Accessibility Tools


       Koks keistas dalykas – civilizuotame Vilniaus mieste yra toks visiems žinomas Užupis, kuriame žmonės žiemos metu šildosi senoviniu būdu – kūrendami krosnis. Užupyje žmonės žiemą kūrena krosnis.
       Kažkaip fatališka atrodo tokia buitis. Žiūriu į Užupį ir mintyse girdžiu Daniilą Charmsą: „Grigorjevas (trenkdamas Semionovui į snukį). Štai jau ir žiema atėjo! Laikas krosnis kūrenti. Kaip manote?“
       Tik pasižiūriu į senus Užupio kiemus su sandėliukais bei malkinėmis ir iškart mąstau apie Charmsą. Grigorjevas primygtinai teiraujasi Semionovo nuomonės, savo klausimams suteikdamas šiokio tokio fizinio svarumo, kad Semionovas suprastų, jog krosnies kūrenimas – rimtas dalykas.
       Kol pats čia neapsigyvenau, net neįtariau, kad vietiniai gyventojai turi rūpintis malkomis, akmens anglimi. Labiau pasiturintys yra įsirengę apšildymą dujomis, bet aplink mane tokių ne per daugiausia. Aplink mane – gryna archaika, žmonės glaudžiasi prie „pečiaus“. Ir aš pats staiga turiu prisiminti vaikystę, atgaivinti savo kaimietišką prigimtį, kurios viena svarbiausių patirčių – ugnies kūrenimo išmanymas. Aš juk čia įsikūriau, čia gyvenu, kūrenu krosnį. Aš jau esu tikras kūrentojas ir kūrėjas. Ilgą laiką mano kūryba buvo tik popierinė, dabar ji įgijo konkretaus realizmo. Tarytum gyvenimas pasidarė tikresnis. Kol kas mano kūrybiniai ištekliai – du su puse kubo malkų, bet tai tik pradžia. Sako, kad vienam žiemos sezonui reikia maždaug penkių kubų.
       Staiga kitaip pradėjau matyti aplinką. Sąmonė yra selektyvi, šis praktinis principas valdo regėjimą. Mano žvilgsnį dabar iš karto patraukia medis: visur pirmiausia pamatau, kur esama kokių nors lentgalių, dėžių, visokių medžio atliekų. Tuoj pat galvoju – kaip visa tai nepastebimai įsimetus į bagažinę…
       Ir dar yra reikšmingas kultūros elementas – popierius. Su džiaugsmu suvokiu, kad pagaliau galėsiu popierių suvartoti pagal paskirtį – pakuroms. Pagaliau galėsiu kišti į krosnį ir kūrenti savo, taip pat ir kitų žmonių kūrybą. Jos tiek daug – kalnai popierinės kūrybos, kurios buvo neįmanoma nei įveikti, nei atsikratyti. Agresyvi kūrybos lavina, kurioje tiek mažai žmogiškos šilumos. O dabar ramia širdim – į „pečių“! Ugnis viską išgrynina ir viską atleidžia. Ji – magiška substancija. Daugiausia džiaugsmo sukelia, kad galiu kišti į ugnį visą laikraštieną – visas tas reklamas, išsišiepusius veidus, politikus, sportininkus, saloninius menininkus, komersantus, intrigantus, nusikaltėlius, kriminalines ir aukštuomenės gyvenimo kronikas, visus tuos spindinčius daiktus ir sudaiktėjusius žmones. Blizgantys „žmonių“ žurnalai yra žmonių musgaudžiai. Prie jų prilimpa daugelio žmonių sielos. Bet krosnyje šie musgaudžiai kaipmat netenka savo magiškos galios. Spindintys puvėsiai…
       Tačiau laikraštiena yra gajesnė nei šiaip kūryba – ji labai greitai atsikuria, ji dauginasi dienomis, ir reikia tikrai labai šaltos žiemos, kad susidoročiau su išniekinto popieriaus krūva, augančia šalia mano krosnies. Laikraštienos kalnai – suniokota gamta ir apiplėšta žmogaus dvasia. Nualinta kultūra. Kiek talentų pasigrobė lipnūs komercinės spaudos puslapiai, kiek daug kūrėjų kūrena ne dvasios ugnį, bet parsiduoda kurdami vartotojišką gyvenimo tipą ir šlovindami daiktus. Kuo daugiau stilingų naujosios gyvensenos žmonių, tuo labiau šiame pasaulyje jaučiuosi svetimesnis. Laikas krosnis kūrenti…
       Laikraštiena neįveikiama, kaip ir pinigo galia. Bet man vis tiek nepaprastai gera, – jaučiuosi kaip didysis inkvizitorius, vykdantis teisingumą. Nuosprendis galutinis ir neatšaukiamas: parazitinio vartotojo blizgančią ideologiją – į krosnį ir per kaminą. Galvoje sukasi senovės kinų vienos revoliucijos šūkis: knygas – į ugnį, mokslininkus – į duobę! Labai teisinga! Sovietiniais laikais man tas šūkis atrodė nežmogiškas, šiurpus, barbariškas, tačiau dabar – godų vartotoją ugdančioj agresyvioje komercinėje visuomenėje – tai nuostabiausias sprendimas. Mokslininkai ir taip gyvena duobėje, o knygos – tiesiog perteklinės rašliavos metafora. Tarp šito knygų tvano jau nebesimato tikrų knygų, kaip tarp vartotojiškų žmonių – tikro žmogaus. Tik ugnimi pasišviesdamas dar gali rasti, kas yra tikra, kas – ne. Tikros knygos nedega. Aš tikrų ir nekūrenu, jos ir taip šildo mane. Netikros net ir kūrenamos menkai šildo.
       Tikras vartotojas yra tas, kuris viską suvartoja. Senojo kaimo buityje žmogus viską panaudodavo, nieko nelikdavo. O šiuolaikinis komercinio pasaulio išugdytas vartotojas tiesiog dūsta nuo savo paties atliekų, jis kuria šiukšlių kalnus.
       Taigi laikas krosnis kūrenti… Koks tai senas darbas, kokia archajiška buitis. Kaimas, vaikystė. Negalvojau, kad visa tai pasikartos.
       Bet krosnies kūrenimas sename kaime ir šiuolaikiniame mieste skiriasi. Prisimenu rudens tamsą ir darganas, nykius, ištuštėjusius laukus, kai į žemę tarytum visiems laikams nusileidžia naktis. Kaip gera tada būdavo grįžti namo ir prisiglausti prie krosnies. Linksma ir jauki ugnis sutelkia žmones, sužadina gerumą, meilę. Žmonės tamsoje prie ugnies – viena gyvybė.
       Senojo kaimo žiemos! Balti žiburiuojantys laukai, dangiškai švaraus sniego kalnai. Be galo daug spindinčios šviesos ir sielai bei kūnui stiprybės teikiančio šalčio. Tvoros tyliai nyksta pusnyse, šventiškai ramus ir iškilmingas kiemas, gurgždantys žingsniai kiemo takeliu, o namuose – ugnies kaitra. Ir vėl tas žmonių gerumas, darbų paprastumas, gyvenimo aiškumas. Žinoma, kaimo žmonės nebuvo pernelyg idiliški, bet tokia buitis teikdavo daug galimybių žmogiškai šilumai.
       Kaimo ugnis jungdavo žmones, o miesto – skiria. Ugnis ten turėdavo daug vaidmenų, ji reikšdavo šviesą, šilumą, maistą, bet svarbiausia – ji reiškė gyvenimo kokybę. Ji būdavo tarytum bendro gyvenimo pamatas.
       Mieste, matau, yra kitaip. Čia ugnis – tik praktinė funkcija, apribota vien patalpų apšiltinimu, tai tik krosnyje degančios malkos. Tai – degantys pinigai, nes mieste viskas skaičiuojama ir vertinama pinigais. Vanduo, dujos, elektra, kuras…
       Mieste kiekvienas kūrenasi krosnį sau, rūpinasi savo šiluma. Ir šeimos čia tokios, fragmentuotos, dalinės. Kam trūksta tėvo, kam mamos, apie senelius nė kalbėti neverta. Jų neverta laikyti ir šerti, jie ir patys nenori bendros pastogės su savo vaikais. Seneliai čia tiesiog trukdo gyventi. „Antanuko rytas“ mums jau mitologinis kūrinys. Senelės archetipiška figūra, kurianti ugnį visai šeimynai, visus ir šildanti, ir maitinanti, ir mokanti gerumo, šiandien jau yra anachronizmas.
       Stoviu Kūdrų parke, žvelgiu iš aukštumos į Užupį ir vėl prisimenu miesto žmogaus filosofiją.
       „Grigorjevas (trenkdamas Semionovui į snukį). Štai jau ir žiema atėjo! Laikas krosnis kūrenti. Kaip manote?“