Bolaño Roberto
Čilės rašytojas Roberto Bolano (tariama – Roberto Bolanjo), apdovanotas daugybe literatūrinių premijų, tarp jų ir Rómulo Gallegos premija, kuri laikoma Lotynų Amerikos literatūros Nobelio premija. Pomirtinė jo knyga „2666“ bent trijose šalyse buvo pripažinta geriausia metų knyga, o „The New York Times“ ir „The Millions” apklausų duomenimis ji pateko į geriausių XXI a. pirmojo dešimtmečio knygų dešimtuką. R. Bolano, pragyvenęs vos 50 metų (1953–2003), o rimtai rašyti pradėjęs tik keturiasdešimties. Anksčiau Roberto gyveno klajoklišką politinio aktyvisto ir bohemiško menininko gyvenimą. 1968 m. su šeima persikėlė į Meksiką, tačiau mokyklos taip ir nebaigė – susidomėjo politika, prisijungė prie vieno iš trockistų judėjimo ir ėmė rašyti kovingus politinius straipsnius. Sulaukęs dvidešimties, prieš pat generolo Pinocheto perversmą jaunasis revoliucionierius grįžo į Čilę ir ėmėsi veiklos pasipriešinimo gretose. Pinocheto režimui nugalėjus, buvo įmestas į kalėjimą, bet jame praleido tik aštuonias dienas – pasprukti padėjo prižiūrėtojais dirbę du jo bendraklasiai. 1973-ųjų pabaigoje R. Bolano pasitraukė į Meksiką ir pasinėrė į menininkų bohemos gyvenimą. Čia jis įkūrė avangardinių poetų sambūrį ir paskelbė naujos literatūrinės krypties – infrarealizmo – manifestą. Infrarealizmas, grupės manymu, buvo nauja literatūrinė kalba, jungianti siurrealizmą, pastišą ir realistinius autobiografinius motyvus. 1975 metais išleistoje antologijoje „Meksikiečių poetai infrarrealistai“ pasirodė pirmoji R. Bolano kūrinių publikacija. Dirbo įvairiausius atsitiktinius darbus – plovė indus, dirbo padavėju, naktiniu sargu, rinkdavo šiukšles, iškraudavo laivus, padėdavo nuimti derlių. 1984 metais, padedamas bičiulių, išspausdino savo pirmąjį romaną, „Morisono mokinio patarimai Džoiso fanatikui“, už kurį gavo „Ámbito Literario“ premiją. Tais pačiais metais pasirodė ir „Dramblių brydė“, laimėjusi Félixo Urabayeno premiją. 1993-aisiais medikai R. Bolano diagnozavo sudėtingą hepatito formą. Nuo to laiko jį tiesiog apsėdo mintis palikti gilų pėdsaką literatūroje, ir jis ėmė rašyti šimteriopai didesniu įkarščiu. Dar tais pačiais metais pasirodė „Šunys romantikai“, 1977–1990 metais rašytos poezijos rinktinė bei romanas „Ledo pėdsakas“. 1996-aisiais buvo išleista „Nacių literatūra Amerikoje“ ir „Tolimoji žvaigždė“, o 1997-aisiais – pasakojimų rinkinys „Telefoniniai skambučiai“, už kurį autorius buvo apdovanotas „Municipal“ premija – garbingiausia Čilės literatūros premija. 1998-ieji rašytojui buvo bene patys svarbiausi. Tais metais jo romanas „Laukiniai detektyvai“, kuriame pasakojama, kaip du vyriškiai ėmėsi ieškoti per revoliuciją dingusios meksikiečių rašytojos,. gavo du svarbius apdovanojimus: „Herralde“ premiją ir tarptautinę Romulo Gallegos premiją „už prozos kokybę ir novatorišką pasakojimą“. Po dvidešimties metų susilaukęs viešo jo kūrybos pripažinimo, rašytojas apsilankė gimtojoje Čilėje. Tada gimė alegoriškas pasakojimas apie Pinocheto Čilę, kupinas kankintojų vaiduoklių ir prisiminimų šešėlių, pavadintas „Čilės noktiurnu“ (2000). Tais pačiais metais R. Bolano buvo įrašytas į kepenų transplantacijos laukiančiųjų sąrašą. Sveikatai ėmus blogėti itin sparčiai, R. Bolano nusprendė užrašyti tai, „kas liko iš jo gyvenimo“. Romaną „2666“, turėjusį tapti ir tapusį jo kūrybos viršūne, rašė iki pat savo mirties, 2003 metų liepos 14-osios, kai mirė dėl kepenų nepakankamumo. Likus kelioms dienoms jis dar lankėsi Sevilijoje vykusiame Lotynų Amerikos rašytojų susitikime, kur leidėjui įteikė knygos „Nepakenčiamas gaučas“ rankraštį.