Rugpjūčio žemė
tarsi didelis būgnas
po laukine obelim.
Rytą surenku
nakties būgnininko
suskaldytus obuolius –
sėklos taip tyliai
byra…
***
Atsigręžia upė
už vingio
ir prašo:
„Sukalbėk rožinį
už mano pakrantes“.
Pasninkas
Saują peliuškų
subers į aprūkusį katilą
ant lauko krosnies.
Užkulo nebeliko – –
vakar, sumaišęs su tramžolėm,
aprišo geliančią koją.
Prisigretina šunelis
ir godžiai laižo tvarstį.
***
Poetui Liudvikui Jakimavičiui
Einant per Katedros aikštę,
gal triskart reikia priklaupti – –
atsiriša batų raišteliai.
***
Žvaigždėtas dangus – –
geriausia maldaknygė,
be jokių vertėjų
išversta į viso pasaulio kalbas.
Giminė
Galybę metų
mano giminė
veda jautį
iš miško,
o vien ragai
tekyšo.
Adomo rėtis
Dievo barzda kerojas
čiobreliais,
Viešpaties motina
liepžiedžius raško.
Juozapas šitiek
rėčių pridirbo,
irgi statinių,
brikom – – tekinių.
Ėjo nuėjo
barzdą nurovę
ir nudardėjo
rėčius prikrovę
liepžiedžių vaško – –
stebulės braška.
Ženklai
Atlapais baltiniais
per vėją,
pro gluosnių guotą,
išnykusią ūlyčią – –
link kalkių baltumo
kriauklių – –
paženklinti akmenis
kreidos periodo žyme
prieš atūžiant lietui.
Saulėgrąža rudeniop
Lopinėtos ganyklos – –
gyvuliui tiek belikę.
Iš kupstų
tarsi kyla sparnai,
be plazdėjimo, tykiai,
kažkaip įstrižai…
keverzoja padangę.
***
Į gyslotą akmenį
nusidaužiau koją.
Tvinksinti gysla
lašino kraują.
Čia pat jį sugėrė
gyslotis.