Accessibility Tools




       T r u m p a s  m e i l ė s  r o m a n a s ,

 

kuriam niekada nebebus prototipų,
kuris trumpam sugrąžins atmintį
kurį išgyvenome kiekvienas savaip –
visi, kurie buvome ten, neišardomoje
laisvų tarybinių respublikų sąjungoje.
VILNIUS, 2002 BIRŽELIS

 
       Iš beprotnamio parko išėjau pro šoninius vartelius.
       Ten, kitoje pusėje, prie paradinio įvažiavimo mašinoje laukė Bernardas.
       Net į galvą neatėjo, kad galėčiau grįžti pas jį, sėsti į prabangų automobilį ir išvažiuoti iš čia taip, kaip atvažiavau. Neįsivaizdavau, kad galėtume dar kada nors su juo pavakarieniauti ir neskubėdami grįžti namo, klausydamiesi muzikos arba ką nors kalbėdamiesi.
       Ėjau per didelį, seną mišką, kur beprotnamis buvo įsikūręs, šimtamečiai medžiai ošė, šlamėjo galingomis šakomis, ir švarūs grįsti takeliai su suoleliais atrodė kaip kito pasaulio palikimas amžinai judančioje, besikeičiančioje, tik senstančioje ir niekada neatjaunėjančioje gyvoje, reginčioje ir girdinčioje gamtoje. Užsidegė žibintai, o rodyklės visur rodė išėjimą į automagistralę. Viskas aplinkui jau buvo paliesta planinės ekonomikos dėsnių, viskas jau buvo integruota į miestų ir respublikų plėtrą, ir supratau, kad niekada šiame gyvenime neberasiu to pasaulio, kuriame ką tik paliko žmogus, mano atpažintas ir prišauktas iš už mūsų atminties ribų...
       Pasitraukiau į mišką ir nusiaviau batelius. Ėjau basa, prisilaikydama apšviesto takelio krypties ir jutau, kad krūtinė atsivėrė, širdis tapo didelė, nebevaldoma, o joje plito seniai pažįstamas peizažas, kuris mažai ką bendra beturi su tuo, ką prieš akis matau: toli toli baltame sniego lauke, pačioje mėlyno miško pamiškėje, vyšninei saulei lėtai slenkant avietiniu dangumi į vakarus, pusnyse žaidė ir siautėjo du tamsūs taškeliai. Širdies atmintis prisitraukė juos arčiau, ir pamačiau du vilkus, bedūkstančius sniege, laisvus ir laimingus…
       Broviausi pro storus medžius, aplenkdama kelyje tarsi tyčia išdygstančius krūmus, ir nepastebėta šaka, netikėtai sukirsdama per veidą, kiek apmalšindavo vidinį skausmą…
       Išėjusi į magistralę negalėjau ramiai nustygti laukdama mikroautobuso – pamojavau ranka pravažiuojančiam taksi ir netrukus atsidūriau Rygoje. Kadangi taksi važiavo pagal iškvietimą, buvau išleista senamiestyje, prie Duomo katedros, ir pirmoji mintis, kuri atėjo į galvą išlipus, buvo: nakvoti čia… Niekur nebeiti, nebevažiuoti, bet likti toje aikštėje, gatvėje, sienos plyšyje, tarpuvartėje, – tarsi būčiau nebe žmogus, o vien tai, kas mane čia laikė… Tarsi pati būčiau praėjęs laikas, kai buvau laiminga…
       Tačiau supratau, kad pasielgčiau labai neatsakingai ir nedaug betrūktų, kad atsidurčiau ten, iš kur ką tik išėjau.
       Todėl lėtai, dairydamasi aplinkui ir stengdamasi įsiminti kiekvieną namą, kiekvieną karnizą, kiekvieną posūkį ir už jo atsiveriantį naują vakarinio, apšviesto senamiesčio paveikslą, kad tai amžiams nusipieštų mano atmintyje ir niekada nebeišbluktų, slinkau link autobusų stoties.
       Kiek paėjus, į šnerves plūstelėjo rūkytų strimėlių kvapas, žvarbokas kylantis rudeninis vėjas pro šalį pranešė šiugždantį popierių, praėjo sena moteris, stumianti karutį, prikrautą kažkokių dar pusiau naudingų atliekų. Autobusų stotis…
       Nenorėjau važiuoti traukiniu ar skristi lėktuvu.
       Norėjau sėdėti autobuse, pačiame priekyje, kad nieko daugiau nematyčiau, tik besivyniojantį kelią ir paveikslus, kurie niekada nebuvo pajudinti nuo to laiko, kai…
       Įlipau į autobusą. Kaip tik buvo likusi viena vieta pačiame priekyje, vienvietėje sėdynėje, kurioje kartais sėdi konduktoriai. Atsisėdau, nusipirkau bilietą ir pažvelgiau pro langą. Kaip norėjau pamatyti jį, stovintį ir žvelgiantį į mane. Man atrodė – netgi matau. Man atrodė – jis stovi ir žiūri, ir laukia, kol mane išveš didelė spalvota mašina, pilna svetimų žmonių.
       Aš pasidėjau savo rankinę ir išlipau atsisveikinti. Mes stovėjome apsikabinę vienas kitą, ir vairuotojas neuždarė durų rodydamas, kad skuba, kaip kartais daro tolimųjų reisų vairuotojai. Mes stovėjome, o mūsų širdys buvo viena priešais kitą, ir buvo nesvarbu, kas vyksta aplinkui, kas į mus žvelgia pro langą, – mes buvome vienas kito, ir tai buvo lygiai taip pat nepaprasta, kaip būdavo kadaise.
       – Aš žinau, kad mes atpažinsime vienas kitą, – sukuždėjo jis man į ausį, – ir dabar trečio tarp mūsų nėra.
       Aš linktelėjau galvą ir nusišluosčiau ašaras, kurios staiga pradėjo ristis, tarsi būčiau norėjusi verkti.
       Ir pajutau, kad iš tikrųjų verkiu.
       Reikėjo nusiraminti, tačiau ašaros nenustojo ristis. Kelias jau senokai bėgo ir dingo po mašinos ratais. Rudenėjantys girių medžiai šalikelėje taip pat bėgo. Buvo tamsu. Per apšviestą plotą kartais nuvingiuodavo ruda gudruolė lapė, mačiau pakelėje spingsint kažkokio kito žvėriuko akis. Tikriausiai tose giriose buvo ir vilkų, tačiau jie gyveno savo gyvenimą, slaptą ir ypatingą…
       Aš norėjau šalia jausti tą, kuris mane šiandien lytėjo… Norėjau, kad jis laikytų mano ranką ir su latvišku akcentu kažką šnekėtų man į ausį savo žemu, tvirtu, vyrišku balsu…
       Bet buvo tik naktis ir kelias…
       Ir važiuodama į tamsą žinojau, kad manyje gyvena ir amžinai gyvens kažkas, ko niekada nepajėgsiu pamiršti…
       Tačiau to buvo maža.
       Žinojau, kad šiandien visame pasaulyje esu vienintelė, kuri jį tebemyli, ir to niekada neatsisakysiu. Tas žinojimas buvo aiškus ir atviras, į jį galėjo žiūrėti visas pasaulis, – tai buvo lygu esminiam apsisprendimui ir darė mane pačia savimi, staiga suteikė visiškai kitos realybės jausmą, realybės, kuri atrodė kaip sunkioji artilerija, palyginti su ta, kurioje gyvenau visus tuos metus. Jis man suteikė stabilumo bei aiškumo. Šio žinojimo, apsisprendimo, stabilumo troškau laikytis, – ta realybė man pasirodė vertesnė už visa kita.
       Pamažu protas pradėjo suvokti visiškai kitokią ateities perspektyvą, vakarykštė diena keitė savo veidą, ir aš turėjau prie jo priprasti, įsižiūrėti ir susitaikyti, turėjau priimti naujas galimybes, ieškoti kitokių išeičių. Ir aš tai dariau. Dabar. Šiame autobuse.
       Taip… Mes gyvenome išvirkščioje realybėje… Mes gyvenome melo ir prievartos pasaulyje… Kasdienis apsimetinėjimas buvo mūsų drabužis… Mes veidmainiavome kiekvienas prieš kiekvieną, o daugelis iš mūsų – ir prieš save. Jie, tie prievartos tvarkdariai, prižiūrėtojai, sargai, budintieji, tie mūsų sielų koncentracijos lagerių kapai, mus valdė, reguliavo mūsų gyvenimus kaip sraigtelius… Tačiau mes negalime to paveldo neštis į ateitį, kad ir kokia trumpa šiame gyvenime ji būtų. Mes ją turime keisti, ji turi būti švaresnė nei laikas, kur jau esame buvę, bet iš kur išėjome gyvi ir fiziškai nesuluošinti. Dabar turime paliudyti, kad išlikome, ir mes tai padarysime… Jie negali pasijusti nugalėję mus, mes negalime leisti, kad jie taip jaustųsi. Jie atėmė mūsų identitetą, perrašė mūsų biografijas, jie mus padarė svetimkūniais mūsų pačių pasaulyje, jie mėgino pasisavinti mūsų jausmus ir mūsų gyvenimus… Bet mes turime įrodyti patys sau, kad nuo jų nepriklausome ir kad visos jų pastangos nuėjo perniek.
       Aš žinojau, jog turiu sugalvoti, ką turime daryti, kad mes dar turėtume ateitį.
       Staiga pajutau, kad akys tapo sausos ir išplėstos. Ašaros išdžiūvo. Keistas virpulys ėmė skverbtis į kūną, ir atrodė, kad kiaurai per kiekvieną ląstelę smelkiasi erdvė, kurią mes skrodžiame sėdėdami dideliame dviaukščiame autobuse, kelionėje iš nakties į rytą. Iš tikrųjų smelkėsi erdvė, kuri vieninga, ir visa, kas joje buvo, taip pat smelkėsi į mane. Pajutau, kaip smelkiasi miško galia, paslaptis ir gūduma, kuri buvo lygiai tokia pat, kai mes buvome vilkai… Pajutau, kad gamta ir aš vėl esame viena, – ar ne taip sakydavo jis?.. Ir vėl, kaip kadaise, pajutau, kad didis ir neaprėpiamas Dievas yra visai šalia ir, ko gero, jis priima mane su viskuo, kas mano sieloje, o tai reiškia – ir su juo…
       Gamta niekada nebus nugalėta – jokios depresijos joje nėra ir negali būti. Svarbu sutapti su ja.
       Aš neleisiu likti laimėtojais tiems, kurie mus išskyrė ir kurie atėmė iš mūsų paprastą žmogaus gyvenimo laimę. Niekada neleisiu jiems iš šios kovos išeiti pakelta galva. Mes dar turime laiko, ir jis bus mūsų.
       Aš nebesiejau savo gyvenimo su Bernardu – man svarbi bebuvo tik mano dukra, bet žinojau, kad ji mane supras… O jei nesupras dabar, būtinai supras tada, kai atmintis atvers praeitį, kur mes buvome žuvėdromis, šiaurės elniais ar išmintingais jūros gyvūnais ruoniais, kurie kartais atplaukia susitikti su žmogumi, jam panorėjus.
       Mano gyvenimas su Bernardu – tik laikinas klastos džiaugsmas, kada ji jautėsi laimėjusi, tačiau klasta yra tik klasta, kad ir kaip seniai ji būtų užsimezgusi, motinos Gamtos galia už ją stipresnė.

       Aš viską labai gerai atsimenu – tą apsakymą parašiau kirpykloje prie Operos teatro. Tai buvo seniai, labai seniai, kai turėjau dar gražius, storus plaukus ir niekaip negalėjau jų suvaldyti. Tada kirpyklų buvo daug, kaip ir dabar, bet geros kirpėjos buvo žinomos visame mieste ir prie jų būdavo eilės. Kažkuri iš draugių mane pasiuntė kirptis prie Operos teatro, ir aš nuėjau tikėdamasi išeiti nekasdieniška, pasikeitusi, madinga ir kiek nereali, nes plaukai visada suteikia moteriai tam tikrą įvaizdį. Turėjau būti… na, jei ne graži, tai bent gana patraukli, – to aš norėjau. Vienas mano pažįstamas apsigynė disertaciją ir tas reikšmingas jo gyvenimo faktas kaip tik sutapo su vedybų dešimtmečiu. Jo žmona buvo logopedė, jauna, labai švelni, moteriška ir graži. Nuo jos dvelkė senovinis, laikui nepasiduodantis moteriškas žavesys, kuris galėjo papuošti bet kurį amžių ir bet kurią epochą, – yra gi tokių moterų… Na o jis buvo greitas, žaibiškos reakcijos, akimirksniu suvokiantis situaciją, tačiau sugebantis to neparodyti. Jis buvo intelektualus, labai intelektualus žmogus, aš dar nebuvau mačiusi tokio kolchozo pirmininko, kuris ir puikiai išmanytų savo darbą, ir žinotų kultūros istoriją, ir būtų perskaitęs galybę knygų – ir ne tik perskaitęs. Jis žinojo visus rašytojus, poetus, mokėjo mintinai daug puikių eilėraščių, net įsteigė savo kolūkio premiją už geriausią pirmąją poezijos knygą, šia premija aš ir buvau apdovanota... Taigi ši maloni pora nusprendė surengti šventę ne tik sau, bet ir kitiems. Jie miške labai gražioje vietoje išsinuomojo vilą, sukvietė svečius.
       Kas bus svečiai, nežinojau, buvo pasakyta tik tiek, kad dalyvaus disertacijos vadovai – du mokslininkai iš Rygos ir dailininkas, kuris kūrė medalį tos literatūrinės premijos laimėtojams. Tai, kad tarp gausybės svečių bus tik du menininkai, o iš tų dviejų moteris – tik aš, mane įpareigojo.
       Ak, pažinojau tas provincijos nomenklatūrininkes, oi, kaip aš jas gerai pažinojau… Jos buvo tikros suompirčių liūtės ir visada per literatūrinius vakarus kviesdavo poetus į pirtį, tarsi jie atvažiuotų nesiprausę. Ir keisčiausia – visi eidavo su malonumu. Bet aš niekinau ritualus, kur neblogas poetas viešai atidengia savo netobulą, nuo alaus gerokai paplerusį kūną … Kol jie ten mazgodavosi įraudusius savo kūnelius ir čiurkšlėmis prakaituodavo garsiai žvygaujant ponioms iš „rajono“ ar „partijos“, vaikščiodavau aplink ežerą, sėdėdavau po pušim ir galvodavau, kaip gerai, kaip gerai, kad manęs ten nėra. Niekas neapžiūrinėja mano klubų, krūtinės, niekas, apsimetęs, kad taip daro netyčia, apgirtusia ranka nebando manęs apkabinti. Aš nekenčiau tų pasigrabaliojimų. Aš galėjau – tik mylėti…
       Tad dabar nusprendžiau sukurti savo įvaizdį, kuris apgintų ir apsaugotų visas menininkes. Aš turėjau būti paprasta, bet – nepaprasta!
       Moterų nebuvo tiek daug, kiek tikėjausi, tačiau kirpėja dirbo labai kruopščiai, ir aš, sėdėdama laukiamajame, iš tiesų pasijutau kiek nerealiai, nes nebuvau panaši nė į vieną iš čia esančių.
       Buvau gana aukšta, stori kaštoniniai plaukai krito žemiau menčių, – aš juos visada kirpdavau lygiai, sklastymą skirdavau dešiniame šone, – mano akys buvo žalios, rankos ir kojos ilgos ir šioje kirpykloje truputį atrodžiau… na, tarsi priklausyčiau kitai moterų giminei... Sėdėjau, stebėjau klientes ir pradėjau galvoti: kokios tos, kurios sėdi po plaukų džiovintuvais?.. Ką jos kalba savo vyrams naktimis, kai jie siekia jų, kur jos su jais susipažino – parduotuvėje, troleibuse ar batų taisykloje, gal kuri nors iš jų priiminėja užsakymus suplyšusiems batams pataisyti ir klijuoja numerėlius prie padų. Aš galvojau, ar jos taip ir pramiega visą naktį nenubudusios, o jei, pažadintos sapno ar kokio netikėto garso, nubunda, – ką jos tuomet galvoja, kokios jų mintys, ar jos panašios į mėlynas nakties žuvis, kurios paleidžia tamsų rašalą ir plaukia juo prisidengusios žemyn, kur kaip netaisyklingų kaladėlių sąvartynai miega miestai tamsiais namų langais... Ar jos stebi tada savo langą norėdamos netikėtai užklupti žuvį, kuri priplaukia ir žvelgdama šonuose įstatytomis akimis savo žuviška burna liečia stiklą iš anos pusės?.. O jeigu jos pamatytų tokią žuvį anoje lango pusėje, taip, tiesiog kybančią erdvėje ir lėtais judesiais mojuojančią permatomais pelekais, – ar suprastų, jog tai mintis, nežemiška ir tolima mintis aplankė ją?.. Tikriausiai suglemžusios apklotą ties krūtine pašoktų ir imtų spiegti… O jų vyrai ristųsi iš lovos ir ropotų grindimis prie stalčiaus, kur veikiausiai laiko pistoletą. Cha! Minties negalima nušauti. Vyras pyškintų į langą, moteriškė klyktų, o žuvis, lėtai banguodama pelekais, pasuktų tolyn į mėlyną erdvę ir dingtų jiems iš akių. Tuo metu jau lėktų policija ir greitoji… Aš nusijuokiau…
       Aš nusijuokiau per garsiai, ir akimirksniu visos laukiančiosios jau žiūrėjo į mane – smalsiai, tyrinėjamai ir kiek pašiepiamai. Aš nesutrikau, tačiau sėdėti taip, kaip sėdėjau, nebegalėjau. Todėl atvirai šypsodamasi pasilenkiau rankinės, lėtai – visoms stebint kiekvieną mano judesį – pasidėjau ją ant kelių, išsiėmiau sąsiuvinį, parkerį ir, užkėlusi koją ant kojos, pasidariau „stalą“. Pasiruošiau rašyti.
       – Vy naverno jumoristka, rabotajete v jumorističeskoj gazete?.. Mne kažet'sia, ja vas po televideniju videla… Pravil'no govoriu? – jau susuktais plaukais kaimynė paklausė manęs, ir aš linktelėjau.
       – Vidno, čto čelovek svoimi misliami zaniatyj, – geranoriškai pritarė kita.
       Kalbėtis nebuvo jokio noro, tad turėjau įsijausti į humoristės vaidmenį. Tik tai, ką rašiau, nebuvo joks humoras.
       „Ietin mani, tinte zivs, zilaja vakara“, – parašiau garsaus latvių poeto eilėraščio eilutes.
       Tas eilėraštis buvo svaiginantis, ir aš neatsispyriau pagundai parašyti dar kartą:
       Ietin mani, tinte zivs, zilaja vakara…
       Ietin mani tinte zivs zilaja vakara, ietin mani, ietin mani… Ietin mani zilaja vakara, ietin zilaja vakara… ietin ietin ietin mani zilaja vakara…

       Rašiau ir rašiau…
       Pajutau, kaip tos eilutės traukia, svaigina… Pajutau, kad kažkas neša mane, neša per realybę, arba tikriau – realybė plaukia per mane, ir intuityviai supratau, kad priešintis nevalia, kad čia kažkas daugiau, negu pažįstu, net – negu nujaučiu… Tai ėjo iš pačios gelmės, bet tai nebuvo mano gelmė. Tai ėjo iš gelmės paties moteriškumo, ir aš turėjau su tuo bendra tik tiek, kiek buvau moteris. Bet aš – buvau…
       Ietin mani, tinte zivs, zilaja vakara, ietin mani, tinte zivs, zilaja vakara, ietin mani, ietin mani ietin… Zilaja vakara ietin mani, tinte zivs, ietin… Ietin mani, tinte zivs, zilaja vakara…
       Aš pajutau – atpažinau…
       Aš atpažinau jį…
       Kirpykla nuplaukė, o kai pakeldavau akis, pamatydavau kažkokias plūkaujančias galvas su bigudi ir be jų, su šukuosenomis ir be jų, akys žiūrėdavo į mane arba ne, burnos kartais žiopčiodavo, bet man tai nebeturėjo jokios reikšmės. Aš jų negirdėjau, – aš rašiau. Aš buvau jį atpažinusi. Tiesa, maža smulkmena – aš nepažinojau to, kurį atpažinau, nebuvau jo nė karto mačiusi, bet aš – atpažinau. Aš – kūriau.

       Buvo vakaras. Sausio mėnesio vakaras...
       Virš sušalusio priemiesčio tai pasislėpdamas, tai išnirdamas tarp apšviestų debesų plaukė didelis pilnas mėnulis. Prieblanda buvo sustingusi ir savotiškai graži, kaip teatro dekoracija. Viskas atrodė truputį spalvota – ir sutemos, ir naktis, ir sustingęs šerkšnas ant medžių šakų aplinkui privačius namukus, kurie atrodė tarsi kalėdiniai žaisliukai, padėti prie milžiniško medžio kamieno. Dangus buvo pilnas tamsiai gilios mėlynės, su žvaigždėmis, spindinčiomis tarp retų mėnulio apšviestų debesų, o oras toks šaltas, kad net treškėjo… Mėnesienos naktys visada atrodo spalvotos ir todėl nebaisios – spalvota tamsa ne baugina, o tiktai kviečia pažinti.
       Tačiau pilnatis savo aštriu geltonu švytėjimu užstoja dangų. Pilnatis jį pasisavina. O sniegą padaro tokį aiškų, šiek tiek pagelsvina jo paslaptingą spalvą, sureikšmina kiekvieną šešėlį, kiekvieną atspindį... Ir visa, kas vyksta čia, ant apsnigtos žemės, atrodo kaip misterija, kuri įtraukia ir priverčia joje dalyvauti.
       Tokia pilnatis šaltą žiemos naktį virš seno priemiesčio, kuriame namai atrodė kaip švytinčiais langais žaisliukai, padėti prie iškilmingo ir didelio gyvenimo medžio.
       Taigi...
       Aš mačiau visą priemiestį iš viršaus – su jį juosiančia upės kilpa, su anapus upės stūksančiu staigiu nuogriuvą primenančiu krantu, apaugusiu medžiais, su tiltais per upę… Bet ten manęs netraukė. Mane traukė priemiestis, pats jo pakraštys, tyli gatvelė, uždari privatūs namukai, aptverti tvoromis, kur jau aštuntą valandą vakaro tylu kaip vidurnaktį…
       Vienas namas, kuris buvo beveik pačiame to jaukaus ir uždaro priemiesčio pakraštyje, išsiskyrė iš visų kitų. Jis atrodė labiau prakilnus, jis buvo labiau apšviestas. Tai buvo dviaukštis prieškarinės europinės architektūros namas, švytintis visais savo langais ir žaliu žiemos sodu, iš vidaus į kiemą liejosi švelni muzika. Garsus profesorius šventė savo garbingo amžiaus jubiliejų. Jis buvo žinomas mokslininkas, visą savo gyvenimą atidavęs biologijai, o dabar – pensininkas. Su žmona, kadaise garsia operos soliste, jie dviese gyveno šiame name Žvėryno – taip vadinosi šis priemiestis – pakrašty. Šiandien jį sveikino buvę jo studentai, jau seniai mokslų daktarai, buvę draugai, jį sveikino universiteto biologijos katedros ir laboratorijos darbuotojai, kuriems jis ilgus metus vadovavo...
       Šioje šventėje dalyvavo ir jauna moteris, kuri dirbo laboratorijoje jaunesniąja moksline bendradarbe, – buvo pakviesti visi, taigi ir ji… Ji elgėsi santūriai, sėdėjo didžiulio kambario, kuris buvo virtęs mini sale, kampe su taure vyno rankoje ir, retkarčiais persimesdama su kuo nors žodžiu, stebėjo, kaip mokslo ir kultūros žmonės gerbia vieni kitus, kaip jie moka vieni kitus sveikinti, kokios iškilmingos yra jų paprastos vaišės… Jai tai buvo mažai pažįstama, bet tauriai gražu. Ir dar… Ji beveik nenuleido akių nuo vieno vyriškio...
       Jis priėmė ją į darbą, ir nuo tos dienos ji nepaliovė jausti, jog juos kažkas sieja. Kiekvienas jo praėjimas pro naująją darbuotoją, kiekvienas žvilgsnis ar žodis reiškė žymiai daugiau negu žvilgsnį ar žodį, ir ji negalėjo atsistebėti, – kas gi čia vyksta… Kažkas tikrai vyko. Vyko ir kartu... nieko nevyko, ir tai kėlė liūdesį. Tarsi abu neprisimintų vaikystės, kai drauge augo, žaidė, gyveno, buvo artimi ir laimingi. Ėjo dienos, savaitės, mėnesiai, o ji vis juto, kad negali apie jį negalvoti, kad jai rūpi, ką jis valgo, kas jam tvarko namus, – žinojo, kad jis viengungis... Ji norėjo žinoti daugybę jo gyvenimo smulkmenų, apie kurias jis niekada nekalbėdavo. Kartą, kai jis neatėjo į darbą ir paskambino, jog serga, ji sunerimo, ar jam nereikia pagalbos… Buvo netgi panašu, kad ji myli jį. Dar daugiau – jos neapleido nuojauta, jog jis taip pat jaučia kažką panašaus, nors apie tai nebuvo jokios kalbos, net užuominos. Ji gyveno lyg ir dvigubą gyvenimą, tarsi būtų aprėpusi kažkokias dvi realybes, kurios nė viena nieko nežino apie antrąją, ir tik ji regi, suvokia – tarsi du geležinkelio bėgiai spindi šaltoje mėnesienoje ir vilioja paskui save visiškai neaiškindami, kur nuves.
       Taigi ji stebėjo jį, ir šventinio vakaro ritualai, kurių ji nesekė, slydo pro ją gerai nesuvokti ir nepalikdami kokio nors įspūdžio.
       Kartkartėmis ji atkreipdavo dėmesį į aplinką... Ponia profesorienė, šįvakar mūvinti senovinį žiedą su dideliu safyru, kažką inteligentiškai šnekėjo ir senoviškai aristokratiškai juokėsi. Atrodė, kažkas ją įkalbinėja, kažko prašo, o ji purto galvą vis prieštaraudama... Vyriškis, kurį stebėjo jauna moteris su taure rankoje, stovėjo prie lango ir žvelgė pro jį į tamsą. Atrodo, lange atsispindėjo ir ji, taigi jis taip pat stebėjo moterį. Tačiau dauguma svečių staiga metėsi prie jo. Jis sutrikęs atsigręžė ir taip pat ėmė atsikalbinėti. Ak, moteris suprato, jis sakė, kad nemokąs groti ir negalįs pavaduoti ponios. Ne, ne… Damos su tuo nesutiko. Jos nenusileido, iš tiesų poniai profesorienei galbūt būtų ir sunku atlikti tą jos garsiąją ariją, bet tada jau tegul jis… Tegul jau jis... Profesorius irgi priėjo ir paėmė jį už alkūnės:
       – Kolega, nusileiskime damoms… Moteris ir muzika – neatskiriami dalykai… Labai prašau, padarykite mums malonumą… Be to, aš dar nepamiršau, ir kolegos neleis pameluoti, kaip jūs pritrenkėte mūsų kolegas užsieniečius...
       Taip... Jaunoji moteris irgi buvo girdėjusi tą linksmą pasakojimą, kaip tarptautinės konferencijos uždaryme kažkoks prancūzų biologas paprašė svečių iš Tarybų Sąjungos padainuoti čigonišką romansą „Kak liubliu ja vas, kak bajus' ja vas“. Tačiau iš Tarybų Sąjungos šioje europinėje konferencijoje buvo likę vieni lietuviai... O pabrėžti, kad mes – ne rusai, buvo garbės reikalas. Tačiau užsieniečiai troško rusiškos egzotikos. Tada atsistojo jis, priėjo prie fortepijono ir pradėjo... Klasiką… Ir galiausiai – Čiurlionį...
       Užsienio kolegos suprato, kad prašovė pro šalį. Jie norėjo rusiško užstalės lygio, tokio, kokį sugebėjo įsivaizduoti, o gavo... Tarp tų žmonių tikrai turėjo būti kažkas, kas suprato pamoką.
       Apie tai buvo pasakojama visose Lietuvos mokslo įstaigose, ir, žinoma, dabar visi tai prisiminė.
       Vyriškis, jausdamasis kiek nepatogiai, žengė prie instrumento.
       Jis atsisėdo, ištiesė priešais save rankas, minutėlę sustingo laikydamas išskėstus pirštus virš klavišų, ir moteriai per krūtinę perėjo šiurpas. Ji pajuto, kad dabar kažkas įvyks…
       Ji akimirksniu pasiruošė. Klausytis. Nes tai gali būti...
       Ji juto, kad tai, ką jis ruošiasi daryti, bus labai intymu...
       Ką jis grojo, moteris nežinojo, niekada to kūrinio nebuvo girdėjusi. Be to, jis improvizavo. Drąsiai.
       Jo pirštai klavišais lakstė, puldinėjo, tarsi kažką vytųsi ar nuo kažko gintųsi. Jo liemuo, pečiai nematytai keistai išsilenkė, tarsi visas kūnas būtų tik rankos ir pirštai. Jie lakstė žaibišku greičiu ir nuo kiekvieno garso į jaunąją moterį su taure vyno rankoje pradėjo pūsti vėjas. Ji pajuto, kad tai darosi ne jai vienai. Jo grojimo įtaiga pasiekė neįmanomą lygį. Gal todėl, kad jis norėjo išreikšti kažką niekam šį vakarą nelaukta. Tai iš tikro buvo labai intymu. Ir vyriška. Visi stovėjo tarsi sustingę, tik profesoriaus žmona prisiglaudė prie savo vyro, padėjo galvą jam ant krūtinės ir jaunoji moteris pamatė, kaip jai iš akių spindėdamos ritasi ašaros. Ji suprato, nes buvo girdėjusi apie profesoriaus praeitį, kuri buvo panaši į legendą. Ji suprato, kad dabar, šią akimirką, į juos sugrįžo gyvenimas Sibire, kur ji iš Prancūzijos savanoriškai nuvyko į „svobodnoje poselenije“ netoli lagerio, ten išbadėjęs kirto taigą jos vyras, Stalino išvežtas tiesiai iš universiteto katedros…
       Fortepijonas kalbėjo, protestavo… Muzika buvo galinga ir vieniša, ir per didelė, kad su kuo nors dalytųsi savo turiniu. Ji buvo – pati sau... Kaip likimas, kaip istorija, kaip laikas... Profesorius apkabino žmoną, garsią prieškarinės operos solistę, ir suakmenėjęs žvelgė į savo mokinį.
       O į jauną moterį pūtė vėjas, baisiai žvarbus… Buvo šalta. Kartkartėmis išnykdavo senoviniais lipdiniais puoštos lubos su didžiuliu krištoliniu sietynu ir ten pasirodydavo žvaigždėtas nakties dangus…
       Jis grojo retkarčiais pašokdamas iš vietos, pirštai lakstė klavišais, tarsi jais būtų kovojama už būvį, jis taip keistai pasilenkė, lyg ruoštųsi šuoliui… Tankūs šiurkštūs juodi plaukai su plačiomis baltomis juostomis paausiuose jai pasirodė kažkur matyti, panašūs tarsi į… O kai jis, įsijautęs į muziką, atlošė galvą, tarsi staugti pasiruošęs žvėris, ją apšvietė… Ją apšvietė atmintis…
       Netrukus ji jau blaškėsi prisnigtoje gatvelėje. Bėgo ir kartu stabdė pravažiuojantį taksi.
       Taksi sustojo, ji įsėdo, pasakė adresą... Netrukus ji jau stovėjo prie daugiaaukščio namo lifto, kuris greitai moterį pakėlė į viršutinį aukštą. Tik atsirakinusi duris ir įėjusi į savo vieno kambario butuką ji pamatė, jog plaukai nuo tirpstančio sniego šlapi (buvo neužsivyniojusi šaliko).
       Kambary, kuriame ir dirbdavo, ir miegodavo, atsisėdo į seną, nučiurusiu pledu apdengtą krėslą, tokį didelį, kad jame beveik visa sutilpo, susirangė ir užsimerkė… Ją ėmė krėsti lengvas drebulys...
       Akyse prie instrumento tebesėdėjo pažįstamas vyriškis. Jos akys staiga tarsi apsigręžė ir ėmė tolti į ją pačią, skverbtis vis gilyn ir gilyn, kol vėl ėmė pūsti vėjas. Nuo didelių šuolių į apledėjusią pusnį grimzdo kojos, lūžinėjo mėnesienoje spindinti sniego pluta, žvėries kailį braižė styrantys sušalę sausų šakų žagarai... Bet ji nejautė nieko – tik bėgo… Bėgo giliai dūsuodama, kartkartėm suinkšdama. Ji bėgo ten, kur girdėjo kviečiantį balsą – stiprų kito žvėries balsą...
       Ji atsiminė, kad jie buvo vilkai.
       Po minutės tame pačiame krėsle, susivyniojusi į pledą, pasidėjusi ant kelių bloknotą, ji jau rašė laišką.
       „Mylimasis, – rašė jam moteris, – mylimasis, tu tikrai nustebsi gavęs šį laišką, bet aš noriu tau viską paaiškinti… Bet aš noriu papasakoti tau, ką prisiminiau.
       Kaip gaila, kad žmonės praeina vienas pro kitą ir tik kartais sustoja pajutę, tarsi juos kas paliestų ir verstų žengti atgal, – vyrai uodžia moters kvepalų aromatą, moteris jaučia jų prakaitą, jas jaudina neskusta barzda ar basi nepažįstamo vyro kojų pirštai šlapiame smėlyje, tačiau jie neatsimena svarbiausio...
       Tai atsitiko labai seniai, aš negalėčiau tiksliai pasakyti kada… Aš buvau maža balta vilkiūkštė, kurią eigulys rado vilkų irštvoje miško tankumyne, kai medžioklėje buvo nukauta motina. Mūsų buvo daugiau, tačiau mane paliko gyvą dėl to, kad buvau balta.
       Augau pas eigulį pririšta prie būdos patvartėj ir mane rodydavo žmonėms, kurie užklysdavo pas jį į namus. Jie žiūrėdavo į mane, kalbėdavosi ir vėl žiūrėdavo, bet neglostydavo taip, kaip kito panašaus, tik daug mažesnio ir kudloto padaro, kuris būdavo laisvas ir gulėdavo prie priemenės durų. Aš irgi žiūrėdavau į juos. Gulėdavau prie būdos padėjusi galvą ant priekinių kojų ir stebėdavau. Jaučiau jų atsargumą ir supratau, kad jie nepasitiki manimi, o gal ir kiek bijo.
       Manęs nuo grandinės niekada nepaleisdavo, tik man augant vis plačiau atleisdavo dirželį ant kaklo, kad neveržtų. Duodavo ėsti iš įskilusio molinio dubens, ir alkio aš nekentėjau. Augau prie pat tvarto durų ir turėjau išmokti saugoti tvarte esančius gyvulius. Juos kartais paleisdavo į diendaržį, kartais kažkur išvarydavo, vėl parvarydavo, ir aš prie jų pripratau. Bet iš tikrųjų pamėgau tik mažyčius baltus ėriukus, kurie mekendami pribėgdavo ir žiūrėdavo į mane kaip į keistą, nematytą daiktą. Pripratau ir prie dviejų dėmėtų paršiukų, kurie ilgainiui tapo didelėmis kiaulėmis. Jos kriuksėdamos prieidavo prie manęs taip arti, jog aš turėdavau suurzgusi pašokti ir kaukštelti dantimis, kad pagąsdinčiau. Ilgainiui pamėgau nuostabų kumeliuką ir veršiuką didelėmis šlapiomis akimis. Vasarą, kai gyvulius pjauna sparvos ir bimbalai, jie būdavo uždaryti diendaržyje, ir aš galėjau stebėti juos kiek panorėjusi. Su kai kuriais pavyko beveik susidraugauti. Jie tapo mano vaikystės ir paauglystės broliais. Kartais, kai kuris nors iš jų mane įerzindavo, norėdavau griebti jį ir parodyti, ką galiu, tačiau jų bejėgiškumas keldavo gailestį ir trumpai amtelėjusi vėl atsiguldavau, prisispausdavau prie žemės ir, padėjusi galvą ant priekinių letenų, iš padilbų juos stebėdavau. Iš pradžių eigulys, pamatęs mane taip gulint, sustodavo ant akmens prie trobos slenksčio ir žiūrėdamas į mane laukdavo. Jo rankoje būdavo toks susivijęs daiktas ant plono ilgo koto – botagas. Kartais jis juo mušdavo arklį, seną sartį išsikišusiais strėnų kaulais, lakišių prisivėlusiais karčiais ir uodega, vos bepasivelkantį. Arba kumelę, dar visai žvitrią, stiprią ir juodą, plonomis eikliomis kojomis, nelabai didelę, bet labai greitą. Jis sekdavo ir mane, nuogąstaudamas, kad pulsiu kokį gyvulį, ir būdavo pasiruošęs tuo botagu mane mušti, jog daugiau niekada to nedaryčiau. Man tik būdavo keista, kad jis taip nepasikliauja manimi be jokio preteksto, aš iš tikrųjų saugojau tuos gyvulius ir niekam nebūčiau leidusi jų nuskriausti. Jis niekaip negalėjo patikėti, jog nesu plėšri, – galbūt dėl to, kad niekada nebuvau alkana. Bet aš jį suprasdavau – tiesiog jausdavau kiekvieną jo mintį, ir jam niekada neteko manęs mušti.
       Taip aš augau. Nežinojau, ką reiškia būti laisvai, ir man visai nebuvo blogai ten, tarp storos tvarto sienos, nudrėbtos iš molio, maišyto su šiaudais, ir mano medinės būdos, kur mėgdavau gulėti, nes ten visada būdavo prisidraikę šieno ir šilta. Taip aš augau. Loti neišmokau. Loti, kaip loja šunys, kai kurie net labai panašūs į mane… Aš tik urgzdavau ir inkšdavau, kai norėdavau pasakyti, kad man reikia maisto arba kad man jau trina kaklą plonos šikšnos dirželis.
       Tačiau antrais mano gyvenimo pas eigulį metais kažkas atsitiko. To eigulio namuose atsirado dar vienas žmogus, ir tai buvo moteris. Mane ta moteris irgi veikdavo. Ji buvo visai ne tokia, kaip eigulys. Ji atnešdavo man maisto, supildavo į dubenį, prisiridendavo netoliese gulinčią kaladę, ant jos atsisėsdavo ir žiūrėdavo į mane, kaip ėdu. O man paėdus, ji prisiridendavo kaladę dar arčiau ir tiesdavo į mane ranką. Ji imdavo man kalbėti ir jos balsas buvo pilnas kažkokių niuansų, gaidelių, keistų garselių, garsiukų – tai būdavo taip malonu, kad mano kūnu pradėdavo tekėti šiluma, ir aš užsimerkdavau. Tada ji prikišdavo ranką dar arčiau ir glostydavo mano kailį aplink kaklą... Nieko malonesnio už tai nesu patyrusi. Aš prie jos pripratau, jos ilgėdavausi ir laukdavau. Jau nuo ryto imdavau laukti saulėlydžio, kada ji prieis, atsisės ant kaladės ir savo kvepiančiais pirštais palies mano kailį. Jos pirštai kvepėjo mažais ėriukais, paršiukais, pienu ir dar kažkuo, kuo nekvepia joks gyvulys, jokia žolė, joks žmogus, o tik moteris. Nuo to kvapo, ypač kai ji kalbėdavo savo keistu balsu, man svaigdavo galva ir sukdavosi pasaulis. Dangus būdavo apklotas juodais, greitai bėgančiais debesimis, kurie kamuoliais maišydavosi kaip laužo dūmai, toliau, virš medžių, liepsnodavo raudonas dangus, vėjas plėšydavo lapus, miškas būdavo kažkaip pasikeitęs, iš jo sklido grėsmė, o moteris glostydavo mano kaklą pirštais ir kartais kailyje prie antkaklio šildydavo raudonus sužvarbusius pirštus… Man būdavo gera. Tačiau vėjas kasdien stiprėjo, naktys tapo šaltos ir šalo vis labiau, dangus kartais būdavo toks aukštas ir aiškus, pilnas žvaigždžių, o žemė sukietėjo, ir moters žingsniai jau nebebuvo lengvi kaip anksčiau, – tapo duslūs ir girdimi iš tolo. Aš jos laukdavau jau būdoje pasislėpusi nuo šalčio ir iškišusi tik galvą. Pastebėjau, kad ji, kieme arba tvarte kalbėdama su eiguliu, niekada nekalba taip kaip su manimi – tada jos balsas būdavo visai kitoks, ji kalbėdavo trumpais žodžiais, jame nebūdavo tų garselių, garseliukų, kurie versdavo greičiau tekėti mano kraują ir užsimerkti nuo užplūstančių jausmų. Bet kitoks būdavo ir eigulio balsas. Kalbėdamas su moterimi jis pataikaudavo – tą gaidelę pažįsta kiekvienas gyvulys ir žvėris. Jis pataikaudavo jai, o ji būdavo liūdna. Aš buvau dėkinga moteriai ir norėjau jai tai parodyti. Jai tiesiant ranką prie mano kaklo, aš gręždavau galvą į šoną ir laižydavau jos pirštus. Ir kartą pamačiau, kaip moteris verkia. Ji leido man laižyti ranką, o iš jos akių skruostais kažkas bėgo ir spindėjo, ir aš, pajutusi, kad ji kenčia, ėmiau plonu balsu inkšti. Inkščiau tol, kol staiga kažkokia jėga trenkė, supurtė, metė iš būdos, liepė mano raumenims įsiręžti, ištiesė galvą, tiesiog lenkte išlenkė kaklą į dangų, ir aš užstaugiau. Pirmą kartą staugiau žiūrėdama į dangų ir atrodė, kad su tuo garsu iš mano gelmių laisvai ir natūraliai veržiasi moters kančia, kurią ji man jau buvo perdavusi.
       Taip išmokau staugti.
       Tačiau aplinkui viskas keitėsi, keitėsi labai greitai, ir nežinau, kas būtų buvę, jei nebūčiau to išmokusi. Oras atšalo taip smarkiai, kad lietus jau nebelydavo, o iš dangaus krisdavo sniegas, sniegas ir sniegas… Jo prikrito tiek daug, kad beveik užpustė mano būdą. Eigulys turėjo atsikasti sau taką iš trobos į tvartą, o moteris, prieš šerdama gyvulius, kiekvieną rytą dar tamsoje atkasdavo sniegą aplink mano būdą. Ji kasdavo pasidėjusi kažkokį šviečiantį daiktą, ir aš, jausdama jos globą, meiliai urgzdavau gulėdama ir žiūrėdama pro landą. Kartais drimbantis sniegas būdavo lipnus, o kartais aštrus ir skaudžiai kertantis, – tą jusdavau iš moters, kuri atėjusi atsukdavo vėjui ir pustymui kailinukais aptrauktą nugarą. Štai tokiomis naktimis, kai šaldavo, kai nuo žingsnių girgždėdavo sniegas ir tą girgždėjimą buvo galima girdėti iš labai toli, kai naktį nuo šalčio poškėdavo tvoros, o mėnulis plaukdavo dangumi didelis kaip apvirtęs kibiras ir būdavo taip šviesu, kad ant sniego matydavosi šulinio svirties šešėlis, pradėjau jausti, jog kažkas manęs laukia, ieško, liepia bėgti iš čia. Ir vieną tokią naktį išgirdau…
       Aš išgirdau balsą, kuris mane supurtė, sukrėtė, trenkė lyg žaibas.
       Tas balsas buvo tolimas, vos girdimas, tačiau aš jutau, jog jį labai gerai pažįstu. Tas balsas buvo panašus į mano – net atrodė, kad tai mano balsas grįžta atgal iš miško, tačiau geriau įsiklausiusi supratau, kad jis daug stipresnis, galingesnis, daug tvirtesnis ir kad tas balsas ieško manęs.
       Iš pradžių tiktai klausiausi. Paskui sustingau, įsitempiau ir iš susijaudinimo pradėjau vos girdimai cypti. Aš norėjau atsišaukti, tačiau nesugebėjau taip laisvai ir plačiai, todėl atsiguliau, įsikasiau į pusnį tarp būdos ir tvarto sienos ir bejėgiškai inkščiau.
       Nuo tol tai vyko kiekvieną naktį. Balsas tai priartėdavo, tai vėl nutoldavo, aš bandydavau atsišaukti, o kai nieko neišeidavo, inkšdavau drebėdama iš jaudulio ir ilgesio. Jutau, kad tas balsas šaukia mane. Jis šaukė mane, o aš nežinojau, ką turiu daryti.
       Vieną naktį, šviečiant mėnuliui ir spragsint tvoroms, balsas pasigirdo visai čia pat. Man net pasirodė, kad matau kažkokį juodą šešėlį apsnigtoje laukymėje prie miško... Tada staiga supratau, kad viskuo kalta grandinė, todėl puoliau ją inkšdama graužti. Tą naktį nesnigo, ir rytą atėjusi moteris pamatė prie būdos kruviną sniegą. Ji užbarstė kraujo dėmes švariu sniegu ir kažką ryžtingai pasakė plekšnodama man per nugarą. Pajutau, kad ji mane supranta.
       Kita naktis buvo žvarbi. Pasikeitęs vėjas pūtė kaip pašėlęs, ir eigulys, išėjęs iš tvarto, pastovėjo, užsivertė apykaklę ir, įtraukęs į ją galvą, nuėjo atgal. Troboje žiburys greitai užgeso, o kai aš vėl išgirdau balsą, besiskinantį kelią pro aštrų vėją, pro medžių ošimą, pro paslaptingus vėjuotos nakties garsus, ir pašokusi vėl bandžiau atsiliepti kaip moku, o nepavykus – laksčiau pirmyn atgal, pirmyn atgal palei savo būdą, prasivėrė trobos durys ir drauge su ypatingais kvapais, kurie vakare sklisdavo iš pirkios susimaišę su iš kamino virstančių dūmų kvapu, pasirodė moteris.
       Ji priėjo prie manęs, paglostė, švelniai, kaip mokėdavo tik ji, ir aš sukritau ant sniego prie jos kojų. Ji nusišluostė šlapią veidą rankove ir, atsegusi nuo kaklo dirželį, pastūmėjo mane sakydama: „Bėk, bėk…“
       Ir aš nubėgau…
       Po kelių šuolių per pusnį link daržinės galo aš dar stabtelėjau ir norėjau atsigręžti, tačiau tuo pat metu vėl pasigirdo balsas, ir tai buvo paskutinis ženklas, kad čia daugiau nebegalima pasilikti. Bėgau žinodama kur – balso link, į mane pūtė vėjas, kojos grimzdo į sniegą, į akis pustė smulkios aštrios sniego dulkelės, bet aš bėgau, broviausi pro krūmus, pro tankius eglišakius visai negalvodama, kaip aplenkti šabakštynais apaugusius kelmus, didelių eglių išvartas, kurias paliko rudenį prasiautusi audra.“
       Štai apie ką rašiau tada, sėdėdama kirpykloje…