Accessibility Tools

      
H u g a s   B a l l i s    (1886–1927) – vokiečių rašytojas, poetas. Gimė Pirmasense, turtingų miestiečių katalikų šeimoje. 1906–1910 m. Miunchene ir Heidelberge studijavo germanistiką, sociologiją bei filosofiją. Rašė disertaciją apie F. Nietzsche, tačiau nebaigė. 1915 m. emigravo į Šveicariją, Ciūriche subūrė dadaistų ratelį. Kartu su Hansu Arpu, Tristanu Tzara, Marceliu Jancu įkūrė meno saloną, dadaizmo lopšį – „Voltaire'o kabaretas“ („Cabaret Voltaire“). Pasitraukęs iš aktyviųjų dadaistų rato, pasinėrė į ortodoksinę katalikybę, studijavo senuosius mistikus, kaip vieną ankstyvosios krikščionybės psichoterapijos formų propagavo egzorcizmą. Nuo 1920 m. draugavo su H. Hesse. Išgarsėjo biografiniu veikalu „Hermannas Hesse, jo gyvenimas ir kūryba“. Parašė tragikomediją „Mikelandželo nosis“, dramą „Brescios budelis“, romaną „Flametis, arba Apie vargšų dendizmą“, įvairių esė. Išleido 1914–1921 m. rašytą dienoraštį „Pabėgimas iš laiko“.



Cimio

Dangus raudonas nuo Bukarešto iki Paryžiaus:
Ant tavo kūno vis verias ir verias juodosios akys.
Viens prieš kitą išskleidžiam rankas lyg dideles vėduokles, kai mylimės.
Ligota tavo akloji žarna, tad tu visa išgeltus.

Iš tavo ausų kyšo alyvų puokštės.
Visa galva skendi alyvose. Alyvomis esi pažabota.
Lyg drugio sparnai trūkčioja ir plazda tavo blakstienos.
Nuo pianino klavišo neatskirsi nosies.

Šokančias rankas turi, dukruže.
Tavo siauras dubuo siūbuoja, kai prieš vėją plaikstaisi mano pašonėje,
Nuolankiai liguistos aistros apimta. Neatsispiri ir riebioms karštoms moterims.
Tavo juoke girdžiu vapaliojant giesmes apačių.

Constanzoje dejavo tavo ausų jūra.
Tavo pirštai smigo kaip durklai ore žvangančių glissandų.
Tavo liežuvis – raudona gyvatės galva, degantis lempos dagtis.
Tavo šešėlyje, Cimio, ritasi kūliais maži velniūkščiai
Kaip spurdančios žuvys, iš kubilo sausumon išverstos.



 

Saulė

Tarp mano akių vokų nurieda vaikiškas vežimėlis.
Tarp mano akių vokų žingsniuoja vyras su pudeliu.
Danguj šnypščia medžiai, virtę gyvačių rezginiu.
Akmuo nepasiduoda kalbai. Medžiai žalumos gaisre. Nuožulnios salos.
Lyg jūros dugne – žuvies galva, siūbavimas, kriauklių kiautų šniokštimas.

Mano kojos ištįsę lig horizonto. Dvaro karieta nudarda virš jo
Šalin. Auliniai batai išsikišę virš horizonto kaip nugrimzdusio
Miesto bokštai. Esu milžinas Galijotas. Virškinu ožkos sūrį.
Esu mamuto jauniklis. Mane uodžia žali žolės gniužulo dygliai.
Žolė išriečia žalius kardus, vaivorykštes ir tiltus virš mano pilvo.

Ausys – gigantiškos rožinės kriauklės, visai atviros. Kūnas pampsta
Nuo šnaresių, kurie jame įsipainioję.
Girdžiu didžiojo Pano
Mekenimą. Girdžiu cinoberio raudonumo muziką – saulės. Ji viršuj
Iš kairės. Cinoberio raudonis žyra žemyn nuotrupom į pasaulio naktį.
Krenta traiškydamas miestus ir bažnyčių bokštus,
Ištisus gėlynus, kupinus krokų ir hiacintų, skleisdamas garsą
Lyg skardos vaikiškų trimitų.

O ore – purpuro, kiaušinio gelsvumo, butelio žalsvesio
Gūsiai viens prieš kitą: sūpuoklės – oranžinis kumštis, kybantis ant ilgų gijų,
Ir giesmės iš paukščių kaklų, kurie kyščioja virš šakų.
Labai švelnus vaikiškų vėliavėlių virbas
.

Rytoj pakraus saulę į didžiaratį vežimą
Ir veš į Caspari dailės dirbinių parduotuvę. Didžiagalvis negras,
Storasprandis, išpampusia nosimi, plačiu žingsniu įsiręžęs laikys penkiasdešimt
Nerimastingų asilų, įkinkytų vežimuose, nekantraujančių prie piramidžių statybų.

Margakraujė žmonių minia tvenksis:
Žindyvės ir gimdyvės,
Klipatos ratukuose, vienatinė žirgliojanti gervė, dvi chorėjikės
* šokėjos,
Ponas ripso peteliške ir saldžiakvapis apsaugininkas.

Nebegaliu ištvert: aš kupinas palaimos. Plyšta langų
Kryžiai. Vaikų auklė persisvėrus pro langą lig bambos.
Nebėr vilties išsigelbėt: nuo vargonų fugų sprogsta katedros. Noriu
Sutvert naują saulę. Triuškint viens kitą
Kaip cimbolai, o savo damai ištiesti ranką. Mes plevensim
Violetiniu palankinu
** virš stogų
Jūsų šviesgeltonio miesto kaip šilkinio popieriaus lempų gaubtai skersvėjuje.



 

Mažmožis

Prieš mano langą,
Saulės atokaitoj,
Sėdi angeliūkščiai.
Vienas, du, trys angeliūkščiai
Šaudo akimis vidun.
Kvėpuoja į lango stiklą
Ir krizena tarpusavy,
Užrašo
Tavo vardą.
Ir krizena tarpusavy,
Jį nutrynę.
Vidun markstosi šelmiškai,
Kandžiai,
Ir toliau plaikstosi
Trys angeliūkščiai.



 

Pavasario šokėja

Tavo žvilgsniuose pavasaris supasi.
Rožių pynė ir obels šaka
Siūbuoja jį kvėpdamos.
Ant tavo lūpų granato ir marmuro
Vaidijasi dešimt tūkstančių vieversių saldžiam sąmyšyje,
Manę ryto žaroj tupintys.

Kur žengia tavo meiliai įraudusios kojos,
Skverbiasi iš žemės žavus muzikos srautas
Ir šturmuoja dangų.

Besisūpuodama kaip grakšti peteliškė
Šokančias rankas kilsčiodama žingsniuoji
Lyg svyruojančiu lynu.

Tavo čiuopiamos krūtys, pajutusios sodų alsavimą,
Pakyla ir nutįsta, mintims pakrikus,
Smailėdamos.

Gracinga tavo siela, kaip ir tavo liepsnelė***,
O tokia baikšti – nuo grubaus žodžio
blaškosi narve plazdendama.



 

Vabzdys

Leiskit atgaivint vabzdžio apeigas!
Leiskit dievą garbinti, akis turintį, dygias lyg rubinai!
Kuris sparnus turi, kupinus hieratiškai trūkčiojančio ankstyvosios gotikos langų sąmyšio.
Ir raudoną kūną.

Kojos ištįsę lyg lóto virvės, kurias iš laivų išsviedžia
Į rūškanas jūras. Kūnas sutvertas nešvankaus lyno akrobatų, cirkininkų,
Kabaretų artisčių lankstumo. Belieka savo nuosavą geluonį laižyti,
Kai geismas jį mėšlungiškai surakina.

Gentainiai gana menkų čiuptuvų. Tarpsta drėgnose eglėse.
Paklaikę nuo perdėto jautrumo. Krūpčioja iš skausmo nuo kiekvieno
Dvelktelėjimo.

Akys – gyvastingi brangakmeniai. Tačiau yra kunigija ir sektos,
Ištisai spoksantys prieš save apatiškai.

Jie metasi į begales donkichotiškų karo žygių prieš dangų. Dūzgia lyg
Lėktuvai.
Jie – atradėjų prigimties ir pažįsta drąsos tragikomiškumą.
Ištisas dienas slapstosi miškuose, kurie žaviai padengti vorų
Palapinių stovyklomis ir baltais baldakimais.

Kai kurie iš genties milijonų ieško saulės aureolių:
Mažų fata morganų, miražų ir spindulių pradžios minties žvaigždynuose.
Ten auksaspalvę egzaltuotą būtį palydi šokiais ir šėlsmu, strimgalviais puola
Ant stalų soduose ir įniršę poruojasi.

Kiti sklendžia pro bažnyčių bokštus, fabrikų kaminus sutemose
Virš pragariškų miestų, tiltų arkų ir Eifelio bokštų,
Virš grėsmingų garinių kranų uostuose, Niujorko dangoraižių
Į abejotiną širdgėlos tikslą.

Turi savo gentis, mitus ir dievus, pirmykščius šventus ritualus.
Ir filosofiją. Jie ugnies garbintojai. Išpažįsta savižudybę.
Vengia žemės ir jos šiurkštumo. Nesipriešina
Jos pragaiščiai.

Atvirai demonstruodamiesi sklendžia procesijomis prie lankinių lempų
Ir geležinkelio stočių halių. Kalnų kaimelyje dingusių išminčių troboj,
Kur švyti aiškiaregiška spingsulė, zuja dideliuose susirinkimuose,
Itin susižavėję, be saiko stebeilijas į šviesą.

Tris, keturis, dešimtkart su mirtininkų pamišėlišku įniršiu
Puola į šią ugnies jūros magiją, pakylėtai ir godžiai.
Kol kibirkšties nutverti ima čežėt, spragsėti ir teškiasi
Kaip burlaiviai liepsnojančiais takelažais.

 

       * Chorėja – organinio pobūdžio smegenų liga, kuri pasireiškia nevalingais galūnių ir veido raumenų judesiais.
       ** Palankinas – dengti neštuvai; kaip susisiekimo priemonė naudoti kai kuriose Rytų šalyse.

       *** Paukštis.