„Paprastos beprotybės istorijos“ (Tales of Ordinary Madness, 1983) – pirmasis lietuvių kalba išleistas kultinio Amerikos rašytojo Charleso Bukowskio trumpų apsakymų rinkinys. Jame atsiskleidžia visas pamišėliškas, pribloškiantis, iš vėžių išmušantis literatūros chuligano Ch. Bukowskio talentas. Siurrealistinis Niujorko padugnių gyvenimo ir Edgaro Allano Poe poetinės beprotybės mišinys sprogsta neįtikėtina galia, skaitytojų galvose ištaškydamas visus griežtus etikos bei estetikos štampus.
***
leiskite man apie jį papasakot. vieną dieną siaubingai pagiringas iššliaužiau iš po apkloto ir bandžiau nuslinkt iki parduotuvės, nusipirkt ko nors ėst, susikimšt tą maistą ir eiti dirbt nekenčiamo darbo. taigi. stovėjau bakalėjos krautuvėj, kai pasirodė tas mažas šūdžius (ne jaunesnis už mane), tik galbūt labiau savimi patenkintas, kvailas ir nykus, pasikėlęs burundukas, pilna galva mėšlo. jo nedomino niekas, išskyrus tai, ką jis jaučia, mano ar sako... hienos ir burunduko mišrūnas. tipiškas slunkius. šliužas. jis vis sproginosi į mane. o tada ištarė:
EI!
priėjo ir dėbsojo toliau. EI! – pasakė. – EI! jo akys suapvalėjo, jis stovėjo ir sprogino apvalias akis į mane. jo akių dugnas buvo tarsi purvinas baseino dugnas – jokio atspindžio. turėjau vos keletą minučių, labai skubėjau. vakar nenuėjau į darbą ir jau gavau velnių – dievažin kelintą kartą – už itin dažnas pravaikštas. troškau nuo jo pasprukti, tačiau buvau per daug ligotas, kad pajėgčiau. jis buvo panašus į daugiabučio namo, kuriame gyvenau prieš keletą metų, valdytoją. vieną iš tų, neišvengiamai stypsančių koridoriuje trečią ryto, kai grįžti namo su nepažįstama moterim.
jis vis spoksojo, todėl pasakiau: AŠ TAVĘS NEPRISIMENU. ATLEISK, BET AŠ TAVĘS NEPRISIMENU. NESU TAM LABAI GABUS. o pats tuo metu pagalvojau: kodėl neini šalin? kodėl tau reikėjo čia atsirasti? tu man nepatinki.
AŠ BUVAU PAS TAVE, tarė jis. ŠTAI TEN, apsisuko ir parodė į pietryčius, kur niekada negyvenau. dirbau, bet negyvenau. nuostabu, pamaniau, jis psichas. aš jo nepažįstu. niekada nepažinojau. esu laisvas. galiu jį pasiųsti po velnių.
ATLEISK, pasakiau, BET SUKLYDAI, AŠ TAVĘS NEPAŽĮSTU. NIEKADA TEN NEGYVENAU. ATLEISK, SENI.
ir ėmiau stumti savo vežimėlį į priekį.
NA, GAL IR NE TEN. BET AŠ TAVE PAŽĮSTU. TAI BUVO KAMBARYS NAMO GALE, GYVENAI KAMBARY NAMO GALE, ANTRAM AUKŠTE. PRIEŠ KOKIUS METUS.
ATLEISK, tariau, BET AŠ PER DAUG GERIU. PAMIRŠTU ŽMONES. KAŽKADA TIKRAI GYVENAU KAMBARYJE NAMO GALE, ANTRAME AUKŠTE, BET TAI BUVO PRIEŠ PENKERIUS METUS. KLAUSYK, TU KAŽKĄ PAINIOJI. O AŠ TIKRAI SKUBU. MAN REIKIA EITI, TUOJ PAVĖLUOSIU.
ir nusistūmiau vežimėlį mėsos skyriaus link.
jis nurisnojo iš paskos.
TU JUK BUKOVSKIS, AR NE?
TAIP.
AŠ TEN BUVAU. TU TIESIOG NEATSIMENI. GĖREI TADA.
KAS TAVE ATSIVEDĖ, VELNIAI RAUTŲ?
NIEKAS. PATS ATĖJAU. PARAŠIAU APIE TAVE EILĖRAŠTĮ. TU NEPRISIMENI. BET JIS TAU NEPATIKO.
HM, pasakiau.
KARTĄ PASKYRIAU EILĖRAŠTĮ TAM TIPUI, PARAŠIUSIAM „VYRĄ AUKSINE RANKA“. KUO JIS VARDU?
OLGRENAS. NELSONAS OLGRENAS, atsakiau.
AHA, atsiliepė jis. PARAŠIAU APIE JĮ EILĖRAŠTĮ. NUSIUNČIAU Į VIENĄ ŽURNALĄ. REDAKTORIUS PASIŪLĖ MAN NUSIŲSTI EILĖRAŠTĮ OLGRENUI. OLGRENAS MAN ATSAKĖ, BRŪKŠTELĖJO LAIŠKELĮ ANT LENKTYNIŲ PROGRAMĖLĖS. „TAI MANO GYVENIMAS“, – PARAŠĖ JIS MAN.
NUOSTABU, atsakiau, O KUO TU VARDU?
NESVARBU. MANO VARDAS LEGIONAS.
LABAI JUOKINGA, nusišypsojau. tursenome toliau. sustojome. pasiėmiau nuo lentynos faršo pakuotę. ir nusprendžiau jo atsikratyti. įbrukau jam į delną faršo pakuotę, paspaudžiau ranką kartu su faršu ir pasakiau: NA KĄ, SMAGU BUVO PASIMATYT, SENI, BET, ŽINAI, MAN JAU REIKIA EITI.
o tada įjungiau trečią bėgį ir nusistūmiau vežimėlį toliau, į duonos skyrių. tipas neatstojo.
VIS DAR DIRBI PAŠTE? paklausė, tursendamas šalia.
DEJA, TAIP.
TAU REIKĖTŲ IŠ TEN IŠEIT. SIAUBINGA VIETA. BLOGIAU NEBŪNA.
TAIP IR YRA. BET, SUPRANTI, AŠ JUK NIEKO NEMOKU DARYT, NIEKADA SPECIALIAI NIEKO NESIMOKIAU.
TU JUK DIDIS POETAS, SENI.
DIDIEJI POETAI MIRŠTA GARUOJANČIUOSE ŠŪDO KATILUOSE.
TAVE JUK PRIPAŽINO VISI TIE KAIRIEJI. NEGI JIE TAU NIEKUO NEGALI PADĖT?
kairieji? bičas aiškiai pamišęs. tursenome toliau.
TAIP, AŠ PRIPAŽINTAS. TARP DRAUGELIŲ PAŠTE. ESU PLAČIAI ŽINOMAS LATRAS IR LOŠĖJAS.
O GAL GALI GAUT KOKIĄ STIPENDIJĄ AR SUBSIDIJĄ?
JAU BANDŽIAU PERNAI. HUMANITARINIŲ MOKSLŲ. GAVAU STANDARTINĮ NEIGIAMĄ ATSAKYMĄ.
BET ŠITOJ ŠALY KIEKVIENAS MULKIS GYVENA IŠ SUBSIDIJŲ.
PAGALIAU PASAKEI KAŽKĄ PROTINGO.
O TU UNIVERSITETUOSE NESKAITAI?
STENGIUOSI TO NEDARYT. LAIKAU TAI PROSTITUCIJA. JIE VISI TIK IR NORI...
jis neleido man pabaigt. GINSBERGAS, tarė, GINSBERGAS SKAITO UNIVERSITETUOSE. IR KRILIS, IR OLSONAS, IR DANKANAS, IR...
ŽINAU.
ištiesiau ranką ir pasiėmiau duonos.
YRA PAČIŲ ĮVAIRIAUSIŲ PROSTITUCIJOS BŪDŲ, tarė jis.
dabar jis pradeda giliaminčius paistalus. dieve. puoliau į daržovių skyrių.
KLAUSYK, GAL KADA SUSITINKAM?
NETURIU LAIKO. NĖ VIENOS LAISVOS MINUTĖS.
jis susirado kartoninę degtukų dėžutę. ŠTAI, UŽRAŠYK SAVO ADRESĄ.
jėzau, pamaniau, ir kaip čia neįžeist žmonių jausmų? užrašiau jam adresą.
O TELEFONĄ? paklausė jis. ŽINOTUM, KADA RUOŠIUOSI UŽSUKT.
NE, TELEFONO NĖRA, pasakiau, atiduodamas jam dėžutę.
O KADA GERIAUSIA UŽSUKT?
JEI JAU SUSIRUOŠI, TAI ATEIK KOKĮ PENKTADIENIO VAKARĄ, PO DEŠIMTOS.
ATSINEŠIU ALAUS. IR DAR MAN TEKS ATSIVESTI ŽMONĄ. MES VEDĘ JAU DVIDEŠIMT SEPTYNERIUS METUS.
SIAUBAS, pasakiau.
O NE, TAI VIENINTELIS BŪDAS.
IŠ KUR ŽINAI? JUK KITŲ BŪDŲ NEBANDEI. VEDYBOS PAŠALINA PAVYDULIAVIMĄ IR VAIDUS. TAU REIKTŲ PABANDYT.
NEPAŠALINA, TIK SUSTIPRINA. JAU BANDŽIAU.
O TAIP, PRISIMINIAU. SKAIČIAU VIENAM IŠ TAVO EILĖRAŠČIŲ. TURTINGA MOTERIS.
pasiekėm daržoves. šaldytas.
KETVIRTAM DEŠIMTMETY TRYNIAUSI VILIDŽE. PAŽINOJAU BODENHAIMĄ. SIAUBINGA. JĮ NUŽUDĖ. GULĖJO TAMSIAM SKERSGATVY. NUDĖTAS DĖL KAŽKOKIOS KEKŠĖS. KAIP TIK TADA BUVAU VILIDŽE. PRIKLAUSIAU BOHEMAI. NESU BITNIKAS. AR HIPIS. SKAITAI „LAISVĄJĄ SPAUDĄ“?
KARTAIS.
BAISU.
jis turėjo omenyje, kad hipiai – baisūs. pradėjo sentimentalius giliaminčius paistalus.
AŠ TAPAU. PARDAVIAU PAVEIKSLĄ SAVO PSICHIATRUI. UŽ TRIS ŠIMTUS DVIDEŠIMT. VISI PSICHIATRAI – LIGONIAI, SUNKŪS LIGONIAI.
dar viena gili 1933 metų lygio mintis.
PRISIMENI, BUVAI PARAŠĘS EILĖRAŠTĮ APIE TAI, KAIP EINI Į PLIAŽĄ, NUSILEIDI NUO SKARDŽIO ANT SMĖLIO IR MATAI TEN ĮSIMYLĖJĖLIUS, O PATS ESI VISIŠKAI VIENIŠAS IR NORI KUO GREIČIAU IŠ TEN IŠEIT, IR IŠEINI TAIP GREIT, KAD PALIEKI APAČIOJE BATUS. TAI BUVO PUIKUS EILĖRAŠ- TIS APIE VIENATVĘ.
tai buvo eilėraštis apie tai, kaip SUNKU pabūti VIENAM, tačiau jam to nesakiau.
pasiėmiau šaldytų bulvyčių pakuotę ir patraukiau prie kasos. jis trepseno iš paskos.
DIRBU VITRINŲ PUOŠĖJU PREKYBOS CENTRUOSE. ŠIMTAS PENKIASDEŠIMT KETURI DOLERIAI PER SAVAITĘ. Į KONTORĄ VAIKŠTAU TIK VIENĄKART PER SAVAITĘ. DIRBU NUO VIENUOLIKOS IKI KETURIŲ.
O DABAR DIRBI?
TAIP, PUOŠIU ČIA VITRINAS. GAILA, NETURIU ČIA JOKIOS ĮTAKOS. ĮTAISYČIAU TAVE.
kasininkas ėmė skaičiuoti pirkinius.
EI! ėmė klykti mano naujasis draugas. NEIMKIT IŠ JO PINIGŲ UŽ PIRKINIUS! JIS POETAS!
kasininkas buvo šaunus vaikinas. nutylėjo. skaičiavo toliau.
mano draugužis vėl sukliko: EI! JIS DIDIS POETAS! NEIMKIT IŠ JO PINIGŲ!
JIS MĖGSTA MALT LIEŽUVIU, pasakiau kasininkui.
kasininkas buvo šaunuolis. užmokėjau ir pasiėmiau maišelį.
KLAUSYK, MAN REIKIA EITI, pasakiau savo draugužiui.
jis kažkodėl negalėjo išeit iš parduotuvės. baiminosi. nenorėjo prarast gero darbo. nuostabu. buvo labai gera matyt jį stovintį prie kasos, o ne tursenantį šalia.
PASIMATYSIM, tarė jis.
pamojavau jam ranka su maišeliu. lauke stovėjo automobiliai ir vaikščiojo žmonės. niekas iš jų neskaitė poezijos, nekalbėjo apie poeziją ir poezijos nerašė. nors kartą minia man pasirodė pakenčiama. nuėjau prie automobilio, sumečiau į jį pirkinius, įlipau ir trupučiuką pasėdėjau. iš šalia esančio automobilio išlipo moteris, jos sijonas užsiplėšė ir akimirką pamačiau baltus kojų ruoželius virš kojinių. vienas iš didingiausių meno kūrinių pasaulyje: moteris gražiomis kojomis, lipanti iš automobilio. ji išsitiesė ir sijonas išsilygino. vieną mirksnį ji man šypsojosi, o tada apsisuko ir siūbuodama, vinguriuodama nuplevėsavo parduotuvės link. užvedžiau automobilį ir atbulomis išvažiavau iš aikštelės. jau beveik užmiršau savo draugužį. tačiau jis manęs nepamirš. šiandien vakare pasakys:
MIELOJI, ATSPĖK, KĄ ŠIANDIEN SUTIKAU PARDUOTUVĖJ? JIS NĖ KIEK NEPASIKEITĖ, GAL TIK NE TOKS IŠPURTĘS. IR DAR ATSIAUGINO BARZDELĘ.
KĄ SUTIKAI?
ČARLZĄ BUKOVSKĮ.
KAS JIS TOKS?
POETAS. DEJA, SUPRASTĖJO. NEBERAŠO TAIP GERAI, KAIP ANKSČIAU. BET YRA PARAŠĘS PUIKIŲ DALYKŲ. EILĖ- RAŠČIŲ APIE VIENATVĘ. JIS TIKRAI LABAI VIENIŠAS VYRUKAS, TIK PATS APIE TAI NEŽINO. PENKTADIENĮ VAKARE MES JĮ APLANKYSIM.
AŠ NETURIU KUO APSIRENGTI.
JAM TAS PATS. JIS MOTERŲ NEMĖGSTA.
NEMĖGSTA MOTERŲ?
AHA. PATS MAN SAKĖ.
KLAUSYK, GUSTAVAI, PASKUTINIS POETAS, PAS KURĮ LANKĖMĖS, BUVO SIAUBINGAS. NĖ VALANDOS TEN NEPRALEIDOM, O JIS PRISIGĖRĖ, ĖMĖ PO KAMBARĮ MĖTYTI BUTELIUS IR KEIKTIS.
TAI IR BUVO BUKOVSKIS. TIK JIS MŪSŲ NEATSIMENA.
NIEKO NUOSTABAUS. BET JIS LABAI VIENIŠAS. MUMS DERĖTŲ JĮ APLANKYTI.
GERAI, GUSTAVAI, JEI JAU TAIP MANAI.
AČIŪ, MYLIMOJI.
na, ar nesigailit, kad nesat Čarlzas Bukovskis? aš ir tapyti moku. kilnoju sunkumus. o mano mažylė laiko mane Dievu.
tiesa, kartais ne viskas taip gerai.
Charles Bukowski. Paprastos beprotybės istorijos. Iš anglų k. vertė Marius Burokas. Kitos knygos, 2011.