Pagrindiniai K. Jakubėno lyrikos motyvai – gimtojo krašto ir jo „vargo brolių“ dalia, protestas prieš socialinę neteisybę. Laisvės kova išryškėjo jau pirmajame rinkinyje „Mieganti žemė“ (1929). Ypač brandžiai tie motyvai išreikšti antrajame – „Tegyvuoja gyvas gyvenimas: eilėraščiai iš kalėjimo“ (1931), kuris išėjo autoriui sėdint kalėjime. Kiti du rinkiniai – „Ūžia melsvas šilas“ (1936) ir „Dvidešimt metelių“ (1938) – buvo cenzūros konfiskuoti. Jakubėno poezija kupina spontaniško intymumo ir istorinių pervartų nuojautos. Nepritapdamas nė prie vieno režimo, laisviau reiškėsi vaikų poezijoje. Išleido knygeles „Riešutėliai“ (1936), „Čyru vyru“ (1936), „Du gaideliai giesmininkai“ (1938), „Šimtas vyturėlių“ (1941) ir kitas.
TEGYVUOJA GYVAS GYVENIMAS
Buvau dirbtuvėse. Landynėse. Kalėjimuos.
Su nusikaltėliais dainą dainavau.
Su žmogžudžiais ėjau, kurie kandaluos,
ir pats grandinėm žvanginau.
Todėl aš dainuosiu gyvą gyvenimą,
apipinsiu jĮ skraistėmis dainų.
Ir tų, kurie jo neturi, kuriems jo neduodama,
ne smerkt, o pabučiuot su sopančia širdim einu.
Su pabučiavimu šaukiu į kovą.
Sveiki, broliai, nelaimių myluojami.
Beturčiai mes. Bet ateičiai
gyvenimą visą aukojame.
ILGU BE VĖTRŲ
Prailgo toks liūdnas gyvenimas.
Ir beržas nubalėlis svyra kažin ko.
Girdis per vėją kažkoks aimanavimas.
Girdis toli ir aplinkui.
Skųsčiaus gal pančiams, kuriuos glamonėju.
Skųsčiaus gal mūrui šaltam.
Pro speigą, pro audrą praūžauja vėjai.
Ilgu be laisvės vienam.
O kad taip būti ne beržu svyruokliu,
o būti galingam, didžiam.
Vėtroj gyventi. Vėtroje ūžti.
Ir žūti su vėtra pačiam.
PAVOGTA DUONA
Balti beržai svyruoja,
ir aukštos liepos gaudžia
balsu skurdžiu liūdnuoju
artojų dalią graudžią.
O ta — graudi, aplaužyta,
kaip kaimiška pastogė.
Kokie plėšrieji žvėrys
artojų laimę vogė?
Po žalią kaimą skamba
beržų graudingas balsas
dėl to, kad kaimo broliam
nuo ašarų tik skalsu.
Toli išbėga duona
svirnuos nuožmių turtuolių.
O kaimas pasilieka
vargų varguos prapuolęs.
MELSVAS GIRIŲ KRAŠTAS
Lūšnos kiauru stogu,
nuolat švilpia vėjas.
O juoduos arimuos
vargas duoną sėja.
Melsvas girių kraštas,
pušys vargą gaudžia.
Žalios eglės mini
vargšų dalį graudžią.
Aidi liūdnos dainos,
skelbia vargą juodą.
Ponai darbo brolius
perka ir parduoda.
Gali šilas ūžti,
paukščiai giesmes pinti, —
gali juodas vargas
brolius nukankinti.
Varganoj lūšnelėj
ramią tylią naktį
širdys netikėtai
vėtromis ims plakti.
PRIE MĖLYNO VANDENS
Žadėjo grįžt jis vasarą.
Žadėjo grįžt — ir pasivėlino.
Žiūrėjo ji melsvajin vandenin:
vanduo gilus ir mėlynas.
Pas upę beržas vienas
raudų poemą audžia.
Tai šitos karčios dienos
tai vargas ją taip spaudžia.
Žaliuos arimuos badas
ir vėjas per girias
dainuoja krašto vargą
ir jo kančių marias.
Žalių laukų arėjus
gal giltinė paims.
Nerimsta ūžę vėjai
ir dūšia nenurims.
Žalių laukų arėjai
dar dalgiais sušvytuos
ir eis pulkai artojų,
kur laisvė šaukia juos.
Išėjo vargo broliai.
Išėjo — ar sugrįš?
Gal pančius nusitraukys,
gal skriaudą jais suriš...
Svyruoja, ūžia, gaudžia
šilai melsvuos rūkuos.
Ar brolių mirtį graudžią,
ar laisvę išdainuos?
Žiūrėjo ji į upę
užverkusi akis.
Ar gyvas dar jos mielas,
gal upė pasakys.
Žadėjo grįžt jis vasarą.
Žadėjo grįžt — ir pasivėlino.
O prieš akis tebuvo jai
vanduo gilus ir mėlynas.
NEBELAUK MANĘS SUGRĮŽTANT
Kartą paukščiai man dainavo —
išdainavo dalį.
Neišvargt dalužės savo,
nepernešt vargelio.
Girios ūžė. Ūžė vėjai.
Slėnius kraujas plovė.
Ir mane urvan įdėjo
juoda negerovė.
Nebdainuosiu balto beržo,
ūžiant seno uosio.
Vėtra tolimą viliosiu,
vėtrai tedainuosiu.
Dar vaidenasi akyse
meilė — žvaigždės — vėjas
ir pro šal laimužė laimė
taip gailiai praėjus.
Nebelauk manęs sugrįžtant
niekados, mieloji,
Jau ne tau, o žaliai vėtrai
širdį dovanoju.
TAI NUBLOŠKĖ VĖJAI
Linų mėlynžiedžių neliko,
ir paukštės toli išlekiojo,
žaliavusis liepų vainikas
pagelto ir krinta po kojų.
Vainiką tą vėjai nudraskė,
ir laimė mana nudraskyta.
Tai ji ir be vėjų rudens,
be žemiškų speigų nuvyto.
Menu aš dar vasarą dailią,
lūšnelę ir obelį žalią.
Dabar ten tik vargo vainikas
ant lūšnos mažyčio langelio.
Tai nubloškė vėjai žaliąją dalią,
kaip lapą nuo medžio kai vysta.
Sunku prisiminti tą vasarą dailią,
sunkiausia su pančiais jaunystėj.
KALĖJIME
Be laisvės. Be nieko. Kaip žuvęs.
Graudinga. Nenorom graudinga.
Kodėl gi mums vargas toks buvo,
kad pančiuose laisvė pradingo?
Kodėl mums neleidžia žiūrėti
laisvą ir žydrąjį dangų.
Ir laisvės kokios benorėti,
kai žvanga kandalai ir štangos?
Taip gaila pastogės gimtinės
ir močios, ką plėšo sau širdį.
Tai ją šios prakeiktos grandinės
į ašarų marią prigirdė.
Telaužo rankas sau iš vargo.
Jo s niekas neklauso verkimo.
Aš sergu. Bepročiu aš sergu,
kai girdžiu jos graudų likimą.
Nuo kraujo jau pančiai sudrėgo,
iš skausmo jau kreivinos lūpos.
Bet gyvas dar — — — — —
nors pančiuose klūpo.
Toli ten beržai dar žaliuoja
ir graudžios dainuškos dar aidi,
ir mini balsu jos liūdnuoju,
kaip pančiai nelaisvės mus žeidžia.
Toli ten šilai dar sugaudžia,
ir žmonės ten laisvę dar myli.
Minėdami dalį taip graudžią,
jie gailisi mūsų ir tyli.
Kai tyli — aušra nežėruoja.
Prabils — bus perkūnams trenkimo.
Ir pančiuos lai broliai dainuoja,
kančia nemažės nuo verkimo.
— — — — — — — — — —
LAIŠKAS KALĖJIME
Iš margųjų laukų
laiškas į urvą atėjo.
Prisiminė kalinio laimė visa:
laiškas dar šienu kvepėjo.
Tėviškės kloniai margieji
tarp štangų pražydo languos.
Meilė, kaip gyva, stovėjo
popierio lakštuos baltuos.
Pavasariu liepos pražydę
ir pievos belaukia piovėjų.
Taip rašo, taip rašo širdis mylima
ir rūtą į laišką įdėjo.
Jis varto. Bučiuoja ir varto
laiško marguosius lapus,
o laimė kaip sargas prie vartų
kalėjime siūlo kapus.
KAI TEMO JUODAS VAKARAS
Tą kartą spiegė autobusas
žvarbiai, karčiai, vaitojančiai.
Pro grotas aš mačiau, kaip saulė leidosi,
kaip medžiai mums liūdnai šypsojosi.
Negirdįs vėjo ūžiančio,
tik sunkūs ratai bilda.
Širdies už grotų klykiančios
nėra kas kiek nutildo.
Kažkur žalia pastogė,
kurioj varge aš grūdinaus.
Dabar gal verkia ten manęs
ankštam narve užmūryto.
Tamsa vakarė laužias
ir akys lieka graudžios.
Dėl to, kad buvo kas
skeveldrom laimę daužo.
Kažkur sužybsi mėnuo.
Kažkur elektros lempa.
Artyn atbėga miestas
ir gatvės kreivakampės.
Taip visa greitai bėga
ir bėga į kalėjimą,
kad, rodos, nežinia — gyvenam mes,
ar gal sapnuot pradėjome.
MOTINA BENAMĖ
Baltais takais pušynu
suvargus senė ėjo.
Dainavo klumpės vargą,
aplinkui gaudė vėjas.
Kadai ir ji turėjo
pastogę mielą ramią.
Dabar blaškys ją vėjai,
kur dėsis ji benamė?
Ne man dainuot jos gėlą,
nei siųsti jai paguodą,
Dalis ir man pašėlus,
ir man gyventi juoda.
Aplinkui vejas — vėjas —
žalias viršūnes laužia.
Oi kas žalios jaunystės
žalius metus pagraužė?
Graudžiai vaitok, senoji,
ar verk pas žalią girią.
Ir man dalis karčioji
metus nelaimių skiria.
Dar ūš ne toks gal vėjas,
siūbuos ne taip dar pušys.
Ne toks dar vargas karsis,
kaip korės tau, matušė.
VARGŲ NEIŠDAINUOT
Visuos laukuos skambėjo
dainuojanti ir svyranti naktis.
Dainuodama, svyruodama ji ėjo
dainuodama verkė širdis.
Pro šilą kelias ilgas,
pro ūžiančias pušis,
ir ašara suvilgė
jos mėlynas akis.
Šilai drebėt pradėjo
ir žvaigždės mirguliuot.
Dainuodama svyruodama ji ėjo —
vargų neišdainuot.
SNIEGAS PO VALKATOS KOJŲ
Baltas vakaras. Kiemas. Pakluonės.
Baltas stogas lūšnelės skurdžios.
Ta lūšnelė man primena poelgius
gyvenimo laimės graudžios.
Baltas vakaras. Vėjai neramūs.
Nuogas gluosnis svyruoti neliaus.
Nuogas gluosnis ūš daliai graudžiajai
apnuoginto bėdžiaus žmogaus.
Snaigės krinta ritmingai per prietemą.
Snaigės krinta po valkatos kojų.
Tai anstolis pirštais baltais
jj iš tos lūšnos išjojo.
Kur žvelgsi — vis balta ir balta.
O sieloj — vis juoda ir juoda.
Nuogas gluosnis vis ūžia. Vis gaudžia.
Vis širdžiai nurimti neduoda.
Nuogas gluosni! Lik sveikas. Lik sveikas.
Krinta sniegas po valkatos kojų.
Dvi ašaros. Didelės ašaros
valkatos veidą rasoja.
JONAS VAGULAS GAILI MERGOS
Namas tamsus. Daugiaaukštis.
Plieno durys ir štangų langai.
Kartais keikias Jonas Vagulas,
kad mirt nesinori, o vargti blogai.
Kartais žiūri į tekantį mėnesį,
nerias žvaigždės pro juodas miglas.
Tai tada, kaip ant pirštų, skaičiuoja
Jonas Vagulas savo kančias.
Bet už visa labiausia jam gaila
savo mergos mylimos,
kuri kas vidurnaktis siūlo save
praeiviam prie karčiamos.
Ir už visa labiausia jam gaila
jos nuvytusios meilės dalies.
Kad už litą su mulkiu, su kvailiu
perdien ir pernakt ji gulės.
Širdis jei tyliai ko paverkia,
tai verkia ne savo dalios.
Tai mintys į karčiamą nulekia,
tai verkia mergos mylimos.
Namas tamsus. Daugiaaukštis.
Plieno durys ir štangų langai.
Kartais keikias Jonas Vagulas,
kad mirt nesinori, o vargti blogai.
MEILĖ ANT GELŽKELIO BĖGIŲ
Iš ryto buvo jis rūstus ir apsiniaukęs:
„Ach, Maryte, meilė tarp mūsų baigta.
Kvaila, kad meilės Marė dar laukė,
meilę prarijo plieno giria.
Buvo juoda akys’ mėlynose,
o paskum ji nuėjo gatvę.
Miestas viršūnėmis rėkė ir ošė,
gatvėmis plaukė paliegus daina.
Ir skambėjo tas mėlynas plienas,
ir skambėjo sužeista širdis.
Kas buvo — užmiršti reikėjo,
o jai — neužmirštamas jis.
Apsistojo jinai tam kurčiam bildesy
prieš tą dainą ir meilę bejėgė.
O melsvam vakare dėjo guldė kažkas
galvą ant gelžkelio bėgių.
PRIE ŠTANGOM IŠKRYŽIUOTO LANGO
Stovėdamas prie štangom iškryžiuoto lango,
prisiminiau laisvę ir mylimą.
Ji liko ašarų žiedais žėrėt
viena po kaimo tylumą.
Dabar ten naktis jau ant liepų viršūnių,
liūdi rūtos daržely sumigusios.
Mini meilę mūsų bežydinčią obelys,
gegužio sniegu snigusios.
Kad taip vėju pavirsčiau beūžiančiu,
tai greičiau negu gulbinas mariose
aš dainuodamas plaukčiau pas mylimą ten,
kur obelys meilę dar šnerasi.
Tegul mėnesiena ant štangų užmiega
ir bėgdamas vėjas sustoja.
Tai skausmo, ką skelia vis širdį pusiau,
mažiau gal beliks tylumoje.
BALTAS BERŽAS PAKLUONĖJ DAINAVO
Kitą kartą pakluonėj dainavo
baltas beržas žaliu vainiku.
Baltas beržas lig žemės lingavo
nuo ūžesio vėjų laisvų.
Pas beržą su miela kalbėjau.
Ji spėjo, ko ūžauja jis.
O beržas vis gaudė. Veidai mums rausvėjo,
iš džiaugsmo dainavo širdis.
Dabar mano laimė ne beržo svyruoklio.
Graudesnė, liūdnesnė kur kas.
Ne žiedas mielosios, tik pančiai sunkieji
išgeltusias juosia rankas.
O mėnuo sau žaidžia per naktį taip graudžią,
pro štangas žvelgt liūdna, klaiku.
Ausyse vis girdisi gaudžia
baltas beržas žaliu vainiku.
JEI LŪŽTI — PER VĖTRĄ PALŪŽTI
Tu nedejuok, kad skausmas veidą gaubia,
iš širdgėlos laimės nebus.
Svyruosi gal pagautas siaubo,
svyruosi, bet per vėlu bus.
Iš pat šaknų išverčia eglę vėjai.
O tavo juk laimė, kaip eglės žalios.
Tau tūkstančiai vėjų aplinkui praėjo,
išgriauti vis viena valios.
Žinau, kad palūši, kaip lūžta kiekvienas
gyventi su saule svajojęs,
kaip eglė nusvirsi nuo žalio kamieno,
patiesi išvargusias kojas.
Jei lūžti — per vėtrą palūžti
ir svirti į žemę su laime.
Ir džiaugtis, kad vėtra. Ir lūžtančiam ūžti,
kda baigtųs didžioji nelaimė.
Žinok, kad po vėtrų grįš laimė tikroji
ir lūšnai dainuoti ims vėjai,
kad ji, ir per vėtrą žaibų nepabojus,
bus džiaugsmo ir laisvės kūrėja.
Surišk liūdną laimę į sielvartų naštą
ir leisk kur nuplaukti toli.
Ką reiškia palūžti dėl liūdinčio krašto,
jei ūžti ims medžiai žali.
Surišk liūdną laimę. Tau buvo sakyta.
Iš širdgėlos laimės nebus.
Vėliau gal norėtum ir lūžti už rytą,
norėtum... per vėlu jau bus.
TAIP MIELA MAN BŪTŲ
Dainuoja vėjas ten kažkur,
kažkur už lango grotų.
Taip miela būt, jei visados
širdis gaisrais liepsnotų.
Ir šypsena veiduos dar žydi,
juokiuos iš pančių plieno.
Tai jie, kaip sniegas saulėj, tirps,
kai grįš mums laisvės diena.
Pažvelk, dar vargšų akys dega.
Artojų širdys gyvos.
Todėl pavasaris gražus
nebus, nebus vėlyvas.
DALGIŲ BROLIAI
Neskinsi, dalgeli, žalių dobilų,
žalių vasarojų neskinsi.
Tik laisvės berneliam pabūsi ginklu,
iš kraujo vainiką nupinsi.
Išjojo bernelis į žaliąją girią,
Ar grįši, mielasis, ar grįši?
Ar pilkąją žemę nuo balno nusviręs
širdies kraujumi išrašysi.
per kaimą, per šilą daug šūvių aidės,
daug brolių kris samanų guolin.
Raudosi, sesute, raudosi perniek,
kad mielas dėl laisvės parpuolė.
Varnai juodvarnėliai iš girios žalios
ims krankti užuodę lavonus.
Tik vėtros siutimas galingos didžios
nuūš, nubanguos per dirvonus.
Neskinsi, dalgeli, žalių dobilų,
žalių vasarojų neskinsi.
Tu laisvės berneliam pabūsi ginklu,
iš kraujo vainiką nupinsi.
Aušo pavasaris,
tirpo ledai.
Sprogo išsprogo
raudoni žiedai.
Vėtra dainavo,
vėtra dainuos.
Žemė pilkoji
maudės kraujuos.
Vargas arimuos,
skriauda užės.
Bet vėtros ir pančiai
nesuturės.
Nelauki, žagrele,
nelauk jau artojo.
Jis traukyti pančių
išjojo.
Ar sugrįši, bernužėli,
į žalius dirvonus?
Ar dainuosi dar su broliais,
nugalėjęs ponus?
Ponų vaiskas neregėtas,
žiba jų muškietos.
Jų su dalgėm ir su šakėm
nepastumt iš vietos.
Ponų strielbos geležinės,
kulipkos iš plieno.
Griežia dantį žiaurūs ponai,
negailės nė vieno.
Šūviai kai čiuožė
per mėlyną girią,
dainuodama laisvę
galva jo nusviro.
Kai gęso daug vargę
jo akys tyliai,
dangum spinduliavo
aušrų spinduliai.
Blaškos dalgių broliai miško tankumyne,
laisvės dainą traukė — pančius nusipynė.
Ir todėl, kai noko žalsvas vasarojus,
pančiai jau žvangėjo ant mužikų kojų.
Naktį žvaigždės švietė ir apuokas ūkė, —
korė mūsų brolius budeliai padūkę.
Karia tavo mielą — neraudok, mieloji.
Dalgių broliam teko laimė kruvinoji.
Kam rankas sulaužei verkdama į dangų? —
Kovoje už laisvę atstok savo brangų.
Žalią vėtrą šūktelk. Žalios vėtros bus.
Vėtros ponus laužys. Laimins mužikus.
Skrido juodvarnėliai,
krankė ties dangum.
Laisvės mylimosios
neregėti mum.
Dalgių broliai žuvo
ir dabar tylu
pas žalias viršūnes
mėlynų šilų.
Švilpia raudą vėjas,
juodą raudą mum.
Skrido juodvarnėliai,
krankė ties dangum.
Vėtrą šaukiam —
vėtra bus.
Vėtra laimins
mužikus.
Ponus laužys —
jie pražus.
Gims gyvenimas
gražus.
Kazys Jakubėnas. Tegyvuoja gyvas gyvenimas. Eilėraščiai iš kalėjimo, 1931.