Gintautas Dabrišius. Poezija

 

Tarp kitko, aš nesu laiko matavimo vienetas –

Tačiau trobesius mūsų kieme

Galima suskirstyti taip:

Pastatai, kurie pasatyti prieš mūsų erą,

Statiniai, kuriuos pirmą kartą pamatęs pavadinau –

Tai kreipinys į šalia stovintį –

Sesuo, brolis, tėvas –

Tvartas, kluonas, malkinė.

Kiti statiniai – mūsų eros.

Įvairiausios pašiūrės taupumo sumetimais

Skolindavosi vieną sieną iš senų trobesių,

O ir visu savo svoriu guldavo ant jų.

Architektūriniu požiūriu

tai glaustymosi instinktas,

Pakartotas medžiagoje.

Atsitiktinai surastus lentgalius

Tempdavom viena kryptim –

Buvo toks tikėjimas –

Kas pirmas pagriebs.

Du tūkstančiai šeštų metų

Rugsėjo paskutinė diena –

Aš prie Jiesios stovėjau.

Iš upės kylanti vėsuma

Bandė prieštarauti –

Taip – diena praėjo,

Bet kas man tie tūkstančiai.

O šalia auganti žalia eglaitė

Tikriausiai pagalvojo –

Apie vaikiškas sūpynes.

Nors buvo greta du –

Jie tylėjo it musę kandę –

Raudona vakaro saulė

Kažkur tolumoj nuobodžiai

Du tūkstančiai šeštų metų

Rugsėjo trisdešimta diena –

Garsiai tariau prie Jiesios –

Ir iš karto pajutau,

Kad pasakiau kažkokią nesąmonę.

Apie audrą mano ir tavo telefone

Paukščiui ir gėlei skirtam kambary –

Kas prieš audrą koks –

Tai ir po audros toks.

Rytoj prašviesės dangus

Atsigaus paukščiai ir gėlės.

Po audros labai gerai matosi,

Kas ką veikė prieš audrą.

Rytoj, kai nurims dangus,

Eisiu aš kviečių lauko ieškot,

Ten aimanuosiu: ir iškulta, ir suvalgyta,

O prie žydinčių vandeny bulvių

Barsiu save – neatspėjau –

Ryžius reikėjo sodint.

Tu į audrą kaip į gėlę atsigręžei,

O aš po audros toks pats kaip per audrą:

Rytoj kirvį paėmęs eisiu į girią

Pribaigt sužeisto medžio.

Jei tu audrą praleidai

Gėlei ir paukščiui skirtam kambary –

Tai gal tu gėlė ir paukštis esi.

Kaip mėnulį aš vaišinau

Ar galiu taip pasigirti –

Gėriau arbatą su mėnuliu?

Kai mėnulis atėjo – gražus

Ir gražiai apsirengęs,

Užsigeidžiau ir aš kuo nors

Pasigirti – gal liežuviu.

Ir reikėjo man taip leptelt:

Mėnuli, štai tau dailiausias puodukas,

Iš jo kovo saulę arbata

Jei mėnulis būtų užaugęs

Kokioj aplūžusioj pirkioj,

Jis grubiai būt man atkirtęs:

Saulę palakinai, o dabar man kiši.

Bet mėnulis juk džentelmenas,

Tyliai už debesėlio...

Ir tik tada užkukavo:

Kaip nebūt keista, bet šį vėlų vakarą

Arbatos nenoriu ir pats tuo stebiuos.

Mūs kaime kalėjimo nėra,

Kai padarai ką nors bloga,

Kai mano širdis įsisiūbuoja

Ir pradeda laužyti greta augančius medžius,

Ir važiuoju apskrities miestelin.

Ten pro kavines ir restoranus

Prabėgu kaip lapinas –

Duris ir langus apuostau.

Mergaites, neturinčias kuo apsirengti, apžiūriu.

Ir savo aprūdijusiai merginai sakau:

Gana spoksot į nuobodžiaujančius mersus –

Bausmę jau atlikom –

Keliaujantis siuvėjas

Keliaudamas vengdavau žmonių susitelkimo vietų –

Retai užsukdavau į poliklinikas,

O bažnyčiose man būdavo gera kaip miežių lauke,

Nors varpos būdamos veidu prie veido

Neįkyrėdavo viena kitai šnekomis nei apie kombainą...

Keliaudamas retai užsukdavau į kaimus –

Pamojuodavau adata iš toli.

Retai varstydavau žydo duris:

Naudodavau senoviškas medžiagas –

Drąsiai karpiau mėlyną dangų,

Negalvodamas, ar jo visiems užteks.

Miesteliai mylėjo mane –

Bažnyčios bokštą, lyg ištrūkusią sagą iškėlę

Bėgdavo mane iš toli pasitikt.

Keliaudamas dairiausi, ką veikia balti dobiliukai –

Keliaujantis siuvėjas buvau –

Bet kelią mylėjau labiau.

Knygos būna sausos ir šlapios kaip stogai...

Visą gyvenimą stengiausi

Todėl šalia manęs beveik visada

Krapštė debesis iš panagių.

Užuot iškart pasakęs –

Nesuprasdamas kaip kitaip pasakyti –

Tai jau ir man nelaimė.

Knygos būna sausos ir šlapios

Knygos susitaria saugoti

Bet ar žmonės turės tiek pinigų?

Tačiau ne žmonės nusprendžia,

Kuriai knygai jau eit

Kiaurais bibliotekų stogais.

Rašydamas knygą bet kur –

Skaitydamas knygą bet kada –

Žmogus gali ir nepagalvoti –

Kokie brangūs bibliotekų stogai.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2007 m. Nr. 12 (gruodis)