Accessibility Tools


       Inga Vidugirytė. BALMONTO LIETUVA. – Kaunas: Santara, 2005. – 156 p.

       Laikas atrenka kūrėjus ir suteikia jiems reinkarnaciją spausdinto žodžio pavidalu. Tokiu sugrįžimu Lietuvon pažymėtas rusų simbolistas Konstantinas Balmontas. Kitąmet sukaks šimtas metų, kai šis „pasaulio svečias“, „keliaujantis poetas“ knygoje „Ugnies paukštė“ paskelbė pirmuosius eilėraščius, parašytus lietuvių liaudies dainų motyvais. Ir dar vienas reikšmingas sutapimas – sukakties išvakarėse išleistas Ingos Vidugirytės tyrinėjimas „Balmonto Lietuva“. Ši studija – lietuvių ir rusų kultūrų dialogas, sugrąžinantis mus į pirmosios XX a. pusės literatūrinio gyvenimo peripetijas, išryškinantis K. Balmonto lietuviškąsias inspiracijas. „Per Balmonto kūrybos visumą jo Lietuvos tema susiliečia su įdomia ir kontroversiška XX amžiaus pradžios rusų poezija, o iš kitos pusės, su įspūdingu mitiniu masyvu, tiesiogiai dalyvaujančiu rusų poeto kūrybiniame procese. Šie du kontekstai yra būtina Balmonto Lietuvos analizės sąlyga“, – teigia tyrinėjimo autorė.

       K. Balmonto 100-osioms gimimo metinėms žurnalas „Pergalė“ 1967 m. išspausdino A. Samulionio ir D. Straukaitės straipsnį „Balmontas ir Lietuva“. Jo autoriai konstatavo nedėmesingumą šiam žymiam rusų egzilio kūrėjui. Prireikė dar beveik keturių dešimtmečių (beje, maždaug tiek metų K. Balmontas palaikė ryšius su lietuvių kūrybine inteligentija), kad išsipildytų straipsnio autorių tuometinis pageidavimas: šis rusų poetas dar laukia savo tyrinėtojo, kuris „sugebėtų pakelti didelius klodus niekieno nenaudotos ir mažai žinomos medžiagos“. Manding, aptariamosios studijos autorė tam jau yra pasirengusi ir tai iš dalies įrodė.

       I. Vidugirytė „Balmonto Lietuvos“ temos analizei pasirinko kultūrų dialogo interpretacijos variantą. Tyrinėjimo įžanga tapo rusų simbolizmo estetinės sistemos esminių nuostatų, kurios iš dalies nulėmė gana ilgą ir kūrybingą K. Balmonto pažintį su lietuvišku žodžiu, apibūdinimu. K. Balmontas buvo vienas to meto rusų poetų poliglotų, kuris gebėjo fenomenaliai mokytis kitų kalbų: „Lenkiškai, vokiškai, švediškai, norvegiškai, prancūziškai, angliškai, portugališkai arba ispaniškai suprantu puikiai. Prasčiau suprantu čekiškai, serbiškai, bulgariškai, visai prastai – olandiškai ir rumuniškai… Iš tiesų visos Europos kalbos man pakankamai pažįstamos“. Šį sąrašą papildo ir lietuvių kalba. „Visas šis lobis traukia, bet gyvenimo sunkumai trukdo man išmokti tiek, kiek norėtųsi“, – sakė poetas. Tokių kultūrinių interesų erdvėje išsirutuliojo ir Lietuvos tema, kuri atviriausiai atsiskleidė rusų poeto originalioje kūryboje. Šiam apibendrinimui tinka K. Balmonto ištarmė: „Aš atsiduodu pasauliui, ir pasaulis įeina į mane“.

       Kalbų mokėjimas labai padėjo poetui vertėjo darbe: jo originalią kūrybą papildo per 10 000 puslapių vertimų. Jis ne tik skaitė V. Krėvės, L. Giros, B. Sruogos, A. Vienuolio ir kitų lietuvių rašytojų kūrinius, bet ir vertė lietuvių poetų eilėraščius į rusų kalbą. Tokį ilgą ir kūrybingą K. Balmonto ryšį su Lietuva palaikė bendravimas su J. Baltrušaičiu, J. Tysliava, O. Milašiumi, L. Gira, B. Sruoga ir kitais lietuvių rašytojais, kultūros žmonėmis, sužadinusiais dėmesingumą lietuvių mitologijai, folkloristikai.

       Knygos autorė aptaria du intensyvesnius K. Balmonto ryšių su Lietuva periodus. Pirmasis (1899–1909) baigėsi K. Balmonto eilėraščiais lietuvių liaudies dainų motyvais, antrasis (1928– 1931) vainikuojamas apsilankymu Lietuvoje ir po viešnagės išėjusiu eilėraščių rinkiniu „Šiaurės pašvaistė“.

       I. Vidugirytė „Balmonto Lietuvos“ temos genezę argumentuoja remdamasi „Ugnies paukštės“, „Paukščiai ore“ ir „Šiaurės pašvaistės“ simbolika, įvaizdžiais, struktūrinėmis prasmėmis, mitologijos impulsais. Autorė atskleidžia, kaip K. Balmontui Lietuvos pasaulis „vėrėsi per lenkų romantizmo tradiciją“ ir artimos kūrybinės sielos poetą J. Baltrušaitį. Lenkų poetų romantikų kūriniuose rusų simbolistas sutiko gražiąją Lenkiją ir sielvartingąją Lietuvą. O skambiausias K. Balmonto kūrybos akordas Lietuvai buvo „Šiaurės pašvaistė“, kur, pasak I. Vidugirytės, „Lietuva jo kūryboje įgijo dabarties dimensiją, nebebuvo tik vaizduotės modeliuojamas praeities faktas“.

       Po „Šiaurės pašvaistės“ pasirodymo 1933 m. jis žmonai rašė, kad jo Lietuva „deja, išsisėmė. Man tai – sekluma. Egiptas ir Indija daug turtingesni ir stipresni“. I. Vidugirytė, aptarusi reikšmingiausius lietuvių, rusų, lenkų kultūrų polilogo momentus, daro išvadą, kad „Lietuva Balmontui buvo rašto, o ne gyvenimo tikrovė“, o pats kūrėjas buvęs tik lietuviškos temos interpretatorius.

       Literatūrinių ryšių epistoliarinis palikimas tyrinėtojai leidžia daryti išvadą, kad tiesioginių K. Balmonto kontaktų su lietuvių gyvenimu ir kultūra nėra daug. Netgi turint omeny jo neva lietuviškąsias šaknis. „Nežinau, ar esu lietuviškos kilmės“, – 1924 m. D. Šachovskiui rašė K. Balmontas. Po penkerių metų L. Girai jau šiek tiek plačiau poetas apie tai prasitarė: „Visa atmenanti lietuviško kraujo srovė – mano prosenelis, Ivanas Balmutas, kaip rodo mano rankose esantys šeimos dokumentai, Rusijos pilietybę priėmė 18-ame amžiuje, išvažiavęs iš Lietuviškos Prūsijos, iš tos Lietuvos dalies, kur, atrodo, Amžinąją Ugnį garbino labiausiai. Ar ne todėl aš parašiau savo „Himną Ugniai“, – mano mylima poema!“

       Studijos autorė apgailestauja, kad „didelė dalis medžiagos liko už interpretacijos ribų. Neaptarta ir estetinė „lietuviškų“ K. Balmonto eilėraščių vertė“, nes, anot tyrinėtojos, „eilėraščio meninė vertė šį kartą nėra pagrindinis argumentas“. Žinodami mūsų leidėjų (ir valstybės) nedėmesingumą literatūros mokslo ir kultūros palikimo leidiniams, išsamesnės ir platesnės studijos turbūt reikės laukti dar pusę šimtmečio...

       Už pastarąjį K. Balmonto sugrįžimą turime padėkoti žurnalo „Santara“ redakcijai ir Jurgio Baltrušaičio fondui. Lietuvos Respublikos Prezidentas, šio fondo globėjas, yra išsakęs tokį palinkėjimą: „Tikėkime, kad Jurgio Baltrušaičio fondas sergės Poeto ir Diplomato kilnias nuostatas, telkdamas Lietuvos ir Rusijos kultūros, mokslo, verslo, politikos žmones ne priešpriešai, bet dvasinei santarai“. Taip 2002 m. jis palydėjo pirmąjį Jurgio Baltrušaičio fondo leidinį – dvikalbį poezijos vertimų rinkinį „Iš sidabro amžiaus lyrikos“, kuriame pristatomos penkios B (anot M. Cvetajevos) – rusų simbolizmo žvaigždynas (J. Baltrušaitis, K. Balmontas, A. Belyj, A. Blokas, V. Briusovas). Šią kūrėjų plejadą galima charakterizuoti K. Balmonto žodžiais iš J. Baltrušaičiui dedikuoto eilėraščio „Dances macabres poetai“: „Mes švytim skritulio centre / Ir apskritimuose mes mirgam“. Žvelgiame į šį švytėjimą ir su nuoskauda privalome prisipažinti, kad kol kas mes, lietuviai, esame labai mažai išvertę K. Balmonto kūrinių. Iš I. Vidugirytės studijos jau žinome apie K. Balmonto Lietuvą, tad būtina turėti viltį, kad mūsų išskydusios poetikos kasdienybėje išgirsime ir šio „rusų eilėraščio Paganinio“ (B. Sruoga) lietuviškąją meninio vertimo instrumentuotę.