Landsbergis virselisJulius mėgino atsikelti, bet jo rankos buvo silpnos kaip šiaudeliai. Jos trakštelėjo, grindys pasidavė jo svoriui, ir jis krito į – tamsą.
Jo kūnas atsimušdavo į nematomus kamienus; spygliai drėskė jo rankas; šakos apkabindavo jį akimirkai kaip neištikimos mylimosios. Galva žemyn jis skyrė nuožulniai pasvirusio miško kvapų klodus, įalsuodamas beržus, pušis ir medų. Vaistų debesis sulėtino jo kritimą, kol jis įstrigo tarp dviejų kūnų mėlynais kombinezonais.
– Naujas? – tarė kūnas dešinėje.
– Taip. Aš neužgavau Jūsų? – paklausė Julius kūno kairėje.
Nesulaukdamas atsakymo, jis žvilgtelėjo į jo veidą, išskaptuotą medyje.
– Grigorijau, kokį netikusį medį jie tau davė! Pažiūrėk į tas kirminų skyles. Papuvęs, supleišėjęs. Skruoste tau išskelta duobelė. Koks nerangumas!
– Dabar labai sunku gaut gero medžio,– aiškino kūnas dešinėje.– Grigorijui pasisekė visai neblogai. Tas su-pleišėjimas padarytas tyčia, jis vaizduoja jo barzdos plaukelius. Jie labai rūpestingai stengiasi viską atvaizduoti. Aš tai nesiskundžiu. Tiktai norėčiau, kad jie paskubėtų su mano galva. Jie siūlė man molį, bet aš nepriėmiau.
Tik dabar Julius pastebėjo, kad kūnas dešinėje neturi galvos.
– Aš tikiuos, kad Jūs greitai gausit medžio.
– Ačiū. Aš girdėjau, kad vienas – dvylika metrų į pietus – turi raudonmedžio galvą. Laimingų žmonių esama. Kokios Jūs norėtumėt?
– Aš turiu savo.
– Jūs čia neteisėtai!
Kūnas dešinėje garsiai sušvilpė.
– Noli me tangere,– sušnabždėjo Julius.
Kieti žingsniai artėjo klapsėdami. Tango – tėtuli – lactum – tangere. Tango – tėtuli... Žingsniai sustojo.
– Tėtuli! Ne – tėteli – suriko gaižus balsas.—Užrišt jam akis!
Trinktelėjo šūvių salvė, ir Julius priglaudė galvą prie žemės.
– Eikš, aš paslėpsiu tave,– sušnabždėjo balsas iš apačios.
Balta ranka sudrebėjo tamsoje kaip palietas pienas. Julius paėmė ją ir leidosi vedamas.
– Kur Jūs vedat mane?
– Arčiau prie tavęs. Julius laukia tavęs.
– Kur aš sutiksiu jį?
Žadintuvas sučirškė, ir jis atsimerkė. Hildė juokėsi gerkliniu juoku, kuris ataidėjo lūžtančiomis šviesomis jos sagės brangakmeniuose. Jos atsakymą pertraukė žadintuvo čirškimas ir Hildės juokas, sublykčiodamas jos sagės brangakmeniuose.
Tolumon tiesėsi stalas, apgrūstas dubenimis ir lėkštėmis. Jauni vyrai juodomis sutanomis godžiai valgė, nekreipdami dėmesio į juos ir savo čepsėjimu pamėgdžiodami traukinį.
Jis iššoko iš dubens, kuriame juodu sėdėjo, ir paknopstomis bėgo stalu. Juodos pėdos staltiesėje vijosi jį kaip sniegu. Jis pakibo rankomis nuo stalo galo, ir, vėjui sušvilpus pro ausis, nukrito ant kitų grindų.
Tėvas Gailėnas stovėjo prieš jį su odine staliaus prijuoste. Vienoje rankoje jis laikė šluotą, kitoje – raktų ryšulį.
– Aš viską mačiau,– tarė jis Juliui.
– Tėve, leiskit man paaiškint.
– Psst! – Gailėnas pridėjo pirštą prie lūpų.– Vėliau. Aš turiu baigt savo kalbą.
Stalas buvo nusmaigstytas rankomis, parėmusiomis klausančias galvas. Gailėnas ranka perbraukė savo pjuvenų prisivėlusius plaukus ir garsiai prabilo:
– Tėvas. Kiek mistikos tame žody. Vyresniškumas, amžinas priklausymas, amžinas neišsipildymas, iki Tėvo danguje. Yra kūno tėvų, yra dvasios tėvų. Kiek yra kūno ir dvasios tėvų? Būti tėvu, būti sūnum – aiman, amžinas netekimas. Turėti ir neturėti. Mano tėve. Mano sūnau. Abu drauge tėvai ir sūnūs. Taip pasaulyje niekas neišsisprendžia. Rankos siekia, sutinka siekiančias rankas ir išsiskiria. Balsas šaukiasi savo šešėlio: mano sūnau. Balsas šaukiasi savo praeities: mano tėve. Kodėl tu palikai mane, mano sūnau? Kodėl tu palikai mane, mano tėve? Atsakymo nėra. Sis gyvenimas tik kelionė ir ieškojimas. Tėve mūsų.
– Kursai esi danguje,– atsakė galvos choru.
– Aš sveikinu Jus, tėve Gailėnai. Jūs visad norėjot pamokslaut.
– Man taip trūksta laiko. Matai mano apdarą? Aš vis dar apkrautas ūkio darbais.
– Jie nenužudė Jūsų?
– Jų nebėra. Tą akimirką, kai aš atsisukau į juos, jie virto druskos stulpais. Jie tėra tol, kol mes bėgame nuo
jų-
– Bet, tėve, iš kur ta žaizda Jusų kakle?
– Jie šaudė į mano kūną.
– Kodėl jūs visi valgot, kai aš taip kenčiu? – tarė Julius patylėjęs.
– Kada tu suprasi, kad mes tik paprasti žmonės,– palingavo galva Gailėnas.
Salės gale subildėjo varinės durys. Galvos sumišo ir žvalgėsi viena j kitą.
– Kas ten?
– Mes gyvenam tarp bandymų, mes maitinamės nelaimėmis.
Durys lūžo, užgriūdamos ant stalo, ir vidun įgriuvo Aramas, virpindamas savo aukščiausiąją operinę gaidą. Kiaulių ruja lipo ant jo kulnų. Jų kriuksėjimas ir žviegimas nebeleido Juliui klausvtis Gailėno. Kiaulės trynėsi apie Juliaus rankas kaip katės, liesdamos jį šlapiais snukiais. Julius klausiančiai pažvelgė į Gailėną, bet jo nebebuvo.
– Julička, mano akies baltyme! – sušuko Aramas ir priglaudė Julių prie savo nuogos, plaukuotos krūtinės. Jo išpūstos kelnės buvo išsiuvinėtos auksiniais siūlais.
– Kur tėvas Gailėnas? – paklausė Julius.
– Tas stalius? Jį sušaudė. Ar matai Jerevano bokštus?
Pro atviras duris rytietiški bokštai baltu švelnumu brėžė linijas danguje. Ant aukščiausiojo bokšto sužėrėjo pusmėnulis. Aramas susiraukė.
– Vėl turkai! Jie niekad neduos man ramybės!
Jis pastvėrė nuo stalo obuolį ir sviedė jį į bokštus. Pusmėnulis žvangėdamas nukrito žemyn. Aramas nusišluostė ranką į kelnes.
– Netikėlių kraujas.
Jis nustvėrė paršiuką ir degančia cigarete įbrėžė jo šonan mažą lazdelę šalia daugelio kitų.
– Numušti pusmėnuliai,– paaiškino jis. Garsiakalbiai lubose pratrūko sirenų kauksmu.
– Greičiau, kol lėktuvai nepasiekė mūsų! – ragino Aramas.
Jie pasileido išilgai stalų. Sutanoti jaunuoliai jau buvo dingę. Vietoj jų sėdėjo darbininkai ir mieguistai valgė sriubą. Sudiev, Serioža; sudiev, garbanotasis; sudiev, baškire. Vienas po kito jie pakėlė galvas ir rimtai linktelėjo jam.
– Žiūrėk aukštyn,– sušnabždėjo Aramas.
Mėnulis skeldėjo ir trupėjo. Jo skeveldros byrėjo žemyn abipus stalo kaip ledo lytys, sudarydamos gatvę. Pro langelius sužiuro juodaplaukės moterys.
– Ar tai Jerevanas? – paklausė Julius.
– Taip,– linksėjo galva Aramas.– Taip jis gimsta sykį į šimtą metų. Mes atėjom laiku.
Moteris su naščiais kabinėjosi už trupančių mėnulio atbrailų. Ji beviltiškai sumosikavo rankomis ir krito žemyn, savo šešėliu prašluodama namus.
– Bus naujas mėnulis,– paguodė Julių Aramas.– Po juo mes pamatysim visą pasaulį, bet dabar – Jerevanas!
Jis pastūmė pačio mažiausiojo namelio duris ir pridėjo pirštą prie lūpų. Viduje ant kilimo gulėjo senutė juodu šydu pridengtais sidabriniais plaukais. Jos pakelta ranka tebesiekė samčio nuo lubų kabančiame variniame puode. Kambarys buvo pilnas puodų. Jų garai kaip kaspinai sklaidėsi pažeme aplink kilimuose išblaškytus nugraužtus kaulus.
– Vargšė mama, užmigo bevirdama. Niekad nenustoja virusi, kad būtų pasiruošusi sutikt sūnus iš visų pasaulio šalių. Kada tik aš ateinu, ji miega.
– Aš matau, burmistras buvo čia,—nubraukęs ašarą, tarė Aramas, rodydamas į kaulus —Pas burmistrą! – sušuko jis linksmiau.
Dramblio kaulo laiptai į burmistro duris buvo apdribę kaip tešlainiais storuliais šilkiniuose rūbuose. Pamatę Aramą, jie norėjo nulenkti savo galvas, bet jų kaklai buvo tokie stori, kad jie tesugebėjo nežymiai palinksėti, sukaupdami visą nuolankumą į taukuose įsmigusias akis.
Burmistras su žmona ilsėjosi ant lovos didumo pagalvių. Žvaigždės krito kaip snaigės ant stiklinio stogo virš jų galvų. Grindys baltavo balandžių sparnais.
Burmistras valgė žemuoges iš dubenėlio, išskaptuoto sušalusioje žvaigždėje. Jis išskėtė rankas ir apkabino Aramą. Jiems bučiuojantis, Julius po sunkia čalma pažino baškiro veidą. Burmistro žmonos veidelis nusijuokė iš po ją visą dengusių plaukų. Ji kvietė juos sėstis, ir jie sukryžiavo kojas.
– Hirmik,– tarė burmistras.
Julius pastūmė jam cukraus kupiną ąsotį, į kurį burmistras įkišo savo mėnulinę galvą. Aramas pakėlė karvelį, pabučiavo jo snapą ir paleido jį skristi virš burmistro galvos. Karvelis nutūpė ant burmistro žmonos plačių lūpų, pakilo ir vėl nusileido ant Aramo.
– Aš myliu ją,– tarė Aramas Juliui.
– Bet ji ne našlė,– priminė Julius.
– Ji tuoj bus.
Burmistro žmona išsitraukė ilgą plaukų sruogą, apvyniojo ją apie savo vyro kaklą ir padavė galą Aramui. Aramas traukė ją tvirtai kaip jūreivis virvę. Burmistras lošėsi atgal. Jo žmona ir Aramas pasilenkę suglaudė lūpas virš jo glembančio kūno.
Julius nusižiovavo.
– Aramai,– tarė jis,– mes dar turim pamatyt pasaulį.
Karveliai kilo ir tūpė ant armėno ir burmistrienės susipynusių kūnų, palaidodami juos po plunksnomis.
– Aramai,– maldavo Julius, nesulaikydamas ašarų. Stogas neišlaikė žvaigždžių svorio ir skilo. Žvaigždės
veržėsi pro plyšius, skambėdamos sidabrinių pinigų juoku. Tamsa vožėsi ant visa ko lyg pinigų maišas.
Julius išbėgo laukan. Storuliai prakaitavo, neįstengdami pajudinti galvų.
– Aš suprantu,– pamojo jiems ranka Julius. Žvaigždės pabiro pro burmistro duris, susmigdamos
į storulius, ir jie sušvito kaip giliųjų vandenų žuvys. Balandis išskrido perkąsta gerkle, lašėdamas paskutiniosios dainos krauju.
Gatvė buvo pergrūsta čalmomis, ilgomis nosimis ir tamsiais veidais. Moterys skubėjo, aukštai iškėlusios savo kūdikius migdolinėmis akimis. Visi bėgo iš miesto.
– Kas atsitiko? – klausė Julius, pastvėręs pirmą juodabarzdį.
– Mėnulis vėl sugrįžta,– suaimanavo tasai. Danguje nematoma ranka brėžė sidabrinį puslankį.
Ant jo, lyg ant sūpuoklių, nuleidusi kojas sėdėjo mažytė mergaitė su žaisliniais vandens naščiais.
Minia bangavo tūkstančiais aimanų, namai tirpo ir griuvo. Julius stūmėsi išbėgti į vieškelį, bet jo kojos pakibo ore. Minia nešė jį ratu. Kažkas karštai kvėpavo savo išgąstį į jo akis. Alkūnės rėmėsi į jo šonus; čalmos dusino Ji lyg pagalvės. Jis nebesipriešino.
Kieta ranka pagavo jį už riešo.
– Tu pasiduodi?! – sušuko Lorencas.
– Aš bejėgis.
– Žmogus negali dužt kaip porcelianas. Tu turi mylėt idėją, apglėbiančią milijonus.
Lorenco galva buvo iškalta marmure, jo žodžiai tauškėjo kaip kūjis į uolą. Jis pasitaisė per petį permestą togą ir patraukė Julių žemyn. Minia skyrėsi pro juos tarsi vanduo pro laivo priekį.
– Kodėl tu toks stiprus? – paklausė Julius.
– Nes aš žinau.
– Ar tu žinai, kaip išeit iš čia. Aš noriu gyvent.
– Aš viską žinau,– griaudė Lorencas ir traukė jį paskui save. Čalmos skrido į šalis. Jie abu atsimušė į turėklus. Apačioje smala gurguliavo tarp marmurinių krantų. Joje atsispindėjo jau virbalo storumo mėnulis. Prie jo plūduriavo paversta medinė lova. Lorencas sužvejojo ją už kojos.
– Palauk, mes turim paimt Aramą!
– Jo negalima išgelbėt, jis visad žuvęs.
Lorencas įkėlė jį lovon ir yrėsi ranka. Namo skeveldra pūkštelėjo vandenin, vos neapversdama lovos, ir aptaškė Juliaus veidą smala. Krantinėje – kaip žmogaus veide – pasirodė raukšlė.
– Ji griūna! Jei mes neišplauksim į plačiuosius vandenis, mes žuvę! – susirūpino Lorencas. Raukšlė įbrėžė jo marmurinę kaktą. Jis pastvėrė vilnonę antklodę, ant kurios jie sėdėjo.– Laikyk ją už kraštų!
Lorencas atsistojo ir išskėtė rankas su antklode. Julius gulomis laikė įtempęs jos kraštus. Antklodė išsipūtė vėjyje, ir jie šovė tolyn pro skylančią krantinę.
Iš apačios, Lorencas atrodė Juliui kaip didžiulė statula. Jis nebebijojo. Krantinėms tolstant kanalas platėjo. Žvaigždės švietė virš jų.
– Aš pažinau tą antklodę,– dėkingai tarė Julius.
– Aš turiu septynias.
– Ne, tu turi tik vieną. Dabar niekas negirdi mūsų. Sakyk, kodėl tu visad taip rūpindavais manimi? Kodėl davei man antklodę? Kodėl tavo akys sekiojo mane kaip tėvo rankos besimokantį vaikščioti kūdikį?
– Pats laikas pasakyt tau,—tarė Lorencas.
Jo lūpos dar judėjo, bet balsas užgeso. Julius nieko nebegirdėjo. Jis įkišo pirštą savo ausin ir užčiuopė sukietėjusią akmeniu smalą. Drebėdamas nekantrumu, jis ėmė krapštyti ją. Lorencas tebekalbėjo. Kanalo šniokštimas ir ausų krapštymas užmigdė Julių.
Jį pabudino šaltis. Abipus susiaurėjusiu kanalo rikiavosi mediniai barakai su rūkstančiais kaminėliais. Rūkas dengė vandens paviršių. Lorencas sėdėjo apsigaubęs didžiuliais rudais kailiniais, iš kurių lindėjo jo pakaušis.
– Labas rytas, Lorencai. Paskolink man kailinių skverną.
– Aš negaliu nusivilkt jų, Juliau.
– Nepyk, kad aš užmigau vakar. Papasakok man iš naujo, prašau.
– Per vėlu, Juliau. Mes per arti.
Aukšta -užtvanka užtvėrė kanalą. Jos viršuje sukosi ilga eilė mašinų. Po jomis, ant plačios platformos, Julius pažino „Schutzenverein 1912" vyrus blizgančiai apvaliais veidais ir ilgais ūsais. Jie rinkosi kėdes ir derino ant jų kaklų užkabintas didžiules dūdas.
– Ar mes negalėtumėm apsisukt? – klausė Julius.
– Mes plaukiam pasroviui.
Užtvanka didėjo, ir dūdų baubimas paskandino jų pasikalbėjimą.
– Laikykis, Juliau!
– Laikykis, Lorencai!
Lova atsimušė į užtvanką. Iš apačios iššoko būrys vyrų juodomis uniformomis ir kietomis baltomis apykaklėmis. Jie sumojavo dideliu tinklu, Juliaus galva įstrigo tarp virvių, ir jis pakilo į viršų. Dūdos sužėrėjo saulėje.
Uniformuotieji pasodino Julių prie stiklinio tekėlo. Keli bėgiojo aplink jį, susidauždami, sumušdami kulnimis, atsiprašydami vienas kito, verždami jį diržais ir spausdami mygtukus mašinos pilve.
Prie Juliaus atslydo dvi kėdės, ant kurių sėdėjo du senukai baltais chalatais. Jie suglaudė galvas, du vienodus kiaušinius:
– Dementia praecox.
– Quousque tandem.
– Noli me tangere,– sušuko Julius.
Senukas smailo kiaušinio galva paėmė iš mašinos kabančią žarnelę ir įspaudė ją Juliaus krūtinėn. Senukas buko kiaušinio galva įrėmė tokią pat žarnelę Juliaus nugarom
Mašina pradėjo suktis. Tango – tėtuli – tactum – tangere. Alyvuotas skystis tekėjo į jo krūtinę, kraujas švirkštė iš jo nugaros. Julius veltui bandė išmaldauti jį atgal savo akimis. Jo kraujas lašėjo ant grojikų žalių kepurių, pakibdamas lašeliais plunksnose ir garuodamas jų įkaitusiose dūdose. Jos subaubė gailiu valsu, nustelbda-mos Juliaus pagalbos šauksmą. Viens – du – trys. Viens – du – trys.
– Lorencai! Lorencai!!
Viens – du – trys. Viens – du – trys. Savo krūtinėje jis jau girdėjo kanalo šniokštimą. Jo rankos gelto ir raukšlėjosi.
– Lorencai...
Jo gęstančios akys pastebėjo rudus kailinius prie dirigento kojų. Lorencas, nematomas įsikniaubusių į gaidas grojikų, mojo jam. Jis traukė iš kailinių kišenių apvalias rankines granatas ir guldė jas po dirigento kojomis.
– Pergalė! – suriko jis, įbrėždamas degtuką, ir numetė jį ant granatų krūvelės.
Sprogimas suplėšė dūdų baubsmą, kuris pabiro šviesos kamuoliais. Mašinų ratai, galvos, kietos apykaklės, žalvario skeveldros, šešioliktinėm suskilusios gaidos sukosi aplink Julių. Kol viską apsėmė iš kanalo pakilusi banga.
Dugne driekėsi neapmatoma griuvėsių eisena. Jis užčiuopė skeveldrą ir, apkabinęs ją, iškilo paviršiun. Priekyje tyvuliavo begalinė jūra. Užpakalyje vanduo buvo seniai apsėmęs kaminus ir baigė pasiekti dūmelių viršūnes.
Julius žvilgtelėjo į nuolaužą, ant kurios jis plūduriavo, ir pravirko, pažinęs plačią gipsinę Lorenco krūtinę. Jo ašaros krito ant jos, ir ji sparčiai tirpo. Jis žinojo, kad netekęs atramos paskęs, bet jo liūdesys buvo per didelis, ir jis nenustojo verkęs. Gipsas sutirpo iki širdies pavidalo gabalėlio. Julius pasidavė, vanduo užmerkė jo akis, bet jo kojos atsimušė į dugną.
Klupdamas ir delnais bruoždamas akmenėlius, jis išlipo krantam Parudusi pievelė kilo aukštyn, pasipuošdama keliomis pušaitėmis. Atsirėmęs į vieną, sėdėjo senas, liesas žmogus ir žiūrėjo į jūrą. Jis sėdėjo taip ramiai, lyg suprastų viską: jūrą, pasaulį ir save.
– Grigorijau!
– Aš laukiau tavęs, Juliau.
Julius krito po jo kojomis. Balandis su randu aplink gerklę nutūpė ant Grigorijaus peties.
– Ką jie padarė tau, sūneli? Kaip tu kentėjai! Tu turi būti labai laimingas.
– Aš noriu savo kraujo. Kur aš atgausiu savo kraują?
– Čia niekas nebegalvoja apie kraują,– tarė Grigorijus.– Eikš su manim, aš tau parodysiu.
Už pušaičių garavo didžiulis katilas sriubos su dviem ratais. Jie atsisėdo ant katilo. Grigorijus sugrūdo arkliui atgal į šoną išsipešusius šiaudus ir pliaukštelėjo vadelėmis. Katilas nutarškėjo, svilindamas Juliaus nugarą.
– Aš mačiau tave,– tarė Julius. – Tavo veidas buvo medinis.
– Aš tebesu tenai,– atsakė Grigorijus.
Pušaitės prasiskyrė, ir jie įvažiavo į saulės apšviestą pievą. Nors debesėliai buvo švarūs kaip lino marškiniai, į Julių mušė neplautų kojų, supelijusių drabužių ir atvirų žaizdų tvanka. Arklys vos įstengė prasistumti pro ją, ir šiaudai vėl ėmė lįsti iš jo šono.
Tvanka kilo iš eilės žmonių, besivingiuojančios tolyn, pakylančios kalvelėn ir pranykstančios už jos. Berankiai ir bekojai, akli, raiši ir raupsuoti, jie vaikė muses savo dejavimu ir traukė Grigorijaus dėmesį maldavimais.
Grigorijus sustabdė arklį prie pirmojo ir, paėmęs jo dubenėlį, mostelėjo Juliui pripildyti jį. Eilė pajudėjo. Julius lankstėsi su samčiu, vargšų dėkingas murmėjimas mišo su musių debesio ūžimu. Vakaras leidosi žemyn, pridengdamas jų žaizdas, bet eilė vis dar tęsėsi už kalnelio.
– Kada jie nustos ėję? – klausė Julius, tiesdamas nutirpusią nugarą.
– Niekas nežino. Mums tegalima galvot apie jų tuščius dubenėlius.
Naktis sviro; užsitraukusios žaizdos juodavo kaip užgesusios anglys; vėjas draikė padėką tartum pelenus.
– Kada mes ilsėsimės?
– Kai jie pabaigs ėję. Mums valia galvoti tik apie jų poilsį.
Septintą dieną eilė dar nebuvo sumažėjusi. Grigorijus nusišluostė rankas į kelnes ir tarė:
– Man laikas išeit, Juliau. Svarbu pavalgydint alkstančius, bet dar svarbiau kentėt. Aš palieku tave čia. Nepamiršk pašert arklio ir išplaut katilo. Po kelių metų aš sugrįšiu tau padėt.
– Nepalik manęs vieno,– maldavo Julius.
– Tu niekad nebūsi vienas, tu niekad nepamirši mano pasakojimų. Jei aš nesugrįščiau eilei pasibaigus, ieškok manęs; ieškok visur, ir ten, kur niekad nesitikėtumei rast.
Juliaus ašara įkrito į sriubą ir virto taukų lopeliu. Arklys gailiai sužvengė.
– Dievas tesaugo tave, Juliau.
– Dievas telaimina tave, Grigorijau. Ir Grigorijaus pečiai dingo už kalvos.
Trečią dieną Julius nebeišlaikė. Vos tik jis pasukdavo įsipilt sau kaušelio sriubos, skurdžiai grėsmingai suūždavo, ir kaulėtos rankos griebdavo jį už kojos. Jis palaukė nakties ir, padavęs paskutinį dubenėlį, nušoko kiton katilo pusėn.
Skurdžiai suūžė užpakaly jo kaip žiemos vėjas. Jų eilė iro, klupo ir išsidraikė. Ką pasakys Grigorijus, išsigando Julius. Arklys sužvengė ir šoko paskui jį, daužydamas katilą į šalis.
Kanopos bildėjo vis arčiau ir arčiau. Julius bėgo į miško sieną. Arklio šniokštimui jau laižant jo kaklą ir seilėms tyškant ant jo kulnų, jis įšoko tarp tankiai suaugusių medžių. Katilas sužvangėjo užpakaly, įstrigdamas tarp medžių, ir arklio koja lūžo kaip šaka.
Julius ėjo mišku, kol nebeužuodė išpiltos sriubos kvapo. Jis atsigulė po medžiu ir įbedė veidą į samanas.
Rasa samanose pabudino jį. Jis užvertė galvą ir stengėsi įžiūrėti medžių viršūnes. Šviesos pluoštai garavo pro šakas.
Miško gilumoje sušmėžavo siluetas. Jis sustodavo prie medžio, apčiuopdavo jį rankomis ir priglausdavo savo skruostą. Papurtęs galvą, jis vėl eidavo prie kito.
– Pone Veisai!
– Juliau! Aš žinojau, kad tu pasiilgsi manęs ir paveikslų. Tavo plaukai žėri saulėje kaip auksinis mano tikėjimo įrodymas. Aš tikiuos, kad tu nepamiršai vokiečių kalbos.
– Ne, pone Veisai, niekuomet. Ko jūs ieškote medžiuose?
– Šitame miške jie apsupo ir išrūkė mus. Aš ieškau medžio, kuris išdegino mano veidą. Jei aš atrasiu jį, mano veidas išgis, prisiglaudus prie jo!
Fleitų čiulbėjimas ir būgnų tarškėjimas suvirpino orą. Pro juos pražygiavo būrys raumeningų geltonplaukių, rankšluosčiais apsijuosusių šlaunis. Jie griežtai pasuko galvas Veiso pusėn, pagarba sustingo jų veiduose. Veisas ištempė savo krūtinę ir šypsodamasis nusekė jų plačias nugaras sušvintant šviesos pluoštuose kaip metalo luitus. Tango – tėtuli – tactum – tangere.
– Kaip tau patinka mano vyrai?
– Jie šaunūs.
Julius prisiminė, kur jis buvo girdėjęs jų žingsnius.
– Ar jūs siunčiat juos į šalis anapus miško, kur žemė banguoja suguldytais žmonėmis?
– Visur, Juliau. Svarbu, kad jie kovoja ir keliauja. Šitame miške tu nerasi rūdijančio plieno.
Julius neišdrįso užsimint apie savo susitikimą su jais.
– Aš turėčiau būt laimingas —tęsė Veisas —Jų rikiuotė tokia taisyklinga. Tačiau trys dalykai neramina mane. Tu žinai pirmąjį – tai mano medis. Aš tau parodysiu savo antrąją nesėkmę.
Fleitų ir būgnų muzika tankėjo, pertraukiama plaktuko poškėjimo. Būreliai geltonplaukių kalė spalvotas paveikslų drobes į rėmus ir statė juos tarp medžių.
– Atsimeni? – klausė Veisas, uždedamas Juliui ranką ant peties.
– Atsimenu,– atsakė Julius, įsiurbdamas spalvas akysna.
– Ar nieko nepastebi? – paklausė Veisas.
– Juose kažko trūksta.
– Teisingai! Aš iš karto supratau, kad tu myli dailę. Juose visuose no nors trūksta! Sitam Masaccio trūksta dviejų moterų, šitam —viso horizonto. Pažiūrėk į šitą Giotto. Atsimeni jo vardą?
– „Noti me tangere".
– Puiku. Jo dešiniame kampe Magdalena tiesia rankas į Kristų, kuris laiko vėliavą su kryžiumi. Atsimeni?
– Taip.
– Cia Magdalenos rankos nukirstos, ir Kristaus visai nėra. Tai vienintelė vieta, kur ta legenda turi teisę egzistuot – mene – ir ji pranyksta. Visa kompozicija sugriūna. Kol aš to neatitaisysiu, negalėsiu ramiai miegoti.
– Trūkstamas dalis Jums gali prisiųsti. O Jūsų trečioji nesėkmė?
Veisas pritraukė Julių prie savęs.
– Tu pirmas sužinosi apie tai. Aš įsimylėjau.
– Sveikinu, bet ar dėl to reikia liūdėt?
– Ji čia pat, bet aš nežinau ką daryt, kad ji atsisuktų į mane.
Jie stovėjo prieš didelę stačią uolą, prie kurios glaudėsi medinis altorius. Šventųjų apsiaustų raukšlės klostėsi kaip medkirčio malda. Stropiai išskaptuoti delnai kilo aukštyn.
– Kur ji? – paklausė Julius.
– Čia,– parodė Veisas į vieną iš moterų būrio žemutinėje altoriaus dalyje. Jos ilgi plaukai buvo lygiai prigludę prie galvos, o petys aptrupėjęs.
– Ji dar niekad nepažiūrėjo į mane,—nusiskundė Veisas.
Bijodamas, kad Hildė nepažintų jo, Julius nukreipė žvilgsnį į medžius, supusius altorių. Jo lūpos sudrebėjo. Viduriniame medyje jis pažino Grigorijaus veido bruožus su duobele skruoste.
– Pone Veisai,—tarė jis,– štai Jūsų medis.
Veisas priglaudė savo veidą prie medžio. Grigorijaus akys su kirminų išgraužtomis skylėmis padidėjo. Veisas atsitraukė ir nesiryždamas priglaudė rankas prie savo skruosto.
– Juliau, aš vėl tas pat! – sušuko jis.
Julius vos bepažino Veisą, kurio veidas buvo lygus ir taisyklingas. Jie abu juokėsi.
– Aš dar sykį noriu pažiūrėt į ją,– surimtėjo Veisas.
Jis atsisuko į altorių ir linktelėjo jai. Jos medinė galva atsakė į jo pasveikinimą. Atsargiai išžengusi iš altoriaus, ji padėjo savo pirštus į jo ištiestą delną.
– Aš vadinuosi Ieva! – tarė Hildė.
– Aš vadinuosi Georgas.
– Tu labai gražus, Georgai.
– Aš jau seniai norėjau susipažint su tavimi, Ieva.
– Kokie nuostabūs paveikslai aplinkui. Papasakok man apie juos.
Susiėmę rankomis, jie ėjo gilyn į mišką, nežiūrėdami j Julių.
– Pone Veisai! – sušuko Julius.
Jis neatsisuko. Jie praėjo šviesos pluoštą, ir jos baltas rūbas sušvytėjo kaip vestuvinis.
Julius atsisėdo ant žemės. Kas man teliko, galvojo jis. Jis pakėlė akis į medžio viršūnę. Grigorijaus veidas buvo dingęs.
Keli geltonplaukiai įsiręžę atvilko naują paveikslą. Jie pastatė jį tarp medžių priešais altorių ir atskleidė jį dengusią drobę. Julius pašoko. Prieš jį klūpėjo Fra Angelico angelai. Raudonas, mėlynas, žalias... Bet kur dingo kraštinis žaliasai? Be jo paveikslas krypo.
– Kur žaliasai angelas? – suriko jis, pribėgęs prie didžiausio geltonplaukio.– Jūs negalit statyt paveikslo be jo!
Geltonplaukis dviem pirštais pastūmėjo Julių, ir jo galva atsidaužė į medį. Fleitininkas nustojo grojęs, vien tik būgnas gūdžiai barškėjo.
– Aš žinau tavo angelą,—pasigirdo plonas balselis. Ant uolos viršūnės sėdėjo liekna mergaitė balta skarele.
– Kur jis?!
– Tenai,– parodė ji per savo petį.
– Kaip aš užlipsiu pas tave?
– Aš pyniau ją ilgus metus, belaukdama tavęs —tarė ji ir nuleido žemyn storą kasą.
Julius pastvėrė ją ir lipo aukštyn, kojomis prisilaikydamas uolos. Jis pasiekė viršūnę, bet mergaitės nebesimatė. Jo rankose buvo ašutinė virvė, apjuosta apie uolos smaigalį. Siauras takelis vedė į temstančias kalvas, iš kurių kvepėjo nupjautu šienu.
Per kalvas ir klonius Julius priėjo upelį. Skersai jį buvo ištiestas medinis lieptas.
– Neik be manęs, Juliau!
Angelas žaliu apdaru pribėgo prie jo, trindamas užmiegotas akis, ir parėmė jį.
– Kaip tu pasenai, mano angele sarge!
– Aš išlaukiau tavęs tiek metų akių nesumerkęs, visi gali paliudyt. O šiandien ėmiau ir neišlaikiau.
– Aš kaltas, aš per ilgai užtrukau,—ramino jį Julius.
Jie perėjo lieptelį. Ant žolės gulėjo žaislinis meškiukas, trimitėlis ir atverstas elementorius. Julius pakėlė meškiuką ir glostė jo nusišėrusi rudą kailį bei išdurtas akutes.
– Kaip seniai,—tarė Julius.
Jis paėmė trimitėlį ir papūtė jį. Nieko nesigirdėjo.
– Kodėl? – paklausė Julius.
– Per vėlu,—tarė angelas.
Julius pirštu pabraukė pajuodusius, užsirietusius elementoriaus lapų kraštus.
– Ma-ma,—skaitė jis.—Tė-tė. Ir atvertęs kitą puslapį:
– Ra-tas. Pa-bai-ga. Elementorius išslydo iš jo rankos.
– Tenai?
– Tenai,– atsakė angelas.
Julius atidarė vartelius, ant kurių suvirpėjo šiaudelis, ir pabeldė į trobelės duris. Lange užsižiebė šviesa, durys prasivėrė.
– Labas vakaras, Juliau—tarė šešėlio pridengtas jaunuolis.– Pagaliau tu atėjai.
– Labas vakaras,—tarė Julius, įeidamas vidun. Jaunuolis pasuko savo veidą į šviesą, ir Julius pažino
save. Kambarys buvo tuščias, išskyrus dubenėlį prie lango, iš kurio gyvačiukė lakė pieną.
– Aš taip domėjaus tavim,—tarė jaunuolis.—Gaila, kad laikas baigėsi. Mes būtumėm turėję apie ką kalbėti.
– Taip,– atsakė Julius.– Gal mes būtumėm buvę draugai.
– Gal aš būčiau mylėjęs tave,—tarė jaunuolis. Gyvačiukė pakėlė savo galvą nuo dubenėlio.
Algirdas Landsbergis. Kelionės muzika: romanas, novelės. Vilnius: Vaga, 1992.
Landsbergis virselis