Edmundas Steponaitis(1892–1908) – labai jaunas miręs, bet spėjęs kūrybiškai suspindėti poetas, vienas iš lietuviškojo simbolizmo pirmtakų. Baigęs Šakių dviklasę pradžios mokyklą, lavinosi savarankiškai: studijavo knygas apie astronomiją, skaitė rusų rašytojų ir filosofų knygas, susirašinėjo su L. Tolstojum, gilinosi į V. Solovjovo krikščioniškosios meilės filosofiją. 1905 m. persikėlė į Kauną ir dirbo raidžių rinkėju S.Banaičio, dar spaudos draudimo laikais gabenusio iš Rytprūsių lietuviškus leidinius, spaustuvėje, kuri buvo pirmoji Lietuvoje panaikinus spaudos draudimą. Netrukus pradėjo bendradarbiauti spaudoje, daugiausia Viltyje ir Draugijoje, kur spausdino eilėraščius, vaizdelius, vertimus iš rusų kalbos (išvertė J. Baltrušaičio, N. Nekrasovo, A. Kolcovo, A. Puškino, F. Tiutčevo ir kt. poezijos). 1908 m. jam įkando pasiutęs šuo, vėliau susirgo šiltine bei smegenų uždegimu ir mirė tesulaukęs 16 metų.
Liko jo rankraštinis rinkinys Per aspera ad astra. Jaunojo poeto kūrybą surinko ir knygą, pavadintą E .Steponaičio raštai, 1912 m. išleido L. Gira. Anot R. Karmalavičiaus, žmogiškasis ir kūrybinis E. Steponaičio savarankiškumas klostėsi XX a. pradžios lietuvių poezijos lyrizacijos ir psichologinės subjektyvizacijos atmosferoje, kuri socialinio kultūrinio darbo konkrečius barus leido poetui įvardinti simbolizmo poetikos – „mirimo genijaus“, „griausmų“, „marių“, „šviesos“, „vandens verpetų“ – įvaizdžiais. Jaunasis poetas nutolo nuo Maironio suformuoto eilėraščio tipo ir jam artimesnis tapo M. Gustaičio lyrinis herojus, apgaubtas „skliautų harmonijos“ ir visatos begalybės.
Lietuvos daina
Buvo dešimta vakaro...
Dangus, apsidengęs minkštučiais, bet kartu ir kaip tai keistai-rūsčiais debesėliais, pro kurių lengvutes blakstienas kartais mirgėjo malonios akutės, traukėsi gilyn, tolyn ir, vienydamos rytuose su žeme, skendo palšose miglose.
Vakarai degė...
Tokia minkšta varsa būva tik pas jaunutę rožę, kada ryto saulutė savo pirmais spinduliais bučiuoja ją, bučiuoja ir glosto mirgančiam mergaitės sodnelyje ties langu; o rožė, indiegta kaži-kokio švelnaus jausmo, traukiasi augštyn, traukiasi ir stiebiasi, lyg norėdama pasiekti saulutę, lyg norėdama nusiusti jai prisirišimo pabučiavimą; saulutė kįla iš-už girios, rožė pagauna jos spindulėlius ir, akies mirksnyje, minkšti rožės lapukai, rausvai-balzgani, lyg ryto miglos, kur velka upę paslapties rūbais, lyg brėkštantieji rytai gegužės dieną, akies mirksnyje, susilieja su saulute ilgam pabučiavime. Susilieja pabučiavime, lyg įsimylėjusieji meilės ekstazyje birželio baltomis naktimis, prie pilno mėnulio, maloniose, apgiedančiose meilę, lakštingalos giesmėse. Ir ant minkštų rožės lapukų užsidega rausva minkšta varsa ........................................................................
Ėjau apaugusia žolėmis ežia.
IŠ visą pusią zirzėjo prieš mane pilnos varpos, linkdamos prie žemės po savo sunkumu. Jos mušė mane per ausis, per veidą, dūrė į akis, lindo už apikaklės. Aš ėjau, painiodamos kojom už rugių, už skystų žolių.
Pailsau.
Norėjau gerti.
Pasistiebiau. Po dešinei — tik banguojančios marios javų, nykstančios toli horizonte. Ją nesimato galo. Taip panašiai išrodo tik didelis žmonių būrys, parpuolęs ant kelių ir siunčiąs, nakties aromatais, savo maldą, siunčiąs ją nakties valandą augštyn, prie Augščiausiojo. O iš melsvos augštumos mirgsėjo malonios žvakutės, mirgsėjo ir mainės, uždegtos Amžių Ranka...
Iš kairės pasigirdo tylus šnabždėjimas upeliuko. Kartu su juo papūtė į mano prakaituotą veidą malonus, vėsus dvelkimas vandens.
Aš pasiskubinau...
Už minutės jau gulėjau augštoje žolėje ir žiūrėjau i dangę, dabar, lyg apkaišytą šakomis medžių, ošančių aplink mane. Ir, gerdamas pilna krūtine minkštą nakties aromatą, ekstazyje gerėdamos stebėtina perspektiva, lakiojau angelų sparnais, minkštais, kaip anie baltučiai, lyg Alpų sniegai, nekalti, šilkiniai debesėliai; lakiojau sparnais angelų, giedąnčių ant harfą iškilmingą gamtos hymną; lakiojau pazaro spinduliais, purpuriniais, lyg brangusis Romos vissonas, lakiojau pas visatos Sutvertojo, pas visatos Neapimamojo Sutvertojo aukso Sostą. ...........................................................................
Kalėdų naktis
Pabaigiau ant greitosios savo pieną, užsimečiau paltą ir galvotrukčiais nubėgau laiptais gatvėn. Mane sutiko tamsus gruodžio vakaras ir rūstus vėjas, apsišarvojęs šaltom sniego žvaigždelėm... Vien tik sniegas ir sniegas. Jisai sukos, pynės prieš mano akis, apvilkdamas visa kokiuo tai slaptingu apsiaustu... O vėjas švilpė ir kaukė; mušės į rūsčias sienas, mano palto skvernus; zirzė plaukuose, ausyse...
Gatvėje buvo suvis mažai žmonių. Iš miesto gilumos nešės koksai-tai kurtus ūžimas... Tiesiog, iš kairės, ten iš-už tamsios bažnyčios, girdėjos retkarčiais smarkus traškėjimas, tai susyk iškįląs, lyg milžino-slibino atsidūksėjimas, ir atsiliepiąs toli-toli kalnuose, tai vėl kaži-koks kurtus, lyg prislėgtas kaži-ko galingo sunkia ranka. Tai Nemunas slūgsta... Gatvės kerčioje spingsėjo elektros lempa, kuri per sniego vualę išrodė, lyg apgobta kaži-kokiuo šviesiu orėolu.
Kartais aprimdavo vėjo kaukimas, ir užstodavo slaptingas šnabždėjimas. Tada žmogaus ansįs įsitempdavo. lyg norėdamos pagauti tuos slaptingus žodžius. Jausdavai, kaip kažko tai galingo, pasiuntinių triūbų skardus aidas, atsimūšdamas dangaus skliaute, žmonių širdyse, apreikšdavo apie artinimos šventos valandos. Ir tada lyg visa apmirdavo: ir vėjas, ir Nemunas, ir miestas. Tada lyg visa klausės tos šventos žinios... Ir prieš užžavėtas žmogaus akis kildavo meilus — amžinai šventas — paveikslas. Matės šalia didžio žibančio miesto — maža, apdriskusi stonelė; šalia didikų, galingų žmonių — maža, varginga šeimyna. Miestas nedavė Jai prisiglausti po savo pastoge; žmonės pavarė Ją, kaipo vargingąją. Ir ėjo ta šventa šeimyna už miesto ribų; ėjo nakvotų į apdriskusią — piemenų stonelę... Ir štai, kada apsiautė pasaulį slaptinga naktis, apgobdama žemę melsvai-žaliu, žvaigždėm iškaišytu, apsiaustu; kada užmigusi žemė siuntė savo kasdieninę maldą prie visako Pradžios sosto — slaptingoj tyloj toj stonelėj gimė Kūdikis, gimė galingoji Meilė. Ir žiūrėjo šviesios žvaigždės karštoj maldoj į apiplyšusią stonelę; ir vėjas, tyliai sukdamasis, giedojo garbinantį hymną; ir klaupės gyvuliai, o žmonės... „Jų, kaip ledas, širdjs šaltos!” Ir praslinko metai po metų; ir mokino mus Mokytojas; ir mirė už mus ant Kryžiaus... Ir dabar — jau du tūkstančiu beveik metų nuo tos šventos valandos — dabar da nesupranta Jo žmonės, nenor ar negal dar Jo suprasti. Da nesupranta žmonės galingosios Meilės spėkos. „Ju širdįs da, kaip ledas, šaltos!”..
Tik štai, galingas, virpąs varpo garsas pabudino mane iš saldaus snaudulio... Gruodžio šaltam ore pasigirdo pirma vienas, antras kirtis. Paskui pritarė ir antras varpas, ir galop, po visą miestą, į tamsius namų mūrus atsimušdami, pasklido iškilmingi, galingi garsai, šaukią į bažnyčią... Pračiuožė vežėjai, varpeliais po lankais. Lyg iš žemės išdygo žmonių minios, skubančios ant maldos. Nuėjau ir aš, užsisagstydamas visus knypkius ir užsimerkęs, nes vėjas pūtė sniegą stačiai į akis...
Štai ir katedra. Žmonių pilna. Visi laukia tos šventos valandos. Atsirėmiau ir aš prie pilioriaus, dairydamasis į stovinčius prieš mane...
Prisimena man kūdikystės metai, kada ir aš karštai tikėjau... Sukas galvoje visoki vaizdai... Pamenu... susėdam vakare — žiemą — prie pečiaus... Liepsna bėgioja pirma vos užmatomais auksiniais siūlais malkų šonais. Paskui pliečias vis platyn ir platyn... Senutė-auklė pasakoja apie siaubūnus su dvylika galvų, apie karalienes, užburtus kunigaikščius... Laikas bėga... Bet štai, pasigirdi iš-už nuliūdusio, balto sodno melancholiški vakarinio varpo garsai. Jie virpa tyliam ore, lenda į kiekvieną namą, lekia per baltuojantį lauką. Jie ramina viską, šnekas su liūdnais medžiais, atiduoda garbę kartu su žmonėm Augščiausiam. Sutvertojui... Klaupiam kartu su aukle pas Jėzaus paveikslą. Jis taip meiliai žiūri nuo sienos, palenkęs nukankintą savo galvą. Lyg gyvas. Per Jo pusiau-atviras plonas lapas lyg girdis stebuklingieji žodžiai: „Likite pas mano visi, kurie vargstate ir esate apsunkinti, o aš jus atgaivįsiu“. Ir atsiduodi Jam visas — kūnu, ir dvasia.." Jau seniai pabaigei visas maldas, kokias tik moki ar atmeni, jau seniai žila auklė vadina prie arbatos, o aš žiūriu, vis žiūriu į tą stebuklingą paveikslą. Atrandu vis gražesnes ir gražesnes linijas Jo išblyškusiam veide... Atsisėdu ant auklės kelių. Nei nejaučiu jos kibinimų, dainelių. Visas religijiniame ekstazyje prašau auklės išmokyti mane daugiau maldų. O auklė supa, juokias, kibina... Paskui, žinoma, išsitęsiau ilgyn... Atsirado draugų, kurių atkakliu trūsu ir užmiršau apie tikėjimą... Išnyko manyje kūdikio dienų ramumas, šventumas... Bet greit pamačiau visą biaurybę to mokslo, į kurį ingrimzdau... Apėmė mane geidimas kuogreičiausiai grįžti atgal, stoti po tvirto tikėjimo skydu. Bet... jaunumo karštis užgeso, išsiblaškė: nebegalėjau taip aklai — kaip kūdikystėj — tikėti, ir dabar, ieškau, ieškau tos šventosios tiesos, kuri tik viena duotų žmogui dvasios pasitenkinimą, kuri atsakytų man — kas aš? kur einu?..
Dangus buvo jau suvis prasiblaivęs, kai išėjau iš bažnyčios. Sankrovų duris uždarytos. Gatvės tuščios. Nei jokio žiburio. Tyla... Tiesiog prieš mano, tamsiam dangaus prioglobstyj, žibėjo Sirijus. Kaži-kur sulojo šuo...
26.XII.07.
Dievas
...Atidarykit tylią naktį langą... Lengvutis vėjelis švelniai šiugždena lapais. Apipiltų minkšta mėnulio šviesa paslaptingųjų sodnų alėjos eina gilyn, susiliedamos juodon krūvon, aiškiai atsiskiriančion nuo mirgančio žvaino dangaus skliauto. Oru srovena malonus bezų kvapas. Tylu. Visas pasaulis, lyg įsiklausęs skambiai giedančio panemunyje lakštingalų traleleviman, kurs atsiliepia žavinančiu aidu miškuose, ar nyksta mėlynoje augštybėje. Ir toji giesmė, ir tasai puikus Nemuno vilnių ūžimąs, ir šitie švelnučiai garsai, plaukią nakties tylumoje — pindamies, sutaria su jūsų, poėzijos ūpo pagauta, siela, ir minties gilybėje keliasi prakilnus paveikslas, kuriuo kupinas visas pasaulis; girdis šlamėjimas kieno tai tylių, švelnių sparnų, plaukiančių viršui pasaulio; jaučiasi, kad kieno tai galinga ranka tiesiasi nuo krašto iki krašto ir tyliu, tykiu mostelėjimu apglėbia, iškilmingą palaimą suteikdama, nutilstančią, užmingančią žemę.
Štai kas yra Dievas!
Poėta
(Vaizdelis)
Jis metė plunksna, atsisėdo savo kabinete, į minkštą kėdę, juodu aksomu apmuštą, ir, užkėlęs vieną koją ant kitos, atsilošė minkšton pogalvėn. Prie to, lyg netyčia, pakrutino savo aristokrato pirštais, apvainikuotais ilgais nagais, aukso laikrodžio retežėlį ir, kaži-kaip keistai, voriai, tamsiais plaukais pakratęs, pažvelgė į tamsų langą, į kurį mušėsi ir švilpdamas, ir kaukdamas aklas rudens vakaras...
Kambarys, jo baldai ir visa liudijo, kad jo gyventojas esąs žmogus turtingas. Sienos buvo išteptos kaži-kokiom keistai-puikiom varsom, gražiomis dideliomis puokštėmis. Lipdytos, augštos lubos prie aiškios lempos šviesos, uždengtos melsvu abažūru, išrodė lyg da lengvesnės, da augštesnės. Kampe, dailiai aptaisyta, stovėjo lova. Netol jos, arčiau didelio lango, stovėjo etažerka su knygom. Rausvai ištepta asla žaidė su lempos spinduliais, tai juos atmušdama savyje, tai vėl lyg nepriimdama, o šie, lyg susipindami ir susitardami, eidavo vis smarkesnėn ir smarkesnėn atakon...
Jis buvo turtingo šių namų šeimininko sūnus. Jis išrodė turis taip apie devyniolika metų. Juodi plaukai, krintantieji ant augštos kaktos, labai jį puošė. Dėvėjo jis puikiais rūbais. Augo nematydamas jokio vargo, šiaip taip baigė penkias gimnazijos klesas, bet buvo pavarytas už nerangumą moksle, ir štai dabar be jokios vietos, nes dirbt nenorėjo, gyveno pas tėvą. Mieste buvo žinomas, esąs „liūtas“: be jo neapsieidavo nei joks pasilinksminimas, ar šiaip jau vakaras. Jis geriau už visus mokėdavo prieit prie panelių savo linksmiu būdu ir kalbom. Užtai, žinoma, draugai labai jam pavydėjo... Bet nuo kai-kurio laiko jis pradėjo rečiau lankyt pasilinksminimus, jo kakta kaži-kaip keistai susiraukė, vienu žodžiu sakant, jo širdyje pakilo kaži-koks ermideris. Į daromus jam klausimus dėl to, jis visada lyg nenoriai numurmėdavo, o dažniausiai atsikratydavo tylėjimu, ar lakonišku atsakymu: „tai!“ Ir tuomet jo veidas pasidarydavo staiga toks rimtas, antakiai susitraukdavo, o ant jo plonų lūpų skrajodavo vos-vos užmatomas linksmas šypsojimas... Tik vienam savo geriausiam draugui jis išdavė savo paslaptį: jis — poėta. Tą žodį jam betariant, antroji jo skiemenis išlėkė kaži-kaip iškilmingai, bet tuoj, nulenkęs nuraudusį savo veidą, jis atsiminė Mickevičių — savo numylėtinį — ir nerami mintis apėmė jį visą... O kada jis padeklemavo savo naujausias eiles ir nedrąsiai pakėlė akis, tai pastebėjo savo draugo veide ne tai nusišypsojimą, ne tai indiferentiškumą, ir jo širdis susispaudė, nors draugas ir plojo bravo... Bet vis dažniau ir dažniau kildavo jame stiprus, intikinąs balsas, kuris šnabždėjo jam: tu poėta. Ir, to balso klausydamas, jis vėl nulenkdavo galvą ant neramiai mušančios krūtinės ir per jo plonas lūpas išsiverždavo tylus atsidūsėjimas... Eilėms rašyti jis paskyrė vis ilgyn ir ilgyn einančius vakarus. Tada, kaip sakydavo, jis jautės ramesnis esąs, stovįs toliau nuo „tamsios minios“...
Tokiuo, taigi, vakaru jis atsisėdo į numylėtąją savo kėdę ir, bemanydamas pasikelsiąs į istorijos garsenybes ir atsiduodamas toms savo aukso svajonėms, ilgai, ilgai rašė.
Jis matė dangaus gražybes. Jam atidarė savo paslaptis slaptingoji gamta. Užsilipo jis ir ant augščių-augščiausių kalnų. Leidosi į tamsius okeano vandenis...-
„Tik melsvos, kriokiančios marės, — mąstė jis, — tik augštos, stiprios uolos ir melsvas, slaptingas dangus laikė apglėbę savo šaltais glėbiais mažą, apipuvusį namelį, stovintį ant tuščios salos. Niekur nei žolelės, nei medelio, nieko, kas galėtų nuramint nuvargintą akį, kas galėtų palinksmint nuliūdusią širdį... Vien tik marių kriokimas ir lakaus vėjo-audros nelinksmųs bučiavimai... Ir štai, ant tos, lyg paties Dievo užmirštos, salos, toj mažoj, apipuvusioj grįčiutėj, — o, Dievuliau! — gyvena... karalienė. Tikra karalienė, tik ištremta savo rūstaus vyro... štai ji išeina... štai jau matyties jos gražus veidelis, juodom kasom“...
Bet mušas pas jauną, saumylį svajotoją širdis smarkiau. Smarkyn ir smarkyn bėga kraujas... Trūksta minčių siūlas... Linksta nuvargusi svajotojo galva...
Bet štai sužibo akįs, pergalėdamos snaudulį... Pakratė ilgais plaukais .. Griebėsi plunksnos... Bet... tas prakeiktas ritmas! Kelias dienas jau jo ieško!..
Ir vėl nusviro galva, ir vėl merkias akis... Ir užmigo jaunas svajotojas kartumu širdyje...
O, išgelbėtojau, sapne!..
Štai jam matos, kad jis jau apgalėjo jambų, chorėjų paslaptis. Štai va, po ranka didi, didi tomai... Vis eilės, eilės, eilės... O ant jų: „veikalai tokio ir tokio“... Jau visi pažįstamieji lenkias prieš jį... Bet jis vis kįla ir kįla... Tomai vis storyn ir didyn.. Štai jau ne vien tik pažįstamieji — visa tauta, visas pasaulis, viskas, viskas jam pavydi... O jis vis kįla... Jau štai ant pat viršūnės...
Kalba netaisyta.
E. Steponaičio raštai: pilnas pomirtinis eilių ir prozos rinkinys / tvarkė Liudas Gira, Kaunas 1912.
