Cinzas virselisBelgijoje gyvenančio lietuvių rašytojo naujoje knygoje spausdinamas romanas „Švento Petro šunynas“ (Čikagoje išleistas 1984 m.) ir keturios „itališkos novelės“. Romane pasakojama apie Briuselio svetimšalių viešbučio gyventojus, skaudžius jų likimus svetimoje žemėje. Novelių herojai – daugiausia italai, paprasti dori žmonės, kurie grumiasi su atšiauriu gyvenimu ne tik emigracijoje, bet ir savo tėvynėje, ieškodami kelio į laimę.
***
Atsisveikinau su kunigyste?
Viskas nurimo ir sugulė savo vietose?
Kartais atrodo, kad esu kitame krante, bet po kelių užsimiršimo valandų vėl pradeda kamuoti keistas liūdesys, kokį tikriausiai jaučia tik ekskunigai. O gal visi slankiojantys pakrantėse žvilgčioja per petį, neįsidrąsindami paskutiniam žingsniui į gyvojo gyvenimo tėkmę?
Reikia prisipažinti, Tomai, kad tripinėji vietoje, -lauki „stebuklingosios rankos”, kuri perves tave į kitame krante spinduliuojančią ramybę.
Mūsų – daugybė, juokėsi Linksmuolis, tačiau jo akys buvo liūdnos, kaip maldyklos prieangyje apdulkėjusios statulos.
Taip, Henri, mūsų daugybė, bet išsislapstę šešėliuose, užsisklendę keistojo liūdesio vienatvėje, vengiame žmonių, kurie matė mus ne tik maldykloje, bet ir gamyklose; vengiame net buvusių bičiulių kunigų.
Vieni sukūrė šeimas, bet kažin ar jaučiasi laisvi ir laimingi; kiti, tokie kaip aš, laukia nebežinodami ko, ir visus graužia neviltis, ikonoklastų tamsa.
Kai Leoną partrenkė Suspensum a divinis, krūptelėjau ir įsiklausiau... Ne, dar nepažinojau Lindos, ir manoji kasdienybė sukosi apie Dievą, darbą ir maldą, tačiau vis tiek pasijutau prasižengęs, gal ir nusikaltęs. Buvo aišku, kad Leoną pasirinko „pavyzdžiu kitiems”, todėl visi, kaip ir aš, krūptelėjo ir įsiklausė. Pervarčiau savo praeitį, sutrupinau kiekvieną grumstelį ir įsitikinau, kad nors ir nesu geresnis už kitus, tačiau – švarus prieš Dievą ir žmones.
Praėjus metams po Leono suspendavimo, lygus keliukas staiga pakrypo, ir aš pasukau prie užgintojo medžio; meilė persmelkė mane, nuplėšė dogma tapusios askezės žievelę. Aplenkiau tabu prietarus, išdavystės baimę ir nuėjau ten, kur vedė išsibudinusi prigimtis. Pasieniais, pirštų galais, glausdamasis šešėlyje – kaip daugybė kitų.
Leonas nesislapstė! Leonas paprašė leidimo vedyboms, o jo negavęs, vedė mylimą moterį ir užvertė puslapį. Panašiai pasielgė ir Henris, Robis, Žakas, Alenas, Markas, bet tik ant Leono nukrito „pikto šaknis” kapojantis kirvis. Šimtai kunigų paliko Ekleziją ir apsigyveno prieangyje. Vieni laukia, iki Vatikane pūstelės pavasario vėjai, kiti nusviedė praeitį nebūčiai ir gyvena pagal savo sąžinę, savojo Dievo akivaizdoje, bet yra ir tokių kaip Žakas, kurie apsinuodijo neapykanta ir perėjo į Eklezijos priešų stovyklą.
Leonas guli prie stebuklingojo tvenkinio ir nors žino, kad Viešpaties angelas niekada nenužengs į jį ir nesujudins vandens, tebegyvena Meilėje; Žakas apliejo neapykantos rūgštim Dievą, Ekleziją – „Vatikano senelių prieglaudą” – ir padegė: įsirašė j komunistų partiją. Leoną myliu, Zako – bijau.
Ne todėl, kad jis sudegino savo Tikėjimą – vis tiek negalėjo gyventi be jo, jeigu peršoko į marksizmą,– mane baimino Zako neapykanta tam, kuo tikėjo, ką mylėjo.
Kiekvieną kartą, kai aplankau jo šeimą, Zakas«drasko „seną perpuvusį pasaulį”, judaizmo sektas, „Vatikano senius” į skutelius ir svaido į nušvarinančią, viską išlyginančią revoliucijos ugnį.
Nejaugi tiesa, kad meilėje apviltas žmogus nugrimzta į neapykantą?
Viešpatie, koks mažytis mūsų Tikėjimas, kokia trapi mūsų Meilė...
...Būti ar nebūti, Tomai? Ula atstūmė lėkštę su tuščiomis austrių geldelėmis, išskalavo burną vynu ir brūkštelėjo pirštu man per kaktą.
– Bandau suvokti tave, bet nepajėgiu, – šypsojosi.– Ar sakiau, kad esi keistuolis?
– Sakei, Ula. Mane jau vaikystėje vadino keistu berniuku. Pradėjo motina, paskui kaimynai, o vėliau ir mokytojai. Man atrodo, buvau kaip ir visi vaikai. Na, gal kiek pamaldesnis už kitus ir tylesnis, mėgau vienatvę.
– Pamaldumas ir vienatvė...– svarstė Ula. – Pirmuoju atveju galėtume prisiminti kaltės kompleksą, antruoju – stipresnių baimę.
Užsidengė veidą delnais ir tyliai nusijuokė. Nebuvo ko juoktis, bet vynas jau sunkėsi į jos išvargintą galvą.
– Kokia diena! – kikeno.– Kelionė rožiniais debesimis, džiaugsmo virpulį sudaužęs sodelis, Bežaro baletas ir – viską nuskaidrinantis, viską užglostantis ekskunigas Tomas. Bet jis nelaimingesnis už mane, susipainiojęs Viešpaties tarnų didybėje ir menkystėje. Būti ar nebūti tuo, kuo esu?
– Svaigsti, Ula, –juokiausi. – Išgėrei kelis stiklus vyno, ir užplūdo linksmojo dievuko nuotaika. Dar švaistaisi kumšteliais, bet jau rimsti. Kelintą kartą pagalvoju: pasigėrusi ji juokiasi ar verkia?
Padavėjas atnešė naują valgį. Kai jis nutolo, Ula spragtelėjo į ant stalo gulinčią mano ranką ir prisipažino:
– Pasigėriau, Tomai.
– Mėgstu pusgirčius žmones, – raminau. – Mane vynas kitaip paveikia. Pirmiausia susijaukia mintys, paskui jas apramina kvailas abejingumas viskam, o vėliau pajuntu šiltą nirvanos alsavimą.
– Manau, kad tokie individai kaip tu, Tomai, niekada nepasigeria, jie tik nuvargsta kovodami su ta nirvana ir– prisnūsta.
Valgėme tylėdami. Aplink šlamėjo mandagiai prislopinti pokalbiai. Kvepėjo vynu ir peleninėse rūkstančiais cigarais.
– Pradedi jausti artėjančios nirvanos šilumą? – Ula ieškojo mano balso, ją slėgė tyla.– Kur ketvirtas veiksmas, Tomai? Visos tragikomedijos turi keturis veiksmus!
– Nepažįstu ketvirtojo, Ula, Kai etilinė koma pasirodo scenoje, išeinu.
Atnešė lentelę su sūriais. Paskui gėrėme klaikiai karčią kavą su „Armanjaku”. Padavėjas tripinėjo prie mūsų stalo, kosčiojo, galop pasilenkė ir sušnabždėjo:
– Netoli mūsų viešbučio yra šauni vietelė, kurioje galima jaukiai praleisti vakarą.
Ula nustebo. Ir susidomėjo, žinoma, bet aš papurčiau galvą:
– Ta jauki vietelė, Ula, paprasčiausias naktinis kabaretas. Jų daugybė Briuselyje, bet programa visur vienoda: skurdus orkestrėlis, striptizo merginos rausvų lempų šviesoje ir klaikiai brangus šampanas. Man atrodo, nepriklausai Lesbos seserijai, taigi nuogos krūtys tavęs nedomina, o aš lyg ir per jaunas seilėtis prieš jas.
Padavėjas pašnairavo į mane ir nuėjo. Buvo aišku, kad už kiekvieną atsiųstą klientą jis gaudavo keletą šimtinių.
– Naktis ilga, Tomai, – atsiduso Ula. Apsidairė ištuštėjusiame restorane ir išsigando artėjančios vienatvės: – Gal nueiname į tą striptizo landynę?
– Visos naktys ilgos, Ula. Kiekviena tamsi kaip urvas. Eini per jas ir krūpčioji nuo savo žingsnių aido. Taip, Ula, eini, ir vis ryškiau aiškėja, kad paklydai, pasukai ne į tą labirinto šaką, kurios gale šviečia saulė; suvoki, kad reikia grįžti į pradžios kryžkelę, bet bijai praeities, bijai viską pradėti iš naujo...
– Tu apie ką? – parėmė smakrą kumšteliais ir prisimerkė.– Saugokis, Tomai! Etilinės komos iki šiol išvengei, tačiau neaišku, kaip bus su psichine. Baisus žmogus! Nežinai, kada juokauja, kada rimtai kalba...
– Kiekvienas kvailys savaip juokauja... Jau nebetoli dešimta, ar ne laikas j lovytę? Nėra stipresnio vaisto už miegą, Ula.
– Išsigandusi ar susijaudinusi neužmiegu, – purtė galvą. – Manau, reiktų pasigerti, Tomai.
– Galima.
Mostelėjau jau kėdes ir stalus stumdančiam padavėjui:
– Mes norime pasigerti. Patarkite, kaip būtų maloniau ir linksmiau.
– Nuostatai draudžia tiekti gėrimus be valgio, – šypsojosi didesnių kvailysčių matęs padavėjas.– Tačiau kiti nuostatai mums leidžia gėrimus pristatyti į viešbučio kambarius.
– Jūs turite laisvą kambarį? – Tik dabar Ula prisiminė, kad be nakvynės.– Kur aš miegosiu, vargšelė, kur priglausiu savo danišką galvą?
– Yra, – juokėsi padavėjas. – Grįžtant prie pasigėrimo... Jūs pasakote kambario numerį, aš šampano butelį į ledų kibirėlį ir – prašom.
Sugrįžęs iš Centrinės stoties sauginės su Ulos ranknešiu, radau ją viešbučio registracijos patalpoje. Tamsia eilute, „seno jaunuolio” veidu naktinis durininkas pasakojo jai linksmą jūreivių istoriją. Pamatęs mane, senukas nuščiuvo ir pasilenkė prie registracijos knygos.
– Siūlau septinto aukšto butuką, – murmėjo nepakeldamas galvos. – Jame dažnai apsistoja povestuvinių kelionių jaunavedžiai.
Tačiau grąžindamas pasus neištvėrė ir nusišypsojo.
– Senelis lyg nustebo, lyg išsigando, pamatęs tave, – keltuve prisiminė durininką Ula. – Tarsi norėjo kažką pasakyti tau, bet susilaikė. Judu pažįstami?
– Susipažinome šį rytą. Prie Šventojo Petro sodelio. Tada jis buvo didelio gražaus laivo kapitonas, apkeliavęs visus vandenynus, mylėjęs visų rasių merginas. Pasirodo, kad jo vaikystės svajonė neprasilaužė pro pilką kasdienybę, kad jokio gėlyno neturi, o mylimų šunelių laikyti neleidžia tris amžius gyvenanti jo senė... Nustebo? Yra ko: mano pase įrašyta, jog esu kunigas-darbininkas. Seniai reikėjo išbraukti kunigą, bet vis nesusiruošiu j atitinkamą įstaigą.
Septinto aukšto butukas dvelkė ne tik prabanga, bet ir jaukia švara. Ant stalelio jau laukė šampanas.
– Kaip jis suspėjo? – stebėjosi Ula. – Tai tvarka, tai patarnavimas!
– Vidaus telefonu pranešė šio aukšto barui, kad atkyla pasigert norintys jaunavedžiai,– juokiausi.
Ula įjungė telvaizdį. Minutėlę dairėsi Europos sostinių sekmadienio pramogose, paskui išsirinko kažkurią Bruk-nerio simfoniją. Pingviniškai apsirengęs Karajanas dirigavo – vaidino genialų maestro. Užsimerkęs, su vos įžiūrima šypsenėle apie lūpas, pelenų spalvos garbana ant dievų išrinktojo kaktos.
Karajanas nespėjo su Ula, diriguojančia subtiliau ir grakščiau, bet po kurio laiko prisitaikė.
– Kodėl tu neištekėjai, Ula? – Atkimšau butelį ir pripildžiau stiklus. – Danai anksti tuokiasi, o tu net dvidešimt penkerius pasiekusi neapsisprendi.
Ji krito į fotelį ir sunėrė rankas už sprando. Padaviau stiklą ir prisėdau ant alkūnramsčio.
– Nežinau, Tomai, – susimąstė. – Gal Edipas per ilgai laikė pririšęs? Mokiausi. Rimtai, pareigingai, taigi ne^ turėjau laiko mergaičių žaidimams. Baigusi Pedagogikos institutą, krapščiausi socialinėje psichologijoje. Prieš dvejus metus pradėjau dirbti mokytoja gimnazijoje. Vedybos... Kad aš nesugebu įsimylėti, Tomai.
Išgėrė vyną ir nuėjo į vonios kambarį. Vaikščiojau. Skaičiau gudrius ir kvailus įrašus sienose, svarsčiau: išeiti dabar ar palaukti, iki ji užmigs?
– Atnešk stiklą vyno, Tomai! – šaukė Ula. – Kiekviename filme vaikinas atneša šampano stiklą vonioje gulinčiai nuogalei, o tu slankioji pasieniais!
. Gulėjo užsimerkusi. Ak, mergyt, tu ne tokia drąsi, kaip bandai pasirodyti. Ir šampaną vonioje tikrai gersi pirmą kartą savo gyvenimėlyje.
Išgėrė – ir vėl užsimerkė. Prisėdau ant vonios krašto.
Karajanas sūpavo Bruknerio Septintąją. Mėlyname vandenyje– Anderseno undinė. Taip, graži Tradicinė Ula, net nustebau: kodėl anksčiau nepastebėjau?
Ji atsisėdo ir apsikabino kelius. Slapi plaukai apklojo pečius.
– Kai užmigsiu, išeisi? – sušnabždėjo. – Kaip praėjusio šimtmečio romane?
– Panašiai, Ula. Laikas išeiti, bet nepasiryžtu. Kažkaip... miela, jauku su tavim.
– Tu... tu jau mylėjai, Tomai?
– Mylėjau. Bet – nusideginau pirštus. Ir širdį.
Užmigo anksčiau negu tikėjausi. Fotelyje, padėjusi girtą galvelę ant alkūnramsčio. Užklojau pečius lietpalčiu ir nuėjau prie lango.
Gatvė miegojo. Pravažiuodavo vienas kitas autoveži-mis, ir vėl nukrisdavo nakties tyla. Virš Centrinės durų švietė laikrodis: pirma valanda ryto.
Namai sviro į gatvę. Autovežimių šviesos atstumdavo juos ir surikiuodavo. Ne, namai stovėjo savo vietose, tai mano girta galva svyrinėjo.
Vonios kambaryje pakišau ją po šalto vandens srove. Taip, dabar laikas išeiti.
Ulą radau lovoje. Gulėjo šypsodamasi. Abejinga viskam, skęstanti svaigioje ramybėje.
– Atrodo, vis dėlto užmigsiu,– sumurmėjo.
– Ir aš taip manau, Ula.
– Pamilau tave, Tomai.
– Na ir ačiū Dievui, kaip lietuviai sako.
– Tu ir lietuviškai moki?
– Prisimenu kelis sakinius. Iki šešerių metų tik lietuviškai kalbėdavausi su tėvu. Paskui jis staiga mirė, ir aš prisitaikiau prie motinos valonės kalbos.
– Rytoj išlydėsi mane, Tomai? Ateisi į Centrinę?
– Ateisiu.
Išjungiau lempą ir sugrįžau į salonuką. Vėl vaikščiojau pasieniais, vėl raginau save išeiti. Netraukė į „Švento Petro šunyną”. Neviliojo seno namo drėgme padvokusi vienatvė. Pasėdėsiu fotelyje, palauksiu, iki Ula užmigs.
Vandens srovė daužė pečius. Balti ratilai rangėsi tvenkinio paviršium ir nyko raudonais krūmais apaugusiame krante. Belapės-šakos graibstė ratilus ir svaidė ant krūmų. Balti dryksniai blaškėsi kaip vėjo draskomas tinklas.
Mano kojos grimzdo į lūžtančiu ledu braškantį tvenkinio dugną.
Vanduo kilo šlaunimis, apglėbė pilvą, pasiekė krutinę, plovė pečius, bet nepajėgiau pasukti galvos, pakišti išdžiūvusią burną po srove.
Staiga vanduo nuslūgo. Pasijutau sušalęs į ledo gabalą.
Kažkas stovėjo už nugaros. Norėjau atsisukti – ledinės kojos neklausė; bandžiau atsiremti į krūmą – ranka atskilo nuo peties ir pakibo šakose.
Negyvėlio balta ranka gulėjo ant krūmo, paskui pasviro šakose. Kaip žuvis tinkle.
Tamsa nukrito ant pečių ir prislėgė. Minutėlę spoksojau į ją, paskui pajutau save, išgirdau rimstančios širdies stuksėjimą.
Pašokau iš fotelio ir pravėriau langą. Gatve skubėjo žmonės, kasdieninis autovežimių srautas. Centrinės laikrodžio strėlė buvo persmeigusi septynis.
Rytas!
Ulos nebebuvo lovoje. Nei vonios kambaryje. Ula tikriausiai jau artėjo prie Kopenhagos.
Ant staliuko, šalia tuščio šampano butelio, pamačiau tamsia oda apmuštą dėžutę.' Pavarčiau ją, neradęs jokio įrašo, vėl paguldžiau. Vonios kambaryje atsigėriau iš čiaupo, paskui, kiek pasvarstęs, nusiprausiau po dušu. nusiskutau barzdą spintelėje rastu aparatėliu.
Pastovėjau prie lango, šyptelėjau į Kopenhagą skubančiai Ūlai ir vidaus telefonu paprašiau pusryčių.
Mergina burbtelėjo kažką panašaus į „labryt” ir trenkė padėklą ant staliuko.
– Pataikėte! – juokiausi. – Aš irgi žmogžudiškai nusiteikęs. Ką užmušame šiandien, susitarkime.
Ji truktelėjo pečiais: eik po velnių su tokiu humoru! Tačiau prie durų atsigręžė:
– Jums malonu šaipytis, o mane atleido iš darbo.
– Va kaip! Padekite tą nelemtą viešbutį: savininkas atsisės ant bedarbio kortelės, kaip ir jūs.
Ji pasižiūrėjo į mane, nusprendė, kad turtingas kvailys dar neišsipagiriojo, ir pokštelėjo durimis. Bloga nuotaika visiškai subjuro.
[...]
Praeityje, kada biurokratija nebuvo taip šauniai išpuikusi, prie langelių stovintys tarnautojai greitai ir sklandžiai sutvarkydavo darbo ieškančių reikalus, bet didelės algos ir pasunkėję pilvukai pakirto kojas: jie susėdo prie tolokai nuo langelių esančių stalų ir laikas nuo laiko kilstelėdavo ranką kulnų nebejaučiančiam vaikinui. Darbininkija juos vadino bonzomis, odašikniais, bet retas kuris išdrįsdavo parodyti kumštį. Neišdrįsdavau ir aš.
Prisėdau laisvą suolo kampą. Prie nurodyto langelio stovėjo jaunų afrikiečių būrelis. Vieni dairėsi į salėje pasirodančias merginas, kiti skaitė laikraščius, o protingiausi snaudė stovėdami.
Prieš dešimtmetį, krašto pramonei ir statyboms dirbant dieną naktį, valdžia atsikvietė tūkstančius svetimšalių. Nemaža atvyko nelegaliai, su turistinėmis vizomis – ir išsislapstė apgriuvusių kvartalų getuose. Svetimšalius prižiūrinti ministerija užsimerkė, nes kraštui trūko darbo rankų. Paskui, pasibaigus riebiųjų karvių laikotarpiui, jie tapo sunki socialinė našta, bet jau buvo įsigyvenę, ir vyriausybės nedrįso išstumti jų į Afriką ar Turkiją.
Briuselio senųjų kvartalų lūšnynuose susikūrė svetimšalių bedarbių getai. Dykinėjimas, skurdi kasdienybė vedė į narkotikus, vagystes ir plėšikavimus. Kriminalinių nusikaltimų aprašymus mėgstanti spauda mieliau minėjo svetimšalius negu belgus, todėl pradėta baimintis tamsesnio veido vakarais, nesuprantamos kalbos; pamiršo, kad prieš keletą metų jie kasė anglis, tirpdė rūdą liejyklose, valė kanalizacijas, statė daugiaaukščius. Kadangi sunkumuose reikia atpirkimo ožių, ekonominės depresijos kaltininkais tapo vaikinai iš Afrikos, Turkijos ar Graikijos.
Pagaliau sulaukiau savo eilės. Buvo be penkiolikos minučių dvylikta, bet nuvargusio ministerio veidu biurokratas pakilo iš užstalės. Tikriausiai galvojo: kol nusiplausiu rankas, šnektelsiu su kolega apie futbolo rungtynes, bus laikas valgyklon. Pabeldžiau į langelį ir parodžiau į laikrodį ant sienos: kur tu, niekše, skubi? Jis truktelėjo petį ir nuėjo. Miklindamas kojas ir trindamas nutirpusią sėdynę.
Vaikščiojau. Perskaičiau visus skelbimus, paskui išėjau laukan, žiopsojau į pravažiuojančius autovežimius, bet niekaip negalėjau nusiraminti.
Motina ne kartą pasakojo, kad jau vaikystėje buvau ūmus, nesuvaldantis kibirkščiuojančio temperamento. Tėvas stebėdavosi: mes, lietuviai, lėti, per valandą vos sakinį sulipdome, o Tomukas ir valgydamas spardo kamuolį. Nei mokyklos, nei seminarija neatšaldė, pasilikau, kaip tėvas sakydavo, „valoniškas gaidukas”, ramus, kai aplinkui viskas ramu, bet tik pūstelės vėjelis – ir šoku priešais.
Penktą minutę antros atpėdino darbus dalijantis vieš-patukas su kavos puoduku. Atsisėdo. Užsirūkė. Vartė laikraštį. Nusižiovavo.
Apie ką galvoti, kad nejausčiau kaistančio pakaušio?
Ula!
Kaip greitai pamiršau... O gal pasislėpiau už paskubomis suramstytos užtvarėlės? Kodėl slapstausi nuo jos prisiminimo?.. Pamilau? Iš pirmo pamatymo? Ne, tokiai meilei per senas ir, nepaisant sunkiai sutramdomo agresyvumo, pernelyg nedrąsus. O vis dėlto...
Stebėjau popietinę kavą girkšnojantį biurokratą. Staiga pajutau „karštąjį vėjelį”, nutrenkiau cigaretę ir žengiau per duris.
– Palaukite, iki pakviesiu! – pasipiktino „odašiknis”. – Girdite, ką sakau?
– Girdžiu, kilnusis bonza, girdžiu.–Atsisėdau priešais, padėjau ant stalo pasą, atleidimo lapelį ir kompiuterio kortelę.– Ilgai nesičiupinėkite, nes ir aš pietus valgau vidudienį. Beje, paskui geriu kavą ir rūkau popietinę cigaretę. Kaip ir jūsų biurokratinė didybė.
– Įžeidinėjate? – pašoko ir apsidairė į pritilusius kolegas.– Grįžkite prie langelio ir laukite, kol pakviesiu!
– Prisėskite užpakalį,–nusijuokiau.–Aš ne arabas, manęs neišmesite pro duris.
– Matau, kad ne arabas – staiga pralinksmėjo.– Pase įrašyta, kad jūs kunigas-darbininkas. O aš kaip tyčia nemėgstu kunigų. Nežinau kodėl, bet negaliu nė pauostyt.
– Mes visi ko nors nemėgstame, – šypsojausi. – Jūs, kaip girdžiu, nemėgstate kunigų, o aš – didybės taukuose išpuikusių biurokratų. Pasikalbėjome. Dabar paieškokite man darbo. Jeigu nerasite, išrašykite bedarbio kortelę. – Iki jūs dirbsite, aš parūkysiu.
Ieškojo. Sklaidė storų knygų puslapius, vartė laikraščių iškarpas, bet tokio darbo, kuris užčiauptų mano didelį snukį, nerado.
– Jeigu nerandate –skėstelėjau rankomis,–įrašykite į bedarbius. Matote, dabar pavasaris...
Jis pašnairavo į mane: va kaip, pavasarėliu pasidžiaugti užsigeidė! Nesuvokė linksmuolis, kad tik kurstau jo pagiežą kunigams, kad bijau nedarbo. Pagaliau surado. Tačiau pradėjo iš tolo:
– Praleidinėjate darbadienius, – urzgė. – Atleidimo lapelyje parašyta: nesąžiningai dirbo. Tinginiaujate!
– Pavasaris... Mėgstu saulėtomis dienomis girkšnoti alų kavinės terasoje.
– Niekur ilgiau nepabūnate. Dveji metai liejykloje, dveji metai sunkvežimio vairuotoju, dveji –taksi bendrovėje. Šį kartą pabandykite dirbti kaip pridera, nes Pineriai tinginių nelaiko. Dar šiandien nuvykite pas juos ir susitarkite dėl atlyginimo ir pamainos laiko.
– Gal pasakysite, koks darbas? Matote, dabar pavasaris – ne viską grobstau.
– Pinerių bendrovė surenka Penktosios komunos šiukšles. Geras darbas! Kiekvieną dieną tyrame ore, pavasario saulutėje.
Pinerių atliekų surinkimo bendrovė – didžiulis skardinių plokščių barakas – stovėjo prie Penktosios komunos šiukšlyno daubos. Apžvelgęs pilkai nudažytą pastatą, supratau, kad, vienai daubai prisipildžius, jis išardomas ir pervežamas prie kitos.
Barake trys sunkvežimiai kompresoriai, lentų užtvara darbininkų rūbams ir apsišvarinimui, į spaudos būdelę panaši raštinė. Prie langelio sėdėjo baltai pražilęs, raukšlelių voratinkliu apdengtu veidu, giliai įdubusiomis, bet jaunuoliškai skvarbiomis akimis senukas. Už jo metalinėje spintoje kažko ieškojo, stumdė stalčius jo brolis dvynys.
Prie langelio sėdintis galvos linktelėjimu atsakė į pasveikinimą, paėmė paskyros lapelį, pasą ir užsidėjo akinius, [rašąs pase nubraukė jo šypseną, net išgąsdino:
– Mums labai, labai nemalonu...– Alkūnės kilstelėjimu pasišaukė brolį. – Mums labai nemalonu, kad negalime jūsų įdarbinti...
– A! O man pasakojo, kad darbdaviai į nosis nekreipia dėmesio. Kokia ta mano nosis? Per didelė, per maža?
– Matote, kunige Tomai...
– Jeigu Darbo ministerijos tarnautojas atsiuntė pas jus, vadinasi, prašėte darbininko. Kurion pusėn sukate?
– Pagalvokite, kunige Tomai. Mes... mums atrodo... Kunigas prie šiukšlių! Dieve mano, dar to trūko! Mes praktikuojantys katalikai...
– Ir aš. Nežinau darbo, kuris žemintų žmogų. Visi darbai nešvarūs, visus reikia aplaistyti prakaitu. Beje, prieš dvejus metus pasitraukiau iš kunigystės.
Jie susižvalgė. Aiškiai mačiau, kad „pasitraukiau” praslydo neužkliudęs per amžius nusistovėjusios tiesos: esi kunigas – pasiliksi kunigas iki karsto. Ir visi taip. Visur!
– Kunige Tomai, – mirksėjo staiga sudrėkusiomis akimis senukas, – jūs net neįsivaizduojate, koks bjaurus šiukšlininko darbas.
– Kasdien matau šiukšles renkančius vaikinus, žinau, ką jie dirba ir kaip dirba.
– Tai gražioji pusė, kita bjauresnė. Surinktas šiukšles reikia suversti į daubą ir išlyginti šakėmis. Saulė dvokina, lietus viską mėšlina. Tenka braidžioti purvyne, kunige Tomai. Purvyne!
– Tačiau nė vienas tame purvyne nenuskendo? Nenuskęsiu ir aš: moku plaukti.
– Mes rimtai...
– Ir aš. Kada pradedu? Kiek mokate? Valandinis atlyginimas ar mėnesinė alga?
Vadovaujantis pokalbiui, kurį laikiau „senesniu”, pakraipė galvą ir atsiduso: žinokis, kunige Tomai. Atsiduso ir jo brolis.
– Pradėsite rytoj. Šeštą valandą. Į darbovietę atvykstate pusvalandžiu anksčiau – tokie papročiai. Alga – trisdešimt tūkstančių.
– Grynais?
– Ką jūs, kunige Tomai! – vėl atsiduso Senesnysis.– Tiek neatskaičius mokesčių valstybei ir socialinei apdraudai. Grynais susidarys apie dvidešimt tūkstančių.
Pasirašiau dviejų savaičių išbandymo sutartį ir atsidusau: ačiū Dievui, darbą turiu!
– Ar Dievas jus pirmą atsiuntė į pasaulį? – paklausiau, kai Senesnysis iškišo ranką atsisveikinti.
– Taip, mane. Pusvalandžiu anksčiau už Luką. O mano vardas Matas.
Autobuse vėl prisiminiau Ulą. Gal todėl, kad prieš mane sėdėjo moteris šviesiai nudažytais plaukais, o gal praėjusios nakties įspūdžiai nerado takelio į užmarštį?
Malonūs senukai tie Pineriai... Bet ir jų dantys savon burnon lenkti. Pas Leonidą uždirbdavau žymiai daugiau. Dabar reikės keltis ketvirtą ryto. Tačiau turėsiu laisvus popiečius!
Siukšlininkų Pinerių dinastija užsimezgė kartu su laisva ir suvienyta Belgija.
Tūkstantis aštuoni šimtai trisdešimtais mūsų Viešpaties metais Pineris Pirmasis nutrenkė staliaus pjūklą į kampą, užrakino savo dirbtuvėlę Monso gatvėje ir išėjo su dainuojančiais sukilėliais į šventą Laisvės karą.
Briuselyje tinginiaujanti olandiškųjų imperialistų įgula išbėgiojo po pirmųjų angliškų šautuvų salvių.
(Julijus Cezaris „Komentaruose apie karą su galais” rašo: „...iš visų gališkųjų genčių belgai yra narsiausi”.)
Paskutiniame istoriniame mūšyje olandai buvo suslėgti į sūrį. Sukilėliai iškėlė Laisvės vėliavą ir dainuodami, kaip ir pridera Tėvynę išlaisvinusiems narsuoliams, sugrįžo į Briuselį.
Sugrįžo ir Pineris Pirmasis. Deja, nebe tas vaikinas, kurio karališki ūsai ir erelio žvilgsnis alpino visas Penktosios komunos merginas, bet vienakojis luošys: už laisvą ir suvienytą Belgiją olandų patrankos sviedinys atsiplėšė dešinę koją.
Sukilėlių būrio vadas padovanojo Pineriui iš olandų atimtą didžiulį arklį ir vežimą. Protingai padarė, nes viena koja ir narsiausias karžygys netoli keliauja.
Pusmetį Pinerį maitino kažkurios markizės Kilniųjų širdžių būrelis, o alum vaišino parako neuostę, bet parako dūmuose vykusių kautynių pasakojimus mėgstantys Monso gatvės mažburžujai.
Tačiau, kaip visi žino, laikui slenkant, nusibosta ne tik gražuolė žmona, bet ir gražiausias karas, todėl mūsų didvyriui pradėjo trūkti ne tik alaus, bet ir kasdieninės duonos.
Pineris ieškojo darbo, bet niekas nenorėjo darbininko tik su viena koja. Vargas, o ne gyvenimas, dūsavo Pineris ir nusidrožė medinę koją.
Kartą, šlubčiodamas Monso gatve, užkliuvo už šiukšlių kibiro ir išsitiesė ant grindinio. Šiukšlių surinkėjai juokėsi iš vienakojo didvyrio. Juokėsi ir Pineris, nes seniai buvo išsidūsavęs, išsiverkęs savo nykioje mansardoje. Paskui išsikalbėjo su šiukšlininkų vyriausiuoju, kuris teturėjo vieną ranką.
Kitą rytą Pineris jau dirbo Šiukšlininkų brolijoje. Su didžiuliu olandų arkliu ir didžiuliu, kadaise karinę mantą talpinusiu vežimu.
Po penkerių metų jis turėjo penkis arklius ir penkis vežimus; po dešimties – penkiolika arklių ir penkiolika vežimų. Tada Penktosios komunos meras įrašė į savo knygas Pinerio šiukšlių surinkimo bendrovę ir apdovanojo garbės piliečio titulu.
Pineris nusipirko sidabrinę koją, triaukštį namą, užveisė apie jį įvairiausių medžių parkelį ir vedė garbingojo mero dukterį.
Dievas mėgo Pinerį Pirmąjį: dinastijos pradžiai padovanojo dvynius.
Pineriai Dvyniai vedė dvynes ir susilaukė dvynių sūnelių. Paskui Dievui nusibodo dvyniai, bet prieš paskutinį karą (gal nujausdamas žmonių beprotystę?) vėl atsiuntė dvynius: Matą ir Luką.
Jų tėvas, garbingasis Pineris Šiukšlininkas, prieš iškeliaudamas į galų sėkmingosios medžioklės slėnį, pasišaukė sūnus:
– Palieku jums, ką sukroviau per savo gyvenimą ir Penktosios komunos šiukšles. Gyvenkite santaikoje. Veskite dvynes. Vienos šeimos pusė telieka Pinerių šiukšlių surinkimo bendrovėje!
Kažin ar taip buvo? Galima ir kitaip:
– Niekada nepamirškite, kad kiekvienas žmogus šiukšlina! Taigi, sūneliai, rinkite šiukšles, nes kas kitiems dvokia, mums, Pineriams, kvepia. Prisiminkite protingojo imperatoriaus Vespasiano posakį sūnui: pinigai neturi nė silpniausio kvapelio. Būkite geri savo darbininkams, bet nepamirškite, kad pirmiausia reikia būti geram sau.
Sūnūs klusniai nulenkė galvas ir prisiekė laikytis gerojo tėvo patarimų bei dinastijos papročių.
[...]
Flamandų–valonų „karas” prasidėdavo kiekvieną pavasarį ir pasibaigdavo žiemos lietums atšaldžius galvas. Prieš kelerius metus tas „karas” persimetė ir į krašto sostinę, nes vienas gudrus kvailys paskelbė, kad Briuselis yra... flamandų genties žemėje. Jau nuo seno flamandų kilmės ministeriai riejosi su valonų kilmės ministeriais, flamandas skudurininkas šūdžium vadino valoną skudurininką, bet visa tai priklausė Belgijos folklorui, kaip ir visame pasaulyje žinomi fritai. Briuselis – dvikalbis miestas, flamandų komunose buvo kalbama flamandiškai, frankofonų – prancūziškai, bet flamandų „superpatriotai” pareikalavo, kad visur ir visada būtų vartoiama tik jų kalba. Prasidėjo prancūziškų užrašų tepliojimas juodais dažais, flamandų komunoje gyvenantis frankofonas, nuėjęs į meriją ar paštą, išgirsdavo: __ Prancūziškai nesuprantu. Kalbėk flamandiškai.
– Bet tu, niekše, kalbi prancūziškai, o sakai – nesupranti!
– Kalbėk flamandiškai!
Ir taip toliau. Liūdniausia, kad į nesubrendėlių kvailystes įsivėlė ir dvasiškiai.
Gyvenau: darbas – pastoracija – poilsis pasaulėlyje, o visa kita, kas buvo už jo, – ne man skambantys varpai. Iki to vakaro, kada tie varpai suskaldė ir mano maldyklėlės ramybę.
Iš pradžių nesuvokiau, kas dedasi, bet greitai flamandų giesmė nustelbė mano maldą, klavesino dūzgimą ir prancūziškai giedantį chorelį: flamandų–frankofonų ,;karas” suliepsnojo ir Fiursteno gatvėje.
Po pamaldų į zakristiją atėjo trys vaikinai ir paskelbė:
– Nuo šio vakaro, kunige Tomai, meldžiatės flamandiškai. Sitą bažnyčią statė mūsų genties meistrai, taigi ji mums ir priklauso!
Ne vaikinų kumščių, o jų kvailumo išsigando kunigas Toma's:
– Iki šiol meldėmės abiejomis kalbomis: flamandams rytais, o frankofonams vakarais. Visi sutilpome mūsų Viešpaties namuose...
– Nuo šio vakaro nebetelpame! Arba jūs, kunige Tomai, meldžiatės mūsų kalba mūsų maldykloje, arba susirenkate savo daiktelius, frankofonus ir užleidžiate vietą flamandams.
Kunigas Tomas:
– Kur aš eisiu?.. Neturiu parapijos, šita maldyklėlė arti mano darbovietės, čia daugiausia meldžiasi baldų gamyklos darbininkai ir jų šeimos...
Reikėjo išeiti. Dvi savaites „kariavau”, giedodamas prancūziškai, kol užkimau. Užkimo ir chorelis, o flamandai, atėję didžiuliais būriais, šaukė taip, kad žvangėjo stiklai, triukšmavo, stumdė suolus, trankė duris. Reikėjo išeiti...
Susirinkau savo daiktelius, „savo” frankofonus ir prisiglaudžiau „Vanderplito ir sūnų” baldų gamyklos sandėlyje. Maldyklėlę, kuri ilgus metus nyko užkaltais langais ir kurią buvau šiek tiek aptvarkęs, „karą” laimėję flamandai suremontavo, perdažė, įrengė modernų šildymą ir parūpino savo kunigą. Laukiau jauno ir karingo, liepsnas spjaudančio „superpatrioto”, o išvydau sukiužusį senelį. Pamatęs mane gatvėje, senasis konfratras gailiai nusišypsodavo, kilstelėdavo prieškarinių laikų skrybėlę ir nuskubėdavo. Bet jis ilgai neužsibuvo; pasirodė jaunas, valiūkiškai stiprus, neseniai seminariją baigusio entuziazmu degantis tikras flamandų kunigas. Jis nevengė manęs, bet taip įkyrėdavo pasakomis apie turtingą savo tautos istoriją, meną, kalbos gražumą, kad pradėjau lenktis iš tolo.
Vanderplitas (nepaisant flamandiškos pavardės) buvo ne tik sau, bet ir Dievui prisiekęs frankofonas. Ir – ne mažiau karingas kaip užgrobusieji maldyklą. Vieną vakarą, baigus darbus, pasikvietė mane į šeštą aukštą. Paklausinėjo, kaip sekasi baldų sandėlyje, ir susimąstė.
– Taip, taip... hm... taip... taip.. – barbeno krumpliais į stalą. – Vadinasi, tie gargaliai paskelbė karą mūsų Dievui, mūsų kalbai!
Ir išbarbeno gražutę, kvepiančių lentų, su varpo bokšteliu ir ąžuolinėmis durimis koplyčią greta... flamandų „okupuotos” maldyklėlės!
Nubėgau pas vyskupą. Mielas, beveik visada besišypsantis senukas staiga prarado ir išmintį, ir galią – nusiuntė mane pas kardinolą. Ten – irgi raukšlėta kakta, niūrus, ne laiku išbudinto liūto žvilgsnis. Bet aukščiau pasiųsti nebebuvo kur, reikėjo rasti išeitį. Ir surado: pastoraukite, kur geri žmonės sudaro galimybių, o visa kita neturi reikšmės.
Turėjo!
Manoji lentų koplyčia pagarsėjo visame krašte. Frankofonų laikraščiai, televizija ir radijas nėrėsi iš kailio. Slapsčiausi nuo žurnalistų kaip kino žvaigždė, bet vis tiek surasdavo ir spigino akis fotoaparatų žaibekliais.
Sekmadienio vidudienio pamaldos senojoje maldyklėlėje vyko flamandiškai, o greta esančioje koplyčioje – prancūziškai... Mūsų gamyklos vaikinai, staiga pasidarę pamaldesni už patį popiežių, giedojo su tokiu entuziazmu kad drebėjo koplyčios sienos ir geso žvakutės. Maldyklėlėje šaukė dar garsiau...
Flamandų aktyvistų ordino vaikinai atvažiuodavo į pamaldas autobusais. Pasimeldę savo Dievui, sugužėdavo į kavines. Kai alus uždegdavo kraują, žygiuodavo gatvėmis baugiai kampuotomis kolonomis ir giedojo „Flamse Leuve”*.
Praradęs kantrybę, o gal paspaustas „iš aukščiau”, meras uždraudė sekmadienio demonstracijas.
– Nekreipk dėmesio, kunige Tomai, – guosdavo Linda. – Argi nežinai, kad žmonių kvailumas beribis? Patriukšmaus, parėkaus ir nusiramins.
Vanderplitų baldų gamykla pagarsėjo kaip ir koplyčia. Ramiai, vienodai besisukantys mašinų ratai taip pasinešė, kad nebespėjo pilstyti alyvos: visos Belgijos frankofonai užsigeidė „Vanderplito ir sūnų” gamyklos baldų.
Frankofonai kunigai skverbėsi į mano koplyčią su frankofoniškomis pamaldomis ir ugningais pamokslais. Vargas, o ne gyvenimas!.. Bet Linda tik juokėsi ir kartojo:
– Ryt poryt viskas sugrįš į seną vagą. Apsižiūrės, kad tas „karas” visiems kenksmingas, ir susitaikys. Kitos galimybės nėra, reikės skelbti paliaubas.
Po pusmečio koplyčią išardė ir sukrovė Vanderplitų gamyklos sandėlyje. Flamandų kunigas pasikvietė mane kavutei:
– Prisikvailiojome iki ausų, gana. Grįžtame prie buvusios tvarkos: iki vidudienio maldykla flamandams, popiet – frankofonams.
____________
* Flandrijos provincijos himnas.
Eduardas Cinzas. Švento Petro šunynas: romanas. Chicago (III): Ateities literatūros fondas, 1984.
Cinzas virselis