Išspausdinęs periodikoje pluoštą savo naujoviškų eilėraščių, K. Binkis žvalgėsi bendraminčių Lietuvoje, kad galėtų bendromis jėgomis išjudinti iš sustingimo ir inercijos lietuvių literatūrinį ir kultūrinį gyvenimą, sudaryti palankesnę dirvą „naujų kelių ieško­jimui“, apie kurį jis buvo užsiminęs „Vainikuose“. Kiekvieną kartą parvažiavęs iš Vokietijos, o dabar ilgesnį laiką būdamas Lietuvoje, susitikęs savo plunksnos brolius, su užsidegimu kalbėdavo apie naujoves Vokietijos literatūros ir meno pasaulyje, propaguodamas ekspresionizmo principus ir karštai ginčydamasis su oponentais. Daugelis to meto tiek vyresniosios, tiek ir jaunesniosios kartos ra­šytojų buvo skeptiškai nusiteikę prieš triukšmingų, nepripažįstan­čių estetinių taisyklių avangardistų programas. Palikęs vyresniuo­sius rašytojus ramybėje („Aš jau prižadu ir su Tavim apie ekspresionizmą nebesiginčyti“ (1), – savo laiške L. Girai pasižada K. Binkis), jis savo dėmesį atkreipė į du jaunus literatus, kurie jau patys nedrąsiai žengė pirmuosius žingsnius avangardinio meno link. Vienas jų buvo K. Binkiui gerai pažįstamas iš prieškario Vilniaus Juozas Petrėnas, tuo metu dirbęs „Kario“ redakcijoje, ir Saliamonas Šmerauskas (vėliau K. Binkio pakrikštytas Saliu Šemeriu), kuris, dirbdamas „Lietuvos“ dienraštyje, rūpinosi jo literatūriniu priedu „Sekmoji diena“. Šiame leidinyje S. Šemerys jau buvo paskelbęs vieną kitą straipsnį apie ekspresionizmą ir keletą savo naujoviškų poetinių bandymų. Šie imlūs naujovėms literatai entuziastingai pri­tarė K. Binkio idėjai suburti kuo daugiau jaunų jėgų ir imtis drąsių žygių prieš provincialų, sumiesčionėjusį Lietuvos literatūrinį ir kul­tūrinį gyvenimą, išjudinti, atnaujinti ir praturtinti jį naujo, veržlaus ir audringo avangardinio meno pasiekimais.

      Jau pradedant 1921 m. vasarą (2) retkarčiais, o nuo 1922 m. rudens kone reguliariai dažniausiai K. Binkio bute, o kai kada jaukioje J. Petrėno mansardoje ar net kavinėje prie kavos puoduko (kartais ir prie buteliuko) rinkdavosi jauni rašytojai padiskutuoti, pasida­lyti savo mintimis naujų meno krypčių ir savo kūrybos klausimais (3). Pradžioje susirinkdavo tik nedidelis bendraminčių būrelis: be pa­ties K. Binkio, dalyvaudavo J. Petrėnas – P. Tarulis, S. Šemerys, J. Žlabys, A. Rimydis, P. Janeliūnas, A. Šimėnas. Kiek vėliau prie jų prisijungė T. Tilvytis, J. Balčiūnas-Švaistas, J. Tysliava, P. Morkus (4). Kadangi susirinkimai paprastai vykdavo pirmadieniais, tai jų daly­viai, norėdami išsiskirti iš kitų estetizuojančių Kauno poniučių sa­lonų, save ėmė vadinti liaudišku barbarizmu – paldieninkais (o kai kas įprastu savo tarmėje – paldienikais, ar net padielnikais). Šių literatų sueigų iniciatorius ir jų veiklos organizatorius buvo pats šeimininkas K. Binkis (turėdamas 29 metus jis buvo pats vyriausias tarp paldieninkų, kiti – jaunesni, o pats jauniausias iš jų buvo A. Rimydis, kuriam tebuvo tik 18 m.). K. Binkio pasiūlymu tarpusavyje paldieninkai turėjo vadintis broliais (tik ne visiems tai buvo priim­tina), o patys paldieninkai į savo vadą kreipdavosi pagarbiu Ma­estro vardu. Brolių paldieninkų susiėjimai buvo tarsi savotiškas bendraminčių klubas ar net literatūrinis salonas, nors jis ir neturėjo oficialaus pavadinimo ir neišvystė tokios plačios veiklos, kaip kad, pavyzdžiui, vokiečių rašytojų klubai (5).

     Apie K. Binkio įkurtą literatūrinį saloną greitai pasklido kalbos Kauno visuomenėje ir sukėlė daugelio menininkų susidomėjimą. Todėl brolių „paldieninkų“ sueigose svečių teisėmis yra dažniau ar rečiau dalyvavę kai kurie prijaučiantys avangardistiniams ieško­jimams, o kiti tik iš smalsumo rašytojai B. Melngailis, F. Kirša, A. Gricius, P. Vaičiūnas, režisierius B. Dauguvietis, dailininkas Ad. Galdikas, architektas ir dailininkas V. Dubeneckis, kompozito­rius J. Gruodis, kai kurie aktoriai.

     K. Binkiui seniai nedavė ramybės mintis įkurti literatūrinį žur­nalą, kuris, kaip kad vokiečių žurnalai „Veikimas“ („Die Aktion“) arba „Audra“ („Der Sturm“), būtų avangardinio meno tribūna. 1920 m. rudenį susitikęs su J. Petrėnu Vilniuje ir su šia savo idėja jį supažindinęs, susilaukė jo entuziastingo pritarimo. Sėdėdami Ge­dimino kalno papėdėje, jie buvo nutarę būsimą žurnalą pavadinti „Geležiniu vilku“ (6). Tačiau gen. L. Želigovskiui užgrobus Vilnių, prasidėjus atkaklioms lietuvių kovoms su lenkais, literatūrinio žur­nalo steigimo idėja liko neįgyvendinta.

     Dar 1921 m. pabaigoje susitikęs savo pirmuosius paldieninkus J. Petrėną ir S. Šemerį, K. Binkis vėl iškėlė literatūrinio žurnalo klausimą. Abudu bičiuliai pritarė, jog reikia kuo greičiau įkurti modernų žurnalą. Didžiausiu entuziastu ir K. Binkio pagalbininku tapo J. Petrėnas. Tik juodu ilgai ginčijosi dėl būsimo žurnalo pava­dinimo. Po ilgų diskusijų buvo nutarta žurnalą pavadinti „Keturiais vėjais“ (7).

     Sunku pasakyti, kodėl K. Binkiui patiko toks pavadinimas, ir iš kur jį ištraukė. Kai kas linkęs manyti, jog „Keturių vėjų“ vardą poetas buvo paėmęs iš savo mėgstamo vokiečių rašytojo G. Kellermanno romano „Lapkričio devintoji“, kur vaizduojamos aršios vo­kiečių ir prancūzų kovos dėl „Keturių vėjų“ aukštumos (8). Tačiau J. Petrėnas teigia, kad šį pavadinimą poetas paėmė iš Šventojo raš­to, kur kalbama apie paskutinę teismo dieną. Po ilgų ginčų K. Bin­kis metęs J. Petrėnui tokį argumentą: „Atsimink, net Šventame raš­te pasakyta: „Ir ateis laikas, ir pakils keturi vėjai ir pradės pūsti iš visų keturių pusių“ (9).

     K. Binkis, J. Petrėno padedamas, entuziastingai imasi organi­zuoti naują žurnalą, kuris turėjo sukelti visus „keturis vėjus“, kad jie supurtytų, išjudintų apsnūdusį literatūrinį ir kultūrinį Lietuvos gyvenimą. Tačiau didelius šių entuziastų užmojus pristabdė lėšos, kurių nė vienas tuo tarpu nepajėgė sukrapštyti. Teko apsiriboti kuk­liu 8-ių puslapių vienkartiniu leidiniu, pavadintu „Keturių vėjų pranašas“ (10). Kad būtų iškilmingiau, kad didesnį įspūdį sudarytų visuomenei, šis savotiškas „Keturių vėjų“ kvieslys, papuoštas ne itin pasisekusiais Ad. Galdiko raižiniais, buvo išleistas 1922 m. va­sario 16 dieną. Pagrindinę „Keturių vėjų pranašo“ medžiagą patei­kė ir ją suredagavo pats K. Binkis. Leidinys pradedamas jo eilėraš­čiu „Salem Aleikum!“ ir „Keturių vėjų“ kurijos deklaracija (parašyta to paties redaktoriaus), kurioje ekstravagantiškai skelbiama: „Mes jauni iškeltagalviai, nenuoramos ir vėjavaikiai, einame į gyvenimą Naujojo Meno vėliava nešini“ (11). Tiek eilėraštyje, tiek ir manifeste kreipiamasi į jaunos dvasios žmones, kad jie įsijungtų į naujo gyvenimo ir naujo meno kūrėjų gretas. Be minėtų agitacinių tekstų, K. Binkis šiame leidinyje paskelbė dar keletą savo eilėraščių („Gatvės iššiepė iškabas...“, „Vasaris vėjas“, „Fonografas Laisvės Alė­joj“, „Vyriausis motyvas“), kuriuose išjuokė parazitinį miesčionių gyvenimo būdą, pasmerkė jų siaurą ir niekingą pasaulėlį ir priešin­damas jiems jaunatvišką ryžtą. Leidinyje buvo išspausdintas ašt­rus paties redaktoriaus publicistinis straipsnis, kuriame su karčia ironija nuvainikuojamas Lietuvos nepriklausomybės fetišas ir at­skleidžiamos skaudžios visuomenės kultūrinio ir dvasinio gyveni­mo žaizdos.

     Be K. Binkio tekstų, „Keturių vėjų pranaše“ buvo išspausdinta pora S. Semerio ir P. Tarulio prozos vaizdelių, Juozo Butkaus „Rubajatai“ ir dar pora išverstų R. Rolland'o ir A. Remizovo straipsnelių.

     „Keturių vėjų pranašo“ pasirodymas, sukėlęs daug triukšmo ir prieštaringų visuomenės vertinimų, suintrigavo akademinį jauni­mą. Studentai pasikvietė K. Binkį į universitetą. Spaudoje iš anksto buvo išreklamuota jo paskaita: „Aktyvios dvasios menas (apie eks­presionizmą literatūroj)“. Skaitys poetas Kazys Binkis (12). Sausakim­šoje didžiojoje neseniai atidaryto universiteto salėje poetas kalbėjo apie avangardinio meno ištakas, remdamasis konkrečiais pavyz­džiais nušvietė ekspresionizmo atsiradimą bei jo esminius bruožus. Po paskaitos prelegentas atsakė į jam pateiktus klausimus. K. Bin­kio paskaita susilaukė nemaža atsiliepimų to meto spaudoje.

     Artimiausias K. Binkio tikslas buvo pasiektas: „Keturių vėjų pranašas“, jo vieša paskaita – tai buvo pirmasis avangardistinių idėjų pristatymas visuomenei, sukėlęs didžiulį nors ir nevienareikš­mį susidomėjimą, suintrigavęs visos Lietuvos meno žmones. Visi nekantriai laukė konkrečių naujo meno šauklių darbų, naujų kūrinių.

     Dabar K. Binkis kėlė sau uždavinį, kuo greičiau išleisti „Keturių vėjų“ žurnalą ir suburti jo bendradarbius. Todėl nedelsdamas poe­tas pateikė Kauno miesto viršininkui pareiškimą, prašydamas duo­ti jam leidimą nuo 1922 m. balandžio 1 d. „leisti mėnesinį meno ir kultūros žurnalą vardu „Keturi vėjai“ (13). Gavęs leidimą, K. Binkis dėjo nemaža pastangų išspręsti lėšų klausimą, bet nepavyko jų gauti. Žurnalo leidimas buvo atidėtas vėlesniam laikui.

     Tuo tarpu „paldieninkų“ susirinkimai vyko bemaž reguliariai. Jie vykdavo nustatyta tvarka. Rinkdavosi pirmiausia nuolatiniai, tikrieji „broliai paldieninkai“, o visi kiti galėjo atvykti į susirinkimą tik pakviesti svečių teisėmis. Suėję j K. Binkio svetainę, broliai su­sėsdavo prie ovalinio stalo. Buvo laikomasi tam tikro ritualo. Kuris nors iš brolių ar pakviestų svečių, iš anksto įspėtas, turėdavo atsinešęs savo kūrybos (nesvarbu, kokio žanro), ir ją turėdavo garsiai perskaityti. Po to prasidėdavo kūrinio svarstymas, pasisakymai, o kai kada ir gana plačios diskusijos. Bet pirmiausia kalbėti teisę turėjo pagal amžių vyriausieji, o po to jau galėdavo pasisakyti ir jauniausieji dalyviai (14). Kiekvienas kūrinys būdavo išsamiai nagrinė­jamas, vertinamas reikliai, bet geranoriškai. Apibendrinamąjį žodį visada paskutinis tardavo pats K. Binkis. Jis visuomet ne tik daly­kiškai, įžvalgiai pasisakydavo dėl aptariamojo kūrinio, bet duoda­vo nemaža jo autoriui patarimų, pateikdavo konkrečių savų ir sve­timų autorių arba net tautosakos pavyzdžių (pvz.: kalbant apie metaforas, aliteracijas ir kt.). Kaip prisimena J. Žlabys, tokiose paldieninkų sueigose „buvo skaitoma ne tik kiekvieno brolio kūryba, bet ir svetima kūryba, kaip lietuvių, taip ir svetimų autorių“ (15). At­skirais atvejais tiek lietuvių, tiek ir užsienio autorių kūriniai būda­vo nagrinėjami vienu kuriuo aspektu: „Tai galėjo būti pati kūrinio kompozicija, stilius, figūros, tačiau labai daug dėmesio buvo krei­piama į pačią faktūrą“ (16) [t. y. į žodžio medžiagą – A.J.].

     K. Binkis įvairiais keliais gaudavo naujosios rusų poezijos kny­gų. Nemaža jų iš Maskvos buvo parsivežęs aktorius St. Pilka. Per pažįstamus apie tai sužinojęs, poetas paprašęs jų paskolinti (17). K. Bin­kis ypač mėgo V. Majakovskį. Iš vieno inžinieriaus gavęs knygą „Все сочиненное Владимиром Маяковским“, pats su užsidegimu ci­tavo jo atskirus eilėraščius ir kitiems rekomendavo pasiskaityti (18). „Paldieninkų“ susirinkimuose dažnai skambėdavo šio žymiausio rusų futuristo vardas. Brolių sueigos prasidėdavo ir baigdavosi V. Majakovskio „Įsakymu meno armijai“ (19). K. Binkis ypač pakiliai skaitydavo ir net atmintinai cituodavo ištraukas ne tik iš „Įsakymo meno armijai“, bet ir „Kairiojo maršo“, „Debesio su kelnėmis“ (20). Jis mėgo deklamuoti ir kitų futuristų – N. Asejevo, B. Pasternako, I. Severianino – eilėraščius (21). Beje, pats rusų poetas I. Severianinas 1921 m. viešėjo Kaune ir K.Binkio bute susirinkusiems rašytojams skaitė savo „poezas“ (22).

     Iš Vokietijos K. Binkis buvo parsivežęs nemaža vokiečių eks­presionistų antologijų, lyrikos rinkinių, įvairių žurnalų. „Paldieninkų“ sueigose jis „su dideliu entuziazmu kalbėjo apie vokiečių poetus: Johanną R. Becherį, Iwaną Gollą, Gotfriedą Benną, Jakobą van Hoddį, Elzą Lasker-Schūler ir kt. Deklamuodavo ir versdavo jų kūrinius“, – prisimindamas tuos laikus, rašė S. Šemerys (23). Ypač K. Binkis mėgo cituoti ironiškas Iwano Gollo ir Ludwigo Rubinerio autobiografijas bei jų eilėraščius iš populiarios Kurto Pinthuso iš­leistos antologijos „Žmonijos sambrėška“. Šią antologiją jis vėliau padovanojo S. Šemeriui su užrašu „Pirmam lietuvių ekspresionis­tui“ (24). Literatūriniai broliai buvo supažindinti su K. Edschmido, T. Daublerio manifestais, F. Werfelio, K. Heynicke's (25) ir kitų vokiečių ekspresionistų kūryba. „Paldieninkų“ posėdžiuose buvo skaito­mi ir nagrinėjami daugelio Europos šalių avangardistų kūriniai. Savo straipsnyje „Mes ir jūs“ lenkų laikraščiui „Wiadomošci literackie“ 1934 m. K. Binkis rašė, kad „Keturių vėjų“ laiku Tuwimo, Slonimskio, Lechono poezija brolijos pirmadieniuose ne mažiau bu­vo džiaugiamasi, kaip Majakovskio, Jesenino, VVerfelio, Edschmi­do, Julės Romain'o ir kitų naujosios epochos reprezentantų vei­kalais“ (26).

     K. Binkis iš Vokietijos buvo atsivežęs nemažą glėbį atskirų vo­kiečių ekspresionistų žurnalų, pavyzdžiui, „Veikimas“ (Die Aktion“), „Audra“ („Der Sturm“), „Skerspjūvis“ („Der Querschitt“), „Baltieji lapai“ („Die weissen Blatter“) numerių (27), kiti brolijos nariai kas kur nugavęs atsinešdavo rusų futuristų žurnalą „Kairysis fron­tas“ („Левый фронт“, sutrumpintai „Леф“), lenkų avangardistų „Ieš­mas“ („Zwrotnica“), prancūzų „Naujoji dvasia“ („L'esprit nouveau“) ir kitokių avangardistinių leidinių, kuriais tarpusavyje keitėsi, skaitė ir aptarinėjo. Pasak J. Žlabio, „tarp brolių buvo gana „liežuvingų“, kurie puikiai sekė visos Europos literatūrą“ (28).

     Literatūrinių sueigų metu K. Binkio pastangomis broliai „paldieninkai“ buvo supažindinti su vokiečių ekspresionistų, rusų ir lenkų futuristų bei kitų šalių avangardistų estetikos principais, žymiausių tų krypčių atstovų kūryba, jų novatoriškomis ypatybėmis. Tad „paldieninkų“ susirinkimai dažnai tapdavo rimta literatūros studija, kurios metu jaunieji plunksnos broliai ne tik plėtė savo literatūrinį akiratį, atidžiai sekė to meto Europos meno pulsą, bet ir gilinosi į kūrybinių ieškojimų laboratorijos paslaptis. „Tai buvo universali literatūros mokykla, – rašė savo autobiografijoje vienas jauniausių tų užsiėmimų dalyvių A. Rimydis. – Buvo išgvildentos visos literatūros kryptys, per aštraus kriterijaus mikroskopą išstu­dijuotos formos ir stiliai; drąsiai buvo daromi eksperimentai“ (29).

     Šviesdamas ir mokydamas savo brolius „paldieninkus“, K. Bin­kis puikiai suprato, jog kolektyvinis rašytojų ir jų kūrinių nagrinė­jimas praplečia klausytojų akiratį, duoda bendras gaires geriau su­vokti vieną ar kitą literatūros reiškinį ar patį kūrinį. Tačiau ryždamasis sunkiam rašytojo darbui, kiekvienas privalo rengtis in­dividualiai: kuo daugiau skaityti žymiausių „epochos reprezentan­tų“ knygų ir studijuoti teorinę literatūrą, kuri padėtų perprasti kū­rybinio meistriškumo bei originalumo paslaptis. Todėl savo jauniesiems broliams jis patardavo ne tik perskaityti VI. Majakovskio „Как делать стихи“, bet jo teiginius gerai įsidėti sau į galvą („išmokti juos kaip poterius“ (30). Dargi pirmą kartą pasirodžiusiam „paldieninkų“ susirinkime J. Žlabiui, K. Binkis kartu su A. Bloko ir K. Heynicke's eilėraščiais įteikė rusų formalinės mokyklos kalbi­ninkų R. Jakobsono ir A. Vinogradovo veikalus apie literatūros kalbą (31). Be to, brolijos pokalbiuose ne kartą buvo prisimenama liau­dies kūryba – dainos, mįslės, patarlės. K. Binkis ypač vertino sa­tyrines liaudies dainas ir mįsles dėl jų šmaikštaus sąmojo, vaizdų netikėtumo, formos grakštumo, žodžio skambumo. Todėl ir jau­nuosius bičiulius jis skatino mokytis iš tautosakos ir iš gyvosios žmonių kalbos žodžio ekonomiškumo, vaizdingumo ir ekspresyvumo (32).

     „Paldieninkų“ vadas K. Binkis, skatindamas savo jaunesniuo­sius brolius gerai pažinti tiek savąją, tiek ir kitų kraštų naujausią literatūrą, kartu įspėdamas juos, kad neprarastų savojo „aš“, turėtų savo individualų stilių, būtų originalūs. Jis ugdė jų pasitikėjimą savimi, teigdamas, kad kiekvienas rašytojas turi atradinėti amerikas, sugebėti nustebinti skaitytoją netikėtais vaizdais bei jų kombi­nacijomis ir nesibijoti nei karalių, nei dievų (33). K. Binkis mokėjo įkvėpti ir uždegti savo jaunesniuosius plunksnos brolius, kurstė jų kūrybi­nes ambicijas. „Jo paveikti, mes jautėmės kaip nauji žmonės“ (34), ku­rie pasiruošę kalnus nuversti, – prisipažįsta S. Šemerys. Tačiau di­deliems kūrybiniams užmojams ir naujiems atradimams reikėjo talento ir elementarių materialinių sąlygų. Tuo tarpu dauguma bro­lių „paldieninkų“ tų dalykų kaip tik ir stokojo. Kiekvienas jų visų pirma turėjo rūpintis užsidirbti duonos kąsnį. Netgi pats brolijos vadas, daug dėmesio ir laiko skirdamas visuomeniniams ir kultū­riniams reikalams, maža tegalėjo atsidėti kūrybai.

     1922 m. gegužės mėnesį Lietuvos meno kūrėjų draugijos visuo­tiniame susirinkime buvo nutarta pagyvinti draugijos darbą. Suda­rytos plastikų, muzikų, literatų ir dramos sekcijos, kurios savaran­kiškai privalėjo rūpintis savo srities reikalais. Naujos draugijos valdybos sekretoriumi buvo išrinktas K. Binkis (35). Valdybos paves­tas, jis kartu su prof. M. Songaila parengė draugijos knygų leidyk­los statuto projektą (36) (deja, tas sumanymas dėl lėšų stokos nebuvo įgyvendintas). K. Binkis pradeda aktyviai domėtis liaudies kūryba. Jis parengia ir 1922 m. išleidžia liaudies dainų antologiją „Dainos“, iliustruotą K. Šimonio piešiniais (37). Šis literato ir dailininko pareng­tas leidinys susilaukė prieštaringų vertinimų. Pedagogas A. Vokie­taitis gana palankiai atsiliepė apie „Dainų“ antologiją ir visiems mokytojams rekomendavo ją įsigyti (38). Tuo tarpu V. Bičiūnas prie­kaištavo, kad šis liaudies dainų rinkinys parengtas be mokslinio pagrindo, remiantis vien sudarytojo subjektyviu skoniu, ir visiškai sukritikavo K. Šimonio iliustracijas (39).

     Kai Lietuvos meno kūrėjų draugijos literatų ir muzikos sekcijos sumanė 1922 metų vasarą rinkti liaudies dainas, viena grupė buvo pasiųsta į Žemaitiją, o kita į Aukštaitiją, tai K. Binkis buvo įsipareigojęs du mėnesius rinkti pasakas ir dainas Rokiškio, Panemunėlio, Kvietkų ir Kupiškio apylinkėse (40). Tačiau dėl susiklosčiusių šeimos aplinkybių šis jo gražus ketinimas sužlugo. 1922 m. gegužės mėne­sį K. Binkio šeimoje gimė dukra, ir jis negalėjo ilgesniam laikui palikti vienos žmonos su naujagime. Sustiprėjusi Pranė su dukrele išvyko pas motiną į Mediniškį, o poetas liko Kaune. Padidėjus šei­mai, atsirado daugiau rūpesčių bei išlaidų.

     Šiuo metu K. Binkis daug laiko ir energijos atidavė vertimams. Operos ir baleto teatrui jis išvertė J. W. Glucko „Pavasario karalai­tę“ (41). Aktoriaus S. Pilkos paprašytas K. Binkis išvertė A. Puškino „Mocartą ir Saljerį“ (42) (ši tragedija 1922 m. buvo pastatyta LMKD dramos vaidykloje). Poetas buvo sudaręs sutartį su Švietimo minis­terija išversti visas A. Puškino mažąsias tragedijas, taip pat ir tra­gediją „Borisas Godunovas“ (43). Tačiau išverstos mažosios tragedijos pasimetusios ilgai užsigulėjo tuometinio Švietimo ministerijos kny­gų leidimo komisijos pirmininko L. Giros stalčiuose (44) (beje, tragedi­jos „Borisas Godunovas“ teišvertė tik pradžią). K. Binkis buvo su­manęs išleisti lietuvių kalba H. Heinės lyrikos rinkinį, tačiau teišvertė tik vieną eilėraštį iš ciklo „Sapnų regėjimai“ (45). Jis mėgo A. Bloko poeziją ir bandė ją versti. Jo išverstus du A. Bloko eilėraščius („Ant kalno vamzdis sudūduos...“ ir „Naktis, gatvė, lempa, aptieka“...) išspausdino socialistinio jaunimo laikraštis „Draugas“ (46).

     Rugpjūčio mėnesio pabaigoje K. Binkis dalyvavo moksleivių socialistų konferencijoje (atstovavo studentų socialistų grupei), bu­vo išrinktas jų sumanyto žurnalo „Naujoji banga“ redkolegijos na­riu (47). Jis apsiėmė tvarkyti žurnalo literatūrinę dalį (beje, teišėjo tik vienas to leidinio numeris).

     Dar tik susikūrusi LMKD literatūros sekcija savo posėdžiuose, be kitų reikalų, svarstė, kokių priemonių imtis vaikų „knygų badui pašalinti“ (48). Buvo galvojama skelbti vaikų literatūros konkursą. Kol dar mažai kas iš rašytojų galėjo pateikti originalių kūrinių vaikams, buvo raginama versti iš kitų kalbų. K. Binkis pritarė šiam sumany­mui. Būdamas Vokietijoje ir lankydamasis Berlyno ir Leipcigo kny­gynuose, jis matė, kokia gausi ir įvairi literatūra vaikams leidžiama šioje šalyje. Todėl K. Binkis vienas pirmųjų ėmėsi versti populia­rius užsienio bei rusų rašytojų kūrinius vaikams. Jau 1923 m. pra­džioje įsisteigusi „Niolos“ leidykla išleido K. Binkio išverstą iš vokie­čių kalbos Fr. Ostinio pasaką „Mažučiukas Karaliukas“, R. Dehmelio „Stebuklingoji paukštė“, R. Kiplingo „Drambliūkštis“ ir iš rusų kal­bos – D. Mamino-Sibiriako „Pasaką apie atkaklųjį ožį“. Šios ikimo­kyklinio amžiaus vaikams skirtos knygelės buvo didelio formato, kietais viršeliais, gražiai iliustruotos. Tai buvo, pasak B. Brazdžio­nio, „liuksusiniai leidiniai“, kurie savo turiniu ir estetine išvaizda gerokai skyrėsi nuo negausių ir kuklių lig tol išleistų knygelių vai­kams. Minėtos pasakos buvo įdomios, patrauklios vaikams savo turiniu, išverstos gyva, vaizdingą kalba (tik vienur kitur pasitaiko tarmybių ar barbarizmų). Tai buvo pirmoji graži K. Binkio dovana mažiesiems skaitytojams.

     1923 m. pavasarį K. Binkio šeima susilaukė sūnaus. Poetas labai mėgo amerikiečių poeto Edgaro Poe kūrybą ir norėjo jo vardu pavadinti savo sūnų. Tačiau kūmai šiek tiek supainiojo jiems ne­įprastą vardą, ir Binkių sūnus buvo pakrikštytas Gerardo vardu. Laimingas tėvas džiaugėsi, kad vaikučiai sveiki ir gerai auga. Anūkėliais džiaugėsi ir K. Binkio motina, kuri kiek galėdama stengėsi padėti marčiai auginti vaikus. Tačiau poetui teko gerokai suktis, kad galėtų išlaikyti 5 asmenų šeimą.

     Šiuo metu K. Binkis ėmėsi stambių vertimų, reikalaujančių di­delės vertėjo kvalifikacijos. „Skaitymų“ žurnalo apžvalginėje meno kronikoje buvo pranešta, jog „Kazys Binkis šį pavasarį ir vasarą smarkiai padirbėjęs, išvertė garsiąją indų Kalidasos „Šakuntalos“ dramą ir jau pradėjęs versti Goethe's „Faustą“ (49). (Deja, išspausdin­tos šios Kalidasos dramos ar bent jos vertimo autografų ligi šiol nepavyko aptikti.)

     1923 m. vasarą knygynuose pasirodė K. Binkio ilgai ir kruopš­čiai rengtas Vilniaus albumas (50), skirtas senosios Lietuvos sostinės 600-osioms įkūrimo metinėms paminėti. Tai buvo reprezentacinis „Švyturio“ bendrovės leidinys, išspausdintas Berlyne. Jis buvo di­delio formato, jam parinktas geras kreidinis popierius, poligrafiš­kai atliktas nepriekaištingai. Ryškios J. Bulhako ir S. Fleury'io fotografijų, senų litografijų ir spalvotų P. Smuglevičiaus, J. Vilčinskio, V. Dobužinskio ir kitų dailininkų piešinių reprodukcijos. Viršelius apipavidalino, vinjetes, užrašus ir kitus grafikos piešinius padarė dailininkas P. Galaunė. Albumo pradžioje pateikta plati Vilniaus miesto istorinė apžvalga, kurios autoriais nurodyti K. Binkis ir P. Tarulis. Tačiau J. Petrėno tvirtinimu, K. Binkis, būdamas užimtas ki­tais darbais, visą savo sukauptą istorinę medžiagą jam įdavęs ir prašyte prašęs išgelbėti jį iš bėdos. Tai J. Petrėnas ir parašęs albu­mui istorinę apžvalgą. Leidykla jo rankraštį parodžiusi M. Biržiškai, kuris padaręs tik vieną kitą pastabą (pasiūlęs plačiau nušviesti A. Mickevičiaus laikų studentų filomatų ir filaretų sąjūdžius). At­sižvelgdamas į tas pastabas, J. Petrėnas papildęs savo rankraštį, kuris ir buvęs albume išspausdintas (51).

     Visi recenzentai vienu balsu pripažino, jog šis albumas – graži dovana Vilniaus jubiliejui. Tačiau buvo padaryta priekaištų dėl Vil­niaus miesto istorinės apžvalgos (kompiliacinis darbas, neišlaikyta įvykių chronologija, nepaminėti kai kurie svarbūs Vilniaus praei­ties įvykiai) (52). Pripažįstama, kad vykusiai parinktos tiek juodos, tiek ir spalvotos reprodukcijos, kurios gerai atspindi įvairių epochų ir stilių Vilniaus architektūrą ir architektoniką, bet pasigendama kai kurių istorinių Vilniaus įvykių bei kultūrinio gyvenimo vaizdų, žymių sostinės asmenybių portretų (53).

     Dar tebebūdamas Leipcige, kūrybinio ūpo pagautas, K. Binkis galvojo iki vestuvių parengti ir išleisti savo moderniškų eilėraščių rinkinį, tačiau nepajėgė savo sumanymo įgyvendinti. Dabar surin­kęs iš periodikos anksčiau paskelbtus eilėraščius ir pridėjęs pluoštą naujų, jis įteikė „Niolos“ leidyklai savo lyrikos rinkinį, pavadintą „100 pavasarių“. Šiam K. Binkio rinkiniui dailininkas K. Šimonis nupiešė viršelius. „100 pavasarių“ turėjo išspausdinti ta pati Otto Elsnerio spaustuvė Berlyne, kuri buvo išleidusi Vilniaus albumą. Tačiau K. Binkis nepajėgė laiku atsiskaityti su leidėjais, ir dėl to rinkinio leidimas buvo sulaikytas, o išspausdintas tiražas sunaikin­tas (54). Tik nedidelis eilėraščių rinkinio „100 pavasarių“ egzempliorių skaičius pasiekė Lietuvą. Gal todėl šis naujoviškos dvasios K. Bin­kio eilėraščių rinkinys visuomenėje liko bemaž nepastebėtas (vie­nintelė jo recenzija pasirodė tik po metų „Keturių vėjų“ žurnale).

     Rūpindamasis šeima ir uždarbiaudamas vertimais, o, be to, pa­tyręs nesėkmę su savo antruoju eilėraščių rinkiniu, K. Binkis vis rečiau ėmė susitikinėti su savo broliais „paldieninkais“. Atvėso jo entuziazmas ir dėl žurnalo „Keturių vėjų“ leidimo idėjos (nebuvo lėšų). Tiek laiko ir jėgų atidavęs literatūriniams pirmadieniams, už­degęs savo jaunesniuosius plunksnos draugus revoliuciniu ryžtu padaryti perversmą lietuvių literatūroje ir kultūroje, dabar K. Bin­kis lyg ir ėmė trauktis iš priešakinių pozicijų. Čia iš dalies atsiliepė paties poeto charakterio nepastovumas: jis greitai užsidegdavo kiek­viena nauja idėja, su didžiausiu entuziazmu imdavo ją įgyvendinti, bet jei greitai negalėdavo pasiekti norimų rezultatų, jau tas dalykas jam greit nusibosdavo ir imdavo dairytis kitos veiklos. Taip atsiti­ko ir šį kartą, kai suprato, jog jo „paldieninkų“ suėjimuose dekla­ruotos avangardizmo idėjos Lietuvoje sunkiai įgyvendinamos. Jau gan piktas „Keturių vėjų pranašo“ puolimas parodė didelį visuo­menės inertiškumą ir priešiškumą bet kokioms radikalioms naujo­vėms. Gyvenančiam iš honorarų K. Binkiui buvo nenaudinga kir­šinti spaudą ir įtakingus to meto visuomenės veikėjus, nuo kurių daugeliu atžvilgių priklausė jo paties materialinė padėtis. Todėl teko ieškoti kompromisų.

     1924 m. pradžioje laikraščio „Echo“ leidykla pigių knygelių se­rijoje išleido porą K. Binkio išverstų knygelių jaunimui: tai L. Tols­tojaus apysaka „Kaukazo belaisvis“ ir populiaraus anglų rašytojo Ch. Dickenso romano „Dovydas Koperfildas“ sutrumpintas varian­tas „Dovydukas Koperfildas“.

     Sudėjęs viską, ką geresnio buvo sukūręs per pastaruosius trejus metus į eilėraščių rinkinį „100 pavasarių“, tačiau dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių nepavykus įspūdingai pralėkti vėtra per literatūrinę Lietuvos padangę ir tapti pirmuoju jaunatviško gyveni­mo ir naujojo meno šaukliu, K. Binkis tarsi išsikvėpė, prarado kū­rybinę potenciją (1924 m. jis neparašė nė vieno eilėraščio). Vertimai dėl uždarbio irgi neteikė didelio pasitenkinimo. Reikėjo imtis kaž­ko naujo, dar neišbandyto, nepatirto. K. Binkio galvoje jau brendo nauji planai ir sumanymai.

     Matydamas, kad K. Binkį mažai domina „Keturių vėjų“ žurnalo reikalai, jo išleidimu ėmė rūpintis J. Petrėnas. Jis parodė daug ini­ciatyvos, sumanumo ir atkaklumo, kol parengė pirmąjį žurnalo nu­merį. K. Binkis tik šiek tiek teprisidėjo savo patarimais. „Pirmą numerį jau man vienam teko leisti, nes Binkis buvo įklimpęs į Kalnaberžio bėdą, – prisimindamas žurnalo organizavimo rūpesčius, teigė J. Petrėnas. – Vargais negalais įprašiau duoti nors mažą fel­jetoną, kad neatrodytų keistai“ (55). Iš tiesų visi „Keturių vėjų“ žurna­lo rūpesčiai gulė ant J. Petrėno pečių (medžiagos sukaupimas, pa­ties leidinio apipavidalinimas, o svarbiausia – lėšos). Tačiau energingas, praktiškas redaktorius įveikė visus sunkumus ir 1924 m. sausio mėnesį parengė pirmąjį žurnalo numerį. Tik redaguodamas manifestą „Žengte marš!“ jis į pagalbą buvo pasitelkęs savo ben­dradarbius, tarp jų ir K. Binkį (56). Šiame manifeste lakoniškai, sekant rusų futuristų žurnalo „Lef“ programa, bet atsižvelgiant į Lietuvos kultūrinio gyvenimo realijas, retorišku stiliumi išdėstytos pagrindi­nės nuostatos, kurios dažnai buvo deklaruojamos brolių „paldieninkų“ sueigose. Manifeste kategoriškai pasisakoma prieš tautinį romantizmą, simbolizmą ir estetizmą, prieš surambėjusią miesčioniją ir senų autoritetų kultą, smerkiamas visų Lietuvos kultūrinio gyvenimo sričių sustingimas, skurdumas. Atmesdami įkvėpimą, keturvėjininkai deklaravo savo ryžtą iš apvalytos žodžio medžia­gos „dirbti naujus daiktus“, t. y. kurti naują meną, kurio visoje šalyje laukia dirbančiųjų minios (57).

     Pirmajam „Keturių vėjų“ numeriui daugiausia medžiagos pa­teikė pats žurnalo redaktorius, Petro Tarulio slapyvardžiu išspaus­dinęs ilgą groteskišką esė „Nuovakarių skiauterys“. Po vieną kitą savo kūrinį žurnale išspausdino S. Šemerys, Juozas Butkus, J. Tysliava, A. Rimydis, A. Šimėnas, P. Morkus. Čia buvo paskelbta ke­letas kitų šalių avangardistų straipsnių apie naujų meno kelių ieškojimus. Na, o žurnalo pabaigoje – K. Binkio humoristinio po­būdžio labai jau ilgu pavadinimu straipsnis: „Laiškas apie gegnes, spalius, vėjus, poeziją, poetus ir kitokius daiktus“. Šmaikščiai pasi­šaipęs iš visokio plauko moralistų ir estetų, kurių „pastangos su­vienodino visus Lietuvos talentus taip, kad poetai ėmė rašyti visi trys kaip vienas“ (58), maestro palinkėjo jauniesiems broliams sėkmin­go skrydžio su savo vėjais.

     Šiame žurnalo numeryje J. Petrėnas įdėjo P. Janeliūno parengtą K. Binkio eilėraščių rinkinio „100 pavasarių“ recenziją, kurioje be jokių išlygų poetas traktuojamas kaip futuristas, o jo daugelyje ei­lėraščių tiesmukiškai įžvelgiama V. Majakovskio įtaka. Dėl šios jauno kritiko nepalankios recenzijos K. Binkis buvo giliai įsižeidęs, tad nepatogiai pasijautė ir patsai redaktorius (tai gerokai aptemdė anks­čiau buvusius labai draugiškus K. Binkio ir J. Petrėno santykius) (59).

     Vos tik pasirodė „Keturių vėjų“ žurnalas, kai iš visų pusių pra­sidėjo jo puolimas. Keturvėjininkai buvo apkaltinti visomis nedory­bėmis. Juos kaltino už tai, kad esą kopijuojantys rusų futuristus ir niekinantys nusistovėjusias, visiems brangias vertybes („Lietuva“), kad jie esą pasiruošę sugriauti pasaulį („Ateitis“), kad sąmoningai lenktyniaują, „kuris bjauriau apibjauros grožį“ („Rytas“), ir pan. Keturvėjininkus kritikavo ne tik spaudos oficiozų ideologai, bet ir kai kurie autoritetingi literatūros atstovai (J. A. Herbačiauskas, A. Jakštas, V. Bičiūnas, B. Sruoga, J. Tumas ir kt.). Tačiau atsirado jaunų literatų, kurie stojo ginti keturvėjininkus: tai poetai L. Skabei– ka ir K. Boruta, jaunas kritikas K. Korsakas. Netgi santūrusis V. Mykolaitis-Putinas pripažino „Keturių vėjų“ nuopelnus, praturtinant lietuvių eilėdarą (60).

     Sėkmingai suorganizavę pirmąjį „Keturių vėjų“ numerį, metę iššūkį inertiškai visuomenei, daugelį išgąsdinę savo drąsiais nova­toriškais eksperimentais, keturvėjininkai ketino jau po kelių mėne­sių išleisti ir antrąjį numerį. Tačiau prasidėję nesutarimai tarp K. Bin­kio ir J. Petrėno ilgam sutrukdė žurnalo leidimą.

     ____________

     (1) A. Gužienės atsiminimai apie K. Binkį. – Autoriaus asmeninis archyvas.

     (2) K. Binkio laiškas Pr. Binkienei. – LLTI BR, F. 45-120.

     (3) Ten pat.

     (4) K. B. Redakcijos žodis // Vainikai. – K. – V., 1921. – P. 5.

     (5) Gudaitis L. Laiko balsai. – V., 1985. – P. 203-204.

     (6) K. Binkio laiškas L. Girai. – LNMB RS, F. 7 – LG 74.

     (7) S. Šemerio atsiminimai apie K. Binkį. – LLTI BR, F. 45-274.

     (8) P. T. Paldieninkai // Keturi vėjai. – K., 1924. – Nr. 1. – 64.

     (9) Petrėnas J. Prisiminimai apie K. Binkį ir žurnalą „4 vėjai“. – LLTI BR, F. 1-5969, 1. 11.

     (10) Jaunųjų vokiečių rašytojų avangardistų klubai arba kabaretai buvo populiarūs prieš Pirmąjį pasaulinį karą Vokietijoje, pvz.,“Naujasis klubas“ („Neuen Clubs“), „Neopatetiškas kabaretas“ („Neopathetische Cabaret“) Ber­lyne, „Vienuolika budelių“ („Die elf Scharfrichter“) Miunchene ir kt. Kai kurie tų klubų turėjo savo leidyklas, leido žurnalus, almanachus ir savo kūrybos rinktines. (Berti K., Mūller U. Vom Naturalismus zum Expressionismus. – Stuttgart, 1994. – S. 82.)

     (11) Petrėnas J. Prisiminimai apie K. Binkį ir žurnalą „4 vėjai“. – LLTI BR, F.1-5969, 1. 11.

     (12) Petrėnas J. Prisiminimai apie K. Binkį ir žurnalą „4 vėjai“. – LLTI BR, F. 1-5969, 1. 7.

     (13) J. Žlabio atsiminimai apie K. Binkį. – LLTI BR, F. 45-286.

     (14) Petrėnas J. Prisiminimai apie K. Binkį ir žurnalą „4 vėjai“. – LLTI BR, F. 1-5969, 1. 7.

     (15) Paskaita universiteto rūmuose // Lietuva. – 1992. – Kovo 4.

     (16) K. Binkio pareiškimas Kauno miesto ir apskrities Viršininkui. – CVA. ^F– 1742, ap. 1, b. 9, 1. 5.

     (17) Petrėnas J. Prisiminimai apie K. Binkį ir žurnalą „4 vėjai“. – LLTI BR, F. 1-5969, 1. 22.

     (18) Ž. J. Kas buvo Keturių Vėjų paldienikai // Jaunoji Lietuva. – 1939. – Nr. 6-7. – P. 380.

     (19) Ten pat.

     (20) Pilka St. Apie kūrėją ir žmogų // Metai. – 1993. – Nr. 11. – P. 93.

     (21) Šemerys S. Kazys Binkis // Literatūra ir kalba. – V., 1977. – T. 14. – P. 515.

     (22) Tilvytis T. Mūsų epochos dainius // Pergalė. – 1950. – Nr. 4. – P. 88.

     (23) Tilvytis T. Mūsų epochos dainius // Pergalė. – 1950. – Nr. 4. – P. 88.

     (24) T. Tilvyčio rankraščio autografas: Iš mano atsiminimų apie K. Binkį.– CLMA. – F. 153, ap. 1, b. 91, 1. 11.

     (25) Šemerys S. Kazys Binkis // Literatūra ir kalba. – V., 1977. – T. 14. – P. 514.

     (26) Ten pat. – P. 512.

     (27) Ten pat. – P. 513.

     (28) Heynicke K. Rings fallen die Steme. 1917. Eilėraščių rinkinį kartu su kitomis knygomis K. Binkis buvo paskolinęs J. Žlabiui. Žr.: Žlabys J. Atsi­minimai apie poetą Kazį Binkį // Literatūra ir kalba. – V., 1977. – T. 14. – P. 487.

     (29) K. Binkis. My i wy / / Wiadomošci literackie. – 1934. – Nr. 12; str. vertimas: Literatūros naujienos. – 1934. – Kovo 31.

     (30) Iš pokalbio su S. Binkiene 1962 11 14 Vilniuje.

     (31) Žlabys J. Atsiminimai apie K. Binkį. – LLTI BR, F. 45 -286.

     (32) Rimydis A. Autobiografija // Antrieji vainikai. – K., 1936.

     (33) Tilvytis T. Iš atsiminimų apie K. Binkį // Pergalė. – 1963. – Nr.ll. – P. 125.

     (34) Žlabys J. Atsiminimai apie poetą Kazį Binkį // Literatūra ir kalba. – V., 1977. – T. 14. – P. 487.

     (35) Petrėnas J. Prisiminimai apie K. Binkį ir žurnalą „4 vėjai“. – LLTI BR, F– 1-5970. – 1. 7.

     (36) Šemerys S. Kazys Binkis // Literatūra ir kalba. – V., 1977. – T. 14. – P. 514.

     (37) Ten pat.

     (38) L. M. K. Draugijoje // Lietuva. – 1922 – Birželio 14.

     (39) LMKD valdybos protokolas. – LMA BR, F. 45-194. 1. 21.

     (40) Dainos. Žmonių poezijos antologija. – Šiauliai, 1922.

     (41) Vokietaitis A. Binkis-Šimonis. Dainos // Švietimo darbas. – 1923. – Nr. 8-9. – P. 595-599.

      (42) Straigis L. K. Binkis-K. Šimonis. „Dainos“, 1922 // Krivūlė. – 1923. – Nr. 3. – P. 24.

     (43) LMKD 1922 m. liepos 4 d. raštas Švietimo ministerijai. – LMA BR, F. 45-147.

     (44) Lietuva. – 1922. – Lapkričio 25.

     (45) Pilka S. Apie kūrėją ir žmogų // Metai. – 1993. – Nr. 11. – P. 93-94.

     (46) CVA, F. 391, ap. 4, b. 1791, 1. 160.

     (47) Pilka S. Apie kūrėją ir žmogų // Metai. – 1993. – Nr. 11. – P. 94.

     (48) MAB RS, F. 96-62.

     (49) Draugas. – 1922. – Nr. 1. – P. 9.

     (50) Jakubėnas Alf. Atsiminimai apie K. Binkį. – LLT1 BR, F. 45-279.

     (51) Vokietaitis A. Vaikų literatūros gaminimo reikalu / / Švietimo darbas. – ¹⁹21. – Nr. 1-2. – P. 99.

     (52) Skaitymai. – 1923. – Kn. 24. – P. 177.

     (53) Vilnius. 1323-1923. – Kaunas; Vilnius, 1923.

     (54) Iš 1973 m. gruodžio 7d. J.Petrėno laiško autoriui. – Autoriaus asmeni­nis archyvas.

     (55) Ruseckas P. Vilnius. 1323-1923 // Karys. – 1923. – Nr. 29. – P. 342-343.

     (56) T. V. Vilnius 1323-1923 // Gairės. – 1923. – Nr. 4. – P. 248.

     (57) Gudaitis L. Teisybė daugiaveidė. – K., 1998. – P. 85.

     (58) Iš 1973 m. gruodžio 7 d. J. Petrėno laiško autoriui. – Autoriaus asme­ninis archyvas. Minėdamas „Kalnaberžio bėdą“ J. Petrėnas turėjo galvoje K. Binkio įsigytą Kalnaberžės dvarą. Tačiau poetas pirko dvarą vėliau, kai jau žurnalas buvo išėjęs.

     (59) Gudaitis L. Permainų vėjai. – V., 1986. – P. 74.

     (60) Žengte marš! // Keturi vėjai. – Kaunas; Klaipėda, 1924. – Nr. 1.– P. 3-6.

     (61) Binkis K. Laiškas apie gegnes, spalius, vėjus, poeziją, poetus ir kitokius daiktus // Keturi vėjai. – 1924. – Nr. 1. – P. 63.

     (62) Petrėnas J. Prisiminimai apie K. Binkį ir žurnalą „4 vėjai“. – LLTI BR,– 1-5969, 1. 13

     (63) Mykolaitis V. Knygos ir žurnalai // Židinys. – 1924. – Nr. 1. – P. 71.

     Kazys Binkis. Raštai, I tomas. V.: Pradai, 1999.