Aidas Marcenasmažiau buvo leista nei liesta,
daugiau tarta taip negu ne –
ir aš vis dar myliu šį miestą,
ir jis dar vis kenčia mane
jaučiuos, tarsi būčiau sugrįžęs
namo, užklijuotas voke
su tais kliedesiais, su paryžiais,
su charkovais, rymais, rūke
daugiau nepaklysiu, čebatų
nereikia, tą pragaro ratą
pasiekčiau ir basas, eime
kur buvo gražiai negyventa,
kai laižėme „gintaro krantą“
po arkomis Skargos kieme
– kuris turėjo stiprią širdį.
Bet gyvenimas buvo stipresnis –
nežinau būsiu antras ar trečias
ar ketvirtas bet pirmas išties
jau nebūsiu į tavo Tverečiaus
atsibeldęs nuo savo Neries
aš turėsiu pigesnį tu brangų
ir tada kaip tada po galais
atsisėdę ant laiptų į dangų
vėl mainysimės pašto ženklais
naktis, vos sninga, pusė keturių –
akies kraštu, bet jei žiūrėčiau tiesiai –
esu laimingas tuo, ką dar turiu,
turtingas tuo, ko jau nebeturėsiu
bet jei ir vėl tuo krašteliu akies –
mirtis kairėj, kaip teigia Kastaneda
– tai ko dabar juokies?
todėl, kad idiotas ir ne gėda
todėl, sakau, kad baigėsi vargai –
neberūkau, nebegeriu, ragai
berods neauga, atsibusiu rytą
čia, kur esu – ir bus geriausia čia
– bet kartais juk norėtum, kad valdžia
poetą iš tavęs pasidarytų
jei kritiškai ir blaiviai nusiteikę
įvertintume regimąją dalį –
tai būtų lieptas, prieplauka, bet žinom,
kad čia ne tai, ką regime, o tiltas,
Europoje didžiausia banalybė,
bet kartais jungia šiapus ir kitapus –
krepšinio šalį, milžinų tėvynę
su subtiliaisiais žilvinų pasauliais,
kuriems geri poetai šnipinėja,
„nes jie nežino, Viešpatie, ką daro“
todėl atėjęs čia nuleisti saulės
su, dieve dieve, bet vis tiek tautiečiais
nekraupk, nesmerk, negėdink, nesigėdink,
neapsimesk, kad tu čia išskirtinis,
nes atėjai vėjažuvę sugauti
ir pats esi sugautas žuviavėjo,
tad panašu, greit būsi pasirengęs,
kaip filme iš vaikystės, happyendui,
kada tave iškeis į Kas Ten Žino,
kaip iškeitė Banionį į Noreiką
– po dvidešimties su puse metų –
kaskart liūdniau atrodžiau
prie to pavasario baisių gėlių
už svetimą poeziją iš rožių
aikštingo aromato ir spyglių
Bežiedį kovą. Gal prieš parą
supiltą kapą. Ant vainikų
galybę bičių, renkančių nektarą.
Tik noriu pasakyt, kad pasiilgau.
Kad myliu nuolat, erzinuos retokai.
Prisimenu. Bandau įžvelgti šviesą,
kaip savyje – ir retsykiais pavyksta.
Du veidrodžiai viens kitą atspindėjo.
Mes iš tiesų beprotiškai panašūs.
Turėtumei nujausti, kaip keblu man,
kokia graži, kokia miela tu būtum,
save jaunoj mergaitėj atpažinti.
Įsivaizduoju, kad ir tau nelengva,
jei pastebi šį mūsų panašumą.
Ir komiška prašyti atleidimo.
Bet ką čia aš dabar. Tatanis mirė
prie Franko Zappos biusto. Pangus gyvas.
Nusenęs, smirda iš nasrų, bet mielas.
Sakyčiau – teroristas. Kartais mėgsta
paženklinti Valstijų ambasadą.
Tetukė vis dar kruta, Dievas mato.
Net nežinau, kas „Gustavą“ prisuko.
Mamanė veik išmoko slėpti skausmą
po šypsena. Jau sugeba įgelti.
Mama, girdėjau, tartum susilaužė,
nepamenu, gal koją, o gal ranką.
Artūras vėl kažką susižalojo.
O Donį tą, kuris „per amžius skirtas“,
atrodo, užvakar mačiau miestely
su apvaloka iš TV projekto.
Tad om tat sat, pasaulis nesustoja.
Kaip Robertas, sakykime, pirmasis?
Kas naujo tavo Anglijoje? Anglai?
nu, antika, nu tu ir pavarai,
nu neblogai, bet neišvers iš koto
tie amžini varliapelių karai
ar paistalai kažkokio Herodoto
labiau tragedija, gigantai milžinai,
klausausi Buckley, nuneriu į gylį,
aš nežinau, kas man yra, žinai,
kiekvieną anglišką žodelį myliu
nu tai sudie, greit sesija, skubu,
ak, dar, tiesa, prisiminiau, norėčiau
turėti man paskirtą mano tėčio
eilėraštį, geriau ne per ilgiausią...
– manyčiau, kad svarbu... o tau svarbu?
– manyčiau, kad svarbiausia
užplūdo prisiminimai, staiga
padūmavusiomis akimis,
– žmogžudžio žvilgsniu – sakytų
tokie, mamyte, nebaisūs
tokių daug pažinojau
iš veidrodžių ir vitrinų
tie, kurie buvot su manim, draugai
ir nedraugai, nutolę ir arčiau,
bet iškeliavę – gyvenu ilgai
net jei šįryt mirčiau –
man jau pasisekė, ir apskritai –
akimirkai nušvitus, paskutinei –
kad ten toli, rašytojų kavinėj
žvairuoja į „exit“ pro baleriną
mano portretas, reiškiantis in vino
non veritas, neslėpsiu – klaikiai girtas
ir žėri laumės raganos taukai** –
jais tepamas gyvenimas man skirtas
sutikau šokio žingsneliu judantį
žmogų – pagyvenusį, be dantų, seniai
sulaužyta nosimi, veide matės
įspaustas ne vienas kalėjimas
tačiau rūbais švariais
ir tvarkingais, neapsinešęs,
patenkintas savimi, net už mane
laimingesnis, tikriausiai
išsikraustęs iš proto
žiopsojau, nes ko verta be jo būtų
diena, kuria gyvenu, užsimirštų
tarp tūkstančio panašių
o dabar nors galėsiu paliudyt teisme:
vis artėjo, beviltiškai
nepabaigtais judesiais,
Viešpatie, gal tik Nietzsche
* Taip vadinosi ir netipiškas rusų filmas apie šnipus žmonių veidais, žmonių jausmais ir žmonių poelgiais. Garsi finalinė scena ant tilto, kur šnipas, kurį vaidina D. Banionis, iškeičiamas į šnipą, kurį vaidina L. Noreika. Jų žvilgsniai vienas kitam į akis tikriausiai ženklina „lietuvių kinematografinės aktorinės mokyklos“ pradžią.
** Laumės arba raganos taukais lietuviai vadindavo sniego žėrėjimą saulės šviesoje.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 2 (vasaris)