daktaras-kripstukas-pragaredaktaras-kripstukas-pragareVieną šiltą vasaros vakarą daktaras Kripštukas sėdė­jo savo kambary ir atsidaręs langą skaitė pasakų knygą. Buvo jau vėlu. Ant ištuštėjusio šaligatvio tik kartas nuo karto nukrisdavo šlamantis lapas nuo užmigusio kaštono, o po to vėl tylu tylu būdavo gatvė­je. Daktaras Kripštukas skaitė pasakas iki pat vidurnakčio, kol rotušės bokšto laikrodis ėmė mušti dvy­liktą valandą.

Bet vos spėjo paskutinis varpo dūžis nuskrieti oru, lauke pasigirdo keistas sparnų šlamėjimas, – ro­dės, jog ten skrenda didelis ir neregėtas paukštis. Sparnų šlamesys vis artėjo ir ūžė vis garsiau, tik prie Kripštuko namo jis ėmė staiga ir nutilo. Gatvėje blykstelėjo bauginanti raudona šviesa, nejaukiai nušvietusi namus, bet po akimirkos ji vėl užgeso.

Susidomėjęs ir kiek nusigandęs Kripštukas priėjo prie lango. Nieko gatvėje nesimatė, tik sieros kvapas dar plaukiojo ore.

– Tikrai keista! – sumurmėjo jis sau ir vėl grįžo prie stalo baigti pasakos apie velnius. Bet nespėjo jis nė kėdėn atsisėsti, kai kažkas ėmė stipriai stuksenti į jo duris.

– Kas gi galėtų belstis taip vėlai? – neramiai suraukė kaktą daktaras. – Patį vidurnaktį!

Jis atsidarė duris.

Slenkstyje pasirodė keistas tamsiaveidis žmogus, apsivilkęs juodais neregėtais rūbais, atlape įsisegęs didelę raudoną gėlę. Jis pamažu įžengė kambarin ir tarė dusliu balsu:

– Ar čia gyvena garsusis daktaras Kripštukas?

– Taip, čia... – atsakė sumišęs daktaras. – Aš pats esu... nors ir nesu toks garsus, kaip jūs kad sa­kote.

– Nebūkite kuklus! – šyptelėjo mįslingasis sve­tys. – Kuklumo mes nemėgstame. Jūsų garsas yra jau net ir mus pasiekęs... net ir mus! – pakėlė jis piršti­nėtą ranką.

Čia svetys netikėtai nutilo, pažvelgė į Kripštuką savo juodom akim ir vėl tęsė:

– Aš esu nuo savo valdovo atvykęs. Jis dabar sunkiai serga ir prašė jus nuvykti jo apžiūrėti. Val­dovas nenori sakyti savo vardo, dėl to aš pats jus pas jį nulydėsiu.

Kripštukas neramiai pažvelgė į svetį, kuris uostė raudonąją gėlę, po to dirstelėjo į vaistų spintelę ir tarė:

– Na gerai... aš eisiu. Niekam dar nesu atsisakęs padėti! – ir jis, paėmęs vaistų dėžutę, išėjo su svečiu pro duris.

Jie žingsniavo aptemusia gatve tarp tyliai šla­mančių kaštonų, netardami nė žodžio. Praėję ledų krautuvę ir vaistinę, jie pasuko siaurom kreivom gatvelėm link Nemuno.

Nepažįstamasis sustojo prie vieno niūraus namo Gardino gatvėje ir ėmė raustis kišenėse. Tai buvo aukštas raudonų plytų namas su žalvariniais virbais ant langų, matyt, visai negyvenamas. Svetys įkišo sidabrinį raktą į juodo medžio duris, ir jos girgždėda­mos atsidarė.

Abu įžengė vidun.

Salta drėgmė dvelkė tame tamsiame kambary, ku­rį nušvietė tik kelios žvakės iš sidabro žvakidžių. Nuo lubų karojo nejaukūs voratinkliai, o kampuose žėrėjo švento Jono vabaliukai.

– Dovanokit, kad čia tokia netvarka pas mus... toliau bus geriau, – atsiprašė nepažįstamasis ir ėmė leistis juodo marmuro laiptais gilyn į rūsį.

Kripštukas pasekė jį.

Ilgai jie taip leidosi. Kuo žemiau jie lipo, tuo karščiau darėsi aplink, ir daktaras vis dažniau šluos­tėsi prakaitą balta nosine.

Pagaliau jie prilipo galą. Svetys ėmė rakinti kaus­tytas duris, o Kripštukas tarė:

– Na ir prikūrenta čia pas jus... kaip pragare!.. Nepažįstamasis gi kažkaip keistai nusijuokė ir ati­darė duris.

Jie pateko į didžiulę, bet žemą salę, kur buvo ne­paprastai karšta. Įkaitusiose sienose, išmuštose raudona medžiaga, kabojo suodini veidrodžiai ir seno­viški paveikslai, vaizduoją velnius su ilgom uodegom ir mažais ragiukais. Pasieniuose gi stovėjo dideli juo­di katilai, po kuriais kūrenosi ugnis. Į juos atremtos stovėjo tridantės šakės, tokios, kokių Kripštukas dar niekad nebuvo matęs.

Kol daktaras apžvelgė tą salę, jo svetys ėmė mau­tis pirštines. Tuoj pasirodė plaukuotos jo rankos su kumpais nagais; paskui jis nusiėmė skrybėlę, ir pa­simatė du maži ragiukai jo kaktoje.

– Palaukite truputį, daktare, – tarė jis Kripštukui, – aš pažiūrėsiu, ar valdovas jau gali jus pri­imti, – ir jis nušokavo per salę, mosuodamas ilga savo uodega, pasirodžiusia iš po skverno. Jis tuoj dingo už sunkios nublukusio aksomo užuolaidos.

Kripštukui gi net šaltas šiurpas per nugarą nuėjo.

– Juk tai pragaras! – sušnabždėjo jis sau, pasi­traukdamas drebančiomis kojomis kelis žingsnius atgal.

Pečiais jis nejučiom atsirėmė į vieną katilą. Jo dangtis nusmuko žvangėdamas ant akmeninių grin­dų. Iš katilo pakilo garas, ištiško verdančio vandens lašai, ir tuoj susivėlęs vyras iššoko iš katilo ant grindų.

– Pagaliau išsprukau! – tarė jis sau ir ėmė pur­tyti vandenį nuo garuojančių rūbų. Staiga jis stabte­lėjo ir pažvelgė į daktarą Kripštuką.

– Daktare! – sušuko jis tada. – Daktare, kaipgi jūs į pragarą patekote?

– Juk tai vaistininkas Čičiukas! – šūktelėjo ir daktaras, purtydamas jo ranką. – Tai jūs dabar pra­gare? Kaip tai atsitiko?

– Per tikrą apsirikimą, daktare. Per klaidą! – ėmė pasakoti vaistininkas linguodamas galva. – Vos tik spėjau aš numirti, į mano kambarį pro kaminą sulindo velniai ir nusitempė mane pragaran. Tvirtina, kad aš jiems savo sielą pardavęs.

– Nejau iš tiesų? – nusigando daktaras.

– Visiškai netiesa! – atsako jam vaistininkas. – Visiškai netiesa! Sielos aš jiems nesu pardavęs, – tą aš tuoj jiems pasakiau. Bet velniai netiki. Tuoj atšokavo vienas rašaluotas velnias, nešdamasis rankoj storą apdriskusią knygą. Ten surašyti vardai visų, kurie tik yra savo sielą pardavę velniams. Na, ir rado ten kažkokią neaiškiai įrašytą pavardę: ne tai Čičiukas, ne tai Čičinskas.

Vaistininkas net atsiduso iš tos daugybės rūpesčių.

– Tikriausiai ten buvo įrašyta Čičinskas, – tarė vaistininkas. – Bet manai, kad velniai yra mokslus ėję? Ar kad rašyti gražiai moka? Nieko nemoka! – mostelėjo jis ranka.

Po to vėl tęsė toliau:

– Aš, žinoma, ginuosi kiek galėdamas. O velniai ir sako: „Jeigu taip, tai parašyk laišką šventam Pet­rui į dangų. O kol gausi atsakymą, tai sėdėsi čia pra­gare". O žinai, dabar dangus su pragaru labai retai tesusirašinėja. Taip velniai man ir pasakė: „Laiškai dabar retokai iš pragaro į dangų eina. Palauksi vieną kitą šimtą metų, gal ir išsiųsime". Taip ir vargstu čia jau ištisus metus, o dar bent 99 reikės laukti.

– Ir visą laiką šitam katile? – baisėjosi daktaras.

– Bet kur tau! – nusijuokė vaistininkas. – Kai tik Belzebubas nemato, jie tuoj mane kortom lošti išleidžia. Manai, kad pragare yra kokia tvarka? Vel­niai tik kortom lošia ir smalą geria, nė ugnies po katilais kaip reikiant nepakuria. O suka jie belošdami! Užtat ir losiam dažniausiai melagį. Bet velniai beveik visuomet išlošia, nes kas gi gali geriau meluoti už velnią?

– Tai tas mano vadovas irgi tikras velnias? – vėl paklausė nusigandęs daktaras.

– Žinoma! – paaiškino Čičiukas. – Matai, jis yra pats baisiausias velnias visame pragare. Todėl jį visuomet ir siunčia žemėn visokiausiais reikalais, kad tik išlaikytų joje blogą pragaro vardą.

Taip jiems besišnekant prasiskleidė juodoji užuo­laida, ir vėl pasirodė Kripštuko vadovas.

–: Mano valdovas Belzebubas nekantriai laukia jūsų! – nusilenkė jis daktarui.– O tu kur išlindai? – šūktelėjo jis, pamatęs vaistininką.– Marš tuoj atgal į katilą!

Šis jau ir būtų tuoj atgal šokęs, tik dr. Kripštukas sugriebė jį už rankos.

– Palaukit! – sušuko jis.– Palaukit! Čia mano vaistininkas. Jis, matyt, bus pragaro reikaluose ge­rokai prityręs ir galės padėti vaistus virti. Jis man būtinai reikalingas.

– Na gerai! – susiraukė velnias.– Eikit abu vi­dun!

Jie įžengė į puošnų kambarį, nušviestą juodų žvakių, visą apstatytą sidabrinėmis velnių statulėlė­mis. Suskilusiuose marmuro vazonuose augo didelės raudonos gėlės, o aplink vaikštinėjo maži velniukai ir laistė jas smala. Pačiame gi kambario viduryje, minkštoje lovoje, gulėjo Belzebubas, užsidėjęs ant galvos surūdijusią karūną, ir garsiai dejavo.

– Gerai, kad atėjai, daktare! – nudžiugo jis, pa­matęs Kripštuką. – Gerai, kad atėjai! Baisi nelaimė man atsitiko! Kai keliavau per pragarą, darydamas inspekcinę kelionę ir apžiūrinėdamas, ar katilai ne­kiauri, velnias Juoduodegis taip nevikriai nuvožė vieną dangtį, jog šis nukrito man tiesiai ant uodegos. Baisiai suslėgė man uodegą – taip, kad ramybės vi­sai negaliu rasti, skauda man ją dieną ir naktį...

– Hm! Hm! – tarė dr. Kripštukas, pažvelgęs pro akinius į jo uodegą. – Iš tiesų, gerokai suplota. Tuoj pamatuosim temperatūrą.

Pamatavęs pažvelgė termometran.

– Turit šimtą laipsnių karščio, – tarė jis.– Kaip velniui tai visai nedaug, kraujo užkrėtimo dar nėra. Pagydyti galėsiu, bet tik su viena sąlyga! Tiktai su sąlyga...

– Sutinku su viskuo! – sušuko Belzebubas.

– Turėsit paleisti iš pragaro vaistininką Čičiuką.

– Paleisti iš pragaro Čičiuką? – riktelėjo Bel­zebubas taip garsiai, kad net surūdijusi karūna nuo jo galvos nusirito.– Paleisti iš pragaro? O ar žinai, kad kas sykį' čia pateko, tai jau niekad nebeišeina? Ar nežinai, kad čia amžinos bausmės vieta?

– Bet už kokias nuodėmes jis čia sėdi?

– Už nuodėmes? – nusikvatojo Belzebubas. – Manai, kad už nuodėmes į pragarą patenkama? Šven­tas Petras ir nuodėmingus į dangų įleidžia, jei tik ke­lis gerus darbus gyvenime padarę. Bet Čičiukas mums pardavė, – ir čia Belzebubas pakėlė savo juodą pirštą, – jis pardavė mums savo sielą, o tai jau visai kitas dalykas...

– Bet aš visai nepardaviau... Mano pavardė visai neįrašyta knygoje, – įsiterpė Čičiukas.

– Neįrašyta? – susiraukė Belzebubas. – Pašaukit man raštininką.

Tuoj atstriksėjo kuprotas velnias, trepsendamas kanopomis į grindis.

– Žiūrėk greičiau, kur čia įrašyta Čičiuko pavar­dė! – suriko jam Belzebubas.

Velnias, drebėdamas iš baimės, ėmė vartyti kny­gą rašaluotais savo pirštais. Tuoj atsivertė Č raidę ir ėmė ieškoti vaistininko pavardės.

– Valdove, štai čia įrašyta kažkas neįskaitomo, – sušvebeldžiavo jis, – gal tai ir bus Čičiukas...

Ir taip trypė jis vietoje, negalėdamas įskaityti pa­vardės, kol jį net prakaitas išpylė.

– Kas čia per tvarka pas jus pragare! – pagaliau įpyko vaistininkas ir ėmė mosuoti daktaro termomet­ru.– Patys neįskaitote, ką parašėt! Jokių vaistų jums neverdu! Žinokis su savo suplota uodega...

Belzebubas net susiraukė, tai išgirdęs, ir ėmė dairytis piktu žvilgsniu aplink. Pagaliau tarė, neras­damas kitos išeities:

– Na gerai, sutinku, galėsi eiti sau su daktaru – tik greičiau gydykit mano uodegą.

Daktaras su vaistininku, baisiausiai nudžiugę, tuoj stvėrėsi darbo. Pirmiausia jie aprišo Belzebubo uode­gą, o po to pareikalavo katilo vaistams virti.

– Atneškit katilą!– paliepė Belzebubas.

– Tai kad, valdove, – nedrąsiai numykė vienas velniūkštis, – beveik visi mūsų katilai kiauri...

– Dar nesutaisyti, jūs, tinginių pančiai! – užsi­rūstino Belzebubas.–Tuoj atgabenkit bent tą paskutinį, kuriame virė Čičiukas.

Tuoj atšokavo keturi velniai ir atitempė net stenėdami sunkųjį katilą.

Daktaras pasirausė vaistų dėželėje ir supylė tokių stipriai kvepiančių vaistų katilan.

– Kažin, daktare, – vėl paklausė vaistininkas, maišydamas vaistus šake, –kažin ar žmonių vaistai gelbės ir velniams? Ar nereikėtų jam smalos įpilti?

– Galima įpilti! – patvirtino daktaras kiek pa­svarstęs, ir jie šliūkštelėjo kibirą dervos katilan.

Pagaliau jie baigė.

– Taigi, gersite po pilną samtį – tris kartus die­ną ir du kartus naktį, – nurodė dr. Kripštukas paci­entui.

Po to jis paėmė savo vaistų skrynelę ir išėjo su vaistininku iš Belzebubo kambario.

Priėjus salę, iš visų kampų subėgo velniai ir ati­darė jiems pragaro duris.

– Gaila, kad išeini, – kalbėjo jie vaistininkui, – būtumėm vėl kortom palošę. Ką gi darysim mes čia be žmonių?

Bet Čičiukas tik papurtė galvą.

– Negi gyvensi čia tarp tų suodžių! – nusijuokė jis – Aš gi ne velnias... – ir ėmė kopti laiptais viršun.

Kripštuko svetys palydėjo juos iki prieangio ir atrakino duris.

Juodu išėjo šaligatviu. Buvo vis dar tamsu ir tuš­čia, tik gatvės buvo pilnos šviesaus rūko.

– Laimė, kad tokios miglos mieste, – tarė vaisti­ninkas, – tai niekas mūsų ir nematys. Nepatogu gi man, kaip mirusiam, po miestą vaikštinėti...

Ir jie patraukė vienu tuščiu skersgatviu.

Priėjus Rotušės aikštę, vaistininkas sustojo. Spal­voti katedros vitražai žėrėjo tekančioje saulėje, o aukšto jos bokšto viršūnė skendėjo neįmatomoje migloje.

Vaistininkas liūdnai padavė daktarui ranką.

– Tad turime skirtis, – tarė jis.– Šituo bokštu galima prilipti iki rojaus, o iš ten, kaip žinoma, jau ir dangus ne per toliausiai. Dėkui tau, daktare, kad nepabūgai ir pragaran užsukti – o tai nežinia dar kiek laiko būtų tekę katile virti.

Jie nuoširdžiai atsisveikino, vaistininkas įžengė bažnyčion, ir drėgnuose jo rūbuose sumirgėjo žėrin­čios langų spalvos.

Daktaras stovėjo aikštėje ties totoriaus kiosku ir žiūrėjo į bokštą. Jo langelyje dar sykį pasirodė vais­tininkas, pamojo daktarui ranka ir netrukus dingo jam iš akių ten, aukštai, migloje.

„Tuomet susimąstęs dr. Kripštukas pasuko namo ir ėjo tuščiu šaligatviu, ant kurio tik kartas nuo kart nukrisdavo miegantis kaštono lapas.“

– Tai keistas nuotykis! – kartojo jis sau. Parėjęs namo jis atsisėdo prie stalo ir dar bandė skaityti pasaką. Bet jis tuoj ir užmigo kėdėje – tai jis buvo pavargęs.

Ir tiktai vėjas, įskridęs pro atvirą langą, ėmė vartyti knygos lapus, ieškodamas pasakos apie pragarą.

 

Julius Kaupas. Daktaras Kripštukas pragare ir kitos ne mažiau įdomios pasakos, surašytos slaptose Kauno miesto kronikose. Povilo Abelkio lietuviškų knygų leidykla. Freiburgas, 1948.


daktaras-kripstukas-pragaredaktaras-kripstukas-pragare