Julius Kaupas. Pasaka apie arlekino meilę ir apie burtininką be vardo (1948)

daktaras-kripstukas-pragareTamsiam ir tyliam kambary, kurio šaltos sienos buvo apdengtos mėlynu aksomu ir išsiuvinėtos auksinėm žvaigždėm, vieną naktį sėdėjo keistas ir mįslingas burtininkas, toksai senas, kad jo nė vardo niekas ne­žinojo. Nuo aukštų jo pečių kabojo juodas voratink­lių pilnas apsiaustas, o ant jo galvos žėrėjo įstabus deimantinis vainikas. Ilgais ir lūkesčio pilnais pirštais jis vartė seną pageltusią burtų knygą.

Pagaliau jis surado ko ieškojo, ir tamsios jo akys sužibo nesuprantama liepsna. Burtininkas užvertė knygą. Jis nusišypsojo ir, pakilęs nuo sosto, uždegė žvakes aukso žvakidėse. Po to jis paėmė burtų lazde­lę ir, plevėsuodamas juodom apsiausto rankovėm, ėmė ore rašyti paslaptingus ženklus, tyliai šnabždė­damas burtų žodžius.

Tuomet sunkus marmurinis laikrodis, iki tol be garso stovėjęs ant stalo, pradėjo eiti, džiugiai skam­bėdamas švelniais sidabro varpeliais, ir užmigę gėlės paskleidė nuostabius kvapus.

Ir po to viskas atgijo kambaryje.

Didelė auksaplaukė lėlė, be žado miegojusi savo kėdelėje, atmerkė puikias mėlynas akis ir nustebu­si apsižvalgė aplink. Ji nedrąsiai nušoko ant minkšto kilimo ir nubėgo per jį savo žvilgančiais bateliais.

Vidury kambario ji sustojo ir dirstelėjo į spalvo­tas gėles, išaustas kilime.

– Kokia puiki pieva! – sušuko ji suplojusi ran­kutėm ir ėmė šokti, o geltoni jos plaukai pleveno ore, ir spalvingi stikliukai mirgėjo jos suknutėje kaip žvaigždės.

Atgijo ir juokingas arlekinas, pasiūtas iš margos medžiagos. Visom keturiom išropojęs iš savo kampo, jis užlipo ant kilimo ir pažvelgė į šokančią lėlę stik­linėmis savo akimis. Ją išvydęs jis taip nustebo, kad net parvirto atbulas ant popierinės žaislų dėžutės.

– Kokia graži karalaitė! – sušuko jis susižavėjęs. Medžiaginė jo širdis iš pat pirmo žvilgsnio užsilieps­nojo tokia karšta meile, kad visas arlekinas, būda­mas aksominis, vos vos neužsidegė.

Tuo tarpu iš žaislų dėžės ėmė brazdėdami lipti maži švininiai kareivėliai. Jų skaidrūs šarvai subliz­gėjo kambary, šviesdami kaip sidabras.

– Mūsų karalaitė šoka! – sušuko ilganosis karei­vėlių vadas ir kaukštelėjęs kulnimis atidavė pagarbą.

Margasis arlekinas gi, apsvaigęs nuo laimės, nu­skynė iš vazono rausvą chrizantemą ir prisiartino! prie šokančios lėlės.

– Štai mano dovana už nuostabų tavo šokį, – tarė jis, nevikriai nusilenkęs.

Lėlė apkabino didžiulę arlekino gėlę abiem ran­kom ir priglaudė ją prie paraudusio savo veido.

Tuo tarpu ant tamsaus stalo, kuris ramiai snaudė palmės šešėlyje, pasigirdo keistas ir nejaukus burbu­liavimas. Visi nustebo ir baimės apimti sužiuro vir­šun. Ten burbuliavo sunki vario rašalinė taip garsiai ir su tokiu įnirtimu, kad net aprūdijęs jos dangtelis judėjo ir kilnojosi.

Staiga dangtis su trenksmu atsivėrė. Iš rašalinės iššoko didelė, pikta, juoda kaip rašalas varlė ir nu­šuoliavo per stalą. Kur lietė jos tamsios kojos, ten li­ko drumsti rašaluoti pėdsakai. Prišokusi stalo kraštą, ji pažvelgė žemyn, ir piktos jos akys sužibo kaip dvi žalios žarijos.

– Kvar! – sušuko ji, – kokia graži lėlė! Tu būsi mano žmona, palauk, aš tik žemyn nuo stalo nulip­siu!– ir ji nuskubėjo per staltiesę, ieškodama, pro kur čia žemyn nusileisti.

– Gelbėk, arlekine, mane nuo tos baisios var­lės! – sušnabždėjo išsigandusi lėlė, if mėlynos jos akys apsiašarojo.

– Nebijok, mes apginsim tave! – sušuko arleki­nas ir mostelėjo ranka.

Ištikimieji švino kareivėliai klusniai išsitraukė kardus iš makštų, o narsusis jų vadas įsakė griaus­mingu balsu:

– Statykite pilį iš kaladėlių! Skubiai! Ginsime sa­vo karalaitę iki paskutinio kraujo lašo!

Tuoj visi subruzdo, ir prasidėjo skubus bei įtemp­tas darbas. Kareivėliai, po kelis sukibę, tik vertė ka­ladėlę prie kaladėlės ir kėlė vieną ant kitos, statyda­mi nepaimamą tvirtovę, 0 kur patys nepajėgė, ten jiems padėjo guminis dramblys, kuris buvo pilnas oro pripūstas ir dėl to labai stiprus.

Pagaliau jis baigė. Ir kaip tik laiku, nes varlė jau čiuožė žemyn, apsikabinusi stalo koją, ir netrukus pasiekė grindis.

Lėlė su arlekinu įšoko tvirtovėn. Ir kareivėliai, sulindę į pilį, pasislėpė tarp kaladžiukių, tik švininės jų galvos kyšojo lauke ir dairėsi.

Varlė pamažu prišlepsėjo prie tvirtovės, palikda­ma kilime rašaluotas savo pėdas, nuo kurių dvelkė drėgmė ir šaltis.

Pamačiusi kaladėlių pilį ji pašaipiai nusijuokė ir ėmė pūsti visa gerkle. Pakilo toks šaltas ir stiprus vė­jas, kad net galingoji žaislų pilis susiūbavo. Vienoj vietoj kaladėlės ėmė byrėti, ir sienoj atsivėrė anga.

Šviesiaplaukė lėlė net aiktelėjo iš baimės ir prisi­glaudė prie arlekino, o varlė tik nusikvatojo ir jau ruošėsi šokti pro tarpą į pilį.

Tada tai suvirpėjo narsioji arlekino širdis! – Kardą!–sušuko jis, mostelėjęs kepurės ku­tu. – Duokite man kardą! – ir, pagriebęs švininį karduką į ranką, puolė, apimtas beprotiškos drąsos, pir­myn. O paskui jį jau skverbėsi pro tvirtovės tarpą ištikimieji kareiviukai, nebijodami nė galvos padėti už karalaitę.

Varlė gi nusijuokė ir, mostelėjusi gleivėta koja, parvertė kelis kareivėlius ant žemės – ir štai gulėjo jie ant gėlėto kilimo, iškėlę kardus, rašaluoti ir sus­tingę. Bet aplink juos plūdo vis nauji kareiviukai, žibėdami savo sidabriniais šarvais. Jų priekyje žen­gė pats arlekinas, mirgėdamas spalvotu savo rūbu ir be baimės mosuodamas kardu. Varlė piktai kvarktelėjo ir metėsi ant jo, bet arlekinas švystelėjo kala­viju ir nukirto varlei vieną koją.

– Valio! – sušuko kareivėliai ir dar narsiau puo­lė pirmyn.

Varlė pradėjo pamažu trauktis. Iš pradžių ji pasi­slėpė už gėlių vazono, paskui stalo kojos šešėlyje, po to žaislų dėžėj, bet galų gale buvo užspęsta į patį kambario kampą.

– Apsupti! Apsupti varlę! – džiūgavo arleki­nas. – Paimti ją gyvą ar mirusią!

Varlė gi tik dairėsi piktom akim aplink, ieškoda­ma išeities ir nerasdama jokio tarpelio pasprukti. Staiga ji pastebėjo drėgną pelių urvą pačiame kampe. Ji tuoj šmurkštelėjo vidun ir pranyko urvo tamsu­moj – tik nejaukiai žėrėjo ten žalios jos akys ir kimiai skambėjo piktas jos juokas.

– Ji tik laukia progos vėl išlįsti, žinau! – tarė vienas kareivėlis, kuris dėvėjo akinius ir dėl to bu­vo labai gudrus. – Reikia ją ten uždaryti – tame urve.

Tuoj jie atnešė storą pasakų knygą, pačią storiau­sią, kokia tik buvo kambary, ir užvožė urvo angą, o ant knygos užrito dar sviedinį ir užkėlė gėlių vazoną.

– Kova baigta! – tarė kareivių vadas ir įsikišo kalaviją į makštis. – Trimitininke, trimituok pergalės maršą.

Kareivėliai tuoj subruzdo ir bematant susirikiavo Po du, o jų vadas užšoko ant guminio dramblio. Trimitininkas papūtė į savo dūdą, ir prasidėjo įstabus Paradas nuo pat kambario kampo – pro karalaitę ir arlekiną – iki pilies.

Čia, tarp išgriuvusių kaladėlių, gulėjo šalti ir su­stingę jų kovos draugai; tik skaidrūs jų šarvai žėrėjo žvakių liepsnoje pasakiška šviesa.

Čia eisena sustojo.

– Garbė jums, narsuoliai! – sušuko vadas, nu­siėmęs kepurę. – Tikrai jūs verti švininio kareivė­lio vardo, jūs, nepabūgę žūti už savo karalaitę! Pa­gerbti juos!

Būgnininkas ėmė mušti būgną, ir kareiviukai iš­kėlė į viršų savo kardus. Karalaitė prisiartino prie didvyrių ir apklojo juos gėlėta savo nosine tarsi leng­va vėliava, ir gaili ašara nukrito iš mėlynų jos akių.

– O šaunusis arlekinas bus mūsų karalius! – vėl šūktelėjo vadas, ir visi kareivėliai ėmė šaukti: „Va­lio!" Nusimovę švinines savo kepures nuo galvos, jie išmetė jas į viršų, o kelios išlėkė taip aukštai, kad įsmigo į tamsias kambario lubas ir liko teni amžiams spindėti kaip žvaigždės. Nuo tada tie ka­reiviukai turėjo vienplaukiai vaikščioti.

Arlekinas gi priklaupė prieš auksaplaukę kara­laitę ir paklausė, ar ji sutinka jam savo ranką atiduoti.

Lėlė paraudo ir virpėdama pasilenkė virš arleki­no, o ilgi ir nuostabūs jos plaukai švelniai nusruvo ant aksominių jo pečių.

– Vestuvės bus... Vestuvės... – ėmė šnabždėtis tarp savęs kareivėliai, ir tie, kurie be kepurių, pasi­kasė galvą.

– Aš žinau! – pagaliau pratarė gudriausias iš jų, – aš žinau, kaip padaryti! Gretimam kambary, už tamsiojo koridoriaus, stovi puotos stalas su vyno stiklais ir su pyragaičiais – užlipsim ten ir padarysim vestuvių pokylį. Ten pat gyvena ir senas kunigas, išdrožtas iš juodo medžio, – jis galės arlekiną su ka­ralaite sutuokti.

Visi tam sumanymui pritarė.

Tuomet arlekinas paėmė lėlę už rankos ir, iškil­mingai žengdamas savo medžiaginėmis kojomis, nu­ėjo kilimu link durų. Paskui juos žingsniavo ištiki­mieji kareivėliai, tokie narsūs, kokių tas žvaigždėta­sis kambarys dar niekad nebuvo matęs.

– Mes pasistatysime rūmus iš pyragaičių ir iš kortų raudoname vyno stiklų pavėsyje, ir mūsų laimė niekad o niekad juose neužges, – tarė arlekinas, ir stiklinės jo akys užsidegė drąsiom svajonėm.

Eisena peržengė kambario slenkstį ir įėjo į tamsų šalčiu dvelkiantį koridorių. Čia joks šviesos spindu­lėlis nešvietė, nė laikrodžio takšėjimo čia nesigirdėjo.

Bet iš čia buvo matyti puošnus puotos stalas gre­timame kambary. Ten stovėjo šokoladinių pyragaičių krūvos ir raudono vyno stiklai, ten pat matėsi ir gera­širdis kunigas, kurs šypsojosi ir, užsilipęs ant saldainių lėkštelės krašto, mojavo jiems savo juodo medžio ranka.

Bet toje šaltoj ir šešėlių pilnoj tyloj karalaitė stai­ga pajuto, kad jos sąnariai ima stingti ir kad tamsa ima gesinti gerą jos širdį. Ir ji pravirko, be galo išsi­gandusi:

– Aš stingstu, arlekine... ir pradedu nieko nebe­jausti savo širdy... Dieve, kaip baisu!

Baimės apimtas arlekinas šoko jos gelbėti. Ir visi kareivėliai pribėgo artyn; jie ištraukė aštrius savo kalavijus, pasiruošę ginti karalaitę nuo bet kokio priešo iki paskutinio savo atodūsio. Bet joks priešas nepasirodė.

Ir vis dėlto niekas negalėjo karalaitei be padėti: ji pamažu sustingo ir pavirto į nuostabiai gražią ne­gyvą lėlę.

Arlekinas manė, kad jo širdis sutrūks iš skausmo. Jis parkrito ant kelių ir priglaudė šaltą lėlės ranką prie savo veido.

– Karalaitė mirė! – tarė jis apsiašarojęs, – ir mū­sų kova baigėsi be prasmės...

Tuo tarpu nakties šaltis įsiskverbė ir į karalaitės palydovus, ir kareivėlių šarvų blizgėjimas užgeso begalinėj tamsoj. Sidabriniai laikrodžio varpeliai visiškai nutilo, ir vietoj džiugaus jų skambėjimo liūdesinga tyla įsiviešpatavo žvaigždėtam kambary.

Ir arlekinas sustingo, priglaudęs veidą prie lėlės rankos, ir švininiai kareivėliai mirė, ir gaili ašara jų akyse sušalo į ledo gabalėlius.

Tada paslaptingasis burtininkas pakėlė savo juo­das akis nuo burtų knygos ir nužengė tyliais žings­niais per kambarį – pro gėlėtą karalaitės nosinę ir pro kaladėlių pilies griuvėsius – o juodas jo apsiaus­tas driekėsi kilimu kaip voratinklinis šydas.

Jis užpūtė žvakes aukso žvakidėse, ir kambarys vėl pasinėrė akloj tamsoj, ir tik švininės kareivėlių kepurės blizgėjo lubose, nušviesdamos mįslingą bur­tininko veidą, raukšlėtą ir begaliniai seną.

Ir tik nemirštantis arlekino ilgesys tegyveno tame žvaigždėtame kambary...

Julius Kaupas. Daktaras Kripštukas pragare ir kitos ne mažiau įdomios pasakos, surašytos slaptose Kauno miesto kronikose. Povilo Abelkio lietuviškų knygų leidykla. Freiburgas, 1948.

daktaras-kripstukas-pragare