Johną Fantę labiausiai išgarsino pusiau autobiografinis romanas „Paklausk dulkių“ (1939). Pagrindinės kūrinio temos – keista, nenusisekusi meilė, skurdas, kūrybinis gyvenimas, imigranto identiteto paieškos. atviraširdiškas ir vaikiškai naivus knygos herojus, Arturas Bandinis, jaunas rašytojas, XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigos Los Andžele badmiriaujantis ir beviltiškai siekiantis tapti garsenybe, primena šešeriais metais vėliau pasirodžiusio J. D. Salingerio romano „Rugiuose prie bedugnės“ veikėją Holdeną Kolfildą. Ypač įsimintinas ir paradoksalus Bandinio meilės ryšys su meksikiete Kamila, temperamentinga jų istorija atskleista su puikia ironija ir psichologiniu įžvalgumu. Štai, ką apie šio autoriaus atradimo džiaugsmą rašo garsus JAV poetas bei rašytojas Charlesas Bukowskis: „Paskutinis puslapis buvo dar toli, o aš jau žinojau, kad radosi žmogus, kuris išplėtojo ypatingą rašymo būdą. Knyga vadinosi „Paklausk dulkių“, o ją parašė Johnas Fante. Jam buvo lemta paveikti viso mano gyvenimo kūrybą.“
John Fante. Paklausk dulkių
Sykį naktį sėdėjau ant lovos viešbučio kambaryj Banker hilo rajone, pačiame Los andželo vidury. tai buvo svarbi mano gyvenimo naktis, mat turėjau apsispręsti dėl viešbučio. arba susimoku, arba nešdinuosi lauk – taip buvo parašyta raštelyj, raštelyj, kurį po mano durimis pakišo šeimininkė. Sunkus klausimas, vertas ypatingo dėmesio. Išsprendžiau jį užgesindamas šviesą ir atsiguldamas į lovą.
Rytą nubudau, nusprendžiau, kad turėčiau daugiau mankštintis, ir išsyk kelis kartus atsilenkiau. Paskui stojausi valytis dantų, pajutau kraujo skonį, pamačiau rausvai nudažytą dantų šepetėlį, prisiminiau reklaminius skelbimus ir tariau sau – eisiu ir išgersiu kavos.
Nuėjau į restoraną, į kurį visada vaikščiodavau kaip į restoraną, atsisėdau ant kėdės prie ilgo bufeto ir užsisakiau kavos. Skoniu ji labai priminė kavą, bet nebuvo verta nė skatiko. Sėdėdamas surūkiau porą cigarečių, perskaičiau amerikos lygos bokso varžybų rezultatus, skrupulingai vengdamas nacionalinės lygos rezultatų, ir man buvo malonu sužinoti, kad Džo DiMagio, pirmaudamas amerikos beisbolo lygoje, tebegarsina Italijos žmones.
Didis smūgiuotojas, tas DiMagio. Išėjau iš restorano, atsistojau priešais įsivaizduojamą metiką ir uždirbau taškų išmušęs kamuoliuką už aikštės ribų. nužingsniavau gatve „Angel’s Flight“ funikulieriaus link, svarstydamas, ką man tądien veikti. o veikti nebuvo ką, ir aš nusprendžiau pasivaikščioti po miestą.
Nupėdinau Oliv gatve pro purviną pageltusį daugiabutį, kuris nuo praėjusios nakties rūko tebebuvo drėgnas it sugeriamasis popierius, ir pagalvojau apie savo draugus Etę ir Karlą – jie buvo iš Detroito ir ten gyveno. Prisiminiau, kaip vieną vakarą Karlas sudavė Etei, mat ji laukėsi kūdikio, o jis nenorėjo jo. Tačiau kūdikis gimė ir nieko čia nebepridursi. Prisiminiau jų buto vidų, ten tvyrantį pelių bei dulkių kvapą ir seną moterį, karštą popietę sėdinčią koridoriuje, seną moterį dailiomis kojomis. Ten dirbo liftininkas, palūžęs žmogus iš Milvokio, atrodydavo, kad jis nusišaipo iš tavęs kaskart, kai tik ištardavai reikiamo aukšto numerį, tarsi būtum elgęsis kaip paskutinis liurbis, rinkdamasis konkretų aukštą, tas liftininkas lifte visuomet turėdavo padėklą sumuštinių ir kokį nors bulvarinį žurnalą.
Paskui Oliv gatve pro žmogžudysčių istorijom prakvipusius namus nusileidau nuo kalvos, nužingsniavau Filharmonijos salės link ir prisiminiau, kaip čia lankiausi su Helena, – mudu klausėmės Dono kazokų choro, man jis įgriso ir mes susipešėme dėl to, prisiminiau, ką Helena tądien vilkėjo, – baltą suknelę, ir kaip man nutirpo strėnos, kai tą suknelę paliečiau. Ak, toji Helena – bet ji ne čia.
Atsidūriau Penktosios ir Oliv gatvių sankryžoje – ten nuo didžiulių tramvajų bildesio linko ausys ir degalais pradvisusiame ore, atrodė, liūdėjo palmės, juodas grindinys tebeblizgėjo nuo praėjusios nakties rūko.
Priešais „Baltimorės“ viešbutį nužingsniavau palei geltonų taksi eilę, visi jų vairuotojai snaudė, išskyrus vyruką prie pagrindinių durų, šie vaikinai ir jų informacijos klodai man kėlė nuostabą, aš prisiminiau, kaip mudviem su Rosu vienas jų pasakė mums rūpimą adresą, jis nepadoriai pašnairavo ir nuvežė mus ne kur kitur, o į Templ gatvę, ir ką gi mes pamatėme? Abi buvo baisiai nepatrauklios, Rosas mylėjosi, o aš sėdėjau svetainėje ir leidau gramofoną, jaučiausi išsigandęs ir vienišas.
Praėjau pro „Baltimorės“ durininką ir išsyk juo pasibjaurėjau – geltonos juostelės, šešių pėdų ūgis, o jau išdidumas. Prie šaligatvio privažiavo juodas automobilis ir iš jo išlipo vyriškis. Atrodė kaip turčius, paskui išlipo moteris, gražuolė, vilkinti sidabrinės lapės kailinius – ji nuplaukė it gulbė per šaligatvį ir pradingo už sukamųjų durų, o aš pamaniau, ak, brolau, kad man nors trupinėlį, kad nors dienelę ir naktelę kartu, ji tikra svajonė; aš nukulniavau toliau, o jos kvepalai liko pasklidę drėgname ryto ore.
Paskui ilgėliausiai stovėjau priešais pypkių krautuvę ir visas pasaulis aplink mane išblėso, regėjau tik vitriną, stypsojau ir rūkiau vieną pypkę po kitos, vaizdavausi esąs didis rašytojas – štai išlipu iš didžiulio juodo automobilio su prašmatnia itališka pypke iš erikos šaknies ir lazdele, ir ji šalia, toji dama su sidabrinės lapės kailiniais, ir velniškai manimi didžiuojasi. Mudu registruojamės svečių knygoje, paskui geriame kokteilius, truputį pašokame, dar išgeriame po kokteilį, aš pacituoju kelias eilutes sanskritiškai, ak, pasaulis toks nuostabus, mat į mane, didį autorių, kas dvi minutes vis dirsčioja viena žavinga būtybė, ir aš niekaip negaliu išsisukti, turiu pasirašyti jai ant meniu, ir sidabrinės lapės mergina baisiausiai pavydi.
Los Andžele, duok man dalelę savęs! Los Andžele, ateik pas mane, kaip aš pas tave atėjau, žengdamas per tavo gatves, puikusis mieste, aš tave šitaip pamilau, liūdna gėlele smėlyje, puikusis mieste.
Vieną dieną, kitą dieną ir dieną prieš tai – biblioteka su didžiais vyručiais lentynose, senis Dreizeris, senis Menkenas*, visi ten, ateidavau jų aplankyti, sveiks Dreizeri, sveiks Menkenai, sveiks, sveiks, čia yra vietos ir man, manoji raidė – B, B lentyna, aš arturas Bandinis, kelią arturui Bandiniui, palikit vietos jo knygai. Atsisėsdavau prie stalo ir įsižiūrėdavau ten, kur bus mano knyga, štai ten, prie Arnoldo Beneto, ne kažin kas iš to Arnoldo Beneto, bet aš ketinu, taip sakant, pakylėti B raidę, senis Arturas Bandinis, vienas iš šios kompanijos, kol prieina kokia mergina ir grožinės literatūros skyriuje pasklinda kvepalų aromatas, ir aukštakulnių kaukšėjimas sutrikdo mano šlovės monotoniją. Didi diena, didi svajonė!
Tačiau viešbučio šeimininkė, žilaplaukė šeimininkė, teberašė man raš te lius, ji buvo iš Bridžporto, Konektikuto, jos vyras pasimirė ir ji liko viena pasaulyj, moteriškė niekuo nepasitikėjo, negalėjo sau to leisti, kaip man pati pasakė, ir liepė susimokėti. Mano įsiskolinimas augo lyg valstybės skola, aš privalėjau susimokėti arba išsikraustyti, – viską iki paskutinio cento, penkias savaites vėluodamas, dvidešimt dolerių, o jei nesumokėsiu, ji pasiimsianti mano lagaminus, bet aš neturėjau nė vieno tikro lagamino, turėjau tik nedidelį lagaminėlį, kartoninį ir netgi be diržo, nes diržas ant mano pilvo prilaikė kelnes, tik anoks čia darbas, mat iš tų kelnių nedaug kas tebuvo likę.
– Ką tik gavau laišką iš savo agento, – pasakiau šeimininkei. – Mano agentas Niujorke. Jis rašo, kad jam pavyko dar kai ką iš mano kūrybos parduoti. Nerašo kam, bet sako, kad dar kai ką pardavė. Taigi nesirūpinkit, ponia Hargreivs, nesinervinkit. Po dienos kitos susimokėsiu.
Tačiau ji netikėjo tokiu melagiu kaip aš. Iš tikrųjų tai buvo ne melas, veikiau noras, tik ne melas, o gal net ir ne noras, galbūt tai buvo faktas, ir aš tai galėjau sužinoti tik sekdamas paštininką, įdėmiai sekdamas, patikrindamas paštą, kurį jis išdėlioja ant stalo vestibiulyje, ir tiesiai šviesiai paklausdamas, ar jis ką nors turįs Bandiniui. Tačiau per tame viešbutyje praleistą pusmetį man nebuvo reikalo klausti. Jis pamatydavo mane ateinant ir visada linktelėdavo arba papurtydavo galvą prieš man prasižiojant – tris milijonus kartų papurtė ir vieną kartą linktelėjo.
Sykį atėjo gražus laiškas. ak, aš gaudavau daugybę laiškų, bet tik šis buvo toks gražus, jis atėjo rytą – rašantysis pranešė man (buvo kalbama apie „Šunelio juoką“), kad perskaitė „Šunelio juoką“ ir šiuo kūriniu susižavėjo. Pone Bandini, buvo rašoma, jei esu kada nors sutikęs genijų, tai tas genijus jūs. Rašė Leonardas, puikus italų kritikas, nors niekas jo nežinojo kaip kritiko, tai tebuvo paprastas žmogelis iš Vakarų Virdžinijos, bet puikus žmogus – ir kritikas, – deja, jis numirė. Kai mano laiškas oro paštu pasiekė Vakarų Virdžiniją, tas žmogus jau buvo numiręs, ir jo sesuo grąžino man laišką. Ji taip pat parašė gražų laišką, pati buvo neprasta kritikė, pasak jos, Leonardas mirė nuo džiovos, bet iki gyvenimo galo jautėsi laimingas, prieš išmušant paskutiniajai atsisėdo lovoje ir parašė man apie „Šunelio juoką“: iš gyvenimo su svajone, bet kokia svarbia! Leonardas, dabar jau miręs, – tai šventasis padangėse, lygus tarp dvylikos apaštalų.
Visi viešbučio žmonės perskaitė „Šunelio juoką“, visi, – istoriją, nuo kurios mirštama verčiant puslapį, nors ji pasakojo ne apie šunį – tai buvo išmintinga istorija, įspūdinga poezija. Ir garsus redaktorius, ne kas kitas, o pats Dž. K. Hekmutas, suraitęs savo vardą lyg kinišką hieroglifą, laiške parašė: puiki istorija, man garbė ją paskelbti. Šią istoriją perskaitė ponia Hargreivs – ir nuo to laiko aš jos akyse tapau kitas žmogus. Ir pasilikau tame viešbutyj, manęs neišspyrė į šaltį – nors čia atmosfera dažnai smarkiai įkaisdavo, man pagelbėjo „Šunelio juokas“. 345-ojo kambario gyventoja, ponia Greindžer, krikščionė mokslininkė (nuostabių šlaunų, tik jau pavytusių, savininkė) iš Betl Kryko, Mičigano, sėdėdavo vestibiulyje laukdama mirties, o „Šunelio juokas“ grąžino ją į šį pasaulį, ir aš iš jos akių supratau, kad tai gerai, ir neklydau, bet vyliausi, jog ji pasiteiraus apie mano piniginę padėtį, paklaus, kaip gyvenu, o tada, maniausi, galėčiau paprašyti, kad ji skolon sumokėtų už tas penkias mano uždelstas savaites, bet nepaprašiau ir nuėjau šalin spragsėdamas pirštais iš pasipiktinimo.
Viešbutis vadinosi „Alta Loma“. Jis buvo pastatytas ant šlaito atvirkštine aukštų tvarka, jo viršūnė buvo sulig Banker Hilo rajono kalva ir pastatas leidosi palei ją žemyn, taigi pirmas aukštas atsidūrė gatvės lygyje, o dešimtas – dešimtimi aukštų žemiau. Jei gyvenai 862-ajame kambaryje, turėdavai lipti į liftą ir leistis aštuonis aukštus žemyn, o užsimanęs patekti į sandėlį, leisdavaisi ne žemyn, bet kildavai aukštyn – vienu aukštu aukščiau už pirmą aukštą.
Ak, ta meksikietukė! Visąlaik apie ją galvodavau, apie savo meksikietukę. Bet aš neturėjau meksikietukės, nors jų buvo pilnos gatvės, nuo jų liepsnojo Plaza bei kinų kvartalas ir, kaip man įprasta, jos buvo mano, štai toji ir štai ana, juk kurią nors dieną, kai gausiu dar vieną čekį, šitai taps tikrove. o kol kas – laisvė, aplink sukiojosi actekų princesės, majų princesės, peonų merginos – Didžiajame turguje, Dievo Motinos bažnyčioje, aš net nuėjau į mišias jomis pasigrožėti. Pasielgiau šventvagiškai, bet tai vis geriau, nei apskritai neiti į mišias, ir rašydamas motinai laišką į Koloradą turėjau progos nemeluoti. Miela mama, praėjusį sekmadienį buvau mišiose. Didžiajame turguje neva netyčiom užkliudydavau princeses. taigi gaudavau šansą jas užkalbinti, nusišypsodavau ir atsiprašydavau. o gražuolės labai nudžiugdavo, mat pasielgdavau kaip džentelmenas; tik paliesdavau jas ir nešdavausi prisiminimą apie tai į savo kambarį – ten anais svajonių ir godų laikais dulkėjo mano rašomoji mašinėlė ir savo urvelyje tupėjo peliukas Pedras, žvelgdamas į mane juodomis akutėmis.
Peliukas Pedras buvo geras peliūkštis, bet niekada neprijunko, nesileido lepinamas ir mokomas. Išvydau jį vos pirmąkart įžengęs į kambarį, tai nutiko tą smagią dieną, kai „Šunelio juokas“ tebebuvo paskelbtas tuometiniame rugpjūčio numeryje. Jau praėjo penki mėnesiai, tądien atvažiavau į miestą autobusu iš Kolorado su šimtu penkiasdešimt dolerių kišenėje ir dideliais planais galvoje. tomis dienomis buvau susikūręs savo filosofiją. Vienodai mylėjau ir žmones, ir žvėris, Pedras buvo ne išimtis, tačiau pabrango sūris, Pedras susikvietė visus draugus, jų prigužėjo pilnas kambarys, taigi turėjau liautis rodęs gerą širdį ir pradėjau šerti juos duona. o duonos jie nemėgo. Aš juo išlepinau ir jie pasklido visur šmirinėti, visi, išskyrus Pedrą – šis asketas pasitenkino grauždamas senos Gideono biblijos lapus.
Ak, ta pirmoji diena! Ponia Hargreivs atvėrė mano kambario duris, ir štai tau – raudonas kilimas ant grindų, ant sienų – paveikslai su anglijos provincijos peizažais, šalia dušas. Kambarys man teko šeštame aukšte, numeris 678, greta priekinės kalvos pusės, mano langas buvo viename lygyje su žaliu šlaitu ir man nereikėjo rakto, mat langas nuolatos būdavo praviras. Per šį langą pirmąsyk išvydau palmę, ne daugiau kaip už šešių pėdų ir, suprantama, pagalvojau apie Verbų sekmadienį**, Egiptą bei Kleopatrą, tačiau palmės šakos buvo pajuodavusios, nusėtos karbono monoksido dėmėmis – šis kilo iš trečiosios gatvės tunelio, pluta aptrauktas kamienas duso nuo dulkių bei smėlio iš Mohavio bei Santa anos dykumų.
Miela mama, rašydavau namo į Koloradą. Miela mama, reikalai aiškiai taisosi. Mieste apsilankė žinomas leidėjas, mudu kartu papietavome ir pasirašėme sutartį dėl kelių mano apsakymų, bet nevarginsiu tavęs pasakodamas visas smulkmenas, miela mama, nes žinau, kad tavęs nedomina rašymas, kaip, žinau, nedomina ir tėtės, bet iš rašymo radosi puiki sutartis, tiesa, ji neįsigalios dar du mėnesius. Todėl atsiųsk man dešimt dolerių, mama, atsiųsk penkis, miela mama, nes redaktorius (pasakyčiau jo vardą, bet žinau, kad tavęs tokie dalykai nedomina) pasišovęs įtraukti mane į didžiausią savo projektą, kokį tik yra rengęs.
Mielai mamai ir mielam Hekmutui, garsiajam redaktoriui, būdavo skirta dauguma mano laiškų, galima sakyti, visi mano laiškai. Senis Hekmutas, tas rūsčiaveidis su per vidurį perskirtais plaukais, garsusis hekmutas, apsiginklavęs it kardu rašikliu, ant mano sienos kabėjo jo nuotrauka papuošta panašiu į kiniškus rašmenis parašu. Sveiks Hekmutai, sakydavau, Jėzau, kaip einasi rašyti! Paskui stojo skurdžios dienos ir hekmutas gaudavo nuo manęs ilgus laiškus. Dieve, pone Hekmutai, man kažkas atsitiko – pradingo senas garas ir aš nebegaliu rašyti. Kaip manote, Hekmutai, gal tai dėl klimato? Prašom pasakyti savo nuomonę. Kaip manote, pone Hekmutai, ar aš rašau ne prasčiau už Folknerį? Prašom pasakyti savo nuomonę. Kaip manote, pone Hekmutai, ar dėl to gali būti kaltas seksas, nes, pone Hekmutai, nes, nes… ir aš jam viską išklojau. Papasakojau apie šviesiaplaukę, kurią sutikau parke. Papasakojau, ko griebiausi ir kaip šviesiaplaukė atsidavė. Visą istoriją apsakiau, bet tai buvo netiesa, tai buvo kvailas melas – nors bent šis tas buvo. Juk aš rašiau, palaikiau ryšį su didžiu žmogumi, ir jis man visada atsakydavo. na ir šaunus vyriokas! Atsakydavo tuoj pat, didis žmogus, atsiliepdavo, išgirdęs apie talentu apdovanoto kūrėjo sunkumus. niekas negaudavo tiek laiškų iš Hekmuto, niekas, tik aš, nešdavausi juos laukan, perskaitydavau ir išbučiuodavau. Stovėdavau priešais Hekmuto nuotrauką ir plūsdavau ašaromis, sakydamas jam, kad šįkart jis neprašovė, užtiko grynuolį, Bandinį, Arturą Bandinį, mane.
Skurdžios ryžto dienos. Štai kur tinkamas žodis – ryžtas. Arturas Bandinis priešais rašomąją mašinėlę ištisas dvi dienas iš eilės, pasiryžęs nutverti sėkmę, bet nepasisekė – ilgiausias karšto tvirto ryžto pliūpsnis gyvenime ir nė vienos tinkamos eilutės, tik du žodžiai, vis kartojami per visą puslapį, viršuje ir apačioje, palmės šakos, palmės šakos, palmės šakos, žūtbūtinis mano mūšis su palmės šakomis, ir palmė nugalėjo, štai siūbuoja po dangaus mėlyne, saldžiai girgžda po mėlynu dangum. Palmė nugalėjo po dviejų dienų kovos, aš išropojau pro langą ir atsisėdau medžio paunksmėj. Ėjo laikas – akimirka ar dvi, ir aš užmigau, o mažos rudos skruzdėlytės ūžavo tarp mano kojų plaukų.
* Henry Louis Mencken (1880 – 1956) – garsus JAV žurnalistas, prozininkas, kritikas, satyrikas, laisvamanis.
** angl. Palm Sunday – Palmių sekmadienis.
John Fante. Paklausk dulkių: romanas. Iš anglų k. vertė Saulius Repečka. K.: Kitos knygos, 2008.