Accessibility Tools

Cinzas virselisCinzas virselisBelgijoje gyvenančio lietuvių rašytojo naujoje knygoje spaus­dinamas romanas „Švento Petro šunynas“ (Čikagoje išleistas 1984 m.) ir keturios „itališkos novelės“. Romane pasakojama apie Briuselio svetimšalių viešbučio gyventojus, skaudžius jų likimus svetimoje žemėje. Novelių herojai – daugiausia italai, paprasti dori žmonės, kurie grumiasi su atšiauriu gyvenimu ne tik emigracijoje, bet ir savo tėvynėje, ieškodami kelio į laimę.

 

***

 

Penktą ryto ateina valytojos. Koridoriuje plapsi guminiai ilgaauliai, šiurena plačios kel­nės ir turkiškos pašnabždos. Seila ir Leila (taip jas pra­minė Romanas) apžvelgia lovas – ar visi gyvi – ir pra­gysta:

– Labas rytas.

– Salemaleikem! – juokiasi Romanas.

Abi pilkais Švaros skyriaus ilgašvarkiais, pilkos gumos pirštinėmis, pilkomis skarelėmis. Juodos, kietai supintos kasos slydinėja nugaromis, glosto riebius užpakalius. Pa­našios tarytum dvynės, bet Romanas tvirtina, kad kak­tose ištatuiruoti giminių ženklai skirtingi, taigi, jo žo­džiais, atskirų ganyklų karvutės.

Turkės nė nežvilgteli Romano pusėn: įsiėdė moterims lenkas. Kiti ligoniai kaip ligoniai, o šitas – tikras šėtonas. Pasilenkusios plauna palatos grindis. Platūs užpakaliai Pūpso it mečečių kupolai.

– Kuri pirmoji? – kviečia moteris lovon Romanas.– Pamylėsiu – net kibirkštys skraidys, tris dienas nesuglausite šlaunų.

Turkės apsimeta kurčios. Joms seniai aišku, kad net nuoga Brižita Bardo nebesukietintų Romano kibirkščių skeltuvo, – o smarkauja žmogelis.

– Šaldytuvan ruoškis,– šaiposi Ilgasis Zefkė, – nebenusimyža stačias, bet vis tiek parapijos kuiliu dedasi.

Šaldytuvas – ligoninės lavoninė, taigi linkėjimai itint skaidrūs. Ko jie kandžiojasi kaip ankštoje būdoje uždaryti šunys? Ilgasis Zefkė stačiom irgi ilgai nebeišlaiko, tačiau tarytum tvirčiausias būryje. Dvimetrinio ūgio, lieso raukšlėto veido, ilgomis orangutango rankomis, – vaikšto perlinkęs, purtomas kosulio. Be žarnelės ir jis nė kiek nesmarkautų, taigi abu netoli šaldytuvo, nėr ko šaipytis. Kitiems Ilgasis Zefkė nekliudo – tyso sau lovoje, kartais skaito, kartais rašo ilgus laiškus – arba snūduriuoja fotelyje. Tiek leidžia deguonies žarnelė. Toliau – sava rizika.

Romanas įsitikinęs, kad Ilgąjį Zefkę graužia pavydas, užtatai toks pagiežingas, visada su atlenktu peiliu rankoje.

– Dieną naktį galvoj jauna žmonelė. Jaunystę atgy­veno viengungis. Dirbo šešias, neretai ir septynias dienas per savaitę: kaupė, murdė maišan pinigėlius. O kai pra­dėjo spjaudyti plaučius, užsimanė vesti. Fridos kavinėje nusižiūrėjo italiukę... Pala, turėtum pažinti, dažnai rams­tydavai Fridos bufetą... Iš pradžių mergina atmušinėjo seneliuko rankas, purkštavo kaip už uodegos tampoma katė, bet paskui susimąstė: namukas, sodelis, pūslus mai­šiukas banke... Taigi – kaip toje rusų pasakoje: merga ir nori, ir bijo. Trisdešimties metų skirtumas! Kvaile, kurstėme, senis ilgai nesmarkaus, ryt poryt išties kojas į duris – susižvejosi gražiausią Italijos „makaroną"!.. Po vestuvių Zefkė staiga supliuško – gal prasidėjo silikozės žaidimai, o gal jauna kumelaitė nebe jo amžiui. Dabar, Eli, žmonelė žvengia kavinėse, o Zefkė kramto nagus. Nors aplankytų, kurva, apelsinų atneštų, kaip šventi papročiai prisako!

Apie savo žmonelę Romanas Tikanskis nekalba, tikriau­siai seniai išgujo užmarštin, pakasė ir užritino akmenį.

Atidirbęs tris išbandymo mėnesius kasykloje, Romanas atsikvietė Vokietijos D. P. lageryje mylėtą vokietaitę, vedė ir apsigyveno kasyklos namų kvartale. Arė ir jis septynias dienas per savaitę, su šautuvu nebūtum įvaręs kavinėn, rimtai gyveno vaikinas. Po gražių baldų – autovežimis. Tada, prieš dvidešimt metų, tai buvo reta prabanga Eisdene, ir Romanas pradėjo vaikščioti atsilošęs. O derėjo pasilenkti prie Haneliorės ar Vilhelmos, įdėmiai pažvelgti mėlynas germanės akis. Tačiau – taip jau būna: visa parapija žino apie žmonos apgaulę, tik vienintelis vyras nieko nemato, nieko neužuodžia. Iki trenkia perkūnas iš saulėto dangaus: sykį, parėjęs namo, Romanas Tikanskis rado tuštutėlį butą.

Dabar, žinoma, šitaip nepasišvaistysi, – šeimai suirus, turtas dalijamas po lygiai. Tada gi dar galiojo taisyk­lė – kas pirmesnis, tas gudresnis.

Po pusmečio, jau įsikūręs Stileko kantinoje, Romanas sužinojo esant Haneliorę Vatersheine, kažkurio Frico, bu­vusio karo belaisvio, meilioje globoje. Tegul, kratė rankas Romanas, tegul gyvena laiminga; aš gi ne italas, nepul­siu su peiliu!.. Užpuolė kasyklos pjūkleliu. Prisisiurbė iki ausų, sėdo į autovežimį ir nulėkė į Vatersheiną. Gražiai pasisveikino, mandagiai pasidomėjo, kaip sekasi, – paskui atlenkė pjūklelį ir paaiškino: dabar, brangioji, nauji įsta­tymai, dabar Visas turtas dalijamas į dvi dalis. Spintos, stalai, kėdės – į dvi dalis! Paklodės, antklodės, pagal­vės – į dvi dalis! Rūbai... – na ir taip toliau... Baigęs da­lybas, padavė alpstančiai germanei klijų puoduką ir iškil­mingai prisiekė, kad savo dalies atsisako, taigi susiklijuok, mieliausia, ir gyvenk tūkstantį metų. Grįždamas į Eisdeną užsnūdo, o gal pykčio prislopinta degtinė staiga trenkė galvon, – atsibudo ligoninėje... Autovežimį atplėšė nuo pakelės medžio ir-nuvilko gelžgalynan. Ne, apie savo žmoną Romanas neužsimena – banali istorija, nėr ko varginti liežuvio.

Netrukus ateis Alikė su termometrais. Paskui – pusry­čiai ir vyriausiojo gydytojo rytinė apžiūra. Šiandien ap­lankys Marikė. Pirmą savaitę atpuldavo kasdien, antrą – Pradėjo retinti, o trečią – atsiduso:

~ Sustiprėjai, nebėr ko plūktis dviračiu tokį kelią. Šeš­tadienių pakaks. Kol saulėtos dienos, suskinsiu obuolius, nurinksiu daržą. Gal, sakau, paprašysiu Facą talkos. Žada aplankyti.

Vargino Marikės kasdienė. Prisės ant lovos – ir pradeda kudakuoti Eisdeno naujienas. Nepasakysi: prislopink, arike, netratink „mortapiku". Įsižeistų moteris, ko gero, ašaromis paplūstų. Ašaroti greita: pasakei kietesnį žodelį, atsiliepei – ir pradeda šniurkščioti.

Atėjo pas kambarį nuomojančią našliukę, įklimpo. Tada, prieš dvidešimt metų, galvoje daužėsi šimtai svajonių, kurstė iškelt bures pasaulin, jeigu ne Argentinon, tai Čikagon; atidirbs metus ir – skrendame! Po mėnesio pajuto, kad našlė raizgo tinklą. Reikėjo susirinkti daiktelius ir gražiai atsisveikinti, bet delsė, klausėsi aplink slankiojančios katės murkimo abejingai gūžčiodamas pe­čiais, o širdyje kibirkščiavo velnio kurstoma ugnis. Mėgo tokias, saldaus moteriškumo sklidinas, sekiojo žvilgsniu, glostė stiprias šlaunis, stambias, glamonių šaukiančias krūtis.

Atsibudo tą naktį išsigandęs. Kambarėlyje pleveno baltas mėnulio gaisas. Gulėjo nuogas, kaip buvo įpratęs nuo vaikystės. Ką sapnavo? Tikriausiai ką nemielo, grasaus, jeigu išsibudino pašiurpęs.

Atvirose duryse pamatė jaunąją našlę. Guli nuogas kaip sliekas, o ji, nuodėmingoji, blizgina dantukus, glosto geis­mo pritvinkusią krūtinę. Atsėlino perkaitusi katė, nudegino baltų šlaunų gaisru, nubloškė tirpstantį protą, sukan­džiojo:

– Pajodinėsiu tave, eržile! Neprisiruoši j mano lovą, tai aš pati ateinu...

Yra moterų, negalinčių užmigti be vyro šalia, bet Ma­rikei nebuvo ko stūgauti, tik prieš metelius palaidojusiai Lambertą. Nesibičiuliavo su tuo kvailai sprogusios minos užmuštu vaikinu, gal kartą kitą suglaudė stiklus Fridos kavinėje. Ne, pas Fridą tikrai nematė, vedę vaikinai ten: nesilankydavo, tikriausiai Alberto užkandinėje, prie kasyk­los vartų, kur vyrai šaltutėliu alum malšindavo šachtose kankinusį troškulį.

Lengvutis sprogdintojo darbas: sukaišioji dinamitą į kitų išgręžtas-skyles, prijungi vielutes – ir atsitrauki. Kas­dien taip, metų metus, iki velnio ar Dievo paskirtos aki­mirkos, kada, nespėjęs nė išsigąsti, peršoki į vieno ar kito valdas.

Taip, įklimpo... Praėjo žiema, pražydo pavasaris, o jis timpčiojo virvę, tikrino tvirtumą ir vis: neskubu, pasaulis nepabėgs, atrasiu ir kitą pavasarį. Pakeitė pamainą: ak, Eli, jeigu turėtum laisvus popiečius, pabaksnotum daržą, sodelis irgi vyriškos rankos laukia... Baksnojo, rausė daržą augino morkas, ridikėlius ir salotas, rūpinosi kaip savu bet miegojo nuomininko lovoje, taigi gyveno kaip vedę bet ir atskirai. Dabar, po tiekos metų, šaiposi, o tada buvo šventai įsitikinęs, kad yra laisvas, bet kurią dieną panorėjęs gali atsisveikinti su našle ir iškelti bures. – —

Turkėms išėjus, palaton liuokteli Alikė. Žengia supda­ma šlaunis, kažkaip skersa, viena ranka ant krūtinės, ki­ta – balto ilgašvarkio kišenėje.

– Labas rytas, vaikinai! – spursteli duobutės raudo­name skruostų žydėjime, žybteli baltutėliai dantys. – Ku­ris sapnavote mane?

Palata atšyla, nusilpsta ir nelemtas grindų muilo dvo­kas, krūtinėse rimsta kosuliai. Net Ilgasis Zefkė praskiria lūpas, ieško seniai surūgusios šypsenos. Alikė išdalija ter­mometrus ir stabteli prie Bruno lovos.

– Miegi ar tik apsimeti? – Paglosto kaktą.– Rami kakta, nebekarščiuoja.

Brunas sunkiai atplėšia pageltusius vokus, nužvelgia sveikata sproginėjančią slaugę ir praskiria marškinius termometrui.

– Gal su ispanų Dievo parama ir šią dienelę atlaiky­siu. Prigultum šalia, Alike, čia pat pasveikčiau.

– Keisk plokštelę,– subara Bruną Valkiserą slaugė.– Ką sapnavai?

– Karstą, Alike. Taigi numiriau, tysau karste, nuleis­tas duobėn, ir klausausi mėtomų gėlių šlamėjimo. Žmona, vaikai, pusbrolių ir pusseserių armada svaido gėlytes: slam šiam šiam. Paskui kiekvienas bloškia saują žemės: bum bum bum. Velniai rautų, galvoju, nespėjau nusimyžti, užkas sklidina pūsle, atsistosiu prieš savo Viešpatį pažliu­gusiomis kelnėmis! Saukiu, daužau antvožą kumščiais, bet niekas negirdi, beria žemes: bum bum bum...

Alikė juokiasi. Kiti nebesidomi mirštančio ispano ple­palais, kas rytą perkartojama kvailystė apie karstą.

– Mažiau galvotum apie mirtį – bemat pagerėtum,– prideda ir savo kvailystę Alikė.

– Ir aš taip manau, – tyčiojasi Brunas. – Visi juk ži­li, kas per stebuklas autosugestija: tik panorėk – ir išgaruos silikozė. Bet ką darysim su sciroze, – ji, prakeik­toji, sugestijoms atspari.

Konstantinui termometro neduoda: sulaužys. Rodos, gra­žiai įglaudė pažastin, ramiausiai laikė, – o vis tiek per­lūžo. Nebežinau nė ką manyti, – teisinasi. Meluoja niek­šas, suka kaip vien graikai tesugeba.

Konstantino Ramirakio (kasykloje – Kostarakis) siliko­zė plaučių nedrasko, su tokia žmogus galėtų gyventi šimtą metų, bet va – širdis skylėta, šokinėja nuo vieno infarkto prie kito. Mažyčiai, nepavojingi, ramina vyriausiasis gy­dytojas, tačiau laikas nuo laiko pravirkdo Kostarakį, iš­kreipia dešinį skruostą.

Romanas savaip pasitinka termometrą siūlančią ranką: paglosto pirštus ir pabučiuoja. Paskui kaip niekur nieko siekia paglostyti ir aukščiau. Alikė atšlyja, grūmoja kumš­teliu:

– Nesivargink, Romanai, namie turiu glostytoją. Gali paskambinti Fridai, paprašyti, kad atsiųstų kurią gražuo­lę? Prisimenu, dažnai aplankydavo, vesdavai pušynan pa­rodyti, kur praėjusią naktį nukrito mėnulis.

– Vesčiau ir dabar! – pučiasi Romanas,– bet prakeik­toji žarnelė nepaleidžia.

Žarnelė – gyvybės šaltinis. Be jos tuoj pradedi dusti, mėlynuoti kaip koridoriaus nišoje Šventosios Mergelės; apsiaustas. Prie Mergelės ir sugriuvo Romanas. Skubėjo: pas pušyne laukiančią merginą – ar gal norėjo išbandyta gyvenimą nepririštas, – bet netoli siekė. Budintis daktaras atgaivino, subadė šlaunis, pripumpavo deguonies ir, ži­noma, prigrasino nebesmarkauti. Gulėjo savaitę nusigręžęs sienon, piktas kaip rožančium išplaktas velnias, paskui? vėl įsisiautė. Žodžiais. Anksčiau žarstė juokus – dabar visas persisunkė pagieža.

Ilgasis Zefkė pasikviečia Alikę atskirai konferencijai! Tikriausiai vėl klausinėja, ar nėra jam laiško. Kažkas negerai, dūsauja Ilgasis Zefkė, jau du mėnesiai ligoninėje! o žmonelė nei aplanko, nei parašo...

– Ei, Eli, atsibusk! – švysčioja termometru prieš akis Alikė. Priklaupia ant lovos krašto, praskleidžia marškinius...; Pro ilgašvarkio tarpuskvernį šviečia, degina akis apvalus jos kelis.

– Šįryt gražiau atrodai,– graibo krūtinės gauruose pa­simetusį termometrą.– Kasdien vis geryn, Eli.

Jų pirštai susitinka, narpliojasi kaip gyvačiukės, skau­džiai gniaužosi.

– Atsigavai, – murkia Alikė ir užsuka deguonį. – Pra­tinkis be žarnelės. Deguonis, Eli, ne tik gaivina, bet ir degina.

Drėgnos lūpos prasiskiria, akyse blyksteli aitraus juoko žiburėliai, bet jis skubom šnabžda:

– O aš tikrai sapnavau tave, – meluoja nemirksėdamas. Glosto kelį, pirštai slysta po suknele, šliaužia aukštyn. – Vaikštinėjome mėlynai žydinčiame sode.

Pirštai pasiekia kelnaites, spraudžiasi pro jas ir pasi­neria švelnių pūkelių gūžtoje. Alikė staiga ištiesia koją, paima begėdę ranką: tikrina pulsą.

– Vaikštinėjome sode? – stebisi.– Gal kaip prieš dvi­dešimt metų Eisdeno miškelyje, kai pūtei auksines miglas man į akis? Prisimenu: susituoksime ir – Argentinon! Kur amžinai mėlynas dangus, kvepiančių naktų alpulyje mei­lę gieda lakštingalos... Žodis žodin, a?

– Kur ne... – vėsta, nori ištraukti ranką, bet Alikė su­smeigia į ją nagus. – Negali be priekaištų? Skaičiuoju paskutines dienas, o ji ir jas nuodija...

– Prasimanai niekus, Eli! – juokiasi Alikė. – Juk ne svetimas man – svainis. Tiesa, judu nesusituokę, bet ki­taip nepavadinsi... Koks bjaurus žmonių nedėkingumas! Globoju, kur bėgusi nebėgusi – vis prie jo lovos. Nuodiju? Gėdykis, Eli!

Ištraukia termometrą, brūkšteli pieštuku kojūgalio len­telėje ir kilsteli ranką visiems.

Romanas nuleidžia ant grindų šiltomis kojinėmis sau­gomas kojas. Apsimeta abejingas, bet pavydas gelia dantis:

– Atrodo, patinki Alikei. Mums labas ir sudiev, o tau, Eli, ir kaktelę paglosto, ir rankelę pakutena, gal ir kitką – nematyt...

Sugraibo palovyje indą ir šlapinasi. Taip, kad visi ma­tytų jo vyrišką stiprybę. Kiekvieną rytą parodo, bet nie­kas nebesidomi stimpančio gaidžio kudakavimu. Pakrapš­to nagus peiliuku, elektriniu aparatėliu nusiskuta ir vėl išsitiesia lovoje. Laukia šauniausio dienos įvykio – šilta­me vandenyje įkaitusių merginų rankų.

Rytais ligonius apšvarina Slaugių instituto mokinės. Pradeda nuo Bruno ir baigia Romanu. Ateina linksmų, abejingų pūliuojančioms žaizdoms ir skausmo aimanoms, bet neretai pasitaiko visai jaunučių, sunkiai įveikiančių šleikštulį, – tos skuba, prausia atbulom rankom, prilaisto lovą ir nuvargina ligonį.

Norisi rūkyti. Ak, kaip norisi įkvėpti keletą tirštų dū­mų! Rūkyti griežčiausiai uždrausta. Visur priklijuota gra­sinimų: išvarys su pirma cigarete dantyse! Tiek metų rū­kius, sunku nukirsti; leistų nors tris keturias cigaretes per dieną – pasaulis gražesnis pasidarytų. Nerūkė keturias savaites. Sako, po poros mėnesių ir nebetraukia. Na, iki dviejų mėnesių gal neužsigulės! Pirmas dvi savaites badė ir badė šlaunis, net naktį išbudindavo injekcijai, paskui praretino. Dabar pratinasi kvėpuoti be deguonies galono, saulėtomis dienomis kuri slaugė palydi ir į pušyną. Kar­tais prisigretina Alikė, net minutę kitą pasėdi greta. Ty­li – gal svajoja, o gal permąsto, kas juos glaudė ir kas išskyrė.

Taip, sugrįžęs pas Marikę neberūkys. Juk ir Vandebakeris šaukia: nerūkyk, Eli, trenk tą žolę! Ir alų draudžia. Paskutiniais metais įsisiautė, dažnai nuo ryto iki vakaro kavinėse. Marikė meldė: liaukis, Eli, net pietų nebeparei­ni, ilgai šitaip netempsi. Paskui užsičiaupė, paruošdavo valgį, apšvarindavo, užkalbinta atsakydavo,– pradėjo gy­venti atskirai. Reikėjo apsispręsti: Marikė ar kavinės? Pa­sirinko kavines.

Eisdene penkiolika kavinių. Visose sendraugiai, pensi­ninkai kaip ir jis. Vieni su dar miegančia silikoze, kiti jau kosulio purtomi, treti, o tokių dauguma, kiekvienais metais „atostogaujantys“ Lanakeno ligoninėje. Iki apeini visas kavines – vakaras. Dažnai grįžta pas Marikę ramstydamasis į dviratį. Kitą rytą, pasikrapštęs pusryčių lėkš­telėje, vėl ant dviračio ir sudiev iki vakaro. Pradėdavo nuo Alberto užkandinės ir baigdavo Fridos linksmybėmis.

Viena cigaretė plaučių nesuplėšys. Rytais prausykloje visas būrys su smilkstančiomis cigaretėmis rankovėse, ne­pagailės ir jam vienos.

Koridoriuje sutinka jų palaton einančias apiprausimo slauges. Jaunučiukės, rimtais veideliais, tikriausiai pirmi žingsniai angliakasių ligoninėje.

Prausykloje nosį užkemša tabako dūmai. Susispietę vyrai springsta kosuliu, krenkši, spjaudo. Noras rūkyti pra­eina, burnoje kaupiasi šleikštulio seilės. Nusiprausia iki diržo, nusiskuta ir skuba atgal palaton. Krenta lovon už­dusęs, tirtančiomis kojomis.

Sveiksta! Nuėjo prausyklon be žarnelės ir sugrįžo. Tai­gi ir šį kartą peršoks duobę. Tačiau gerai įsidėmėjo, kur ji, kokiame kelio posūkyje. Taip, mes rūkymą ir girkšnojimą, dievaži mes! Reikia taupyti, kas liko.

Ak, Eli, ligoninėje kiekvienąkart šūkauji priesaikas, o sugrįžęs į Eisdeną, vėl pasileidi šuoliais.

Ne, šis kartas paskutinis! Priverstas nutūpti šalia Ma­rikės, lepintis vien arbatėle prieš tolvaizdį, – kaip ir pri­dera, kaip seniai Vandebakeris gieda.

Atveža pusryčius. Silpna kava, duona, margarinas, ga­baliukas varškės ir šaukštelis uogienės.

– Vėl keptas viščiukas, svieste šutintos bulvės ir grie­tinės padaže išpurtę Paryžiaus grybeliai! – piktinasi Ro­manas. Nužudys mus tokiu maistu, užpakalių jau nebe-pakeliame, net šūdas sviestu trenkia.

Blogai Romanui, giminių neturi, draugai seniai pamir­šo arba išmirė, kramto ligoninės prėskienę. Žinoma, šai­posi: gyvent gyvensi, bet mergų tikrai nebegeisi. Atpjau­na Marikės atneštos salami gabalą, pastiprina Romanui pusryčius.

Aštuntą, kada visi žvalesni, sotūs, ateina Vyriausias. Aukštas, plačiapetis, juokingai maža ir plikut plikutėle gal­va, pikta vanago nosim, juodom žiurkės akutėmis. Eida­mas svyrinėja į šonus, krenkščia, glosto plikę. Slaugės bijo Vyriausio, iš tolo šiepiasi, tankina žingsnius. Šitaip akyse, o už nugaros bado nykščiais, niekina žąsinu. Vy­riausias visada šaunios nuotaikos, stebuklus darančio apaštalo šypsenėlė storose lūpose. Bet žiurkės akutės smaigsto, šniukštinėja, degina slaugių drebančias rankas ir žinoma, panikoje besidaužančias širdeles. . Šiandien Vyriausias su palyda. Be slaugių viršininkės ir interno,– jaunutė gražutė daktarė. Būrelis sustoja prie jo lovos šalia durų: nuo čia prasideda apžiūros ratas. Vyriausias prispaudžia pirštą prie jo rankos.

– Kaip jautiesi, Emanueli? – šypsosi. – Kosti? Spjau­dai?

– Kosulys lyg aprimo – bando šypsotis ir jis.– Krū­tinėje varlių choras, bet aukštyn nelipa.

Vyriausias apnuogina krūtinę ir galvos kryptelėjimu pa­kviečia gražiąją daktarę. Rausvai nudažytais nagais pirš­teliai praskleidžia krūtinės vilnas ir priglaudžia stetosko­pą. Plaukai kvepia alyvžiedžių muilu, mažytė ausis be­veik liečia jo smakrą. Pamaigo pilvą, pastuksena širdį ir vėl klausosi.

Ką galvoja mirties skersvėjo perpūstos širdies besiklau­santi moteris?

Kaip ji, nusiplovusi kraujo ir pūlių tvaiką, myli savo vyrą ar meilužį?

– Plieninė jūsų širdis, – juokiasi gražioji daktarė. – Tokią ir aš norėčiau turėti.

– Gajus! – patvirtina Vyriausias. – Prieš mėnesį at­gabeno jau mėlyną, o dabar, kaip matote, miela kolege, juokais burbuliuoja. Blogai, kad nespjaudai, Emanueli. Duosime skatinančių.

Slaugė skubiai brūkšteli kojūgalio lentelėje ir vėl su­stingsta.

Ilgasis Zefkė baksnoja skaudamas vietas krūtinėje. Dak­tarė ir jam suranda šildantį žodelį, pati išrašo vaistų. Ilg­šis pasitiki daktarais, ryja viską, ką jam pakiša, bet lau­kiamo stebuklo nėra, nė vienas neskuba išleisti namo. Prašosi kiekvieną rytą, Vyriausias paguodžia, primena, kad geros viltys visada išsipildo. Ir, žinoma, pamiršta pri­dėti, kad viltis kartu ir visų kvailysčių motina.

Brunas taip įmigęs, kad ir pasodintas nenulaiko gal­vos. Apramsto pagalvėmis, patapšnoja vienur, pastuksena kitur, pasišnabžda ir vėl paguldo. Nebėr kalbos su Brunu, ir paties Bruno nebėr, liko tik morfijaus partrenktas še­šėlis.

Kostarakis prašosi namo: pasiilgo žmonos, vaikų. Ogi ir sveikas, daktare, kam varginti ligoninės žmones. Vy­riausias klausosi viena ausim, o kai graikas pradeda šniurkščioti, pažada pagalvoti, gal kitą savaitę ir paleis.

Kiek metų Kostarakiui? Gal keturiasdešimt, gal dvide­šimčia daugiau – toks susiraukšlėjęs, pilkas Konstantinas Ramirakis.

Belgijos kasyklų agentai, ieškantys vergužių pietinėje Europoje, greitosiomis suskaičiuodavo imigranto rankų pirštus ir patikrindavo, ar neturi skaudulio ant vyriškos trejybės. Kas giliau krūtinėje – ne jų reikalas, agentams mokėjo premijas pagal imigrantų skaičių, o ne jų svei­katą. Silpnaširdį Kostarakį juodasis voras iščiulpė žy­miai greičiau negu kurį kitą graiką ar italą.

Romanas nekenčia Vyriausio, kiekviena proga purškia į akis, ir šįryt urzgia: mašina gan šauniai veikia, bet tas nelemtas karbiuratorius užsikimšo.

Ir valgio neužtenka, – šypsosi Vyriausias, skuba ap­skelbti kvailiuku daktarei. – Visi sotūs, Romanai, tik tau badas pilvą drasko.

– Atsakyčiau kaip pridera, – urzgia Romanas, – bet jauna graži dama klausosi. Taip šauniai atrėžčiau, kad net tavo taukai ant pilvo sukaistų. Pala, o gal ir įsidrą­sinsiu, surinksiu šūdinus žodelius atskiroje virtuvėje val­gančiam mandarinui...

Vyriausias veda į duris daktarę, šnabžda apie bjaurų nedėkingo lenko būdą. Romanas pašaipiai juokiasi. Ki­kena net susiriesdamas, paskui pratrūksta kosuliu ir nu­sigręžia į sieną.

Pro atvirus langus smelkiasi saulėje įkaitusio pušyno kvapas. Reiktų pasivaikščioti, pamiklinti nusilpusias ko­jas. Spintoje suranda švarką, apsupa kaklą šaliku ir iš­eina.

Koridorius tuščias. Daktarai ir slaugės girkšnoja dešim­tos valandos kavutę. Netrukus ligoniams atveš karšto pie­no. Nemėgsta pieno, bet prisiverčia, nugali šleikštulį. Iš­sikėlę iš šachtų, kiekvienas galėdavo nusipirkti butelį pie­no pusvelčiui. Gerkite pieną, šaukė plakatai ant sienų, išvengsite silikozės! Linksmiausia, kad ir maukusieji pie­ną kibirais nuo silikozės nepabėgo.

Keltuvo aikštelėje pajunta, kad per toli įsidrąsino. Ko­jas tenka plėšte plėšti nuo grindų. Še tau – pagulėjo keturias savaites ir jau žirglioja kaip pirmažingsnis kū­dikėlis...

Aplankys Bolį. Reikia prisipažinti, kad iki pušyno neužteks jėgų; pušyną atidėkim rytojui. Bolis bene pirmas iš lietuvių būrio metė kasyklą. Velnią jis ten metė, kasyk­los daktaras priminė, kad laikas atsisveikinti su šachta. Žinoma, dar galėjo dirbti metus kitus, bet tada reikėjo pasirašyti popiergalį, kad, nepaisant kasyklos daktaro draudimo, savanoriškai, taigi ir savo atsakomybe, tęsia darbą, o šitai kvailystei Bolis nesiryžo. Palikęs kasyklą, galėjo ramiausiai tinginiauti saulutėje, bet ne, Bolio ran­kos tirpo, peršėjo be darbo: nusipirko sunkvežimį. Vežio­jo kasykloje likusių bičiulių išlaužtas anglis, tampė mai­šus Eisdene ir aplinkos miesteliuose. Jau į vyrus pasišovęs sūnus mėgo baltus marškinius ir švarias rankas, todėl sunkiai prisiversdavo tampyti anglių maišus į nebežinia kelintą aukštą. Jam išsprūdus Kanadon, Bolis pardavė sunkvežimį, nusipirko angliakasių reikmenų krautuvėlę. Ir vis paskubom, nuo ankstyvo ryto ristele, iki krūtinėje snūduriavusi juodoji gyvatė pradėjo kandžioti plaučius.

Pravėręs Bolio vienutės duris, fotelyje pamatė Rūtą. No­rėjo tyliai pasitraukti, bet Rūta nudžiugo:

– Elis! Labas! Užeik, Eli, užeik.

Atsisėdo ant lovos krašto. Spustelėjo Boliui alkūnę:

– Labas rytas, Boli.

Lietuviškai mokėjo kelis žodžius. Dirbdamas su dau­gybe tautų, iš kiekvienos išmoko po žodelį gerų palinkė­jimų ir piktų keiksmų.

Bolis vargiai išspaudžia vos įžiūrimą šypsenėlę ir vėl užsimerkia; skaudus kaip didžiulė žaizda, bijo net paju­dėti, kad nepradėtų dusti.

– Kaip tau, Eli? – šnabžda Rūta. – Vis pamirštu ap­lankyti...

Pečiais atsako Rūtai: laikausi. Rūta kasdien lanko vy­rą, gana jai vienos kančios, kitų skausmui nebeliko šir­dies.

Bolis jau be plaučių. Ko nesugraužė silikozė, sudegino dieną naktį iš galono plūstantis deguonis. Žino, kad mirs, kiekvieną naktį laukia išsilaisvinimo, bet ta kekšė mirtis neskuba, prismaugia ir vėl atleidžia. Reiktų pasakyti Rūtai: kurį vakarą išjunk deguonį, tegul užgęsta patyliu­kais, nebesikankina kaip Kristus ant kryžiaus. Bolis pats užsuktų žarnelės čiaupą, bet jau nebeturi jėgų pakelti ske­leto rankos.

Nejaugi ir jis šitaip kankinsis? Ne, pakaks ryžto už­sukti deguonį! Arba skutimosi peiliuku per venas – ir baigtas žaidimas.

Bolis muisto galvą, čepsi, bet nieko neprastumia pro lūpas, vien nejaukus gurgėjimas. Pajudina bejėgę ranką, palanksto smilių.

Elis pasilenkia prie Bolio burnos. Žino, ką pasakys, nebe pirmas kartas, bet vis tiek susigraudina. Paglosto jam kaktą ir skuba pro duris. Atsisveikina su vyru ir Rūta. Tylėdami nusileidžia keltuvu, tylėdami susėda kieme ant suolo.

– Ką sakė Bolis?

Paseno Rūta... Keturiasdešimt – ne senatvė, bet amžių trunkanti vyro kančia subraižė kaktą, nusvėrė pečius.

– Visai nebesuprantu jo švokštimo, – šnabžda, – nieko nebepagaunu.

Saulėtos meilės jų gyvenime nebuvo, bet ir nesidraskė. Bolis tik tris kartus pamaldautas paleisdavo franką iš ran­kos, o Rūta mėgo būrį, šokius ir dainas. Bolis sakydavo: gera žmona – smarki virtuvėje, tyli būryje ir paklusni lo­voje. Moteriškoms puošmenoms, naujai suknelei Rūta va­lė kasyklos inžinierių butus, bet uždarbio dalį turėdavo atiduoti vyrui. Taupė Bolis, gerbė ir mylėjo pinigus la­biau nei žmoną, gal ir patį Dievą. Taip, akių vienas kitam nedraskė, bet gyveno atokiai, kiekvienas savo kampe. Vė­liau, kai gimė sūnus, lyg susiglaudė, suderino žingsnius. Daugiau vaikų Bolis nenorėjo: pakanka vieno giminei iš­laikyti... Neišlaikė. Šviesiaplaukių mėlynakių giminės sū­nus subelgino pavardę, vedė ispanę ir išbildėjo Kanadon.

– Kaip jam padėti, Eli? Kaip palengvinti kančias? – Rūta kandžioja kumštį, tramdo verksmą. – Gal pinigų vy­riausiam daktarui...

– Kad pribaigtų triguba morfijaus injekcija?

Rūtos akyse niaukiasi pyktis, gal ir neapykanta:

– Širdis plyšta, o jis...

– „...šaiposi"? Ne, Rūta, nėra ko šaipytis iš savo ry­tojaus. Kurią dieną išjunk deguonį: šventą pareigą at­liksi.

Rūta užsidengia delnais veidą. Verkia. Be ašarų; se­niai viskas išdžiūvo ir suskeldėjo.

– O Dievas, Eli?

Prietarai kausto. Stimpantį šunį pribaigs kiekvienas, kad gyvulėlis nesikamuotų, o prieš žmogaus kančią nie­kas nedrįsta pakelti rankos. Kvaila! Argi Bolio merdėji­mas – gyvybė? Ak, Rūta, jeigu jau Dievo bauginiesi, tai ir pati pagalvojai, kad laikas užsukti deguonies čiaupelį. Bet – niekada neįsidrąsinsi, dievai ir žmonės persekiotų tave. Net karste.

– Dievas? Paklausk vyro, Rūta, pasiteirauk, ką jis galvoja apie dievus.

Pasilenkia į moterį ir šnabžda:

– Bolis sakė: Eli, dėl Dievo meilės, pasigailėk manęs, už­suk deguonį. Kiek kartų prašė, bijau ir užeiti į jo vienutę. Jeigu galėtų atsikelti iš lovos, seniai būtų išvirtęs pro lan­gą ar pasikoręs. Gretimoje vienutėje turkas persipjovė ve­nas. Nakčia...

Rūta bėga per kiemą. Lietpalčio skvernai plasnoja, pla­ka nugarą – audros nešamas paukštis. Prie autobusų sto­telės krenta ant suolo ir alkūne užsidengia veidą. Vieniša. Po linksmai baltuojančiais debesėliais pasipuošusiu vasa­ros dangum.

Rytoj vėl atskubės. Su šypsena, kurią nudailina virpan­čiais pirštais ir net nepagalvoja, kad Bolis jau seniai nebeskiria šypsenos nuo verksmo. Pabučiuos vėsią ir sau­są kaip kaulas vyro kaktą, pasidžiaugs, kad jis, brangu­tis, sveikiau atrodo, lengviau kvėpuoja. Tarpais Bolis pra­vers tuščias akis, mėgins ką pasakyti žmonai, bet tik pajudins susitraukusias pelenų spalvos lūpas.

Nejaugi ir jį šitaip smaugs ta prakeikta silikozė?.. O kurį kitaip? Visi pradeda kaskart sunkėjančiais priepuo­liais ir baigia kaip Bolis.

Šūdina ateitis! Baisiausia, kad nepritrūktų drąsos brūkš­telėti peiliuku per venas... Taip, valandai atėjus, išmauks didžiulį stiklą degtinės ir – sudiev, pasauli, iškeliauju sva­jonių Argentinon.

Apie ką galvoja savo gyvybę nukirsdamas žmogus?

Permąsto gyvenimėlį?

Užsklendęs visas mintis, ramiai laukia, iki Jehovos ar Alacho angelas pagaus virš lovos plevenančią sielelę ir nusineš į saulėtą pasakų slėnį?

Nemiela pabaiga. Mirti nebaisu, tokia tvarka, – gaila gyvenimo. Pasaulis gražus, sklidinas visokių džiaugsme­lių, lietingų ir saulėtų dienų, kiekviena skirtinga, kiekvie­noje atsikandi, kas tau gardu... Reikės pasitarti su greti­mos palatos Puan Puingu. Jo tikėjimas tvirtina, kad, se­nam kiautui sudilus, pereini į naujagimį ir vėl pradedi nuo lopšio. Šitaip mieliau, gali sakyti: šaunu!

Ir ko dabar juokiasi, blizgina dantim? Sėdi vienišas kvailys ant suolo ir kvatoja susiriesdamas.

– Vaikinai! – šaukia kažkuri slaugė pro jų aukšto lan­gą. – Grįžkite, pienas laukia!

Visi keliasi nuo suolų. Atsargiai, kaip fakyrai per bal­tai žioruojančias anglis, dėlioja kojas. Išsigudrinę, seniai patyrę, kad staigesnis judesys, ilgesnis žingsnis sugniau­žia gerklę, išbudina prisnūdusią gyvatę.

 

Eduardas Cinzas. Švento Petro šunynas: romanas. Chicago (III): Ateities literatūros fondas, 1984.



Cinzas virselisCinzas virselis