Sapnavot save susvyravusiuos bokštuos?
Tuose, kur pasąmonėje vos vos laikos?
Patyrėte vėją, kursai staiga bloškia
atgal jūsų prašymus ir visus laiškus?
Sapnuojami barbarai jūsų nežudė?
Suspėjot nubusti? Laiku? Savo vietoj?
Nesaugojote dovanotos dėžutės,
kurioj nemigos ir sapnai ataidėtų?
Negelbėjot degančio, pasibijojote
skęstančio? Tinklo, iš metlaikių pinto,
atgal neištraukėt? Nespėjot senolių
nuvežti prie jūros, namo parskraidinti?
Ar nejautėte, kaip šventumo mažėja,
daugėjant pažįstamų – sieloj ir būste?
Nepagalvojot, jog velnių muziejui
velniai kuriami pagal atvaizdą jūsų?
Galvojot, jog turit brangiausią ir savo
namus, metus – gal artimam paaukotus?
Aršiausiojo nesusapnavot, nes manėt,
jog būdraujat... Stot! Teismas eina miegoti!
Kai tyla išsigrynina,
įsigarsina nuo mano pulso
spengiančioj lempoje.
manom krištolinėm akim
ar ateitis jau nebus krištolinė?
jos aukai negirdimą garsą.
Nuskausminantys veidai
artimiausiems žmonėms
vaizdus ir švieselę užlaužia.
ankstybosios vaikystės languos,
o jų atmainos stūkso,
Nuskausminantys langai
Nebent prisisapnuojame
kaip laisvai susiekiantys,
žvejys ir jo draugė,
efemeriškam tinklui.
Taip žiūrint ilgiau,
ir nuskausminantys adresai
paprasčiau nei galvojai
tik pačiupinėjamuose
ar staiga išsiskleidusiuose laiškuose:
neataugs mano soduose
Kol neprisidegs parašiutininkas
prieš pertrauką gyvenimėly,
į savo iliuzinius sodus,
kurie kartais gali sužeisti akis
nuo jūros lig jūros,
kaip laiškanešių išeitis
ypatingam skurde neliepsnos
užvakar neišsiskleidę.
Kol neprisidegs parašiutininkas
po pertraukos gyvenimėly,
į savo iliuzinius sodus.
Galbūt mano šaknys –
nuo jūros lig jūros,
tačiau tai nereiškia,
iki pailgais vikingiškais veidais
į aukas ar į savo šaknis
netaps aštriais vaiskrūmiais,
netaps dygiais vaismedžiais,
nebus varnas varnui.
švytintys paukščiai.