daktaras-kripstukas-pragaredaktaras-kripstukas-pragareĮŽANGOS ŽODIS

 

Panašūs įžanginiai žodžiai, kaip visiems gerai ži­noma, yra be galo nuobodūs ir retai kieno teskaitomi, – tačiau, o varge, kaip man be jo apsieiti! Juk šias nepaprastas pasakas ne aš pats sukūriau, o vog­čia paėmiau iš slaptųjų Kauno miešto kronikų. Jas gi surašė, kaip tuoj pamatysit, labai keistas ir labai ne­eilinis kronikininkas.

Jei kas yra buvęs nuostabioje Kauno miesto rotu­šėje, tai tikriausiai atsimena tokias slaptas ąžuolines duris, pasislėpusias pačioje bokšto viršūnėje. Dabar tas kambarys, tiesa, tuščias ir nenaudojamas. Jei kar­tais netyčia atvertum girgždančias jo duris, tau ant galvos imtų kristi seni voratinkliai, kažkas klaikiai sucyptų tamsiuose krosnies šešėliuose, ir išgąsdintos pelės nubėgtų dulkėtomis kambario grindimis. Bet anksčiau tame kambaryje slėpėsi miesto archyvai; jame ramiai snaudė pageltę pluoštai senų raštų, kro­nikų, išblukusių fotografijų ir paslaptingų laiškų. Pa­sirausęs toje didelėje popierių krūvoje, būtum galė­jęs surasti ir tokį dulkėtą, jau sunkiai beįskaitomą rankraštį, surašytą ant palaidų lapų ir sudėtą į odinį aplanką. Tame viršelyje gi išdidžiai spindėjo raudo­nas Kauno herbas – baltas stumbras, nešantis kry­žių tarp ragų – nes tai kaip tik ir buvo slaptoji mies­to kronika.

Pasiūlęs rotušės sargui tabako ir išsikalbėjęs su juo, būtum galėjęs patirti ir daugiau reikšmingų da­lykų apie tą mįslingą kroniką.

Ji buvusi parašyta, pasirodo, prieš daug metų, tuomet, kai ir pats rotušės sargas buvęs dar visai ma­žas. Tada, vieną nuostabiai baltą žiemą, vaikai nulip­dę prie rotušės durų puikų sniego senį ir uždėję jam mėlyną kepurę ant galvos, o pats sargas tai dar įki­šęs apkramtytą savo dieduko pypkę į dantis. Nuo ta­da sniego senis išdidžiai budėdavęs ties stiklinėm ro­tušės durim ir kartais, kai niekas nematydavo, kalbėdavęsis su prabėgančiais šunimis. Šie mat žinoda­vę visas miesto naujienas, o senis viskuo domėjęsis, nes turėjęs labai jautrią širdį.

Šioje vietoje rotušės sargas paprastai užsikirsda­vo ir imdavo droviai krapštyti savo pypkę. Tada rei­kėdavo nustebti, susidomėti ir paraginti sargą šiais ar panašiais žodžiais:

– Žiūrėk man! O aš visuomet maniau, kad snie­go seniai turi ledinę širdį! Iš tiesų, sakote, jautrią širdį? Tikiuosi, jis neįsimylėjo!

Tada sargas parausdavo ir atsidusdavo, išpūsda­mas melsvų pypkės dūmų debesį, tarsi norėdamas jais pridengti savo veidą.

– Taigi tas ir yra, jis kaip tik įsimylėjo. Jis slap­tai pamilo šalimais augančią alyvą, – ir sumišęs sar­gas, nedrąsiai atidaręs langą, pypkės kotu parodyda­vo ties rotuše šlamantį liekną medelį.

Nuo tada sniego senis kiekvieną naktį kažkur paslaptingai dingdavo. Jei eidavai naktį pro užmigu­sią rotušę ir apsidairydavai po tuščią aikštę, tai nu­stebęs matydavai tik tamsius nutilusių rūmų šešėlius ir snaudžiančius, net ir rūkti tinginčius miesto kami­nus, gi sniego senio nebūdavo nė ženklo. Tačiau jei tada netyčia žvilgterėtum viršun, pamatytumei – o stebukle! – archyvų kambary spindinčią paslaptingą švieselę. Ten sėdėdavo sniego senis, nušviestas vir­pančios žvakės liepsnos, ir suraukęs kaktą rūpestin­gai vedė slaptąsias miesto kronikas. Kiekvieną nak­tį jis pamažu lipdavo girgždančiais bokšto laiptais viršun, palikdamas kilime snieguotas savo pėdas, atsisėsdavo minkšton kėdėn ir, paėmęs žąsies plunks­ną, užrašydavo visus ypatingus bei minėtinus nuo­tykius, atsitikusius anąmet Kauno mieste.

Čia rotušės sargas iškilmingai atversdavo pirmą kronikų puslapį ir storu savo balsu perskaitydavo pirmuosius sniego senio žodžius:

– Šios slaptos kronikos yra labai retos ir reikš­mingos, nes jose surašytos įvairios pasakos, taigi da­lykai, kitose, mažiau slaptose kronikose retai kada teminimi. Peržiūrėjęs visą archyvų kambarį, aš, tiesą sakant, neradau nė vienos kronikos, kuri būtų tinka­mą dėmesį atkreipusi į pasakas, tą vienintelį dalyką, dėl kurio verta gyventi. Toks šaltas gyvenimo apra­šymas, žinoma, nepilnas, nes svarbiausia gyvenimo dalis ir yra pasaka. Visi mes mylime pasakų karalai­tę, visi ieškome neatrandamų pasakų pilių ir miršta­me su pasakų šalimis akyse.

Kai aš pirmą sykį apsidairiau po Rotušės aikštę savo anglinėmis akimis, aš temačiau juodus ir drėg­nus medžius, sustirusius vežikų arklius ir šaltą kaip ledas saulę. Aš maniau, kad toks nykus yra visas pa­saulis. Tačiau netrukus aš išgirdau šunis pasakojant apie pavasarį, apie gėlėtas pievas, apie giedančius paukščius, apie medžius, pasipuošusius sunkiais ir svaigiai kvepiančiais žiedais. Tas nuostabus vasaros pasaulis man buvo tarsi pasaka. Taip, jis visuomet liks man pasaka, nes aš niekad jo nematysiu ir nie­kad negyvensiu jame. Aš esu tik sniego senis. Aš galiu tik ilgėtis anų man nepasiekiamų pasakų kraštų.

Tai perskaitęs, sargas atsargiai užversdavo kroni­ką ir toliau tęsdavo keistą savo istoriją:

– Tos paslaptingosios kronikos buvo rašomos vi­są žiemą, nežiūrint, ar minkštas sniegas krito ant rotušės bokšto, ar juodi vėjai skraidė tarp sušalusių ir nuo šalčio paraudusių miesto kaminų.

Tačiau pamažu atėjo pavasaris. Saulė vis šiltes­niais spinduliais suspindėdavo snieguotuose šaligat­viuose ir stiklinėse rotušės duryse, o alyva vis ilgesingiau laukė savo mylimo pavasario, trokšdama pa­sipuošti, tarsi nuotaka, gražiausiais savo žiedais.

Ir įsimylėjęs sniego senis, džiaugdamasis alyvos laime, laukė pavasario, nors ir jautė, kad jis mirs su pirma pavasario diena. Kasnakt jis vis sunkiau dū­saudamas kopdavo laiptais į archyvų kambarį, nes šalti jo sąnariai negalėjo pakelti šilto vėjo, taip svai­ginusio alyvą.

Ir pavasaris ėjo vis arčiau.

Paskutinę žiemos naktį keli sniego seniai atbėgo prie rotušės, veždami rogutėmis aptirpusius savo draugus, kurie patys jau nebegalėjo paeiti.

– Skubėkim, arba tu sutirpsi! – ragino jie savo brolį išgąsdintu balsu. – Skubėkime tolyn į šiaurę, nes pavasaris jau čia pat – jau pirmosios žibutės pra­sikalė Nemuno šlaite! Skubėkime, kol dar nevėlu.

Tačiau senis papurtė snieginę savo galvą.

– Aš liksiu čia! – liūdnai įtarė jis. – Aš turiu pa­baigti paskutinę savo pasaką.

Jis mat niekaip negalėjo atsiskirti nuo alyvos – jis taip troško pamatyti ją pilname žydėjime!

Taip jis pamažu užlipo į archyvų kambarį ir ėmė rašyti, kartkartėmis praverdamas langą ir įsimylėjusiomis akimis pažvelgdamas į alyvą. Ji gi svaigo nuo laimės. Virpėdama ji tiesė į dangų liaunas savo šakas, lyg norėdama apkabinti šiltą pavasario vėją, ir kaž­ką šnabždėjo. Tuomet šaltu senio veidu imdavo tekė­ti ašaros, ir jis vėl grįždavo prie savo kronikų.

Ir berašydamas jis užsnūdo.

Tą rytą – o buvo saulėta pavasario diena, alyva sprogo pirmais pumpurais, ir vaikai, linksmai šūkaudami, bėginėjo gatve – tą rytą nuo rotušės stogo var­vėjo jau paskutiniai tirpstančio sniego lašai. Grįžtan­čių paukščių šešėliai mirgėjo siaurose senamiesčio gatvėse – ir buvo džiugesio pilna diena, kai pats bur­mistras atvėrė archyvų kambarėlio duris. Minkštame krėsle sėdėjo sutirpęs sniego senis, išmetęs iš rankų žąsies plunksną ir susmukęs po mėlyna savo kepu­re – tik sena jo pypkė dar smilko. Nustebęs burmis­tras sustojo duryse liūdesio apimta širdimi, o iš pyp­kės pakilo paskutinis lengvas debesėlis, primenantis melsvą sniego senio šešėlį, ir ištirpo tamsiame archy­vų kambario kampe.

Tą dieną šunes, linksmai vizgindami uodegom, at­bėgo prie rotušės durų ir veltui ieškojo sniego senio, norėdami jam papasakoti džiugią atėjusio pavasario žinią: sniego senis niekad daugiau nepasirodė Kaune.

Mums liko tik jo surašytos pasakos, kurias aš rotu sės sargui sutikus, teisingai nurašiau ir nieko nepakeisdamas perduodu jums pasiskaityti.

 

Julius Kaupas. Daktaras Kripštukas pragare ir kitos ne mažiau įdomios pasakos, surašytos slaptose Kauno miesto kronikose. Povilo Abelkio lietuviškų knygų leidykla. Freiburgas, 1948.


daktaras-kripstukas-pragaredaktaras-kripstukas-pragare