Accessibility Tools

 

StasiukasStasiukas
 
 
*
 

Sapnavot save susvyravusiuos bokštuos?

Tuose, kur pasąmonėje vos vos laikos?

Patyrėte vėją, kursai staiga bloškia

atgal jūsų prašymus ir visus laiškus?

 

Sapnuojami barbarai jūsų nežudė?

Suspėjot nubusti? Laiku? Savo vietoj?

Nesaugojote dovanotos dėžutės,

kurioj nemigos ir sapnai ataidėtų?

 

Negelbėjot degančio, pasibijojote

skęstančio? Tinklo, iš metlaikių pinto,

atgal neištraukėt? Nespėjot senolių

nuvežti prie jūros, namo parskraidinti?

 

Ar nejautėte, kaip šventumo mažėja,

daugėjant pažįstamų – sieloj ir būste?

Nepagalvojot, jog velnių muziejui

velniai kuriami pagal atvaizdą jūsų?

 

Galvojot, jog turit brangiausią ir savo

namus, metus – gal artimam paaukotus?

Aršiausiojo nesusapnavot, nes manėt,

jog būdraujat... Stot! Teismas eina miegoti!

 
 
*
 

Kai tyla išsigrynina,

tai atvaizdai
kambary

įsigarsina nuo mano pulso

arba nuo įtampos

spengiančioj lempoje.

 
Vaikas

manom krištolinėm akim

klausia,

ar ateitis jau nebus krištolinė?

 
Namai dabar tyli
tarytum žuvis,
kuri skleidžia

jos aukai negirdimą garsą.

 
Žvejys ir jo draugė
didžiulėm akim
gal į tinklo akis
pro mane
dabar žiūri.
 

Nuskausminantys veidai

labai retai

artimiausiems žmonėms

ar bičiuliams
priklauso.
 
Bendra praeitis,
vietom likusi
gal
krištolinė,

vaizdus ir švieselę užlaužia.

 
Nelyg

ankstybosios vaikystės languos,

už kurių ne kalnai,

o jų atmainos stūkso,

ir ne rudeny,
o rudens atmainoj,
ne mama,
o mamos atmaina
pasirodo.

Nuskausminantys langai

labai retai
artimųjų
ar mano namams
bepriklauso.
 

Nebent prisisapnuojame

vienas kitam

kaip laisvai susiekiantys,

aidintys indai,
ir vėl įsigarsina
tie atvaizdai.
 
Krištolinėm akim
nedaug
klausiantis vaikas,

žvejys ir jo draugė,

tylos pariby
žiūri gal į akis

efemeriškam tinklui.

 

Taip žiūrint ilgiau,

gal
šalti atspindžiai

ir nuskausminantys adresai

ar namai

paprasčiau nei galvojai

atrodo.
 
 
*
 
Tai būna

tik pačiupinėjamuose

ar staiga išsiskleidusiuose laiškuose:

skaidrus noras
negerti svaiginamųjų,
kol

neataugs mano soduose

dvi trys ugnelės.
 

Kol neprisidegs parašiutininkas

cigaretės

prieš pertrauką gyvenimėly,

prieš šuolį

į savo iliuzinius sodus,

kurie kartais gali sužeisti akis

ar subraižyti sielą

nuo jūros lig jūros,

nuo pirmojo karto
iki apkartimo.
 
Iki neataugs
kilmingųjų alėjos –

kaip laiškanešių išeitis

iš jų skurdo.
 
Iki

ypatingam skurde neliepsnos

laiškai
krintančiam

užvakar neišsiskleidę.

 

Kol neprisidegs parašiutininkas

cigaretės

po pertraukos gyvenimėly,

po šuolio

į savo iliuzinius sodus.

 

Galbūt mano šaknys –

nuo jūros lig jūros,

tačiau tai nereiškia,

kad gero sulauksi,

iki pailgais vikingiškais veidais

į aukas ar į savo šaknis

nežiūrėsim.
 
Iki problemėlės

netaps aštriais vaiskrūmiais,

pakol gandeliai

netaps dygiais vaismedžiais,

o žmogus žmogui

nebus varnas varnui.

 
Pakol neatlėks
lesti

švytintys paukščiai.

 
Ir nenubaidys jų
tik tiek pastebėję.
 
Ne sodininko
laiškuose.
 
 
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 3 (kovas)