir apmereškuoja, ja tik drabužėlius vaikeliams ir siūti, kad tik Janka rublį medžiagai duotų.
Elena ir Bladzia vaikelių nemaitino, tad Agotai tekdavo keliauti Perlojon pas skerdžių Pranelį, kuris, sužinojęs naujieną, už pieną neimdavo nė kapeikos, tardavo: Dievui dėkui, galgi apsiramins tos tavo kumelės, Agota, nors esu senas bernas, vaikų neturiu, bet žinau, kad motinystė – šventas reikalas, čia be Marijos pagalbos tikrai neapsieinama, tikėk, moteriške, žinau, ką sakau.
Tikriausiai tomis dienomis Agota pirmą kartą gyvenime pasijuto motina, dukrų beveik prie vaikelių neprileido bijodama, kad prasižiojėlės neišmestų iš rankų, – viena tvarkėsi, viena ir vardus išrinko: Joniukas – Elenos, Elenytė – Bladzios. Janka, sykiais mažiau išgėręs, atsisėsdavo ir ilgai žiūrėdavo į berniuką, Elenytės tarsi visai nematydamas, lyg jos nebūtų. Toks vyro žiaurumas skaudindavo Agotą. Bet pagalvojus nuspręsdavo, kad visi vyrai panašūs, argi jos Vladislavos tėvas nors kartą aplankė mergaitę tuose valdiškuose nameliuose, argi nuvežė nors kokį saldainį ar drabužėlį – padarė vaiką, ir žinokis, moteriške, man galvos dėl to nesopa, tik Vitus buvo kitoks, bet antro tokio visam pasauly nerastum.
Pasakoja, vieną kartą Jonas, grįžęs po kelių savaičių, pasikvietė visas moteris ir, liepęs sėstis, pareiškė: Joniukui duosiu savo pavardę, tebus Jonas Gudaitis, kaip tėvas, o Elenytei, tu, Agota, duosi Svirskio pavardę, tebus Elena Svirskytė, man vieno vaiko gana, aš iš jo padarysiu žmogų, gal netgi į mokslus leisiu, o gal prie kokio amato pristrajisiu, bus ūkyje traktorių remontininkas, visada prie pinigo, galės ir valdžios gaziukus taisyti.
Toks vyro pasirinkimas Agotos nenustebino, bet Bladzia žliumbusi kone savaitę, be to, Janka nuo ano vakaro ateidavo tik pas Eleną, o Bladzia turėjusi miegoti ant šienyko kamaros kampe už užuolaidos. Jankai ėmus vyresnę seserį minkyti, jaunėlė delnais užsispausdavo ausis, kad negirdėtų sesers kikenimo ir Jankos dejavimų. Galima tik įsivaizduoti Bladzios širdies peršulį – tas, kuris dar taip neseniai šnabždėjo meilius žodžius, dabar atstūmė, nutrenkė ant grindų kaip skudurą. Silpnu savo proteliu svarstė, kad būtų teisingiausia Joniuką paduškėle uždusinti, liktų Elenytė, ir Janka atstumtų Eleną, vėl prie jaunesnės glaustųsi, ją myluotų.
Laikas bėgo, vaikeliams artėjo metukai, ir Agota pastebėjo, kad jiedu, pasodinti ir atremti į paduškas, nenulaiko galvelių, linksta į priekį ir krinta ant veidukų. Išsigando moteris, kreipėsi į kaimo žolininkę, bet ši pasakius, kad nieko negalinti padaryti, bus kaltas kraujas, Janka negalėjęs su seserimis turėti vaikų, panašiai buvo atsitikę Viršroduky, ten taip pat negeri kraujai buvo susimaišę, ir vaikelis, nė metukų nesulaukęs, pasimirė. Baisi pasaulio neteisybė sugniaužė Agotos širdį, Vitus, jos užtarėjas, be laiko pražuvo, palikęs ją vieną kaip pirštą tuščioj pirkioj su tom padraikom, kurioms Dievas protelio pagailėjo, gal ir už jos pačios nuodėmes, kad vedusį vyrą ir tą praeivį prisileido, vaikelius į valdiškus namus atidavė, bet ar ji kalta, kad našlaite užaugo, per žmones su terba ėjo, ūkio pašiūrėj glaudėsi benamė, visų pašiepiama, argi ji būtų galėjus tame tvarte mergaites užauginti? Žolininkės nuosprendį nuslėpė nuo Jankos, ir dukroms nieko nesakė, nes tos tikrai nebūtų silpnom galvelėm nelaimės baisumo ištvėrusios, tik nutarė kuo greičiau vaikelius pakrikštyti, kad, nekalti mirę, į dangų patektų. Prasitarė Jankai, jog pats laikas Joniuką ir Elenytę Perlojos bažnyčion nešti, bet Gudaitis išpūtė akis ir užkriokė: Svirskytę gali sau krikštyt, bet Jono neliesk, žinok, durna boba, kad jokio Dievo nėra ir nebuvo, ir jokių šventųjų, viskas sugalvota kvailiems žmonėms mulkint, būtų mano valia, aš visas bažnyčias tvartais kiaulinykais paversčiau arba nugriaučiau, o visus klebonus su jų zakristijonais ir šeimininkėm Sibiran ištrenkčiau, ne visus valdžia po karo suspėjo pribaigti, tu Joniuko neliesk, o tai nagus nukaposiu.
Pasakoja, Agota baisiai suklykus, puolus Jonui į kojas, ašarom purvinus batus plovus maldaudama nepalikti vaikelio be Dievo užtarimo, šnabždėdama: Jonule, argi mes kokie gyvuliai, ne motinų pagimdyti, kad į tokią nuodėmę nekaltą bernaitį nori įstumti. Bet Jonas tik paspyręs moteriškę, nusispjovęs ir, trenkęs duris, dingo pusei mėnesio, tarpdury dar stabtelėjęs, akių baltymais sužaibavęs ir pakartojęs: Nuneši Joną, tai negyvai užplaksiu, nagus nukaposiu, buvai durna ir tokia pasiliksi. Ir dar kartą nusispjovęs.
Agotai buvo nelengva Bladzios Elenytę slapčia nuo Elenos Perlojon nunešti. Ilgai sukus galvą, sumanė nekaltą suktybę. Pasikvietus Eleną, pasakė: Pastačiau ant plytos puodą, kad padabotum, nupešiau vištą, tu palauk, kol vanduo užvirs, ir įmesk paukštį, tegu verda, žiūrėk, kad vanduo pervirš nebėgtų, o aš su Bladzia ir Elenyte eisim parinkt mėlynių, palieku butelaitį pieno, jei ims vaikas verkti, pamaitink, matei, kaip aš tai darau, tik per daug neduok ir saugok, kad neužspringtų, mes ilgai netruksim. Elena paklausus: Tai kodėl, motule, tokiom gražiom skarom apsivilkai? Mėlyniaudama gali sutept. Agota nė nemirktelėjus atsakė: Ar nežinai, Elenut, kad šiandien šventa diena, žiūrėk, ir Bladziukė švaresnėm skarom apsivilko. Bet Elena paklausė ir tuojau užmiršo, nes jai jau rūpėjo tas puodas ant plytos ir bliūdelyje supjaustyta višta – juk dar niekada neruošė pietų savo Jankai.
Taip Elenytė buvo pakrikštyta, o Joniukas liko be Dievo.
Į rudenį jau ir Jonas pastebėjo, kad vaikams kažkas negerai. Agota tylėjo, neprasitarė. Tad Janka, perėjęs lieptą, parsivedė felčerį, tokį apsmurgusį akiniuotą žmogelį, kad šis apžiūrėtų Joniuką, – Elenytė tėvui nerūpėjo, toks buvo žmogaus žiaurumas. Ir tą popietę felčeris ištarė lemtingus žodžius: Mano galva, čia bus kaltas kraujas, tau, Gudaiti, nebuvo galima su Agotos dukrom vaikų turėti, anais metais Viršroduky ant mano rankų pasimirė metukų vaikas, nujaučiau, kad čia blogas kraujas kaltas, bet man tai buvo pirmas toks atvejis, tad mėginius nuvežiau į Merkinę, ten pro mikroskopą pažiūrėjo ir patvirtino mano spėjimą, po savaitės vaikas mirė. Tokia liga, galima sakyti, net ne liga, o likimo pirštas, bausmė už kažkokias žmonių nuodėmes.
Janka pasiuto, stvėrė felčeriuką už atlapų, papurtė kriokdamas: Tu man čia protingais žodžiais smegenų nemuilink, manai, visokiais kroskopais ir likimo pirštais savo neišmanymą paslėpsi, lauk iš namų, kad tavo nė kvapo čia neliktų, tau ne žmones gydyt, tik karvių šiknas tikrint. Dar bandė žmogelis paaiškint, kad jis ne veterinorius, o, be metų kitų, tikras daktaras, aukštu pažymiu mokslus baigęs, bet Janka nešte išnešė nupiepėlį pro duris ir metė į dilgėles, grįžęs į pirkią, stvėrė žmogaus portfelį ir išnešęs nušveitė tolyn į sodą.
Agota visą tą laiką tylėjo, o mergos taip ir liko prasižiojusios, nieko nesuvokdamos. Tuo metu prisvilo puodas, pasklido bjauri smarvė, Janka prišoko, nutrenkė puodą ant aslos, griebte išgriebė iš spintelės butelį, užsivertė ir gėrė, kol užsikosėjo, bet, atgavęs kvapą, baigė degtinę išgerti.
Staiga, lyg kas būtų jį pakeitęs, susmuko į kėdę, susiėmė rankomis galvą ir dejuodamas gailiu balsu prabilo: Ar apie tokį gyvenimą kalėjime sėdėdamas, Jonai, galvojai, ar apie tokią šeimos laimę, sakyk, Joneli, koks velnias tave į šį kurvyną atnešė, geriau būtum nuo liepto nupuolęs, dugnan nuėjęs, nedraskytų dabar tau širdies tie felčeriuko žodžiai, o jūs, mergos, kodėl prie manęs pristojot, nepalikot ramybėj, kalės jūs, ne moterys. Nurimęs į Agotą kreipėsi: Nunešk Joniuką bažnyčion, tegu kunigas vandeniu pašlaksto, jeigu jau tokia nabago vaikelio lemtis, nors tas vanduo, žinau, toks pat kaip upės, ir nėra jame jokio šventumo, ir jokio Jėzaus, ir jokios Marijos, visa tai – tik kunigų pasakos, bet nunešk, jei jau Elenytę nunešei…
Pasakoja, nuo tokių baisių Jankos žodžių Agota galutinai pražilus – tik dabar suprato, kad kalinį į namus įsileido, gal net galvažudį. Tylėjo ir murmėjo kažkokius jai vienai suprantamus žodžius – gal pačios susikurtą maldą, o ašaros tekėjo upeliais.
Po savaitės abu vaikeliai užmerkė akis. Agota liepė nekaltuosius palaidoti Julijos ir Vitaus kape. Ir žmonės, supratę, jog jau keturios mirtys apsilankė Svirskio tėvų statytoje pirkioje, išsigando. Moterys kalbėjo: kas būtų pagalvojęs, kad ubagės Agotos tokia gera širdis – nors prie mirusio, tėvystės nepažinusio Vitaus priglaudė du vaikelius.
Pasakoja, Janka, kai ėmė labai stipriai gerti, atsivesdavo kažkokių sėbrų, panašių į save girtuoklių, ir lakdavo savaitę – už kokius pinigus pirkdavo naminę, neaišku. Tačiau prie seserų Janka daugiau nelindo, paliko ramybėj. O ar jo draugeliai kvaišeles kirkino – paslaptis.
Suprantama, toks besaikis gėrimas vieną kartą turėjo nelaime pasibaigti. Ne, niekas nieko nepapjovė, nesužeidė, tik Janka, galima sakyti, tyliai ty-liai įkandin savo vaikų pasitraukė anapus. Po vieno baliaus, sėbrams išsiskirsčius, Jonas dingo kaip į vandenį. Tvartelis jau seniai stovėjo tuščias – nei paršelio, nei ožkos, tik šikšnosparniai, kurie pro plyšius sutemus išskrisdavo medžioti tų šilkinių pūkuotų nakties drugių, dabar suko ir suko ratus aplink sodybą, tarytum norėdami dar stipriau užveržti nelaimių kilpą.
Praėjo kelios dienos. Agota matė, kad Janka su draugeliais neišėjo, girdėjo, kaip šutvė, graudžiom ašarom apsiliejus, atsisveikino amžiną bičiulystę pasižadėdama, matė, kaip Janka dar ilgokai stoviniavo ant upės skardžio, girdėjo vyro dejonę, aimanavimą, bet nepriėjo, nenuramino, nepaguodė – gal girto bijojo, bet gal ir jautė kokią nuoskaudą dėl to negero kraujo, kuris jos dukrų vaikelius į kapą paguldė. Agota grįžo pirkion, nukraustė stalą ir atsigulė. Vis dar su Janka miegodavo vienoje lovoje, nors seniai vyras moters nebeliesdavo. Išaušo rytas, bet Janka negrįžo. Agota, nuėjus ant skardžio, kelis kartus pašaukė – gal guli kur žemai pas upę ir miega girto miegu. Bet į šūksmą atsiliepė tik paūliais priartėjęs ir vėl nutolęs aidas.
Praėjo dar viena diena ir naktis. Ir Agotos širdį suspaudė neaiški, tačiau labai aštri, kaip adata po nagu, nuojauta, ir, lyg būtų nematomo vedlio vedama, svirinėdama, klupdama užkliuvus už aukštų kmynų – piktžolės jau buvo spėjusios apeiti bene visą atšlaimą, sodą ir net tą nedidelį laukelį, kuriame Vitus sėdavo rugius ar sodindavo bulves, – ėjo bemaž kelio pro ašaras nematydama, ėjo, kur vedė širdis. Prie užremtų tvartelio durų sustojo, nedrįso praverti. Kažko laukė, tikėjos – ar tik ne Jankos knarkimą išgirsti, nors ir suprato, kad durys užremtos iš lauko.
Pagaliau atplėšė vieną dvivėrių durų pusę ir akylu, gal netgi ilgesingu žvilgsniu pažvelgė į tamsą. Leido akims apsiprasti. Sulūžęs paršo gardas, papilkėjusių šiaudų kuokštai, įlinkusios sijos. Taip viskas apleista, bemaž kaip ūkio tvartuose ar pašiūrėse, kuriose ji daugelį metų glaudėsi kaip vieniša, be šeimos, kregždė. Smarvė, musių debesys, varmų gaudimas, pusalkanių galvijų baubimas, ypač žiemos naktimis, kai tvartų mėšlynas sušąla ir gyvuliai negali iškelti įšalusių nagų. Viskas, atrodė, buvo tik vakar, o gyvenimas jau baigiasi.
Ir tuomet išvydo jį – pilką kaip maišą po sija. Neapalpo, tik suklupo ir ėmė murmėti tą savo nesuprantamą maldą, tą prašymą, kad Aukščiausiasis atleistų Jankai, nes nedaug čia jo kaltės, pavargo žmogus besiblaškydamas, bebandydamas susukti savo lizdą, ir neatlaikė galvelė. Nekaltino arielkos, nors ji galbūt buvo čia kalčiausia. Ir dukterų nekaltino už tai, kad skrido prie gražaus vyro kaip peteliškės į laužo ugnį, kaip ir ji pati jaunystėj. Pakišalė. Daugelio pašiepta merga su dviem benkartais. Nekaltino ir kaimo žmonių žiaurumo. Visiems tą maldos valandą atleido ir prašė, kad jai būtų už klaidas dovanota. Priėjo prie Jankos ir apkabino šaltas kaip ledas basas kojas. Šalia, ant lentgalio, stovėjo gražiai suglausti batai, sakytum, prieš išeidamas žmogus paliko gerą daiktą kitam, kuris gal tik į kaliošiukus įsispyręs per pusnis klampoja.
Nenustebo kaimas, kai Jonas Gudaitis Agotos paliepimu buvo palaidotas šalia savo vaikų Vitaus Svirskio kape. Tik našlių pirkia – taip kaimas jau buvo praminęs Vitaus namus – tarsi dar labiau nutolo, galutinai atsiskyrė nuo žmonių, ir tas upės skardis tapo tarsi dar aukštesnis, nepasiekiamas, bemaž užmirštas.
Nors naktimis ugnis vis dar žėrėdavo į Merkio ir Ūlos santaką nukreiptuose mažuose langeliuose. Žiburį žibindavo motka ir dvi puskvaišės dukros. Trys gyvybės, pasak geraširdės Nastės, taip pat Dievo vaikų, jau buvo iš tos pirkios iškeliavusios.
Pasakoja, gal beveik metus trys moterys pagyvenusios vienos, be vyro. Rudeniop lieptą perėjo siuvėjas Kasparas Žuraulia iš Norulių. Auksinių rankų vyras – siuvo kailinius, kostiumus, kamizelkas, su moteriškais sijonais ar bliuzelėmis nenoriai terliodavęsis, argi čia rimtas darbas, sakydavo. Tuo ėjimu per žmones, – keista, bet savo siuvamosios neturėjo, – buvo kažkuo panašus į Agotą, tik toji buvo puskvaišė, anot piktų liežuvių, ubagė, o Kasparas maistra, kokio ir žiburiu pasišviesdamas visoj apylinkėj nerastum.
Perėjo lieptą, užkopė į skardį, pasibeldė, įžengė ir… pasiliko. Vėl – kaip anuomet Agota, į Vitaus Svirskio namus įėjus.
Ir vėl kaimo moterys šnabždėjosi, kad Pakišalė verdanti kažkokias meilės žoles ir dėl to vyrai vienas po kito į pasileidėlių pirkią veržiasi. Tik Nastė tvirtino, jog Žuraulia su Agota susidėjo dėl siuvamosios, nusibodo žmogeliui po kaimus ir miestelius trankytis, matyt, bus nutaręs siūt namuose, tegu patys žmonės medžiagą jam į namus neša, gana jau jis batų porų vieškeliuos sutrynė, sėdės pirkioj kaip ponas, o rublis pats plauks į rankas. Tiesa, Kasparas niekada neprasitarė, jog dėl siuvamosios pas Agotą apsistojęs. Vyras buvo dar neplikas, lygaus veido, nors metais nuo Agotos beveik neatsiliko – jai penkiasdešimt ketveri, o jam treji.
Reikia pasakyti, kad siuvėjas buvo doras žmogus, tad Elena ir Bladzia neišdrįso prie siuvėjo kabinėtis – labiausiai jas gąsdino kasvakarinė kasrytinė Kasparo malda atsiklaupus prie lovos ir tas trumpas pamaldus Viešpačiui padėkojimas prieš kiekvienus pietus ar vakarienę. Gal jis joms buvo panašus į kleboną – žinojo padraikos, jog šventam žmogui į mergas ar moteris net pažvelgt nevalia. O tai, kad Agota priėmė Žuraulią į savo lovą, pasileidėlių nestebino, nes silpnais proteliais suprato, jog jų motka ir dėdė – vyras ir žmona.
Elena vėl patraukė Perlojon ir skerdžius Pranelis ją priėmė, manė žmogus, kad po visų nelaimių merga bus pasikeitus į gera, nepalikinės bandos, nelakstys paupiais, nesikabinės prie vyrų ir bernų, juk pagimdžius vaiką turėtų apsispakajyt.
Ak, kaip klydo Pranelis, matyt, iki galo taip ir neperpratęs Elenos prigimties. O moteris – dabar jau, galima sakyti, našlė buvo išlaikius papilvėj degančią ugnį ir nesvarbu jai buvo, ką žmonės kalba ar bloga pagalvodami nutyli. Ji ėjo savo keliu, kurį, rodos, pats velnias aukso smiltimis barstė. Dažnai, kur prie „bravoro“ daugiau pagėrus, negrįždavo į namus, drunydavo toje pačioje tvartų pašiūrėje, kurioje prieš daugelį metų jos motina, elgeta Agota Pakišalė, gyveno. Iš vakaro pagėrusiai rytą vėl reikėjo, tad, pasakius skerdžiui, kad lekia į pušynėlį savo reikalu, išnykdavo pusdieniui. Ne kartą skerdžiaus ranka kėlė botagą, bet taip ir nepertraukdavo per raudonas, į krūmus ir dagius subraižytas blauzdas – juk nebausi botagu moters, kurią gyvenimas taip nuskriaudė, atėmė vaiką ir vaiko tėvą. Nesiskundė ir ūkio valdžiai. Paklaustas, ar piemenė dorai vykdo pareigas, atsakydavo: Nieko, su bėda per pusę, juk jau ne pusmergė, bet suaugęs žmogus, pati supranta, kad už dyką rublis nedalijamas, nieko, sugyvenam.
Gal būtų Elena taip ir ganius bandą, jei ne arielka. Kartą po šaltos rudens nakties anos kaimo pusės žmonės aptiko Eleną netoli nuo liepto (čia reikėtų įterpti, jog šiose apylinkėse kiekvienas kaimas buvo pasikabinęs po kabamąjį lieptą, didesnis – net po du) laukinių krapų tankumynėj išsidrėbusią sudraskytu sijonu. Galvojo, kad miega, bet paaiškėjo – ant lūpų jau buvo sustingusios putos ir žali vėmalai, – jog mirus, uždusus: reikiamą akimirką nebuvo šalia berno, kuris būtų apvertęs ant pilvo ar šono, delnuose vandens iš čia pat srūvančio Merkio atnešęs, keliavo, matyt, vienui viena klupinėdama, stengdamasi pasiekti ūkio tvartus, tą savo pašiūrę.
Pranešė Praneliui, tas nuskubėjo į Agotos namus, uždusęs įpuolė į pirkią ir kiek įmanoma ramesniu balsu pasakė: Jau nebėr, Svirskiene, tavo Elenos, užduso, žmonės rado kitapus Perlojos atšalusią, atleisk, moteriške, kad nesužiūrėjau, bet pati žinai, kokia padūkus buvo…
Agota, sėdėjusi ant žemo suolelio ir kursčius plytą, išgirdus žinią taip ir nuvirto ant šono. Pranelis pripuolęs pakėlė, vilkte nuvilko į lovą – senis buvo menkas, o Agota aukšta ir sunki, paguldė, atnešė vandens, kilstelėjęs jos galvą įlašino į burną kelis lašus, paglostė delnu baltą kaip drobė pailgą veidą šnabždėdamas: Pabusk, Agotėle, pabusk. Po kelių minučių Svirskienė pramerkė akis, kaip pro miglą išvydo kažkokį žilą senį, jo krutančias lūpas ir vėl užsimerkė.
Ūkis davė arklį ir vežimą. Kunigas prie Elenos kūno neprisiartino, tik per keliolika žingsnių stovėdamas pašlakstė krapylu ir, nieko nesakęs, nuėjo bažnyčion.
Kasparas Žuraulia parūpino karstą. Laidojo tame pačiame Vitaus, jo pirmosios žmonos Julijos, Bladzios ir Elenos vaikų Joniuko ir Elenytės, Jono Gudaičio Jankos kape. Toks buvo Agotos įsakymas. Kasparas ant žemo medinio kryžiaus prikalė lentelę – ją padaryti buvo užsakęs Salovartės staliui Juliui Svirneliui. Lentelėje buvo įrašyta:
Julija Svirskienė 1913–1959
Vitus Svirskis 1912–1964
Jonas Gudaitis 1921–1966
Joniukas Gudaitis 1965–1966
Elenytė Svirskytė 1965–1966
Elena Gudaitienė 1946–1969
Šeši mirusieji – viename kape. Bemaž visi vienas kitam svetimi, tačiau mirties suartinti žmonės. Taip dar kartą buvo tarsi patvirtintas Svirskio namo naujasis vardas – našlių pirkia. Ir niekas nedrįso kaltinti Agotos, kad viename kape prie pirmosios Vitaus žmonos paguldė vyrą, svetimą atėjūną, dvi sugyventinio dūšeles, vos vienų metukų sulaukusias, ir antros Svirskio žmonos Agotos puskvaišę dukrą Eleną. Kapučiai seni, apleisti, akmeninė tvora daugelį metų netaisyta, kryžiai išvirtę, baigiantys sutręšti, senų kapų kauburėliai apaugę žole, laukinėmis gėlėmis, ant kurių žiedų vakaro saulėj sušvinta nukritę pušelių spygliai. Kaimas turi savo kapines su akmeniniais paminklais – prižiūrimas, aptvertas metaliniu sietu, su senais, bet nuolatos sutvirtinamais kryžiais; prie kai kurių prikaltos šviežiai išdrožtos koplytėlės su Jėzaus Kančia.
Po Elenos žūties Agota dar labiau suseno, veidai įkrito, ilga vyriška nosis dar pailgėjo, rudos mažos akytės dar giliau į akiduobes įkrito, plonos lūpos persikreipė, lyg kažką pašiepdamos ar norinčios tik vienai Agotai žinomas paslaptis nuslėpti. Ir visgi nesusimetė į kuprą, išliko tiesi, štyva kaip pušelė, ir dideli jos žingsniai išliko tokie pat tvirti, kokie buvo elgetavimo metais.
Atrodė, kad ir Bladzia apsiramino, vis arčiau namų laikėsi, uogavo, lepeškavo, neraginama išplaudavo pirkios grindis, pašluodavo virtuvės aslą, drėgnu skurliu nubraukdavo voratinklius nuo nedidelių langų stiklelių. Paprašyta iš malkinės atnešdavo Kasparo sukapotų malkų, šiltą dieną padėdavo Agotai išnešti prasivėdinti patalus, senas skaras. Kasparui netrūko užsakymų, tad siuvamoji grajijo kaip prisuktas laikrodis net prie žiburio – elektros Svirskis taip ir neįvedė, labai jau daug stulpų reikėję, o kur dar viela, meistrų darbas. Žibino žibalinę, o netikėtai pritrūkus žibalo – ir žvakę.
Agota padėdavo Žurauliai apsiūlėdama švarko guzikų kilpeles ar pagal Kasparo muilo kampeliu nubrėžtas linijas sufastrigavodavo skvernus, žodžiu, pagelbėjo kuo galėjo. Ir žmogus nė karto nesupeikė moteriškės darbo, nors savo siuvinius dažnokai taisydavo, vis skųsdamasis akimis ir tais įskilusiais akiniais, virvelėmis už ausų pritvirtintais, – neva jie kreivai rodą.
Bladzios nėštumas trenkė kaip žaibas iš giedro dangaus. Agota bandė dukrą iškvosti, kas tėvas, bet Bladzia tik kartodavo: Ne Žuraulia, ne Žuraulia. Motina ir pati žinojo, kad ne Žuraulia, nes toks doras, pamaldus žmogus niekaip nebūtų drįsęs prie silpno proto mergos pristoti. Net su Agota vienoj lovoj gulėdamas tik apsikabindavo moterį per liemenį, sušnabždėdavo: Kokia tavo gera širdis, Agotėle, – ir užmigdavo. Dabar – še tau, aiškiai matomas Bladzios apvalumas.
Kasparas, Bladzios paprašytas, sukalė supamą dėželę ir vežimuką mediniais ratais, mat Bladzia ruošėsi būsimą vaikelį sūpuoti, pati savo pienu maitinti, o kai paūgės ir vežimuku vežioti – nuo aukštojo skardžio taip toli matyti: girios, kalneliai, debesynai, netgi Perlojos bažnyčios bokšto skardinis sidabru tvaskantis stogas.
Agota paprašė Kasparo išmokyti kelias maldas ir dažnai suklupdavo po Vitaus paliktais šventaisiais abrozdais – Gailestingąja Jėzaus Širdimi ir Gailestingąja Marijos Širdimi. Už paveikslų nuo neatmenamų laikų užkištas popierines papilkėjusias, dulkėtas gėles išmetė, kas sekmadienį keisdavo šviežias erškėtrožės šakas su žiedais, nukritusių žiedlapių neišmesdavo, juos įdėdavo į Kasparo dovanotą maldaknygę, kurią atsivertęs maldas kalbėdavo, nors skaityti ir nemokėjo.
Pasakoja, jau buvo po Kalėdų. Speiguota naktis, tamsi, nors į akį durk. Ir išgirdo kaimas baisų Agotos klyksmą – net ir šunys užkaukė gailiais balsais, lyg suprasdami nelaimės graudumą. Nastė, viena bijojusi per lieptą eiti, pasikvietė kaimynę Stasę, jos vyrą Alvydą ir trise pasiekė Svirskio namus. Rado Bladzią kraujais paplūdusią, raudančią, apsikabinusią ką tik gimusią negyvą mergaitę, o Agota stovėjo ant skardžio ir klykė, klykė nesavu balsu, lyg į pragaro liepsnas įpuolus ir vis giliau į jas grimztanti. O naktis – juodesnė už suodžius, tyli, skardi, aidinti nuo vieno pasaulio krašto ligi kito, kur baigiasi visi apšerkšniję pušynai ir nebėra nei kaimų, nei miestelių, nei gyvos dvasios, tik gūdi tamsa, lyg varvanti derva.
Nastė nieko nematančią ir nesuprantančią Agotą parvedė į pirkią, paguldė į lovą, užklojo ir, prisėdus ant lovos krašto, glostė baltą kaip drobė veidą, žilus kaip miško kerpės plaukus, tylėdama, nežinodama, kokiais švelniais žodžiais būtų galėjus nelaimės ištiktąją paguosti.
Išaušus atskubėjo dar kelios moterys ir vyrai, paguldė Bladzią ir jos prie krūtinės priglaustą vaikelį ant šienyko, moterys suglobė kruvinas skaras, išnešė ant sniego. Tuo metu Kasparas suklupęs meldėsi ir vis klausė: Už ką? Už ką?
Agota nekrutėjo, atrodė kaip mirus, tad Nastė priglaudė ausį prie plokščios krūtinės, ilgai klausėsi užsimerkus ir pasakė: Gyva, alsuoja.
O Bladzia raudojo ir šnabždėjo: Rožele, Rožele, kodėl mani palikai?
Kasparo priprašytas Perlojos klebonas vis dėlto atvažiavo rogėmis ir pakrikštijo mergaitę vis kartodamas: Neturėčiau, einu prieš Bažnyčios įstatymą, neturėčiau. Bet galbūt baisi šeimos nelaimė buvo užbraukus visus žemiškus, gal ir dangiškus įstatymus, juk kunigas taip pat tik žmogus.
Tą naktį Agota Svirskienė tapo nebylė. Nebekalbėjo. Rankos ženklu parodė moteroms į kapučių pusę ir visi suprato, kad Roželę reikia palaidoti bendrame Vitaus ir kitų nelaimėlių kape. Tik žmonėms buvo vargo, kol mergaitę iš Bladzios glėbio išvadavo. Pats Kasparas sukalė mažytę pušinių medaus spalvos lentelių dėžikę, dangtyje įkaitinta vinimi įrėžė juodą kryželį. Bladzios į kapus neleido – bijojo, kad, atkasus duobę, nepultų paskui nuleidžiamą karstelį. Tiesiog pasakė kvaišelei, jog Roželę išvežė pas daktarą, pabus ligoninėj ir sugrįš. Kas žino, ar perprato tokią šventą melagystę Bladzios širdis?
Žmones gąsdino tik tai, kad per tokį trumpą laiką Svirskio namus septynis kartus aplankė mirtis. Pavasarį tas pats Salovartės stalius Julius Svirnelis kryžiaus lentelėj išraižė žodžius:
Roželė Svirskytė 1970–1970
Nors Agota tylėjo, visi suvokė, jog būtina išraižyti motinos mergautinę pavardę. Moterys kalbėjo, kad Vitus tikrai nepyks, nes abi žmonõs mergaites mylėjo, priėmė kaip savo vaikus.
Septinta mirtis, baltarūbė viešnia, nežinanti, kas yra gailestis.
Bladzia vis laukė sugrįžtančios Roželės, vis bėgdavo į kelią, tą bebaigiantį užželti keliuką, vedantį Merkinėn. Atsisėsdavo ant kelmo ir siūbuodavo į šonus pati sau tyliai kažką murmėdama. Net Kasparo kviečiama valgyt, retai kada ateidavo, tik naktis parvarydavo ją į pirkią. Nežinia, ar Agota girdėjo tą iš kamaros sklindantį dukters inkštimą, tą tvardomą raudą? Gal ir ne, nes nuo nelaimės nakties iš lovos jau nebepakilo. Žuraulia, šventas žmogus, pats virė valgį, pats gulinčiąją šaukštu maitindavo, pats aptvarkydavo, pats ir paklodes išvelėdavo, kad ant švarių Agotėlė ilsėtųs.
Pasakoja, Kasparui nespėjant visko sužiūrėti, pirkia pamažu buvo apleista – neplauti puodai, nešluota asla, užtemę langai, pajuodusios, sudriskusios užuolaidos, kažkoks negeras kvapas, gal pelėsių, o gal ir pačios nematomos, bet budinčios mirties.
Agota Svirskienė, kadaise Pakišale pravardžiuota, mirė vasaros pradžioj, kai paūliais jau skleidėsi ievynai ir ulbavo volungės. Laidojo bemaž visas kitos pusės kaimas – pasirodė, jog visiems kažkuo artima ir brangi buvo Agota, tiek iškentus ir ištvėrus.
Patys žmonės suruošė Kasparui ir Bladziai gedulingą vakarienę, ilgai sėdėjo, mirusiosios širdies gerumą prisiminė, niekas nebuvo girdėjęs iš jos lūpų nė vieno blogo ar pikto žodžio, o ar ji, našlaitė, kalta, kad nuo mažumės buvo priversta per žmones eiti, neduok Dieve kitam tokio likimo, bet moteris ištvėrė, atnešė iki galo tą baisią gyvenimo naštą.
Salovartės dailidei Juliui Svirneliui teko drožti naują lentelę, nes senoje jau nebuvo vietos, o išdrožęs, Kasparo paprašytas, pirma įrašė ne Juliją, ne Vitų, bet Agotą, nes ji čia buvus šeimininkė:
Agota Svirskienė, 1916–1971
Per vakarienę Nastė, gal vienintelė kaimo moterų niekada Agotos už akių neapkalbinėjus, niekada jos Pakišale nevadinus, prisiminė, kokia išdidi ir šumna gulėjusi mirusioji ant balta marška užtiesto stalo. Apvilkta metų metus išsaugota gražiausia Julijos suknia, juoda, mėlynom ir geltonom gėlytėm, veidas lygus, be raukšlelės, kaip jaunamartės, pirštai ilgi, nenusidirbę, prie šilkinių siūlų įpratę, o dar tos Julios lakierkos. Nors visos žinojo, jog Kasparui teko batelių kulnis prapjauti, nes netilpo didelės Agotos pėdos.
Aštuonios mirtys – lyg kažkokia nematoma sauja pasėtos kaip aštrių dagių sėklos, kad sudygtų ir pražystų didžiulio sielvarto žiedais.
Pasakoja, Bladzią, savo Roželės nesulaukusią, pasikvietė skerdžius Pranelis, vis dar ganantis ūkio bandą. Kaimą pasiekus žinia, kad piemenė elgiasi gražiai, nelaksto pakrūmėm, neieško „bravorų“, nesitampo su traktoristais, budi viename bandos kampe, senis skerdžius – kitame, be to, Pranelis buvo įsitaisęs gudrų šunelį, kuris, apie bandą sukdamas ratus, net įpykusį bulių nuramindavęs.
Vieną vėlyvos vasaros rytą kaimo moterys susiruošė į kitą upės pusę mėlyniauti, nes čia daugiau pelkių, o žmonių – nesutiksi. Perėjo, viena kitą prilaikydamos, visai jau bebaigiančiomis supūti ar iškristi liepto lentomis, nežiūrėdamos į sūkuriuojantį vandenį – juk Merky reta moteris išdrįsdavo skaras velėti, toks joms baisus tas upės šniokštimas, tik ir besitaikantis žmogų įtraukti, – užkopė bemaž išnykusiu stačiu taku į skardį ir sustojo kaip į žemę įkastos.
Pirkios langai ir durys skersai, išilgai užkaltos lentomis, tvartelio stogas įdubęs, sodelio obelys pasvirusios, padžiūvusios, nei vištos, nei ožkos ir šiaip nė gyvos dvasios. Moteros, supratusios, kad Kasparas Žuraulia pirkią bus apleidęs, išėjęs – juk buvo įpratęs siuvėjaudamas per žmones eiti, kur tik siuvamoji būdavo nupirkta. Priėjusios prie langų, moteros mėgino pro lentų plyšius pažvelgt į vidų, mat ne vienai rūpėjo, ar Žuraulia išeidamas pasiėmė ir Julijos paliktą mašinikę. Stiklai apmusiję, dulkini, viduj niūri prietema – neką įžiūrėsi. Tačiau blizgančios siuvamosios dalys tikrai švytėtų, jų rūdys niekada neimdavo. Bet prie lango į miško pusę, kur ant nedidelio stalelio stovėdavęs brangus daiktas, buvo tuščia, tik prie krašto dulkių sluoksnis gal buvo kiek plonesnis. Moteros supratusios, kad Kasparas Žuraulia bus mašinikę išsinešęs, gal į Norulius, iš kur buvo atėjęs, gal nutaręs kokį pirkios kampą pas žmogų nusisamdyti ir vienoj vietoj sėdėdamas švarkus, kelnes ir kailinius siūti. Žinojo moteros, jog netrukus viskas paaiškės, nes šiluose gandas greičiau už gegulę lakioja, tad pasieks ir jų kaimą. Dar pastovėjo, prisiminė Agotą ir nutarė – ko iki šiol niekada nebuvo dariusios, tokios jau gūdžios joms atrodė tos senos kapinaitės, lyg Viešpaties angelų apleistos ir užmirštos – aplankyti Agotos ir Vitaus kapą. Surado nesunkiai, nes Salovartės Juliaus Svirnelio išdrožta lentelė, nors iš kraštų jau ir papilkėjus, pilkųjų kerpių grobiama, vis dar švietė šviežiu medžiu.
Lentelė švietė pro tankią erškėtrožių lapiją – jokios žolės ar dilgėlės, tik laukinių rožių keras tokiais dideliais žiedais pražydęs, kad moterys net nustebusios, nes tokių žiedų erškėtrožė nekrauna, visada tik smulkius, su keliais žiedlapiais, kurie kaipmat, vėjui papūtus, nubyra.
Stovėjo nustebusios, kol Nastė, vienintelė anomis dienomis ubagę Pakišalę apiprausdavus, pavalgydindavus ir savo švariomis skaromis aprengdavus, šermenų vakarą graudžiausiai verkus, tyliu balsu nepasakius:
Ir visos supratusios, kad Nastės teisybė.
Pasakoja, į kitos vasaros pabaigą kaimo žmonės pastebėję, kad anoj Merkio pusėj ant skardžio, kur smenga į žemę buvus Vitaus Svirskio pirkia, vėlyvais vakarais sužibanti ugnelė, tai stipresnė, šviesesnė, tai nusilpus, vos pastebima. Tačiau nė vienas vyras, moterų varu varomas, taip ir neišdrįso pereit lieptą, užkopti į skardį ir bent pro lentų, kuriomis užkaltas langas, plyšį pažvelgt, kas gi ten ugnį žibina.
Bailesnės širdies moteriškos jau spėliojo, ar tai tik nebus Julijos dvasia, ateinanti su žvake ir ieškanti savo lakierkų, kuriomis pati norėjusi būti apauta, bet Vitus pagailėjęs tokį gerą daiktą žemei atiduoti, tad apavęs gražiais bateliais, bet visgi ne tais, kuriuos Julia tik šventą dieną avėdavo, – net į bažnyčią nešdavos rankoj ir tik netoli šventoriaus apsiaudavusi, skaros kampu nubraukdama menkiausią dulkę.
Ugnies paslaptis išaiškėjo visai netikėtai. Tokia prie pat upės gyvenanti našlė Navickienė, nešiojanti labai storo stiklo akinius, nes beveik akla, išsiruošė į kitą krantą mėlyniaut. Moteris jau metuose, tad sunkiai įkopė į skardį, užduso, prisėdo ant akmenio netoli nuo Vitaus pirkios – moteris dievobaiminga, tačiau dvasių nebijanti, nusiėmė akinius, bliuzelės skvernu nušluostė aprasojusius stiklus ir jau taikėsi virveles vėl už ausų užsikabinti, kai išgirdusi žmonių balsus. Tokioj gūdžioj vietoj – čia po Agotos mirties ir Kasparo išėjimo jokio žmogaus koja nebuvo žengus, tik tąkart, kai smalsios kaimo moterys buvo prislinkusios įsitikinti, ar Žuraulia išsinešė sidabru blizgančią kraitinę Julijos siuvamąją.
Nejauku pasidarę Navickienei, tai tris kartus persižegnojo ir nekrutėdama laukė, kas bus.
Balsai artėjo ir ūmai iš avietyno išlindusi Agota su kažkokiu dziedu, iš tolo kiek panašiu į Perlojos ūkio skerdžių Pranelį. Moteris aukšta, ilganosė, ilgų rankų, per petį – maišelis, basnirčia į kaliošiukus įsispyrus, ir balsas kaip tik Agotos, kai ji anomis dienomis ubagaudama per žmones vaikščiodavo – duslus, šiurkštus, nors minkštas, ne aršus, tik vėliau Vitaus Svirskio pirkioje tarsi prašviesėjęs ir tapęs skardžiau skambančiu.
Navickienei net šiurpai nuvirvėję per nugarkaulį – nei bėgt, nei pagalbos šauktis, niekas neišgirs, visi savo darbais apsivertę, Vitaus pirkią seniai užmiršę, o jei ir pakeliantys žvilgsnį į skardį kitoj upės pusėj, tai regintys tik juodalksnių viršūnes ir per dangų slenkančius debesis, gal dar lėtai plasnojantį pilkąjį garnį čėplių ar vis dar tą pačią, sakytum, amžiną, juodvarnių porą.
Ir tik tada, kai tie du ubagai prisiartino prie pirkios slenksčio, Navickienė atpažinus Agotos Bladzią, prieš daugelį metų gavusią Svirskytės pavardę. Už jos – per pusžingsnį atsilikęs – stovėjęs Perlojos skerdžius Pranelis, jau bemaž visai susenęs, taip pat su terba per petį. Bladzia, gal ir nepastebėjus žolyne ant akmenio sėdinčios senės, užlipo ant slenksčio ir suėmus dvi lentas jas pakėlė tiek, kad padarytų siaurą įėjimą į pirkios priemenę. Tuomet Navickienė ir neišturėjus – sukaupus drąsą, aiškiu balsu pasakius: Labas, Bladziula, tai vis keliauji kaip motka, amžiną jai atilsį, bet kam tau, vaikeli, tokis senas, susikūprinęs dziedas?
Pasakoja, Pranelis tik šmurkštelėjęs pro plyšį ir išnykęs pirkioj, o Bladzia, įsirėmus rankom į šonus, atsitiesė kaip šatra, išpūtė akis ir, nusišiepus bedante burna, aiškiais žodžiais pasakius: Nežinai, teta, kas yra meilė. Ir pakartojus: Nežinai, – sulinko ir, skardžiu balsu nusikvatojus, prapuolė plyšio tamsoj.
Navickienę nuo šių Bladzios žodžių toks juokas užpuolė, kad ji nusiėmė nuo nosies akinius ir, skaros kraštu šluostydama aprasojusius, įskilusius stiklus, taip pat ir juoko ašaras nuo skruostų, pusbalsiu kartojo: Nežinai, teta, kas yra meilė... Nežinai, teta, kas yra meilė...
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 11 (lapkritis)