Accessibility Tools

 

       8

 

       Ilgai vakarojo prie laužo, tylėjo, gal net nežinojo, ką galėtų dabar vienas kitam pasakyti, abu mąstė apie tai, jog šis šiaudaplaukis vaikas, taip netikėtai išniręs iš nežinios ir sustojęs jų povestuvinės vasaros tako vidury, nebylus, kartu slėpiningai reiklus, tarytum širdies gelmėj puikiai žinantis, ko nori, šiaip sau neišnyks iš judviejų gyvenimo, tik reikia palaukti rytdienos ir tuomet nuspręsti – užteks vieno vienintelio darbelio, kad taptų aišku, ar likimas juos suvedė su laukiniu prigimtiniu tapybos talentu, ar tie akmenukai šiam našlaičiui tėra mėginimas kaip nors prastumti dieną, savaitę, kad nebūtų taip liūdna gyventi su sena motina, gal ir berašte, palikta vyro, jį vieną teturinčia, gal dėl to ir bijančia išleisti į miestelį, kur mokyklos vaikai galėtų jį nuskriausti, išvadinti senos mergos vaiku, benkartu

       Žiūrėjo į blėsuojančias laužo žarijas, tylėjo ir be žodžių sutarė: jeigu šis vaikelis iš tikrųjų gabus, tai teks bent jau pamėginti įtaisyt jį į meno mokyklą, nors metams, kad viskas galutinai paaiškėtų…

 

       9

 

       Kitą dieną berniukas nepasirodė. Nepasirodė ir dar kitą, ir dar. Tik ketvirtos dienos pavakarę išdygo kitame upokšnio krante su tūbele susukto popieriaus dešinėje rankoje. Tiesus kaip stulpelis arba prie stulpelio pririštas aviniukas. Plokščia, tarsi iš vatmano iškirpta, saulės peršviesta figūrėlė. Plevenanti. Basų kojų pirštais vos liečianti vėstančius upokšnio kranto akmenis.

       Plokščias prieš vakaro saulę, kaip tie mediniai krikštai už kirchės apsidos Nidos kapinaitėse.

       Pakviestas krūptelėjo it atsibudęs ar pažadintas ir, aukštai keldamas liesus klupsčius, perbrido upokšnį.

       Na prisėsk, ramiu balsu tarė vyras, ir parodyk, ką čia gražaus mums atnešei, na sėskis.

       Neatsisėdo, tik žengė kelis žingsnelius artyn ir atkišo stipriai suvyniotą – ritinukas laikėsi ir neperrištas – popierių pluoštelį. Paėmęs į ranką vyras suprato, jog ritiny ne viena, o kelios akvarelės.

       Priėjo žmona ir stebėjo, kaip vyras išvynioja popierius.

       Pirma mintis, atėjus į galvą, pačiam tapytojui buvo netikėtai drąsi ir akiplėšiška: juk čia Vangogas, sušnabždėjo mintyse, tardamas olando vardą vienu atsikvėpimu, neatskirdamas „van“ nuo „Gogas“. Tikrai, sukuždėjo moteris.

       Baltas su daugybe šiltų ir šaltų atspalvių akmeninis stalas, lyg sudėliotas iš mažų akmenukų, mažų potėpėlių, vienas šalia kito, neužgožiančių šalia esančiųjų. Šviesaus aukso su rudais pynimo dryželiais krepšys. Žali, raudoni ir geltoni obuoliai. Pirmame plane – žydras su tamsžaliais eglių atspindžiais upelio vanduo. Ant skardžio, fone – veik juodo žalumo eglės ir nuo kiekvienos šakos nukarę purpuriniai ilgi kankorėžiai. Dar aukščiau – gilaus mėlynumo dangus.

       Ir visa atlikta taip kruopščiai, dėmesingai, su tokiu giliu gamtos pažinimu, jog nenorėdamas turėjai prieš akis išvysti Vincento van Gogo kiparisus ir rugius su tarsi suskaičiuotomis nusvirusiomis vėjuje siūbuojančiomis kviečių varpomis. Tas pats gilus lazurkinis dangus. „Saulėgrąžas“ primenantis šviesaus aukso krepšelis ant dar šviesesnio balsvo stalo.

       Ūmai pritrūkę žodžių, stebėjo vaiko darbelius, vertė vieną po kito ir vėl nuo pirmo iki penkto – tiek vaikas buvo nutapęs – tylėdami, vis pažvelgdami į tą nepaprastą vaiką, taip netikėtai išnirusį iš nebūties atkampiausiame žemės kampelyje, ant vos prieš mėnesį iš ežero prasigraužusio, dar bevardžio upokšnio krantų.

       Tylėdami suvokė, jog pati lemtis pakišo vyrui mintį praleisti atostogas kaip tik čia, ne, tarkim, prie jūros, išsinuomojus kokį pigų sandėliuką ar garažą, bet kaip tik čia, kur be tėvo su sena motina augantis berniukas pats atrado nepakartojamą apvalių, tobulai vandens srauto nušlifuotų akmenukų lobį, pats, niekieno nepatariamas, aptiko medžio anglį ir išdrįso brėžti tas kryžmas žvaigždes, tuo tarsi duodamas kiekvienam akmenukui vardą, išskirdamas jį iš tūkstančių, o gal ir milijonų kitų akmenukų, nes kiekviena žvaigždė – vis kitokia ir vis kita raidė…

       Be žodžių jau buvo nusprendę būtinai šiuos darbelius parodyti meno mokyklos mokytojams, su daugeliu jų buvo pažįstami nuo studijų laikų.

       Gerai padirbėjai, pasakė vyras, bijodamas prasitarti, koks didis vaiko talentas. O dabar paklausyk, tęsė, greitai mes turėsim išvykti, šiuos darbelius aš pasiimsiu, man reikia juos kai kam parodyti, kad žinotume, ką toliau daryti. Sakei, kad į miestelio mokyklą eiti nenori, o ir mama neleidžia, tad pažiūrėsim, gal pavyks įstoti į kitokią mokyklą mieste, kur tau turėtų labai patikti, nes ten visi piešia, o popieriaus ir dažų niekada nepritrūksta. Aš ilgai netruksiu, viską susižinosiu ir atvažiuosiu, tikiuos, atvešiu gerą žinią. Na kaip, sutinki palaukti, negaila man tų darbelių atiduoti? Nebijok, jie niekur nedings, aš juos saugosiu kaip… Nedrįso ištarti: kaip didį turtą, kaip netikėtai atrastą tikros prigimtinės tapybos įrodymą…

       Berniukas klausėsi tylėdamas, žiūrėdamas į vyro rankas, tarsi tykodamas progos pripulti ir jas pabučiuoti. Tačiau delsė – gal vis dėlto neužmiršo aną dieną girdėto draudimo „niekada daugiau šitaip nesielk“. Stovėjo vėl toks vienišas, vienas visame beribiame pasaulyje. Tik didelės ašaros viena po kitos ritosi skruostais ir krito, ir dužo į akmenis. Retos, rupios ašaros, kaip ryto rasa nuo eglišakių.

       Na tai sudie, berniuk, rytoj nebeateik, mūsų jau nerasi, mes išvyksim labai anksti, tyliu balsu pasakė moteris ir palinkus pabučiavo šiaudinius, į kuokštą susimetusius, plaukus…

 

       10

 

       Meno mokyklos mokytojai, susirinkę į skyriaus vadovo kabinetą, žiūrėjo į ant stalo išdėliotus darbelius, ėmė į rankas, nagrinėjo, vis negalėjo patikėti, kad čia, pasak tapytojo, dešimtmečio vaiko akvarelės, iš tikrųjų net ne akvarelės, o grynų gryniausia tapyba vandeniniais dažais.

       Štai tą valandą ir buvo patvirtintas ant upokšnio krantų šnabždomis ištartas vardas, tiksliau, pravardė – Vangogas. Pravardė, kuri iki vienuoliktos klasės, iki abitūros diplomo išliko vienintelis gelbėjimosi šiaudas, tarsi ištrauktas iš Vincento van Gogo paveikslo ir patikėtas šiam sunkiam mokiniui.

       Susižavėjęs atradimu, vyras net nepagalvojo, kodėl dešimtmetis vaikas nelanko mokyklos, kodėl jis ant akmenukų anglimi rašo raides – viskas atrodė stebuklinga, nepaprasta, lemties dovanota.

       Kadangi mokslai jau buvo prasidėję, mokyklos valdžia turėjo priimti išskirtinę nutartį: šis berniukas, neabejotinas talentas, priimamas tiesiai į šeštą klasę be stojamųjų egzaminų.

       Štai čia ir buvo padaryta pirmoji klaida, nes nebuvo patikrintos vaiko žinios ir protiniai gebėjimai. Ir ši klaida, tarytum juodo varno sparnų šešėlis, vilkosi iš paskos iki pat brandos atestato.

       Antra klaida, tiesa, kiek vėliau, buvo neapgalvotas ir nepasvertas anų pirmųjų penkių berniuko darbelių eksponavimas aukštojoje meno mokykloje, tapybos skyriaus koridoriuje.

       Visos akvarelės jau kitos dienos vidurdienį buvo išpirktos. Tiesa, už labai menkas kainas – dėstytojams pasirodė netgi neetiška už dešimtmečio vaiko darbelius mokėti kaip už tobulus tapybos kūrinius. Tačiau ir ta menka suma berniukui apsuko galvą. Greičiausiai jis slaptomis kokio gudresnio klasės draugo padedamas persiuntė pinigus motinai, gal net laiške rožinėmis spalvomis nupiešė savo ir jos, skurstančios kaime, vyro pamesto vargdienės, ateitį – gal turtais pertekusio garsaus dailininko gyvenimą, kuriame visada užteks vietos ir jai, o gal didžios būsimos šlovės apgaubtą viskuo aprūpintą būtį? Matyt, berniuko sąmonė svarstė taip: jeigu už pirmus nemokšiškus darbelius dideli ponai moka pinigus, tai kas bus, kai tapsi tikru menininku, Vangogai, kas bus tada?

       Tiesą sakant, berniuko, jau visų vadinamo Vangogu, tapyba ir toliau stebino didžiu gamtos išmanymu, kažkokiu slėpiningu spalvinių derinių pajautimu, tiesiog – neklaidingumu. Tad specialybės mokytojai buvo juo patenkinti ir tik jie vieni apgynė pirmais metais berniuką, vėliau jau jaunuolį nuo lietuvių, rusų kalbos, nuo matematikos, istorijos, nuo kitų disciplinų siaubo, nes kitaip nei siaubu negalima pavadinti to pragariško, vergiško, niekaip neįveikiamo mokslo slenksčių, tos katorgos akmenų kirtavietėje. Vangogas niekaip o niekaip neįveikė nei gramatikos, nei dalybos, nei fizikos formulių, nei cheminių junginių atsiradimo paslapčių. Niekaip. Ir vis dėlto kapstėsi į priekį. Iš vienos klasės į kitą. Nusirašinėdamas, ištrindamas pažymius, sukeisdamas su suolo draugu sąsiuvinius. Dievas mato, darė viską, ką jo aptemus sąmonė pakuždėdavo. Ir būdavo baudžiamas, keletą kartų – grasinant iš mokyklos pašalinti, jeigu pažymiai nepakilsią bent vienu balu.

       Taip pagerbtas pirmomis dienomis, bet vėliau taip žiauriai, jo nuomone, engiamas nežinia už ką, Vangogas puolė į paniką. Klasėje, stovėdamas prie lentos ir įsmeigęs nieko neregintį žvilgsnį į lentoje mokytojos surašytus skaičius, jis staiga puldavo prie mokytojos rankų, sugriebdavo ir bučiuodavo, bučiuodavo, melsdavo pasigailėti, leisti sugrįžt į suolą. Suprantama, pasibaisėjus pedagogė išrūkdavo į mokytojų kambarį skelbt galutinio nuosprendžio: daugiau aš to berno nepakęsiu – arba jis, arba aš. Ir vis dėlto meno specialybių mokytojai visokiais pažadais apramindavo pedagogės įniršį, ir Vangogas tęsė mokslus…

       Visiems buvo aišku: apie mokslą aukštojoje negali būti nė kalbos, kad tik kaip nors ištempus iki brandos atestato.

       Blogiausia, jog į sumaištį patekus Vangogo sąmonė paveikė ir jo prigimtinį spalvos pojūtį. Gal čia buvo kalti aliejiniai dažai, tąsūs, klampūs, greitai apveliantys teptukus, labai ilgai džiūstantys – juk akvarelė, vos užtepta, po mirksnio susigeria į popierių, ir gali be baimės glausti kitą potėpį. Žodžiu, ir tapyba pradėjo Vangogui kišti koją. Jau nekalbant apie visų menų pagrindą – piešimą. Kreiviau už jį piešė tik labai nervingas septintokas, dažnai suplėšydavęs savo piešinius, jau pradėjęs gerti, nelankantis pamokų. Neturėjęs tokių užtarėjų, kokius turėjo atrastasis talentas, šis jaunuolis buvo iš mokyklos pašalintas, po kelerių metų paimtas į sovietinę armiją pražuvo neaprėpiamos, laisviausios pasaulyje imperijos kiaurymėje…

 

       11

 

       Sudrumsta, gyvenimo nepažįstanti sąmonė vis dažniau pakišdavo Vangogui kiaulę. Tai jis į kompozicijas įterpdavo raudoną plakatą ar šūkį „Visa valdžia taryboms“, tai dar kokį pagarbos valdžiai elementą ir sugriaudavo viso darbo struktūrą, apsijuokdavo. Iš nuogirdų ar laikraščių pamažu susidaręs iškreiptą nuomonę apie pasisekimo sulaukusius dailininkus, lipdžiusius vadų biustus ir statulas ar tapančius partijos sekretorius kukurūzų laukuose, jis ir pats mėgino eiti panašiu keliu sukeldamas tik panieką ir pasišlykštėjimą. Visi pagaliau suprato, jog atrastasis talentas galvoja tik apie pinigus ir kuo tiesesnį kelią prie jų skrynelės.

       Tapytojas, Vangogo atradėjas, dažnai graudžiai pamąstydavo: kur dingo tas baikštus mažakalbis liesas berniukas, išniręs vieną vasaros rytą iš nebūties ir ištiesęs ant mažų delnelių tuos juoda anglimi pažymėtus apvalius tobulos formos akmenukus? kur dingo tas neįtikėtinai gilus požiūris į supančią gamtą, į jos paslaptis, kur pasidėjo tas tobulas spalvos pojūtis, sukėlęs nuostabą ir privertęs ištarti šventą Vangogo vardą?

       Keisto, veik prasilenkiančio su sveiku protu elgesio apogėjų mokinys pasiekė tuomet, kai, ieškodamas išeities iš akligatvio, tarsi galvotrūkčiais pasigriebė žinomo poeto eilėraštį ir, pasirašęs sava pavarde, nusiuntė į savo rajono laikraštį. Matyt, tikėjosi šitaip išgarsėti ar bent atkreipti į save dėmesį.

       Šis visas padorumo ribas peržengęs poelgis netruko išaiškėti, ir Vangogas smuko net jį globojusių dailės mokytojų akyse. Nupuolė ir jau nebepakilo iki dienos, kai, paėmęs atestatą, susilenkė trilinkas, norėjo pabučiuoti mokyklos direktoriaus ranką – pasibaisėjimo šurmulys, moterų aikčiojimai nuvilnijo po aktų salės skliautais.

       Pašalintas iš internato, neturėdamas kur gyventi, Vangogas prisiminė savo geradarį ir keletą kartų mėgino tiesiog išreikalauti valdišką užsakymą, kad pagaliau įrodytų, ko esąs vertas. Tačiau tapytojas, po nuotykio su svetimu eilėraščiu galutinai nusivylęs Vangogo vardo valkiotoju, pasiuntė jį po velnių ir patarė kuo skubiau grįžti ten, iš kur prieš dešimt metų buvo ištrauktas.

       Vangogas durimis trenkęs suriko: ir tu – jau ne „jūs“ – esi mano priešas, nes tu man pavydi gabumų, visi jūs man pavydit, nenorit, kad išgarsėčiau, tapčiau turtingas. Trenkė duris ir dingo kaip į vandenį...

 

       12

 

       O Vangogas, kaip vėliau paaiškėjo, niekur neprasmego – jam vis dėlto užteko proto grįžti ten, kur visi žmonės jį pažįsta, užjaučia jo seną motiną. Grįžo iškėlęs galvą. Mokytas. Su meno mokyklos atestatu rankoje. Šį popierių kaipmat kyštelėjo kolchozo pirmininkui po nosimi, pareikalavo rimto darbo.

       Ką gi, pasakė šyptelėjęs pirmininkas, turiu tau darbo – pamėginsi piešti kiaules, pasižiūrėsim, ką sugebi, tada pagalvosim ir apie kokio vaizdo salei papuošti nuspalvinimą.

       Aš jums ne „tu“, užriko talentas, aš Vangogas, įžymus dailininkas, tik jūs čia kaip blakės plyšiuose lindėdami nieko negirdėjot, susikiškit tas kiaules į šikną. Trenkė duris ir iškėlęs galvą patraukė į motinos pirkelę.

       Su bendraamžiais, iš kurių keli buvo įgiję traktorininko specialybę, Vangogas net nesisveikindavo – praeidavo tarsi pro tuščią vietą, gal jautė jiems neapykantą už kažkada vaikystėje patirtas skriaudas. Pasirodo, jau vaiko dienomis bendraamžių buvo laikomas durneliu, negalinčiu be klaidos parašyti net savo vardo ir nesugebančiu suskaičiuoti iki šimto. Tad ir į Vangogo pasipūtimą imta žiūrėti tik kaip į kvailio išsidirbinėjimus: kaži, ar baigė bent vieną klasę? kad gal ne, ar tik neišvažiavo nebaigęs, turėjo, matyt, svarbių užtarėjų, jeigu dešimt metų mieste išsilaikė, už valdiškus pinigus buvo maitinamas internate, bet durnas liks durnas, kad ir kiek į knygas žiūrėtų, nieko ten neįžiūrės ir nesupras, tik tegu neriečia nosies tvarto šūde sėdėdamas, yra motinos arai ir tegu kapstosi, toks juk niekada neįsigis nei arklio, nei karvės, tokiam ir ožka būtų per gerai…

       O Vangogas mynė ir mynė rajono valdžios slenksčius reikalaudamas jo talento vertų užsakymų, kaišiojo atestatą, kuriame, be vienintelio ketverto už tapybą, nebuvo kito pažymio kaip trejetas. Menkavertis popierius tik Vangogo akyse buvo vertas visų pasaulio turtų, namo mieste, automobilio, gražių drabužių, grakščių panelių ir visko, kuo gabus menininkas privalo būti apdovanotas.

       š visur mandagiai išprašomas Vangogas pagaliau numojo ranka ne tik į valdiškus, gerai apmokamus – apie tai jis turėjo miglotą nuojautą – užsakymus, bet ir į pačią tapybą. Jis ir vėl įnirtingai kibo į akmenukus, kurie jo vis labiau aptemstančioje sąmonėje asocijavosi su pirma pergale, su pirmais rubliais, gautais už anuos penkis mažus darbelius. Gal jis turėjo viltį, jog staiga vieną vasaros rytą pasirodys kitas žmogus ir, išvydęs žvaigždėmis ir raidėmis išmargintus akmenukus, patikės, kad talentingesnio skulptoriaus jam dar nebuvo tekę sutikti.

       Bet margino ne anglimi, o aliejiniais dažais, kurių atsargas buvo sukaupęs mokslo metais: gauna dešimt tūbelių, tai šešias paslepia dėžėje po lova bendrabutyje, o tapo tik likusiomis keturiomis. Akmenukus iš pradžių krovė į krūvą, bet, matyt, suvokęs, kad tokiu būdu uždengia apatinius, ėmė akmenukus klijuoti ant tvarto sienų. Nežinia, ar tie klijai buvo kokia nors derva, ar sakai – juk pušys aplink sodybėlę augo didelės, senos, sakingos – o gal ir miestelio krautuvėje už motinos sutaupytus rublius nusipirkti klijai. Senai motinai neleisdavo net prasižioti: tylėk, sene, tu nieko neišmanai apie meną, skusk bulves ir tylėk.

       Neišsemiamos apvalių tobulos formos rieduliukų atsargos vis dar bolavo ant bevardžio upokšnio krantų ir pačioje vagoje, tad medžiagos Vangogui netrūko. Pritrūko tik darbo rankų. Ir tada nežinomais vyliaus keliais jis atsivedė į namus seniai žmonių išjuoktą ir pasmerktą miestelio girtuoklę, vagiančią viską, kas po ranka pakliūva. Išpurtusiu veidu, amžinai dvokiančiu sijonu ir skrandele ji retkarčiais ateidavo į parduotuvę nupirkti duonos ir vyno. Išdidžiu mostu numesdavo ant prekystalio riebaluotą rublį ir pareikalaudavo: duonos ir vynelio teplioriui Agogui.

       Žmonės nebuvo pamiršę, kad ši smirdalė prieš dvylika metų su kažkokiu klajūnu sugyvenus benkartą ir jį nuskandinus mechanizacijos mokyklos išvietėj, atsėdėjo ilgus metus kalėjime, o sugrįžus, neturėdama kur prisiglausti, valkiojosi po kaimus, tai padėdama bulves kasti, tai runkelius ravėti, šitaip užsidirbdama rublį vynui.

       Pas Vangogą ji buvo ponia, nes senoji jau gulėjo mirties patale ir į sūnaus gyvenimą nebesikišo.

       Žmonės netruko suvesti galus: juk to durniaus tėvas, palikęs senmergę su benkartu ant rankų, ar tik nebuvo tas stribas iš burliokų kaimo, taip, tai jis dažnokai per naktis rėkaudavo ir triukšmaudavo senmergės pirkioj, vadinasi, burlioko vaikas, durnas kaip aulas, po daugelio metų surado sau lygią gyvatę, matysit, kaip greitai senė iškeliaus į kapus, jau ta vagilė nepaisys, kad ant jos užgyvento gero atėjo, dabar ji – durniaus žmona, tik ar turėjo valdžia tokią galvažudę iš kolonijos išleisti? reikėjo gyvą supūdyt už savo vaiko numarinimą, bet nėr ko stebėtis, galvažudžiams visi keliai laisvi, o žmogeliui, kokį kombikormų maišelį į namus parsinešusiam, – kalėjimas iki gyvos galvos, mat valdiško gero pasiėmė…

 

       13

 

       Gaisro dūmus pamatė zakristijonas, užkopęs į varpinę skambinti rytinėms Mišioms. Kažkas pranešė rajonui. Atvažiavo viena išklerus gaisrinė. Pasak žmonių, galėjo ir nesitrenkti tokį ilgą kelią, nes pirkia jau buvo pavirtus pelenais. Lovos skarmaluose aptiktas greičiausiai senės kūnas, o kiti du surasti tvarte šalia ožkos kaulų.

       To ir reikėjo tikėtis, nusprendė žmonės, durnius ir vagilė boba, ir dar girtuoklė…

       Nei gaisrininkai, nei šiaip iš kaimo subėgę žmoneliai neatkreipė nė mažiausio dėmesio į tą gausybę pajuodusių apvalių akmenukų, prisvilusių prie tvarto nuodėgulių. Gal koks žmogus ir paspyrė koja, nesuprasdamas ką spiria – medžio grybas tikrai būtų sudegęs, tai gal čia kokia geležėlė…

 

       14

 

       Tik Vangogo atradėjo, šiandien jau aštuoniasdešimtmečio senio, prieš kelerius metus palaidojusio žmoną, gyvenančio vis toje pačioje dirbtuvėje už Aušros Vartų, sapnuose vis dar nušvinta anas pirmas ankstyvas vasaros rytas, kai kitapus upokšnio, ant baltų, apvalių, tobulai vandens srauto nušlifuotų akmenukų taip netikėtai, tarsi iš nebūties išniręs ar iš dangaus nusileidęs, ar iš po žemių išlindęs gnomas, išdygo tas basakojis, liesas, blyškaus veido ir šiaudų spalvos plaukais berniukas.

       Pro miegus stebi vaiką, mėgina prakalbinti, bet šis it nebyliukas tyli. Staiga vaikas peršoka vagą, pasilenkęs stveria vyro rankas ir bučiuoja… Ne ne, sušunka pro miegus, niekada šitaip nedaryk, niekada…

       Kelias sekundes virpėję vokai aprimsta, senis giliai giliai atsidūsta, išpučia nedidelį seilių burbuliuką siaurų raukšlėtų lūpų kampe. Po sunkiais, pilkai melsvais vokais akių obuoliai iš lėto rieda į vieną akiduobių kampą, po sekundėlės – į kitą. Dairosi, kažko tikisi, ieško…

       Ir štai iš bedugnių sapno gelmių, iš dulkėtos tylos išnyra dvi labai liesos dešimtmečio vaiko rankos. Ant delnų – du apvalūs, balti plokšti akmenukai. Ant vieno anglimi sukryžiuota žvaigždė, ant kito – didžioji A.

       Senis jaučia, kaip vėsus nugludintas akmenukų paviršius palengva prisiliečia prie vokų, mato, kaip berniuko pirštai išsitiesia ir nutolsta. O akmenukai vis stipriau slegia vokus. Gilus požeminis atodūsis išsiveržia pro miegančiojo burną, o kažkur juodos nakties pakrašty per akmenis srūva ir teška upokšnio tėkmė. Tolin, tolin skubantis garsas. Skaistus, žalsvas it stiklinis juodoje tamsos ugnyje. Garsas kaip viso gyvenimo aidas, ištryškęs atmintyje, sudrumstęs nebūties ramybę ir nutolęs.

       Nesugrąžinamas. Tik vienam vasaros rytui išniręs iš beribių visatos gelmių ir amžiams išnykęs…