cinzasBelgijoje gyvenančio lietuvių rašytojo naujoje knygoje spausdinamas romanas „Švento Petro šunynas” (Čikagoje išleistas 1984 m.) ir keturios „itališkos novelės”. Romane pasakojama apie Briuselio svetimšalių viešbučio gyventojus, skaudžius jų likimus svetimoje žemėje. Novelių herojai – daugiausia italai, paprasti dori žmonės, kurie grumiasi su atšiauriu gyvenimu ne tik emigracijoje, bet ir savo tėvynėje, ieškodami kelio į laimę.
***
Neįsileido... Pastatė gatvės pajuokai... Kodėl šitaip, a? Gerasis berneli, pergalvok, apsispręsk, pasitark su tėvais...” Apsisprendžiau ir be tėvų –jie sau, aš savo galva gyvenu...
Pažemino visų akivaizdoje! Užsirakino! Todėl, kad mūsų šeima neturtinga, tėvas bedarbis? Žinojo, pirmame pokalbyje išklausinėjo; tada Andridžianis tik mostelėjo: Italijoje tūkstančiai bedarbių, šita nelaimė ir mane gali prislėgti. Tai kas prislėgė tavo, Anatoli Andridžiani, plačias pažiūras? Tu šeimos vadas, tu viską sprendi, ne Džiną užrakino duris, tu!
Džiną... O gal, sužinojusi, kad reikalai rimtėja, pasipriešino, uždraudė pirmosios vakarienės apeigas? Juk niekada negirdėjau: myliu tave, Leonardai. Pažaidė, pasiglėbesčiavo – ir pakaks. Tikriausiai šaukė: nemyliu to Montagardinio, nekvaršinkite galvos! Tėvukas Andridžianis rasi bandė perkalbėti, įrodinėjo vaikinuko dorybes, bet ji nudundėjo laiptais ir užtrenkė duris. Ir, žinoma, šaipėsi iš kvailio gatvėje!
– Ardinai!
Džinos balsas... Lėtinu žingsnius, bet nedrįstu atsisukti – Džiną Viktoro Emanuelio gatvės name. Beje, vyriausiojo sąskaitininko šeimoje nekarpo vardų, jeigu trimetri-nis – toks ligi karsto.
– Ardinai...
Džiną... Uždususi, nori kažką pasakyti, bet tik muisto galvą, daužo kumšteliu krūtinę.
– Nuskriaudė? – nebesugraibau ir aš žodžių, glostau iširusią kasą, glaudžiu. – Kas atsitiko?
– Pro langą... – Paraudusios akys siurbia mano šypseną, rimsta. – Uždarė kambaryje. Atėmė batelius, bandė išrengti...
– Tėvas? Kodėl, Džiną, kodėl? Juk kvietė...
– Abu. Saukė, grasino... Kodėl?.. Nejaugi iki vakaro niekas tau nepranešė?
– Ką turėjo pranešti, Džiną?
Nuleidžia galvą. Tik dabar pamatau, kad basa.
– Nežino vargšas... – verkia. – Nežino! Apgniaužk širdį, Ardinai, baisi žinia... jūsų šeimoje mirtis...
Mirtis? Galva tuščia, nė silpniausio aidelio, nė vienos vienintelės minties, vien baimės iššluota tuštuma. Už gatvės kampo, prie mūsų vartų, karabinierių džipas. Raudona stogelio lempa švaisto piktas ugnis. Džiną palenkia mano galvą, bučiuoja akis, lūpas:
– Nušovė tavo brolį Francą, – šnabžda. – Mafija nužudė generolą Delapjezą ir jo palydą... Laikraščiuose nužudytųjų nuotraukos. Tolvaizdis visą popietį...
Staiga sutemo. Naktis užgriuvo gatvę, prislėgė pečius. Tuščioje galvoje daužosi Džinos balsas.
– Nušovė Francą?
– Nušovė, Ardinai, – kramto sau rankas Džiną. – Generolą Delapjezą su žmona ir šešis apsaugos vaikinus. Romos gatvėje prisigretino trys motociklininkai – kiekvienam autovežimis...
Trankau kaktą kumščiu. Staugiu, bet riksmas draskosi krūtinėje, pro lūpas išsprūsta tik kosulys. Paisto mergaitė! Ne, Džiną nemeluoja, paklaikusios akys šaukia tiesą.
Bėgu. Aikštė, išrikiuoti autovežimiai šokinėja, krūpčioja, grimzta į rūką, išnyra... Duryse tėvas. Tamsia sekmadienio eilute. Žengia pasitikti. Išskečia rankas:
– Nelaimė, Ardinai!
Tvirtas balsas, .bet mano galvą glostanti ranka dreba, trūkčioja. Atstumia, bado kumščiais kaimynus languose:
– Mano sūnaus kraujas ant jūsų galvų! Bailių veislė! Pilvais šliaužiojantys drebaliai! Jūs – mafija! Žmogžudžių saujelė šaudo nekaltus, o jūs laižote kruvinas rankas!
Įstumia mane prieangiu.
– Kodėl tik dabar parsivelki? – purto. – Motina ant mirties slenksčio, aš daužau galvą į sienas, o jis...
Verkia. Stūgavimas, ne rauda, tranko kumščiu duris.
– Sukapojo kulkomis mūsų Francą... – vėl priglaudžia, atsiremia į mane. – Pranešė iš ligoninės. Telefonu. Sunkiai sužeistas jūsų sūnus, girdi, kovoja su mirtim. Motina draskėsi rūbus... klykė... baisu! Daktaras Lakosta apramino injekcija. Juda ir kalba kaip sapne... Ligoninėje pranešė, kad miręs. Kažkuris miesto žiurkė paguodė: laidosime su priderančiomis iškilmėmis, iš Romos atvyks ministeris. Niekšai! Mafijos sėbrai! Ne, pasakiau, atsiimu sūnų, palaidosiu be jūsų cirko. Parsivežiau. Daktaras Lakosta ir Antonela numazgojo, apvilko paradine uniforma. Tik tada prileidome motiną. Antonela – nors kojas bučiuok! Atstūmė daktaro vaistus: nelieskite mano skausmo, užriko, jis – paskutinė pagarba Francui.
Užvedu laipteliais. Tėvas ilsisi po kiekvieno žingsnio. Prie buto durų vėl susiglaudžiame. Tėvas šnabžda, palenkiu galvą prie jo burnos.
– Generolas Delapjezą vyko pas valstybės prokurorą. „Fiatuką” vairavo žmona. Priekyje – vienas autovežimis su apsaugos karabinieriais, užpakalyje – kitas. Netoli Teisingumo rūmų, Romos gatvėje, pasivijo trys motociklai ir visus sukapojo kulkomis. Po pirmų žudikų – antri. Au-tovežimyje. Pistoletų šūviais į galvas pribaigė sužeistus. Per porą minučių nužudė aštuonis žmones vidury dienos – ir dingo. Tavo seserys...
– Jau čia? – Graibau duris, delsiu peržengti paskutinę užtvarą prieš nužudytą brolį. – Visos trys?
– Atskubėjo, Ardinai. Su vyrais. Anie ilgai neužtruko. Paguodė motiną, pasimeldė prie Franco ir išvyko: reikalai, darbai... Kaip raupsuoti mes dabar, Ardinai, ne tik kaimynai – ir giminės atsuks nugaras. Visada taip buvo, visada, kai mafija krauju pažymi kurią šeimą... Antonela vos priprašė, kad nors kelias dienas paglobotų vaikus.
Mama guli salonuke ant minkštasuolio. Pabučiuoju seseris, atsiklaupiu prieš mamą. Ir ji, kaip tėvas, alpsta skausme, bet vis tiek guodžia:
– Neverk, sūneli. Ašaros Franco neatgaivins.
Užsidengia delnais veidą. Seserys glosto pečius, bučiuoja rankas, bet ir jų balsai girgžda, sugraužti ašarų. Tėvas pakelia mane, veda į Francų miegamąjį.
Dvokia Mirtis. Jos tvaikas užnuodijo gėles, šventą žvakių kvepėjimą, šleikštuliu užkemša gerklę. Viešpatie pagailėk, negi pradėsiu žiaukčioti prie mirusio brolio!
Klaupiuosi. Ieškau maldų, bet ir vėl galvoje plinta tuštuma; viskas išdegė, vien skausmas.
– Kam keršyti, tėve? Akis už akj, dantis už dantį! Antonela žegnojasi ir, pasiremdama j lovos kojūgalį,
atsistoja. Pasenusi, baltame veide žiba piktos akys.
– Kišeniniu peiliuku prieš mafiją? – beveik spiegia. – Generolo neišsaugojo, o tu pulsi vaiko kumšteliais? Karabinierių būrys neapgynė nuo mirties... Atgniaužk kumščius, Ardinai, ne tau, ne mums keršyti mafijai. Ji... ji ryja ir vaikus. O aš, Ardinai, lieku su trimis našlaičiais. Draudžiu!
Antonela tyliai uždaro duris. Tėvas atsiklaupia jos vietoje. Sudeda rankas ant kelių ir atsilošia. Suknežęs, ieško baltose lubose skylės, angos prie viską matančio, viską girdinčio Dievo.
Franco galva sutvarstyta, kyšo tik stiprios nosies galiukas, baltos lūpos ir kampuotas smakras. Ant tvarsčių – drėgnos, žvakių šviesoje judančios kraujo dėmės. Rankose – šventojo Pranciškaus Asyžiečio paveikslėlis.
Paglostau šaltus pirštus, pabučiuoju. Nebetramdau verksmo. Priglaudžiu kaktą prie brolio rankų, laistau ašaromis. Viena mintis plaka į plyštančią galvą: miręs, miręs, miręs...
– Klaiku! – dejuoja tėvas. – Klaiku!
– Nužudė Francą, o mes: – klaiku! – šaukiu. – Atkeršysiu! Jeigu ne šiandien, tai po dešimties metų, bet atkeršysiu! Kraujas už kraują! Prisiekiu Franco akivaizdoje: pasmaugsiu, perpjausiu gerkles tavo žudikams!
Tėvas glosto sūnaus kojas.
– Nepamiršk priesaikos, sūnau, – šnabžda, žvilgčioja į duris. – Bet nepamiršk ir to, kad, prieš tau sugrįžtant, buvo atėję Restoranų ir motelių draugijos pasiuntiniai. Atnešė gedulo vainiką. Paguodė. Pastovėjo prie Franco, brūkštelėjo per jo rankas ir atsisveikino. Baisu, Ardinai! Žudikai ateina pasižiūrėti kraujuose sustingusios aukos, padeda vainiką... dar kruvinomis rankomis glosto tėvų pečius... Akys – gyvačių, grasinančios... Mama, gerojo Dievo malone, neperprato, bet Antonela ir aš tuoj pajutome mafijos kapus... Atskubėjo pamatyti nužudyto seržanto šeimos: ieškos žudikų ar susigūš kampe kaip kiti. Kaip visa kelnes prismardinusi Sicilija! Tramdžiausi, po teisybei, – Antonelos žvilgsnis privertė užsičiaupti. Ji, nelaimingoji, nedrįso net atmušti vaikučių.galvutes glostančių mafiozų rankų. Tačiau kai „geradariai” atkišo voką su draugijos pinigais, pamėlo ir atplėšė duris...
Aišku – vienoje rankoje peilis, kitoje – pinigai: pasirinkite. Ak, Cikai Astraljostra, ak niekše! Anksčiau ar vėliau ir tu pamatysi mano rankoje peilį! Žinoma, jeigu spėsi pamatyti. Delapjeza su žmona, karabinieriai, mano brolis– kelyje į mirtį, o tu tuo tarpu ramiausiai girkšnojai alų, vaidinai geradarį rankas bučiuojančiam kvailiukui...
– Jiems išėjus, – trina .įlelnu karčias lūpas tėvas, – po valandėlės skambina kažkuris FIAT-o direktorius. Pabarstė užuojautos žodelių, padūsavo ir siūlo: mielas Montagardini, mums kaip tik prireikė gero suvirintojo montavimo ceche. Tiek laiko nežinojo, kad Montagardinis bedarbis, staiga – prašom, laukiame su kepurėmis rankose. Nuoširdūs? Mafija įsakė apraminti tėvą, atplėšti nuo juodų minčių? Kur tiesa, Ardinai, kur apgaulė? Mafija jau lygina sūnaus kapą, viena ranka nužudė, kita graibsto gerklę: apsispręsk. Sūnaus krauju nusipirksiu darbą?
Padegsiu Ciko Astraljostros restoraną, motelį! Ne, pirma nudėsiu tą kirminą. Kraujas už kraują, gyvybė už gyvybę!
Tėvas užsidengia veidą delnais. Verkia. Mosteli į duris: išeik, Ardinai.
Virtuvėje prisipilu stiklą vyno, bet jis kartus, ėda gomurį – šliūkšteliu į plovyklę. Staiga prisimenu Džiną.
Sėdi kieme, ant laiptelių priešais duris. Salia Kardinolas. Apglėbiu pečius. Reiktų atsiprašyti, bet tik papurtau galvą. Džiną šluosto ašaras nuo mano skruostų.
– Nesigėdyk, Ardinai, išsiverk, – guodžia. – Paimčiau tavo skausmo dalį...
– Baisu... – aidi ausyse tėvo žodžiai. – Žudikai glosto aukos vaikus, siūlo pinigų!
– Jie visada taip, – glaudžiasi pašiurpusi, – pasirinkite taiką ar naujas žudynes... Eisiu, Ardinai, laikas namo. Tėvas pasakė: nepažįstame Montagardinių, niekada nepažinojome. Užrakino duris į gatvę, atseit – paspaudysi skambutį ir nueisi. Nesmerk, Ardinai. Visi krūpčioja prieš mafiją, visi lenkiasi krauju pažymėtų.
– Išskirs mus... Nebesimatysime?
– Nežinau, Ardinai. Nieko nepakeisime, taip Dievo duota.
– O jeigu susituoktume?
– Nepilnamečiai. Niekas mūsų netuoks be tėvų leidimo.
Languose tylūs kaimynai. Kituose – spalvotų tolvaizdžių margi atošvaisčiai.
Dvokia autovežimių prigrūsta aikštė. Net išdaužų subjaurintas betonas dvokia.
Taip, perskirs mus plačių pažiūrų menkystė. Galėjo gi įsileisti, bent kelis žodžius ištarti, pranešti apie brolio mirtį – ir aš būčiau žemai nusilenkęs, padėkojęs už nelaimėje parėmusią ranką. Ne, smerkti nėra už ką, bet neįveikiu pagiežos, skaudaus liūdesio. Kaip visada, kai apvilia gerbiamas ir mylimas žmogus.
– Eime pas mano tėvą, Džiną. Šiurkštus jis, bet geros širdies, gal ką patars.
Tėvas tebestovi šalia Franco. Akys tuščios, tikriausiai nieko nemato ir negirdi. Atsargiai paliečiu petį. Ilgai žiūri į Džiną, bando prisiminti.
– Ko tau, mergyt? – paslepia už nugaros pabučiuot siekiamą ranką. – Neprisimenu... Atėjai atsisveikinti su mūsų kankiniu? Pažinojai?
– Anatolio Andridžianio, miesto autobusų bendrovės vyriausio sąskaitininko, duktė, – suspaudžiu jos ranką. – Mudu... susižiedavę. Bet dabar jos tėvai nebeleis tuoktis...
Tėvas prisispaudžia prie krūtinės kumščius, tyliai iškvepia:
– Brolis kraujuose stingsta, o tu... tu... Viešpatie, sutramdyk mano rankas! Eik, Ardinai, eik ir pasislėpk – bijau, kad namuose neatsirastų antras lavonas!
Pro duris švysteli salonuko sietynas. Antonela ištiesina pakrypusią žvakę. Acte pamirkyta nosine sudrėkina Franco lūpas.
– Mama užmigo, tėve, – šlama jos balsas. – Ačiū Dievui, pagaliau vaistai įveikė. Jūs, tėve, pasėdėkite valandėlę virtuvėje, išgerkite stiklą vyno – Viešpats atleis tokio skausmo valandoje.
Tėvui išėjus, priglaudžia verkiančią Džiną. Gera, iš pirmo žvilgsnio viską suprato. Kaip visada. Apramina Džiną ir paragina mane žvilgsniu.
Nėra ko pasakoti – keliais žodžiais atiduodu mūsų rūpesčius. Neilgai mąsčiusi, Antonela atsidūsta:
– Tegul pasimeldžia už Franco sielą ir grįžta pas įtėvus. Jeigu būtume Italijoje, apeitume kliūtis, bet čia, brangieji, Sicilija. Nurimk, Ardinai, kakta prietarų sienos nesulaužysi.
– Sulaužysiu! Pabėgsime į Italiją ir susituoksime! Už durų sugruma duslus, pykčiu springstantis tėvo balsas:
– Anatoli Andridžiani, mūsų šeima gedi nužudyto sūnaus, o jūs.;.
– Gili, skausminga užuojauta jums, garbusis Francai Montagardini, tačiau supraskite pagaliau, kad mano duktė praras garbę, užtrauks gėdą ir panieką visai mūsų šeimai. Atleiskite, kad įsibrovėme, bet negi nematote mūsų kančių, nelaimingos motinos ašarų? Kur ji, Dievo bausmės nebijanti, kur paslėpėte?
Antonela atstumia Džiną ir išeina. Pro veriamų durų plyšį šmėsteli perlinkęs Anatolis Andridžianis, nosinaite užsidengusi veidą jo žmona ir degančios tėvo akys.
Soku prie durų, užrakinu ir nusviedžiu raktą. Atsitupiu kampe. Džiną atsiklaupia greta.
Salonuke balsai silpsta. Atrodo, Antonela sutaikė.
Klapsi durų rankena. Beldimas. Antonelos balsas:
– Atidaryk, Ardinai, nepurkštauk. Jau naktis, mergaitei laikas namo. Rytoj viską aptarsime. Negražu prie mirusio vaidytis.
Džiną purto galvą. Ak, jeigu Francas nebūtų užmūrijęs durų į kaimynų butą!
– Ardinai! – tranko kumščiu duris tėvas. – Išlaušiu duris – ir tada... Atidaryk!
Jau ir seserys verkšlena, prašo, gąsdina tėvu ir Dievo bausmėmis. Po jų – Anatolio Andridžianio balsas:
– Džordžina, dukrele... Atrakink duris tėveliui, nežeisk širdies. Gražiai atsisveikinsime su mielų žmonių šeima, permaldausime, kad atleistų... Džordžina, nestumk tėvo j
pyktį!
Džiną užsidengia ausis. Jeigu neatidarysime – tikrai išlauš. Anatolis Andridžianis gal verkšlentų visą naktį, bet tėvas kitokio būdo, išbaigęs kantrybę, pečiais išvers duris.
Džiną atšlyja, minutėlę žiūri į Francą, paskui nuropoja keliais prie lovos, apkabina mirusiojo kojas ir kukčiodama kažką šnabžda. Atsistoja, pabučiuoja Franco rankas, persižegnoja.
– Mylėk mane, Ardinai. – Nusimauna kelnaites ir it lunatikė eina artyn. – Jeigu myli, jeigu tikrai vesi – mylėk!
– Pamišai? – kalenu dantimis, siaubas purto galvą. – Salia kruvino brolio lavono? Šventom žvakėm degant...
– Eikš, – traukia mane už rankos. – Po to jie nieko nebegalės pakeisti, supranti?
Taip, Džiną, suprantu. Bet, Dieve mano, –greta mirusio! Brolis stingsta mirties šaltyje... Ne! Aukojasi mergaitė, mirties, Dievo akyse apsinuogino... veidelis gėdos ugnyje. Jėzau, nelaimingųjų globėjau, padėk mums!
– Mes kitaip, Džiną... – staiga nušvinta protas, – atremiu linkstančiom kojom Džiną į sieną. – Palaušime kietaširdžius, nei Franco, nei Dievo neužrūstinę.
Čiumpu Džinos kelnaites, prispaudžiu jas prie Franco kruvinų tvarsčių. Raudonos dėmės plečiasi, nutvilko pirštus.
– Tu juk nepyksti, Francai, broleli? Gyvas apgintum mus, užriktum– visi nutiltų. Bučiuoju tau rankas, Francai, ačiū už paskutinę malonę...
Atrakinu duris.
Pirmutinis įpuola Anatolis Andridžianis. Nusilenkia Francui, paliečia šventojo paveikslėlį rankose ir skuba prie kampe susigūžusios dukters.
– O Viešpatie! – aikteli. – Išplėšk man akis, pasigailėk nelaimingo!
Tėvas atsiremia į lovą. Abu spokso į Džiną, purto galvas kaip po košmariško sapno.
Džiną – balta baltutėlė, bet grėsmingai atlošta galva; viena ranka ant krūtinės, kitoje – kruvinos kelnaitės.
Anatolis Andridžianis atsigręžia į tarpdury susispietusias moteris ir, išskėtęs rankas, dangsto, slepia šeimą ir Dievą išniekinusią nusikaltėlę.
Tėvo kumščio smūgis nubloškia mane prie sienos. Grieždamas dantimis, vėl partrenkia ir vilkte išvelka į salonuką.
Atmušinėju jo rankas; galėčiau stipriau stuktelėti, kad išsiblaivytų nuo įsiūčio, bet neprisiverčiu – tėvas!.. Daužo neatsikvėpdamas, kai susmunku ant grindų – spardo. Pagalbon atskuba seserys. Apkimba tėvą, klykia:
– Bėk, Ardinai! Slėpkis. Liaukis, tėve. Atsikvošėk, iki nesužalojai berniuko!
Virtuvėje nusiprausiu. Pasiremiu lange. Dairausi po nykiai apšviestą aikštę. Tėvo smūgiai degina veidą, pečius – visas ugnyje. Dešinysis antakis jau tinsta, beveik nebematau, prakirsta lūpa kraujuoja.
Visų pamirštas Kardinolas po langu uodega suka ratukus: įkelk pagaliau! [keliu. Maitinu šunelį šaltais makaronais ir taip liūdna, taip pjausto širdį, kad vos atsispiriu verksmui.
Įeina Antonela. Durų neuždaro. Matau – tėvas fotelyje, Marija ir Elena, užgulusios jo rankas, Natalija apkabinusi kojas.
– Ištvirkėlis! – blaškosi tėvas. –Mirusio šešėlyje niurko kažkokią pasileidėlę. Pasmaugsiu!
Antonela sudrėkina rankšluostį, priglaudžia man prie veido, vėsina. Atstumiu jos rankas, šaukiu:
– Nusiramink, tėve! Prisėsk kumščius. Žinok – tai pirmas ir paskutinis kartas. Nebedrįsk! Ir aš Montagardinis, seni, ir manyje verda velnio kraujas.
Antonela atveda mamą, pasodina šalia tėvo. Staiga visus užgula nejauki tyla. Mama dairosi, nesuvokia, kam ją išbudino. Pamačiusi Andridžianius, pasveikina galvos linktelėjimu. Antonela susivokia padariusi kvailystę, guldo mamą ant minkštasuolio, glosto kaktą, migdo.
Džinos skruosteliai dega – jos tėvo ranka lengvesnė, bet irgi skaudi. Anatolis Andridžianis veda savo moteris į duris, stabteli ir užsimaukšlina skrybėlę.
Džinos mama – ledo statula. Paniekinamai atlošta galva, akys primerktos, vos laiko gėdos ir pažeminimo ašarų srautą. Bejėgė ranka ant dukters pečių, kitoje –nusikaltimas. Balto šilko kelnaitės svilina pirštus; glamžo ugnį, slapsto už nugaros ir vėl atkiša, rodo pasauliui ir kryželiui ant kambario sienos.
– Sūnus... – springsta Anatolis Andridžianis –Tas... ištvirkėlis nuskriaudė mūsų mergaitę, o jūs, šlykštūs žmogėnai, dar apdrėbėte pasileidėle. Jeigu nei Dievo, nei teisingumo nebijote, tai nors gėdykitės, atgailaukite! Gynėsi mergytė, va – niekšo veidas sudaužytas, bet argi jai^ silpnutei, įveikti bjaurasties pritvinkusį kumelį? – Grūmoja man kumščiais: – Atšliaužei į mūsų ramią, Dievą mylinčią, žmones gerbiančią šeimą, apspjovei svetingą ranką... Nužudyto brolio palovėje! Ak, gyvuly, nejaugi be sąžinės tave pagimdė?
Tėvas šnabždasi su seserimis. Tikriausiai prašo paleisti, prisiekinėja, kad nebelies Ardino. Išsilaisvinęs puola prie Andridžianių, prašo prisėsti, glosto Džinai veidą, plaukus.
– Ką darysime, garbusis Anatoli Andridžiani? – suspaudžia kumščiais smilkinius. – Kruvinai žeidžiančią nelaimę atsiuntė mums Dievas, sunkų išbandymą... Sėskite, suglauskime pečius Viešpaties akivaizdoje, atvėsusiu krauju permąstykime viską... Nejaugi pradėsime šaudytis? Kaip nors... pamėginkime išlyginti ištvirkėlio – geriau jis būtų užspringęs pirmu įkvėpimu! – nusikaltimą... Teismai, advokatai – nuniokos abi šeimas, bet nieko nepakeis, tik pagarsėsime taip, kad ir tamsiausią naktį nedrįsime išeiti gatvėn. Pirštais užbadys! Apspjaudys! Ak, Dieve, kokia gėda senatvėje... Užmušiu tą kirminą, sutrėksiu! – vėl užsiliepsnoja.
Natalija atstumia tėvą prie stalo. Pasodinusi atneša sekmadieninio vyno butelį, stiklus. Bučiuoja Džiną, šluosto veidą nosinaite, ramina gerosios sesers balsu.
Anatolis Andridžianis ima žmoną už rankos, tempia į duris, bet mamą užmigdžiusi Antonela sulaiko, maldauja dar pabūti, pergalvoti ramesne širdim.
– Anksčiau, gerųjų papročių laikais, niekšo krauju nuplaudavo skriaudą! – tranko kumščiu stalą Anatolis Andridžianis. – Pirmas luparos šūvis į tarpkojį, antras – šliužo galvon! Eime, žmona, baisu, kad ir aš, žilas senis, nepradėčiau raudoti.
– Išklausykite tėvelio Montagardinio, – užgula petį Antonela. –Man atrodo, kad jis kažką rimto...
Tėvas pripila stiklus. Ramia ranka, gal kiek virpančia, bet taikia. Zino, kad niekas neprisilies prie stiklų, tačiau kilsteli savąjį, nugeria gurkšnį.
– Žinoma, galima viską užtvindyti, paskandinti kraujuje, – linguoja galvą. – Bet, garbusis Anatoli Andridžiani, nelaimė vis tiek iškils paviršiun. – Atsistoja, žemai lenkiasi Andridžianiams: – Mano sūnus nuskriaudė jūsų mergaitę, bet nepalieka žmonių pajuokai. Luparą ir aš turiu, Anatoli Andridžiani, bet nenukreipsiu jos į žmogų! Pasirinksite kraują – prašau, pats apnuoginsiu sūnaus krūtinę. Atleisite jam, palaiminsite nelaimingai paslydusius vaikus, nebesipriešinsite Dievo užmačioms – be jo rankos ir lengviausias pūkelis nevirpteli – atsiklaupsiu prieš skausme merdinčią gimdytojėlę. Taip, gerieji žmonės, mūsų išsigelbėjimas – tik vedybos, kitų durų nematau... nesurandu...
Ir –nubraukė ašaras. Andridžianiai tariasi žvilgsniais. Džiną sėdi užsimerkusi, atrodo, nieko nemato, negirdi, bet aš žinau, jaučiu, kad tik paliesčiau ranka, ir ji spiegdama pultų į glėbį.
Anatolis Andridžianis nukabina kryželį, galvos kryptelėjimu pašaukia mane.
– Pabučiuok mūsų Viešpaties kojas, niekše, ir prisiek!
– Prisiekiu.
– Vesi mūsų nelaimingą dukrelę?
– Vesiu. Dievas liudininkas, tėve.
– Nevadink manęs tėvu, gyvuly! Iki paskutinio atodūsio neatleisiu tau... Lepinsi ir globosi mūsų mergaitę kaip Dievo ir žmonių prisakyta?
– Prisiekiu. Atleiskite silpnybės valandėlę, nesmerkite...
Anatolis Andridžianis jaučia, kad šaipausi šventais žodžiais, skubiai užbaigia komediją ir pakabina kryželį.
Tėvas palydi Andridžianius, staiga pavargęs, lėtai praveria duris, bučiuoja Džinos kaktą. Jos tėvas dar stabteli paskutiniam žodžiui:
– Jūs, Montagardini su žmona, šeštadienį ateikite vakarienei. Mūsų šeimos duobkasys Džordžiną pamatys tik vestuvių dieną. Plačių pažiūrų aš žmogus, bet – iki padorumo ribos. Tegul Dievas jums atleidžia, atitolina bausmę.
– Ateisime, Anatoli Andridžiani, – vėl lenkia nusvirusius pečius tėvas. – Didelė garbė mūsų šeimai, didelė...
Krūpteli nuo durų trenksmo. Ilgą minutę žiūri j miegančią mamą, apžvelgia dukterų, Antonelos veidus ir, aplenkęs mane, užsidaro su nužudytu sūnum.
Vėjelio sujudintoje žvakių šviesoje Franco lūpos krūpčioja, prasiveria...
Šypsosi?
Eduardas Cinzas. Švento Petro šunynas: romanas. Chicago (III): Ateities literatūros fondas, 1984.
Cinzas virselis