Arvydas Makštutis gimė 1962 m. Kaune, 1985 m. baigė germanų filologijos studijas Vilniaus universitete. Dirbo anglų ir vokiečių kalbų mokytoju rusų, lenkų ir lietuvių mokyklose Šalčininkų rajone. 1990–1992 m. dėstė vokiečių kalbą Vilniaus universiteto humanitariniuose fakultetuose. Nuo 1991 m. periodinėje spaudoje publikuoja grožinės literatūros, dažniausiai poezijos, vertimus.
***
Vieną rugsėjį nužengsiu
Su visom rudeninėm žvaigždėm
Už savo vaikystės jūrų
Už savo vaikystės upių
Pašauktas toks koks buvau
Pašauktas vėl tiktai būti –
Kai žiemkenčiai bus pasėti
Kai žvaigždės bus vėl iškabintos
Prieš naują kitokią žiemą
Prieš naują kitokį pavasarį
Vis tai pačiai amžinybei
Vis tai pačiai amžinybei –
***
Ir bus virš mūsų tik dangus
Ir bus tik aukštas jūros krantas
Ir būsiu aš – tik aš
Ir būsi tu – tik tu
Ir mes – tik dar viena taurė
Panirus į bangas
Kitos gelmių pilnatvės pasisemti
***
Štai širdis
Prasidėjo ir baigėsi
Kaip kelias baigiasi viską priėjus
Kaip
Po raidę po žodį iš meilės
Vilties ir tikėjimo
Kad liktų tik meilė
Ir dangui ir žemei
Praėjus
***
Tylieji dieviško rudenio sodai
Išmokinkit mane pagarbaus nuolankumo
Tyrosioms rudens prarajoms
Išmokinkit mane
Dėkoti nutolstančiai saulei
Kad padėtų nokinti ir mano vaisius
Rudeninių naktų šalnose
Tylieji dieviško rudenio sodai
Išmokinkit gyventi
Kaip jūs ir mane
***
Ir krito žvaigždė ir krito
Iš dangaus į žemę nukrito
Visai nelauktai nukrito
(nelaukusiems taip pasirodė)
Tik šįkart labai jau taikliai
Tiesiai kažkam į akį
Rodos po to aš girdėjau –
Kažkas labai praregėjęs
***
Mamulei
Tą vasarą vaikystėje dar nežinojau
Koks aukštas gali būti miškas
Tačiau rugiai man buvo
Ligi pat dangaus
Tą dieną rugiais mes ėjome namo
Takelis siauras rodės vedė dangumi
Ir viskas buvo daug arčiau
Rugiai takelis ir dangus
Kaip lydinti rugiais
Lyg dangumi ranka
***
Galbūt
Turėčiau pabūti ir aš
Paprastas toks ir aiškus
Tarsi rugsėjo dangus
Kai dienai nurimus atrodo
Kad viskas vėl tik kartosis
Kad viskas dar tiktai bus –
Bet ne
***
Taip pasiklydau
Kad liko man tik paskutinis burtas
Pasagą mesti
Vieną mesiu nuo akmens
Kitą mesiu nuo vandens
Trečią liepsiu žirgui sunešioti
Kad sudilusią pamestų
Kad pamestą kas rastų
O radęs pagalvotų
Laimę suradau