Accessibility Tools


       Paulina Žemgulytė. NUBĖGANTYS VIEŠKELIAIS. – Vilnius: Vaga, 2006. – 117 p.

       Įtariu, kad beliko labai nedaug poetų, apie kuriuos rašant pravartu priminti, kas jie tokie. Tai skamba absurdiškai, bet gyvename dar absurdiškesniais laikais: jei žiniasklaidoje, literatūrinėje rinkoje autoriaus pavardė nešmėžuoja kasdien, jis apskritai nustoja egzistavęs, todėl daugelis jaunesniųjų, gerai perpratę vartotojiškos visuomenės gyvavimo dėsnius, knygas stengiasi leisti jei ne kas dveji, tai bent jau kas treji metai (paskui įvairios reklamos ir savireklamos akcijos), ir taip elementariausiai nusižudo. Ir kaip kūrėjai, ir kaip autentiškos kūrybingos asmenybės. Paulinos Žemgulytės pavyzdys šiame kontekste galėtų būti suvoktas dvejopai: ir kaip antikonjunktūrinės literatūrinės laikysenos ženklas, ir kaip paliudijimas banalios tiesos, kad autentiškas meninis žodis vis dėlto tūri būti išlauktas. Nesužaistas. Ir didžiuotis kūrybiniu produktyvumu gali būti pražūtinga. Nieko nenustebinusi pirmoji P. Žemgulytės knyga „Iš žilvičio šakos“ pasirodė 1983 m., kai autorei jau buvo veik keturios dešimtys. Antroji – „Lietūs pavasarį rudenį“ (1990) – buvo jau likimiška, ir ne tik eilėraščiu „Bendraamžiui“. Joje išsikristalizavo poetinio matymo modelis, kuriuo bus grindžiami ir motyvuojami geriausi naujo rinkinio „Nubėgantys vieškeliais“ eilėraščiai. Tiesa, anotacijoje rašoma, kad ši knyga – ketvirtasis poetės rinkinys, tačiau, regis, tai tebus leidyklos mandagumo reveransas autorei: jos eilėraščių vaikams rinkinio „Rugsėji, šermukšnio uoga“ (1997) nei sąmonėje, nei pasąmonėje nefiksavo nei skaitytojai, nei pati poezija.

       Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad P. Žemgulytės eilėraštis, ypač poetinė miniatiūra, niekuo nesiskiria nuo gausybės rašančių ir rašinėjančių moterų, merginų eilėraščių ir poetinių miniatiūrų, ir vis dėlto tik dabar pagalvojau, kodėl, vis dažniau kalbėdamas apie „kolektyvinį moterišką eilėraštį“, „kolektyvinę šiandienos moteriškąją poetiką“, niekur – tarp M. Macijauskienės, J. Jekentaitės, D. Žilaitytės ir dešimčių kitų – nesu įterpęs P. Žemgulytės pavardės. Gal todėl, kad sulėtintas, iš vidaus nuolat stabdomas ir trikdomas poetinis kalbėjimas, savaime išduodantis žemaitišką, tiksliau – „klaipėdiškių“ krašto kiltį, kai kuriais aspektais šią poetę suartina su vidine skuodiškės poetės D. Paulauskaitės lyrikos tragika. Bet pastarosios poetinis ir moralinis nervas daug atviresnis, pažeidžiamesnis, o čia jis, nors nuolat tvinksintis, jaučiamas ir girdimas, yra slopinamas, tramdomas. Pirmąsyk „moteriškojoje“ poezijoje susiduriu su atveju, kai poetinę bendrybę, nenaują įvaizdį ir pernelyg tradicinę vaizdo slinktį iš vidaus motyvuoja pats eilėraštis: geriau jau, iš pirmo žvilgsnio atpažinę atpažįstamus žodžius, manęs išvis neskaitykit, nes atvertis, atsivertis visada skaudesnė, tragiškesnė, negu ramus žemaitiškas uždarumas. Kylantis ne iš kompleksų, o iš prigimties. Tad geriausi P. Žemgulytės eilėraščiai yra kartu ir paradoksaliausi – labai atviri, net drastiški savo turiniu, ir uždari, net atstumiantys savo forma. Beje, „Nubėgantys vieškeliais“ man paaiškino ir kitą poezijos suvokimo dalyką: kodėl tokie atstumiantys, lengvai tarpusavyje sumaišomi trumpi, išplėtotos vienos metaforos eilėraščiai ir poetinės miniatiūros dešimčių šiandienos „poetinių mergaičių“ kūryboje ir kodėl, nugyvenę ilgą kūrybinį gyvenimą, prie šios formos grįžta net solidžiausių epinių drobių kūrėjai? Trumpėjant gyvenimo siūlui, nebesinori gražbyliauti, plėtojant pirmą pasitaikiusį pastebėjimą, ir kūrybinė sąmonė savaime linksta į apibendrinimą, aforizmą. O poetinė klausa jau išlavėjusi, visos įmanomos poetinės formos išbandytos ir įvaldytos, tad ir atodūsis nėra vien fizinis atsidūsėjimas. Tai yra visos kūrybinės patirties atodūsis. Toks, tarkim, šiandien yra geriausiųjų savo eilėraščių (nesakau, kad visų, bent jau ne „Žvirblių žiemavietės“) A. Baltakis. O jauni žmonės tomis formomis žaidžia kaip sidabriniais šaukšteliais: sudeda į dėžutę ir iš aukštai paberia ant stalo, vėl sudeda ir vėl paberia. Gražu, bet kas iš to?

       Geriausių P. Žemgulytės eilėraščių pluoštą siūlyčiau skaityti „koncentriniais“ ratais. Centrinis būtų – tėvų motyvas. „Mirusio tėvo pasveikinimas su gimtadieniu“ (apskritai stipriausias knygos eilėraštis) neįtikėtinai natūraliai ir autentiškai jungia pokalbį su mirusiuoju ir maldos intonaciją, gyvenimą čia ir anapus: „Nebeuždirbi mums duonos / Kasdienės, / Jau atleidai kaltes / Visiems kaltininkams, / Nes atėjo / Tavo karalystė“ (p. 9). Šita Tavo – vietoj Dievo – karalystė vėliau paaiškins labai žemišką, net, sakytum, pagonišką P. Žemgulytės dangaus metafiziką ir motyvuos jos prislopintą, drovų kalbėjimą (niekaip nesuprantu, kodėl šiandienos religinė poezija tokia rėksminga). Todėl ir finalas – sugrįžimas iš bet kokios, ne tik maldos, ekstazės į žemę: „Tėve mano, / Sveikinu tave, / Kad buvai gimęs / Ir neliūdnas vaikščiojai / Žemaitijoj / Kaip danguj – / Taip ir ant žemės“ (p. 10). Neliūdnas. Žemaitijoj kaip danguj. Danguj kaip ant žemės. Šių dydžių koreliaciją reikėtų įsidėmėti, antraip nesuprasime eilėraščio apie motiną. Motina miršta ne sakrališkai, kaip A. Vačiulaičio ar R. Granausko prozoje, bet „Vis labiau / Ir labiau / Pykdama / Ant gyvenimo / Kuris buvo / Kuris dar liko / Ir kurio rytoj / Galbūt jau / Nebebus“ (p. 41). Tokiam – trumpam ir itin apibendrinančiam – eilėraščiui reikalinga perspektyva, perspektyvų kaita, vien didelės ilgo gyvenimo patirties jau neužtenka, tad iškart sunku suprasti, kas elementariam buitiniam P. Žemgulytės eilėraščiui „uždeda prasmės stogą“, suteikia šiokią tokią amžinybės dimensiją, kol galiausiai pamatai neįtikėtiną dalyką – tikėjimą, Dievą, metafizinio horizonto galimybę čia keičia tikėjimas menu, išlikimo mene galimybė. Vaizdas išdidinamas kaip šiuolaikinėj fotografijoj ar Renesanso tapybos drobėj: „Šitaip stovi / Tavo / Mano tėvas / Stovi / Ant visų kalnelių Lietuvos“ (p. 25). Tapybos ir fotografijos motyvai kartosis, kalbant ne tik apie savos pamario giminės, bet ir apie savo gyvenimą: „tarp sausų gėlių – / Voratinkliai. / Raudoni aistros paveikslai / Padengti puriu / Dulkių sluoksniu“ (aistra, padengta dulkėmis, bus itin svarbi skaitant paskutinio knygos skyriaus ciklus; p. 27); „Ir du žmonės, / Susiėmę už rankų, / Pačiam pakrašty / Fotografijos“ (p. 31). Panašiai būtų galima „pereiti“ tėviškės, tėvynės, meilės temas, bet kadangi knyga – nors ir nehimniška – vis dėlto yra aiškiai testamentinė (ne gyvenimiškąja, gink Dieve, o intonacijų prasme), rūpėtų stabtelti ties kūrybinio kelio autorefleksija. Čia taip pat nerasime jokių likiminių, metafizinių ištarmių (viename eilėraštyje apie savo namus poetė taip ir sako: esu tik priedas prie namų rūpesčių), bet jų niekada nebuvo ir visoje P. Žemgulytės kūryboje. Ji paprasčiausiai reflektuoja: „Palik vietos, / Žiūrėk – / Ateina eilėraštis, / Grįžta gal iš turgaus / Su pilnom rankom / Žodžių, daiktų, veidų – / Ko jam labiausiai / šiandien reikėjo, / Kad ir rytoj būtų“ (p. 55; beje, klaustuko trūksta originale). Ir tenka reflektuoti iš paskos: veidų P. Žemgulytės kūryboje niekada nebuvo per daug (artimieji, praeities asmeninių išgyvenimų šešėliai), daiktų – taip pat (namai, namų rakandai), o žodžių, kaip ir pačių eilėraščių, išvis minimumas. Gal net nusikalstamas. Bet užtat visada buvo erdvu tėviškei, užliejamiems Minijos slėniams, mažiems, nykstantiems pamario miesteliams, kurių, grįždamas iš turgaus, jos eilėraštis šiandien kažkodėl nesineša. Vis dėlto daugiausia vilčių tie motyvai ir turėtų teikti, nes tokios autentiškos savo patirties reiškėjos per kalbą, intonacijas, sakinio sintaksę – jie daugiau jau neturės. I. Simonaitytė seniai mirė, o A. Petraitytė intelektualiai bando suvaidinti nesuvaidinamą. Dėl flirto su pačia poezija, jos dvasia, regis, didelių iliuzijų neturi ir pati P. Žemgulytė: „Gal tai yra / Ruduo, / Gal tik šiaip – / Gyvenimas / Nugeltusiais lapais. / Žiūrėk, / Kiek jų po kojom, / Nelaurų, / Nevainikas / Ir ne tau“ (p. 51). Ir vis dėlto tebemanau, kad tokios autentiškos knygos, kaip P. Žemgulytės „Nubėgantys vieškeliais“, pasitaiko ne kasdien. Ypač moterų poezijoje. Žinau, kad paskutinė frazė sukels pasipiktinimą moterų intelektualių sluoksniuose, bet žinau ir tai, kad ši sąvoka, jau senokai išnykusi iš literatūros kritikos apyvartos, neilgtrukus į ją vėl sugrįš. Ir dėl to bus kaltos tik pačios rašančios ir rašinėjančios moterys.

       Ir pabaigai – svarbiausia. P. Žemgulytės knygą sudaro 117 puslapių. Tai formatas, popierius, prekė. Pati knyga, kaip meninis kūrinys, baigiasi ties 55-uoju. Norint ją plėsti, dar įmanoma įtraukti porą poetinių miniatiūrų (p. 77, 83) ir keletą poetinių ciklų fragmentų iš paskutinio skyriaus (nors pats cikliškumas, vidinė emocijos dramaturgija didesniame tekste gelbsti ir silpnesnius fragmentus). Tad dabar nebeaišku, ką kaltinti – ar autorę dėl savikontrolės ir savidrausmės stokos, ar šiandieninę leidybos konjunktūrą? Kodėl autorius negali išleisti, tarkim, 40 puslapių knygelės, kaip išleisdavo prieš karą? Kam platinti, dauginti tekstus, kuriuos be nuostolio galima dėti į bet kurios kitos autorės rinkinius? Jie nėra nei likimiški, nei būtini (ypač skyrius „Šešėlio gelmėj“), o žodis „gelmėj“ toks pat pretenzingas, kaip ir D. Žilaitytės „Akimirkų“ anotacija: „Ketvirtoji žinomos poetės s u b t i l i ų (išretinta mano – V. K.) eilėraščių knyga. Rinkinyje – 421 kūrinys“. P. Žemgulytės garbei reikia pridurti, kad ji kolektyvinio poetinio miniatiūros žanro aruodus tepapildė vos keliolika savo tekstų.