Multithumb found errors on this page:

There was a problem loading image http://www.tekstai.lt/txt/images/stories/kuncius.jpg
There was a problem loading image http://www.tekstai.lt/txt/images/stories/kuncius.jpg


kuncius.jpg       KNYGĄ ATVERČIANT

       Noriu įspėti mielą skaitytoją: dėl šiokių tokių etinių-moralinių priežasčių (jas skaitytojas netrukus supras) negalėjau knygos nepasirašyti tikrąja pavarde. Ilgą metą man teko dalyvauti aprašomuose įvykiuose, iš pirmų rankų lūpų gauti informacinę medžiagą, kaupti ją, saugoti, daryti išvadas.
       Tad prieš mielojo skaitytojo akis netrukus atsivers galerija portretų ir įvykių, aprašytų iš natūros; faktai, nors kartais atrodytų ir neįtikėtini, yra tiksliai dokumentuoti.

       1

       Sausis. Purvinas.
       Lietuvos Respublikos sostinė: Kaunas (?), Vilnius (!).
       – Kodėl?.. Kam mano, mano tėvų, senelių gimtajame Wilno mieste parūpo pakeisti gatvių pavadinimus?! Kas tai padarė?! Kuris?! Tu? Tu?! Kodėl, kurwa matka, aš klausiu?! – turbūt jau nuo Savanorių prrr… pradžios ieško atsakymo, piktinasi ir svyruoja į turėklą įsikibęs, kai aš stotelėje (prie Karaliaus Mindaugo tilto) įsigrūdu į troleibusą Nr. 4. – Kas prašė, ar aš, bliat', čia gimęs užaugęs, ar prašiau – aš – šventojo Jurgio – Jerzego pakeisti į Tilto?! Labai visiems reikėjo?! Tilto! Kodėl – Tilto?! Kur čia buvo tiltas?! – tuteišiškai svaido neatremiamus priekaištus. – Jerzego, Jerzego, Jerzego… – kartoja, kai jautresni alkoholio kvapams keleiviai traukiasi nuo įsikarščiavusio oratoriaus.
       Škoda troleibuse Nr. 4 man nusišypso laimė, randu laisvą vietą. Atsisėdu, įmerkiu batus į purvo balą, įprastą šiuo metų laiku.
       Klausausi.
       – Nieko nebėra! Nieko, kurwa matka, nebeliko!
       Išties, pritariu mintyse, šis žmogus teisus.
       Dėl įvykusių šalyje permainų Tadeuszo Kosciuškos stotelėje pasijuntu visų kalčiausias. Nudelbiu akis.
       – Suki bliat' nachui!
       Įbauginti ir taip pat kaltais pasijutę suki bliat' nachui tyli, vis nedrąsiau raukosi, spiečiasi arčiau durų – prisibijo atviraujančio miesto senbuvio.
       Netrukus ir aš (asmeniškai) inauguruojamas į suka bliat' nachui – neprieštarauju, pabūsiu kurį laiką suka bliat' nachui, man tai ne nauja: labusas, bybisas, hansas, fricas, jevrejus etc.
       Perkrikštytas slapta imu apžiūrinėti savo krikštatėvį – auksaburnį Vilniaus paveldo sargybinį: akivaizdu, subjektas-švytuoklė gyvenime ne pirmą (ir ne paskutinį) kartą paragavo svaigalo, patyrė ir smurto – svyrinėja be kelių viršutinių dantų, žvairuoja, labai didele inkštiruota nosimi. Panagės… jų nesimato. Amžius… net Vanga nepajėgtų įspėti: penkiasdešimties? šimto?.. Turbūt koks mokslininkas? Docentas? Sekso turistas? O gal – medikas? Stomatologas? Ne. Verslininkas? Ne. Disidentas? Walęsa?.. Kalnakasys? Vidutinis statistinis vienetas? Galbūt. Nors… Ne, Rolex ant riešo, Bison odinė striukė (nauja), baltos baltos kelnės (žiemą?), auliniai Camel batai (švarūs) – tokius seniai svajoju turėti.
       – O kuo Dzeržinskis, Puškinas, Černiachovskis neįtiko?! Lenino, bliat', Vilniuje nebėr! – graudinasi ir čia pat, matau, nepasididžiavęs suklumpa į purvo balą.
       Pargriuvo?
       Neteko pusiausvyros?
       Nepasivaideno: žengnojasi – pro aprasojusį stiklą intuityviai pažino Šv. Petro ir Povilo bažnyčią.
       Jau keliasi, neskubėdamas.
       Čiumpa už nepaklusnaus turėklo.
       Nebebaltomis kelnėmis. Bet labai susidvasinęs.
       Pakiliai žvelgia pro langą, atrodo, susigraudino.
       Nenusiramina. Vėl iškilmingai klaupiasi visai greta manęs, pagerbia baroko perlą – ten Dievas gyvena.
       Ne juokais dabar žmogus nusižemina, tuo tartum parodo ir kitiems (ne taip giliai tikintiems keleiviams) sektiną pavyzdį: itin pamaldžiai trejetą kartų išsipuošia kryžiaus ženklu, kai sniege klimpstantis troleibusas Nr. 4 vis dar važiuoja žiedu.
       Klūpo purve užsimerkęs, maldai sunėręs rankas ant krūtinės.
       Važiuoja.
       Ir meldžiasi.
       Dievui?..
       Man?!
       Aš susižaviu. Ne, ne todėl, kad man turistas meldžiasi.
       Galvoju, kaip gražu būtų: vos tik kuris nors troleibusas ar autobusas (Nr. 2, Nr. 307 – nesvarbu) privažiuoja bažnyčią – išmuštruoti krikščionys keleiviai, it burtų lazdele pamojus, puola ant kelių, žegnojasi, nuodėmingesnieji krenta kryžiumi, atgailauja, rauda: kaltas, kaltas… Ir tai turėtų kartotis privaloma tvarka, užfiksuota tipinėse viešojo transporto taisyklėse, patvirtinta Vyskupų konferencijos. Pažeidėjams – piniginė bauda, antrą kartą nusižengus – teismas, trečią – kartuvės, elektros kėdė. Jokių privilegijų. Išimčių. Taškas.
       Taip, tada gerokai dvasingesnės būtų mūsų kelionės.
       Pakilęs iš maldos neritmiškai linguoja.
       Vanka Vstanka tęsia:
       – Suki bliat' nachui… Kurvos… – staiga vėl susinervina, tuoj pat nusprendžia nusiraminti – įmontuoja į burną nepaklusnią cigaretę (su filtru), susikaupia, troleibusui Nr. 4 dar neprivažiavus Sapiegos stotelės, šiaip ne taip užsirūko, ima nuodyti organizmą.
       Rūko sau vienas žmogus. Traukia dūmelį Antakalnyje.
       Važiuoja vėl stačias per pasikeitusį Vilnių.
       Nebešneka.
       Ką galvoja? Kas dar jo širdį šį rytą (10 val. 16 min.) slegia?
       – Ar toli dar mano Lenkijos ambasada? – iš apstulbusių keleivių išrenka ir nelauktai pagerbia mane – suka bliat' nachui – klausimu.
       – Mums, gerbiamasis pone, šįkart pakeliui, parodysiu, – už alkūnės prilaikau jį išlipdamas Šilo stotelėje. – Aš taip pat netrukus vyksiu į Lenkiją. Aplankysiu Varšuvą, – pasigiriu; galbūt jis – tai naujas kaimyninės Rzeczpospolitos ambasadorius, maža ką.

       2

      Traukinys Vilnius–Varšuva – nevisavertis, vos du vagonai (miegamieji). Mano vieta – trivietėje kupė. Buriu, su kuo šiąnakt teks vykti: moteris, vyras, gal snarglėtų vaikų porelė.
       Netrukus pajudėsime.
       Nejau važiuosiu vienas? Gerai būtų.
       Kaimyninėje kupė kažkoks gamybinis konfliktėlis. Matau, kaip tipas ima perkraustinėti daiktus į mano kupė; vis dėlto atsirado kaimynas.
       Nieko tokio, jaunas, negirtas – per trisdešimt. Kaklą apsijuosęs medinių karoliukų antkakliu, tatuitruotė. Žodžiu, žmogus, ne pabaisa.
       Kai stoviu vagono koridoriuje prie lango, jis teiraujasi, ar turiu ugnies. Gerai, kad nori ugnies, – rūko, nepraradęs žmogiškumo, t. y. sugebėjimo klysti.
       Aš pademonstruoju, kad ugnies turiu – Zippo.
       Jis laukia, kol traukinys pajudės, tada abu eisime į tambūrą, ten aš jam pridegsiu.
       Šypsomės.
       – Niekas netiki, o aš esu italas, – prisistato jis. – Bet kalbu lietuviškai. Ir lenkiškai kalbu. Moku kinų kalbą, arabų.
       – Super, – prisiverčiu apsidžiaugti poliglotiniais italo sugebėjimais.
       Jis man pasiūlo savo Marlboro (Light). Atsisakau. Rodau portsigarą, kad rūkau Falcon (Medium flavour, Light) suktines. Jis supratingai linkteli, įvertino mano radikalų skonį.
       – Ką veikei Lietuvoj?
       – Žmoną lankiau.
       – Super, – pagiriu italo rūpestingumą. – Kaip ilgai?
       – Savaitę.
       – Super extra.
       – Atsiprašau, – italas užsirakina vagono tualete.
       Turbūt šika, galvoju sėdėdamas kupė, kai jis geras dvidešimt minučių negrįžta.
       Bandau skaityti kažkokį Jean Echenoz: „Aš išeinu, tarė Fereras, palieku tave. Viskas lieka tau, o aš išvykstu…“ Šūdų šūdas, kompetentingai iš pirmųjų eilučių įvertinu, nors Prancūzijoje, anot anotacijos, šis autorius laikomas vienu geriausių savo kartos romanistų.
       – Šikai? – susirūpinęs klausiu, kai italas sugrįžta.
       – Šikau.
       – Super.
       Pasiūlau iš gertuvės brendžio, kad jis atsigaivintų. Ne, negersiąs, praėjusią naktį daug visko prisiragavęs: vodka, brandy, whisky.
       Gurkšteliu.
       Jis pirštais šukuoja savo plaukus.
       – Kai kirpdavausi trumpai, mamytei nepatiko. Dabar užsiauginau ilgesnius, jai taip pat nepatinka, – pasiguodžia man. – Rytoj rytą į Varšuvą iš Milano atskris mano mamytė, senelė, senelis ir dėdė su teta.
       – Super, – negaliu likti abejingas, kad išskirta italų šeima ir vėl susitiks.
       – Pirmadienį važiuojam į Berlyną.
       – 7:20?
       – Taip.
       – Super, aš taip pat pirmadienį – 7:20 – į Berlyną.
       – Negali būti?!
       – Gali.
       – Žiūrėk, – jis traukia ir rodo man, ką prie Ostra Brama nupirkęs artimiesiems.
       – Super, – grožiuosi kičinėmis stačiatikių ikonų reprodukcijomis.
       – Šventosios Dvasios vienuolyne pirkai?
       – Aha.
       – Super. Graži dovana.
       Vėl rūkome tambūre: Marlboro ir Falcon.
       – Esu vertėjas.
       – Vau!
       – Man labai patinka poezija, tai – širdies šauksmas. Verčiu poeziją, man labai patinka poezija.
       – Šiuolaikinė?
       – Taip.
       – Ką verti?
       – Tą, jūsų…
       – Gedą?
       – Ne.
       – Venclovą?
       – Ne, tokio nežinau.
       – Marcinkevičių?
       – Taip taip, Mickiewicz.
       – Super.
       – Yra dar tas – geras, – ilgokai galvoja. – … Słowacki.
       – Taip, jis superJuliusz Słowacki.
       – Bet labiausiai patinka man tas… Jis čia negyveno. Iš kitur kilęs. Tas… Na tas…
       – …
       – Puškin! – prisiminė.
       – Puškinas – visų geriausias, – patvirtinu. – Super Puškin.
       Sugrįžtame į kupė.
       Gurkšteliu iš gertuvės. Italas nusivelka megztinį.
       – Kur gyveni?
       – Jau dešimt metų Krokuvoje. Bet dirbu Varšuvoje, Italijos ambasadoje, verčiu poeziją.
       – Super.
       – Nesiskundžiu.
       – O tu žinai Baricco? – klausiu.
       – Žinau, mano dėdė buvo rašytojas – girdėjai?
       – Ne.
       – Antonio Amouretti.
       – Ne, nežinau. …Pas jus buvo dar tas… Verdi.
       – Giuseppe Verdi, žinau.
       – Versaci?
       – Jį nušovė.
       – Nes buvo pederastas.
       – Taip.
       – United Colors of Benetton?
       – Tas vis dar gyvas.
       – Mussolini Benito?
       – Žinau jį.
       – Spartacus?
       – Spartacus.
       – Berlusconi?
       – Taip taip… Silvio Berlusconi.
       Jis nusimauna kelnes, nusiauna batus – eis miegoti, pavargęs. Jo batai juodi, su auliukais, druskos išpieštais baltais ornamentais. Pastebiu, kad net žiemą italas nemūvi kojinių. Užsigrūdinęs, nusprendžiu.
       Bandau skaityti tą, na tą…: „Jis pasidėjo šalimais rankinę, kurioje, be tualeto reikmenų, buvo dar baltinių pamaina, ir įsižiūrėjo tiesiai priešais save mechaniškai…“ Bliat', koks šūdas!
       Gurkšteliu.
       Einu rūkyti.
       Kai grįžtu iš tambūro, šviesa kupė užgesinta. Italas jau knarkia, guli virš manęs.
       Išsitiesiu, klausausi italo bel canto knarkimo.

       – Pasų kontrolė! Pasų kontrolė! – veržiasi pro duris.
       Tikrina.
       Vėl tikrina, kiti.
       – O, makaroni! Jacek, žiūrėk, spagetti! Makaroni! – lenkų pasieniečius vidurnaktį pralinksmina italo diplomatinis pasas.
       – Si si, makaroni. Makaroni makaroni, – pritaria ir juokiasi drauge su jais mano kupė kaimynas. – Spagetti. Pasta. Pizza. Makaroni, – veik plyšta iš linksmumo italas.
       Užmiegu.

       Paryčiais Varšuvos Centrinėje stotyje išsiskiriame.
       – Iki.
       – Laimingai, – pamoja man poezijos mylėtojas, skuba.
       Turbūt nebesutiksiu jo… Na gal kokį kartą; kai lankysiuosi pas tą, tą… Aleksandr Sergejevič Puškin.

       3

 
      – Przechodnia 2. Už kiek nuvešit?
       – 10–12 zl. Tinka?
       – Gerai.
       – Sėskit.
       – Mano lagaminas.
       – Leiskit, padėsiu ponui.
       – Ačiū.
       – Iš kurio traukinio?
       – Wilno–Warszawa.
       – Vilnius?
       – Taip.
       – Tik dabar atvažiavot?
       – 5:52.
       – O išvykot?
       – 20:50.
       – Ilga kelionė. …Mano žmona iš Vilnius kilusi. Buvo su ekskursija prieš porą metų nuvažiavusi, labai patiko. Yra ir giminių kažkur, bet nespėjo susitikti, pasirinko Troki – įdomiau. Juodos duonos kepalą atvežė, – turite nuostabios juodos duonos. Pakepi namie riekelėmis, druska, česnakas, paskui – su alum… Gera ta duona… Bet kiti jos nemėgsta, sako, kad per rūgšti. Man gera, aš galiu ir actą gerti. Ir dar turite tuos… cepeliny. Pats neragavau. Bet žmona sakė, kad morze byc. Ji neseniai buvo Minske, tai atsivežė…
       – Čia sustokite.
       – Kur tik pageidaujat.
       – Kiek skolingas?
       – …
       – Tai dvidešimties zlotų banknotas.
       – Dėkui.
       – …
       – Čia buvo dvidešimt zlotų!
       – Taip taip, viskas gerai.
       – …
       – …
       – …
       – Ne, ne, leiskite, aš pats iškelsiu jūsų bagažą.
       – Ačiū.
       – Ir jums – LAIMĖS!

       Aš eidamas labai labai tyliai:
       – Eik šikt… suka blat' nachui.

       4

       Kai atvykstu, Lenkijoje ne pirmą dešimtmetį mane persekioja Stanyslaw Ignacy Witkiewicz. Persisotinau juo Krokuvoje, Slupske: Sztuka, Projekt, Kantor, Umarla klasa, Narkotyki etc. Net Vilniuje savo bibliotekoje iki šiol galiu rasti tuziną jo albumų, romanų, dramų, reprodukcijų etc.
       Atsibodo.

       NUOBODU!

       Šį kartą Varšuvoje Zamek Ujazdowski dar viena jo paroda; genijus neišsemiamas (?). Ištrauktos jam priklausiusios kažkokios vokiečių, lenkų, prancūzų filosofų knygos. Perfotografuoti puslapiai, padidinti – pinigai įsisavinti.
       Pakabino ant sienų.
       Dabar, anot parodos sumanytojų, žiūrovams bus labai įdomu pasiskaityti Witkacego komentarus tų knygų puslapių paraštėse.
       Malonėkite grožėtis.
       Apsišikit.
       Man – neįdomu! Tik labai retai sustoju, užkliuvęs už cheminiu pieštuku parašytų žodžių: gowno, piwo, wodeczka, nie (!). Visa kita – niekai.

       – Taip greitai apžiūrėjote parodą? – susirūpina durininkas, kai einu velniop iš Zamek Ujazdowski.
       – Nuda.
       – O gabūt ponas rastų laiko ir užeitų į mūsų priestatą, ten Kozak – dar niekada nerodyti darbai. Papildomo bilieto pirkti nereikia: zapraszam.
       – Kas?
       – Kozak: Take me to the deeper nights.
       Kozak tai kozak, nieko man nesako Kozak. Štai Louis-Ferdinand Celine „Ilga kelionė į naktį“ – sako, skaičiau, patiko.
       Einu lauk.
       Ne, vis dėlto susirasiu tą priestatą.
       – Pan do Kozaka?
       – Tak, – patvirtinu priestato salės budinčiajam.
       – Prosze upszejmie, – įleidžia.

       Aš ir Kozak, salėje daugiau nieko nėra.
       Nepopuliarus?
       Gal šiek tiek daugiau nei dešimt darbų: 100x70 cm. Lenta. Akrilas.
       Paprasta. Aišku. Ir arkliui – koniu – aišku.
       Žiūriu.
       Einu.
       Kabina.
       Kozako III Reich architekūros fone, pasirodo, vyksta mane jaudinantys dalykai.
       Štai trys pliki plakatiniai, lyg būtų nužengę iš Völkisches Beobachter puslapių, arijai-modeliai (su išsišovusiais žandikauliais ir šalmais ant galvų) kelia kojas auštančio ryto fone ir klausia manęs: Schonheit siegt aus allen Fronten?
       – Doch, – atsakau.
       Kitame paveiksle nemažiau susirūpinęs nacis (su auliniais batais) pasilenkia ir prašosi į krosnį, ten jau raitosi kūnai: Wprowadz mnie do glębszych nocy.
       – Prosze.
       Arnold Schwarznegger stoto peliukas Micky Mouse stovi išsiskėtęs su kumštinėmis pirštinėmis puolančio boksininko poza ir demaskuojančiai konstatuoja: Faszystowska prowokacja Izraela.
       – Natürlich, – patvirtinu. – Bac! – abu atremiam žydų smūgį.
       O Claudia Shiffer figūros nuogas Adolf Hitler degančių fakelų fone geidulinga poza šliaužia ant keturių, žvelgia į mane pro savo čiupą ir gundo nusidėti: Piękna i elegancka
       – Idze, idze do cebie, – tiesiu rankas. – Ich komme, mein Adolf, meine susse
       Nejau subrendo totalitarizmo ilgesys?..
       Propagandos?
       Kodėl mane vilioja jaudinantys dalykai?

       5

       Šiandien paskutinė diena (sekmadienis), kai Zachęta galerijoje pasirodo kinai. Daug artist kinų, beveik visi su atsivežtomis videoinstaliacijomis; azijatai itin mėgsta filmuoti, filmuotis – tokie genai, baterijos, t. y. elementai.
       Kaip ir dera, salėje pirmiausia pasitinka svetingasis Mao – veik gyvas, išpurtęs ir raudonas. Nemažiau raudoname drobės fone jis moja iš paveikslo man, kviečia apžiūrėti šiuolaikinę kinų meno parodą.
       – Heil, Mao Tse-tung!
       – Heil, Herkus, – šypsosi man asmenybės kultas.
       Kabinos.
       Eto my znajem, plavali.
       Vienur videoart ekranų projekcijose varstosi durys, kitur slapta kamera filmuoja diskotekos tualeto užkulisius – ten prostitutės užsuka pasigražinti. Animaciniai daunai žiūri animacines žinias. Šilko siūlai. Sprogsta bombos. Kartoniniai amerikiečių kalneliai. Millitary paradai šalia Mao mauzoliejaus Pekine.
       Aišku.
       Dairausi, ar nėra aplinkui gražių mergų.
       Nors prietemoje sunku ką įžiūrėti, prisimerkiu ir jautria patino uosle užuodžiu, kad viena nuobodžiaujanti budinti visai nieko: kokių dvidešimties, aukštakulniai (!) batai, vis dar naivių (?) akių, užsimiršusi kramto lūpą, žaidžia su plaukų sruoga, tampo ją, peša.
       Galima būtų užkalbinti…
       Pavyzdžiui:
       – Atleiskit, norėčiau jūsų pasiteirauti?
       – Taip.
       – Ar šios parodos neketina pratęsti?
       – Deja, šiandien paskutinė diena.
       – Kaip gaila… O kas numatyta?
       – Eskimų papuošalai.
       – Išties! Ne, negali būti! Ne!
       – Kodėl jus tai taip nustebino?
       – Jūs sakote tiesą?!
       – Taip, paroda jau prieš kelerius metus suplanuota.
       – Ar jūs neapsirinkate?
       – Galite pasitikslinti administracijoje.
       – Gal malonėtumėte palydėti?
       – Privalau čia būti.
       – Sunku turbūt ištisą dieną stovėti, žiūrėti vis į tą pačią projekciją?
       – Toks darbas.
       – Nepatikėsiu, kad visą gyvenimą ketinate jį dirbti.
       – Žinoma, kad ne.
       – O ką galvojate apie ateitį?
       – Galbūt bandysiu mokytis…
       – Tai įdomu. Leiskite pasiteirauti, kur?
       – Kol kas dar neapsiprendžiau. Turiu planų, nenoriu jų išduoti.
       – Jūs tokia paslaptinga… Atsiprašau, nuo peties jums nuimsiu plauką. …Gyvenate Varšuvoje?
       – Nuomoju kambarį.
       – Kur?
       – N.
       – Tai bent! Mes – kaimynai!..
       – Išties?
       – Koks sutapimas! Kartais, patikėkite, sutapimai būna lemtingi.
       – Taip, atsitinka.
       – Skaniai kvepiate.
       – Ačiū.
       – Pasilenkite, pabandysiu atspėti…
       Ir t. t., ir t. t., ir t. t.
       Ir t. t…

       – Tu toks mielas…
       – Deja, Grazyna, man jau metas…
       – …
       – …

       Smūgis į pasmakrę.
       Nokdaunas: vienas, du, trys, keturi, penki, šeši...
       Boks!

       Netikiu: nususęs kinas, akivaizdu, kad šios parodos videoartist, prisigretino prie mano merginos, ji apsidžiaugusi keliskart cyptelėjo, mano akivaizdoje puolė jam ant kaklo.
       Dabar jau įsisiurbė, laižo, glosto azijato plaukus, dūsauja… Begėdė! Nedėkinga lenkė! Vos metras nuo manęs! Ne, mažiau!
       Išduoto–sutrypto–pažeminto meilužio kūnu perbėga pavydo šiurpuliai. Po krūtine užverda. Imu šauktis kraujo keršto: vendeta, vendeta, vendeta!..
       Aš stoviu išvertęs obuolius, mazochistiškai žiūriu, kaip mergina, su kuria taip gražiai ką tik draugavome, mane išdavė, o dabar laižosi su tuo neūžauga – kažkokiu bevardžiu kinu, netrukus ims dulkintis, ištekės, susilauks vaikų, anūkų...
       Pasibjaurėtina jų aistra. Šią akimirką imu nekęsti videoartist kino, kinų parodos, kultūros, Jan ir In. Nekenčiu daoizmo, visos Kinijos, taip klastingai mane aplenkusios galerijoje Zachęta. Taip, nekenčiu Min dinastijos ir komunistinės Mao Kinijos! Ir nenuspėjamos Azijos nekenčiu – nuo Uralo kalnų iki Japonijos! Pateisinu atominę bombą, susidorojimą Ten Men aikštėje. Viską pateisinu, kas ten ateityje įvyks!

       6

       – Tau bus įdomu ir naudinga, – pastumia tuščią stiklą Gabrysia, kad įpilčiau jai Alita brendis.
       – Kur?
       – Netrukus važiuosime, netoli.
       – Kada?
       – Ne, ne, nebūtina šiąnakt skubėti, – ramina Gabrysia, kai pastebi, jog gailiai žvilgtelėjau į apypilnį Alita brendis ant stalo, į ją, į vis dar neatkimštą wodka muzyczna
       Užkandu parūkyta dešrele, įsimetu burnon marinuotą agurką.
       Ne, kavos-arbatos nereikia.
       Laimingas.
       – Prost!
       Prisidegu cigaretę.
       Toliau svečiuojuosi pas Gabrysia.
       Savas.
       Ramu.
       Saugu.
       – Prost!
       – Prost!
       – Į sveikatą!
       Gabrysia yra mano draugė – ištikima iki panagių; mosklininkė, menotyros dr. Praėjusiame tūkstantmetyje susipažinome bepročių seminare Švedijoje-Suomijoje, dvi savaites išbuvome izoliuoti sušiktoj saloj pas sektantus stačiatikius – be parduotuvės, mečetės, cerkvės, sinagogos, bažnyčios ir alkoholio; vien prasmingi prelegentų pranešimai pavėsinėje – nuo 9:00 ryto iki 23:00, nepabėgsi. Nuo tada vis susitinkam, išsibučiuojam, pakikenam.
       – Rasa, tau įpilti?
       – Žinoma, – neprieštarauja Przechodnia 2 buto nuomininkė, pas ją aš glaudžiuosi; ji ne menkesnio kalibro draugė.
       Troika.
       – O mūsų senas žydas Andrzej galutinai išprotėjo, – krizendama ima pasakoti Gabrysia apie bendrą pažįstamą – pseudofilosofą Ekwinski (ohne dr.), tai jis mus tada įviliojo į Aland salyno (Finlandia) blaivybės spąstus. – Įsivaizduok, kartą per pusmetį Andrzej atskrenda iš Stokholmo ir ateina pas mane į Zachęta, neišvengiamai kaskart pasakoja apie pierwiastku duchowym. Paskui juokiasi. Klausia mano nuomonės. Tyliu. Suprantama, turiu darbo. Tada jis verkia kabinete. Gestikuliuoja rozplawionym plaszczem. Vėliau prisipažįsta, kad ketina vėl kažką organizuoti Švedijoj, Danijoj, Suomijoj, Izraelyje, visame pasaulyje…
       – Na zdrowie!
       – Na zdrowie!
       – Na zdrowie!

       – Neseniai Andrzej
       Suskamba telefonas.
       – Taip taip, atvažiuojam, – ramina Gabrysia. – Mūsų jau pasigedo, – reziumuoja pokalbį.
       – Kur?
       – Na zdrowie!
       – Na zdrowie!

       – Aš sakiau, mums bus juokinga, – žada Gabrysia. – Panoptikum: polskie menininkai, užsivaidinę polskie galerijų direktoriai, visokie polskie kuratoriai – elita artystyczna; jie švenčia mano pažįstamų – elita artystyczna – įkurtuves. Prisižvengsim sugrįžę.
       – Na zdrowie!
       – Na zdrowie!
       – Na zdrowie!

       – Kada?
       – Nėra būtinybės skubėti.

       Elita artystyczna.

       Prisimenu elita teatralna

       Gdanske, pasibaigus Metų kritiko apdovanojimo ceremonijai, elita teatralna pakvietė pavakrieniauti – į mylimą autobusų vairuotojų valgyklą.
       Elita teatralna (masculinum) užsakė kiaulės kojų, alaus; ne, mums nereikia jaudintis – esame svečiai, jie, elita, mokės.
       Tada elita teatralna ėmė paskubomis tartis, kuriuos sezono spektaklius Lenkijos spaudoje artimiausiu metu sudirbti, kuriuos nutylėti; tas jau vertas – mūsiškis, anas mažiau, nors... Tu ten, jis čia, o aš dugne parašysiu… Begeriant antrąjį bokalą perėjo prie aktualesnių temų: kas ką yra išdulkinęs.
       Storas, pasirodo, tada tą pastorių Rygoje vis dėlto patvarkė. O Ilgas, nepatikėsi, tuo metu krušosi su nepilnamečiu rusų viešbutyje, vėliau, kai atsibodo, prisijungė prie kitų – šie apačioje laižė vieni kitiems šiknas.
       Faine, anot Storo, laižyti šikną – neprilygstamas malonumas. O Ilgam – atvirkščiai: jis retokai palaižąs, tačiau neprieštarauja, kai kiti jam tai daro.
       Ir dar gerai yra susigrūsti abudu į burną, nusprendė elita teatralna po trečio alaus bokalo.
       Ne, nesutinku, chlopaki, nemažiau malonu, kai ir kiaušus pačiulpia, filosofiškai samprotavo Mažas.
       Žinoma, be jokios abejonės, kai tau kiaušus čiulpia, niekada negali ant žmogaus pykti, nesiginčijo su Mažu Storas ir Ilgas…

       – Taxi.
       – Į sveikatą!
       – Prosit!
       – Na zdrowie!

       Blokinio namo antro aukšto buto duris atidaro kuprius – wybitny malarz a la Toulouse-Lautrec.
       – Pisarz litewski, – iškilmingai pristato mane Gabrysia.
       – Malarz polski.
       – Dyrektorka.
       – Wicedyrektor.
       – Kuratorka.
       – Pizdatorka
, – ne, tyliu, man čia po Alita brendis pas Gabrysia pasigirdo.
       Sugebu tuojau užmiršti jų pareigas ir vardus.
       Neerdviame kambaryje stoviniuoja penkios šešios personos. Blaivios. Pasitempusios.
       Žiūri.
       Aš taip pat ne aklas.
       Ant stalo pastatytas ne Zepfer puodas, jame – kopūstų troškinys; jau juokinga.
       Gerti… yra, nedaug.
       – Gal ponui galėčiau pasiūlyti? – teiraujasi ta, kuri turbūt čia yra šeimininkė – paslaugi wybitny malarz žmona, galbūt meilužė – chui s nim: boba.
       Apsidairau, gražių mergų nėra; mano draugės gražiausios – apsišikit, polska elita artystyczna!
       – Ačiū. Kitą kartą, – atsisakau troškintų kopūstų iš ne Zepfer puodo.
       Nenoromis man įpila: wodka.
       Išties, galvoju, Raselė be reikalo naujakuriui malarz a la Toulouse-Lautrec ir jo elita artystyczna įteikė konjako (!) butelį – 0,7 l. – Mis en bouteille par France (!).
       – Galbūt jau persigalvojote? – vėl teiraujasi šeimininkė ir primygtinai bruka man dubenį su savo kopūstais.
       Nepamilsiu troškintų kopūstų: kankinkit, budeliai, smarkiau
       Fuck off.
       Nuo palangės tercet artystyczny sukrizena.
       Dar kartą.
       – Nejau aš ponams toks juokingas, jei po vidurnakčio nenoriu troškintų kopūstų? – kuo mandagiau klausiu. – Verčiau įpilkit.
       – Neužsikąsit?
       – Ar aš panašus į tą, kuris šiąnakt užsikanda?
       – Atstokit z tą jebaną kapustą! – krūtine užstoja mane dr. Gabrysia Switek-RosenfeldZachęta archyvų ir bibliografijos skyriaus vedėja. – Herkus w dupe pierdole polską kapustę!
       Polska elita artystyczna atsiknisa nuo manęs – visai nakčiai.
       Visam gyvenimui?..