Paskola
Tai lėlės gyvena už mus maitinamos sielom iš užmiršto nepanaudoto rezervo
joms uodegos auga be skausmo iškart su skardinėm galuos kad bėgti galėtų genamos tik aštraus garso be botago „kur“ ir „kada“
kad atsakymais lyg mikrofonais užkimštos burnos į pasaulį bylotų retais traukuliais
ir kaskart atsiskirtų šešėliai nuo kūnų lyg grobis šunims kurį šie nulaižo dėl kelio skaistumo
šilko juostom jausmai supančiotų kojas jei pataikyt mėgintume į svetimas pėdas kad atrodytų – praėjo bevardis ir vienas
Žinia
Tai bus vėliau kai plaukdami ant laiko pleišto užsėsim amžinybės lauko bandomąjį sklypą neišdidaus gyvenimo eskizais
kai paukščiai skrendantys į šiaurę pasimaus ant beasmenių sakinių ir musėmis nusės ant metalinių tulpių
kad rūdis išnešiotų tarsi medų ant nebegrįžtančių draugų veidų – jie susilietų ir trumpo sujungimo kibirkštis nuneštų žinią į jau tuščią kamerą
kur pozom įvairiom išmoksime sutilpt į niekad lyg Atlantidą paskandintą meilės išskyrų
Neskęstantys
Jau turbūt nebėra šitos upės – jos krantai susijungė į grotas pro kurias dar matom tačiau taip tarsi būtumėm kosmose ir iškvėpto laiko garai lyg trauka reaktyvinė dar labiau stumtų nuo mūsų žaislų
kuriuos radom kadaise tarsi kontūrus neregėtos planetos
tarsi degintų žolę po kojom ir dulkės sušaudytų liepas kaip
neskęstančių atvaizdus negyvojoje jūroj
Žiemos pradžia
Virš galvos jau nelinksta šaka nesikėsina į nimbą ir kelias iš miego prikeltas mintis išrasojusias ant pakaušio
ir eini vis kvailyn – juk daugiau nėra kur nes pasaulio krašte susitinka ir mylis neišsipildantys norai
ir gimsta iškamšos moterų vienatinių kurios tave išsinešė dalim ir pasitraukė kiek į šoną nelankomam muziejuj
kad liktų vietos juodraščiui gyvenimo kuris nuo perrašymo tobulėjo vis labiau ir darės panašus į nulį
ir siurbė į save jaustukų šleifą sudūlėjusį
Riedantys
Kai riedame lyg buteliai per baro plokštumą neužkabinę nieko kas sudužti leistų
kai palubėj o gal galvoj sukas ventiliatorius ir tamsą suplaka iš prieblandos lyg antraščių spaudos
ir tarsi švilpia vieną žodį – „nebesusitiksim“ – kuris kaskart pataiko į tarpuakį ir kreipia žvilgsnį vis atgal
ir gal per klaidą pažadina prispaustą prie krūtinės klaidą kuri
suspurda tarsi triušis ir išnyksta žolėje
Tarpstotė
Jautiesi beveik amžinas nes beveik nesi
aplinkui džiūsta medžiai lyg anketos duomenys artėja pelkės iš kairės ir dešinės lyg priešo armija bebalsė ir nebeliko to kuris galėjo apžaist baroku pralaimėjimą lyg sausumą ant plausto
praeina metai o gal dešimt retėja oras vis labiau jo vietą pamažu užpildo žodžiai
iš jų tau tinklą audžia voras išleisdamas į laisvę protą beformiais krešuliais
ir juos kaip kilimą kažkas išdulkina paskutiniais „kam“ ir „kodėl“
Įsižeminimas
Nors pro įskilusius akinius matom dažniausiai svarbiausias žvaigždes nors išliekam įkalinti dievo ir velnio regos laukuose tarp tranšėjų starto ir finišo
kaip musės visatoj kurioms kažkodėl nutūpt nevalia kurios sugeria triukšmą tarsi nektarą jį paverčia bespalviais nuodais ir pratrūksta drėgme lyg vaivorykštės kopėčiom (kai padeda saulė)
link žemės nugulėtos pernelyg ryškių vilčių kad taptų dėsnio išimtim
kur grįžta sielos po mirties ištiesintos Prokrusto lovoj
ir kur vis tiek pritrūko vietos
Išsiskyrimas
Pasiliekantis užsikrauna liūto dalį naštos ir blaškosi aplink centrinį paštą
žodžių galūnėm lyg šluotelėm išvalo aikštelę siužetiniam vingiui ir apriša liežuvį petnešom raišteliais batų kurie masažuoja ir sielą ir kartais apsaugo nuo aido
iš šonkaulio konstruoja herojų detektyvo bet tai nepadeda kaip ir tada kai gėris lipdomas iš blogio neradus žaliavos kitos
todėl akis lyg dvi žuvis laike užkonservuoja
kad pabaiga tarsi nuotaka ištekėtų už sodo vartelių į kitą pasaulį ir apmėtytų žiemą rudens obuoliais
Atminties revizija
Užmirškim kaip paukšteliai čiulba iš balkono stiprintuvų
jiems pritaria žemaitės ir aukštaičio akto triukšmas iš juodalksnio viršūnės
ant sniego šoka utėlės ir mes jas bergždžiai siunčiame kita bet ta pačia kryptim
mėginam nulaižyt nuo lango šerkšno gėlę ir tarsi ašarą ją stumiame į kalną kur vis blefuoja laimės žiburys kol krentančią kometą sugauna kelnės pasklisdamos atsišaukimais apie kitą šviesmetį
kaip elnio ragai ant ledo lyties jūrą pasiekia
Plyšys
Kaip girgžda nesutepti vakaro vyriai
tarsi būčiau išlikęs
plyšy tarp šešėlių kuriuos jau suspėjo apdergt šunys ir katės
dar nenupieštas neaprašytas nenubalsuotas nepalydėtas naktipuodžių trenksmo dar nesurinktas savanorių į butelių rezginę
žvalgyčiaus į dangų mirkdamas šuliny šalia jau nuskendusios moters ir ridenčiau kibirkštį šaltą per jos sėdmenis šlaunį
ir įtempčiau dugno septintąją stygą ir belsčiau į septintąjį pragarą
kuris tik už kampo – Maloniojoje gatvėj – pritvinkęs rašytojų vėlių
Vaizdo papildymas
Ruduo. Beveik statiškas. Vidury pievos stovi (guli, klūpo) nėščia moteris. Bet to maža. Šalia jos – daug obelų. Ant jų – daug obuolių. Ir vienas rengiasi kristi žemyn.
Ir to per mažai. Dar nepakenktų supratimas, kad jausmas lyg kontrabandininkas lenda į neužtarnautą horizontą. Tarp supratimo ir moters atsiranda ryšys, kuris išlaisvina slėpiningas jėgas, kurios panaudojamos kaip kuras amžinajam varikliui.
Gal jau užtenka. Moteris pradeda gimdyti. Pribuvėja – praleistoj įžangoj užtroškusi moralė.
Klausimas
Cukrinis mėnuo virš Jordano upės kur skęsta baltos avys nes viename krante tik pliusas o kitam – tik minusas
jos nepasiekia dugno lyg būtų sąvaržėlėmis pritvirtintos prie tekančio vandens
kuris iš lėto išskalauja turinį ir formą
o netektį tarsi juokingą temą dovanoja klounams neregiams
ir kelia klausimą prieš srovę lyg metalinį vamzdį –
ar verta žaist ką nors rimtai išskyrus kvailį?