Talentingo novelisto, literatūros tyrinėtojo, vertėjo A. Vaičiulaičio (g. 1906; nuo 1940 m. gyvena JAV) knyga sudaryta iš prozos rinkinių, išleistų 1932–1986 m. Spausdinamas ir romano „Valentina" trečias pataisytas leidimas (1 – 1936, II – 1951). Rašytojo kūrybai būdingas psichologizmas, grožio, dvasinių vertybių poetizavimas, giedra harmonija, grakštus stilius.
BENVENUTAS DI DŽOVANIS* PRISTATO MECENATUI SAVO PAVEIKSLĄ
Matydamas šviesiausią Tolomėją, geradarį ir globėją, Sienos prekijų šlovę ir menų ramstį, grįžtant iš Piacos del Kampo žaidynių, drįsau pasveikinti pro langą ir kviesti vidun, trokšdamas pranešti linksmą naujieną, kad vakar baigiau Trijų karalių paveikslą, kurį jūsų prakilnybė užsakėte švento Domininko bažnyčiai.
Būčiau ir aš mielai ėjęs į didingą aikštę, kur tarp rūmų plevėsavo tuntų vėliavos, garbingi sėdėjo Sienos seniūnai ir aukštieji teisėjai, grūdosi piliečiai, prunkštė žirgai ir svirdinėjo iškimšti slibinai, drambliai bei vienaragiai, mergaičių dorybės ženklas.
Deja, antras mėnuo dešinį kelį man raižo diegliai, ir jau nebegaliu taip skrajoti kaip anomis saulėtomis jaunystės dienomis, kada lyg sakalas plasnojau mūsų brangiosios Toskanos kalnais ir lygumomis ar mūsų garsaus miesto gatvėmis.
Beliko sielos akimis grožiuotis šventės puošnumu, moterų grakštumu, aksomų ir šilkų gašnumu, mezginių plonumu ir baltų žirgų išlenktais sprandais.
Regėkite, ir aš savo paveiksle, angoje prie prakartėlės, atvedęs pastačiau baltakartį širmį iš Arabijos dykumų.
O kad šviesiausias globėjas, kuris dosnia savo ranka nuo senų dienų šelpiat ir sergstit mūsų namų židinį, kartais nepagalvotumėt mane sumaišius drobėje gyvulius ir žmones, netgi patį Kūdikėlį Jėzų ir šventus jo tėvus, leiskite pažymėti, kad paveikslui daviau dėsnį, tvarką, grožį, meilę ir tiesą.
Dėsnis yra tasai, kurį paliko didieji meistrai ir mošalies išminčių kelionę pagarbinti Dievo gyvojo sūnaus, gimusio Betliejaus užeigoje. Aure jų vilkstinė žygiuoja pro miesto mūrus taip, kaip ir jūsų, taurusis Tolomėjau, karavanai traukia pro Kamolijos vartus į prancūzų ir flamandų žemes su Oriento ir italų pirkiniais.
Nesigirdamas norėčiau pasakyti, kad dėsnis yra ir tai, ką mes patys pridėjome, išradome ir pagražinome pagal savo išmonę ir vaizduotę.
Paveikslų nerinkau tokių dangiškai mėlynų ir skaisčių spalvų, kokias tarp Švento Morkaus vienuolyno mūrų Florencijoje savo Trims karaliams išsvajojo Fra Anželikas. Neieškojau ir tokios ilgesingos padangės ar tokių grakščių kalvų kaip Sandras Botičelis, nes mes, Sienos tauta, pamilome niūkų bizantinį dažą ir neturime tokių maloningų kauburių kaip Raudonosios lelijos miestas.
Dabar jums aiškinsiu tvarką, kurią pritaikiau savo kūriniui, skeldamas jį į du planus pagal veiksmo ir linijos prigimtį ir pagal fantazijos žaismą.
Pačioje viršūnėje išrikiavau vilkstinę, kada pro vartus išneria skalikai ir žirgai, linguoja kupranugariai, žėri dovanos ir liūliuoja minia, kuriai kelią į nežinomą šalį šviečia aukso spinduliais ištryškusi žvaigždė.
Ir taip pro Oriento miestus, per dykumas ir oazes, o pagaliau ir per mūsų Toskanos mielas kalvas vinguriuoja karavanas, kol atkeliauja prie prakartėlės angos, kurioje įstačiau puošnų, išmintingo ir liūdno veido jaunikaitį, jau atjojusį pasveikinti Kūdikėlio Jėzaus. Kantrus ir mandagus, jisai laukia savo eilės žengti vidun, kur ramiai sau mąsto asilas ir jautis ir kur, nuo šieno ant Marijos rankų pakeltas, žvelgia viešpatnus vaikelis.
Antrą paveikslo planą apsukriai sutvarkiau, nu-lauždamas grotos priekį. Taigi žmones, kuriuos viršuje matome išjojant iš Rytų miesto, tą pačią akimirką randame jau žemai užeigoje, aukojant mūsų Išganytojui auksą, mirą ir smilkalus.
Kai lipote per mano trobos slenkstį, aš jums, dosniausias globėjau, užsiminiau apie grožį. Pirmiausia jis glūdi mano kūrinio ramiame iškilnume, dažo tauriam kuklume, linijų ir proporcijų gracijoje ir visų šių dalių vienybėje bei judesyje, kuris, pradžią gavęs prie Oriento miesto vartų, per tolimas žemes viena slinktimi, nelyginant upių srovė, plaukia ir banguoja ligi mūsų Išganytojo bei Viešpaties kūtelės.
Jeigu įsižiūrėsite į mano paveikslo linijų liaunumą ir grakštų natūralumą, spinduliuojančią Madonos rimtį, šventą Juozapo nuolankumą, žaismingą Kūdikėlio prakilnumą, damaskinio šilko ir brokatų brangumą, maldingą asilo veidą prie ėdžių,— sakykite, ar nepažins akis meistro rankos, gebėjusios į santūrią grožio melodiją sudėti pasaulio įvairumą?..
Kalbėjau apie meilę. Yra tai mano meilė menui, amžinam, ilgesingam jo šauksmui, keistam nerimui ir nirtėjimui, kuris net ligoje ar gėloje tave maudžia, vilioja prie drobės, nepaleidžia, ligi tu, tepdamas dažą po dažo, atveri savo regėjimus ir sapnus. Kiek dienų ir naktų mačiau šiuos veidus, galvojau apie dievišką Vaikelio švelnumą, apie motinos šilumą kūdikiui ar apie kantrų Juozapo taurumą, o pagaliau net apie Arabijos žirgų sprando išdidų lanksmą.
Dieną ir naktį mane drumstė Dievo, aukščiausios galybės, žvaigždžių ir pasaulių Viešpačio, meilė žmonėms,— žemės dulkėms ir išpuikusiems, teisiems, lyg arkangelai prie Dievo sosto, ir melagiams, kaip mano mielas bičiulis kurpius Frančeskas iš Buonsinjorio gatvės.
Tapydamas daug valandų mąsčiau apie šią Aukščiausiojo meilę mums, apie jos didumą, gelmę ir prasmę. Galiu tarti, kad mano protas nepajėgė jos aprėpti. Tai prašoksta mūsų galias, ir tokią auką mums gali išgvildenti tiktai dangaus siųstieji pranašai, šventos knygos, nužemintas tikėjimas ir meno slėpiniai, kai jie atsiskleidžia lyg gėlių žiedai nakčia.
Pasaulio gudriųjų išmintį sumaišo Dievas.
Kalbėjau jums ir apie tiesą. O tiesa yra ta, kad anas orus ir guvus bernelis, kurio kojytės padą nuolankiai bučiuoja žilas Rytų šalies išminčius, viena ranka atsiremdamas į grindis, yra Viešpats, Dievo gyvojo sūnus, atėjęs į pasaulį mirti už mūsų nuodėmes įr per savo kančią išganyti mus.
Šviesiausias Tolomėjau, kilnus mano globėjau, išgliaudžiau jums savo darbo prasmę ir meną.
O dabar, kaip sakoma, meistras vertas savo atpildo. Traukite iš kapšio florinus ir paberkite man į delną, kiek suderėta. Kol žvangindami skaičiuojate auksą ir sidabrą, turėčiau jums meilikautis ir girtis, kad, už jūsų lobį prisipirkęs dažų, kiauras dienas lyg patrakęs plūksiuosi prie naujų drobių.
Tačiau būsiu atviras ir prisipažinsiu, kad šiandien man galvoje drumsčiasi kiti vėjai: kai tik sausgėla kelyje pradings, trauksiu už mūsų katedros, baltais ir juodais marmurais tviskančios miestui, ir tenai, siauroje ir jaukioje gatvelėje, užsuksiu į smuklę, kur tau duoda skaidraus vyno ir skanios, ką tik iš krosnies ištrauktos, kvepiančios duonos, o paskui atkiepsi gražuolė šeimininkų duktė, droviai sėdasi tau ant kelių, glosto tavo plaukus ir pešioja barzdą. Ir tada pajunti, lyg sielvartų ir skausmų niekados nebūtų buvę, lyg ašarų ir mirties nebūtų buvę, lyg niekas tavęs nebūtų skriaudęs ir niekinęs, lyg vaikystėje nebūtum kentęs alkio ir lyg pats nebūtum už durų išmetęs moters, kurią kadaise labiau už angelus mylėjai. Belieka palaiminga užmarštis, jauki šiluma ir švelnūs apsikabinimai aplink kaklą.
Jogei, kilnusis Tolomėjau, nesuklystumei savo mintyse, girdėdamas tokią mano šneką, galiu pridėti, kad tai mielai mergytei, smuklininkės dukrai Teresei, Toskanos miestų gėlei, dabar tik devinti metai, ir jūs nesvajokite savo dvasioje apie mane taip, kaip jau buvot pradėjęs galvoti.
Dėkodamas už auksą, kuris skamba maloniai, lenkdamasis jūsų prakilnybei ir prisiekdamas vėl kaip milžinas šokti prie darbo, kai tik jūs atsiminsite mano menus, dar prašau ir maldauju, kad Švento Domininko vienuoliams, kuriems netrūksta žemiško smalsumo, neišduotumėte šios mano paslapties: anam žvaliam jaunikaičiui paveiksle prie angos daviau mėlynas Teresėlės akis, kad ji amžinai gyventų mano mene.
* Benvenutas di Džovanis (1436–1518) – Sienos dailininkas{aut. past.).
Antanas Vaičiulaitis. Tavo veido šviesa: novelės, padavimai, romanas. – Vilnius: Vaga, 1989.