Pirmoji Pulgio Andriušio lyrinių apsakymų knyga „Anoj pusėj ežero” išėjo 1947 m. Nordlingene. Joje P. Andriušis grįžta į gimtąjį Gaidžių kaimą, kur „jauku ir šilta, kaip Dievo burnoje”. Jis aprašo žilom samanom apkurmėjusius Aušrakalnio beržus, kurių šnarėjimas „ramesnis už nebūtį”, ežero paviršiumi zujančius raudonus vabalėlius ir meldynuose įsipainiojusius laumžirgius, jaukų dirvonėlį, kur žaliuoja kiškio kanapės, balkšvi katiliukai, dedešvos, ūbaujantį bitiną dryžuota papilve, kuris pasikabina ant melsvojo varpelio, prilenkdamas jį prie žemės.
P. Andriušis tirštai užpildo aprašymo erdvę judančia ir ūžaujančia gyvybe. Pavasarinis žydėjimas ir gyvų padarų siautimas jam, kaip ir K. Binkiui, yra žemės galybės atsivėrimas, nepripažįstantis jokių istorijos kataklizmų ir neleidžiantis niekam nuleisti snapo. Jis įsiklauso į vasaros nakties garsus – žiogų milijonai „kerta lyg plaktuku į dalgio ašmenis”, paruge atplaukia šuns amtelėjimas, už beržyno suklykia paukščiukas, šlumšteli supančiotas arklys, iš anapus ežero ataidi: „Moč, kur palikai maišį-i-i?” Šitaip besiklausydamas žmogus susilieja su kažkuo nematomu ir įstabiu, pamiršdamas save. (Vytautas Kubilius)
Snaudalis dirvonėlyje
Kažkodėl, va čionai, beržai nustoja augti ir palieka aikštę nedideliam dirvonėliui. O dirvonėlyje daug ko ir nereikia ieškoti. Retais pulkeliais rikiuojasi snaudaliai, balti, apibarstyti rožiniais taškeliais. Kada jie pradeda ir baigia žydėti, vieni dievai ir gal, be to, dar vienos bitės težino. O jos snaudalius lanko labai mielai, nors šie toki kuklūs, tylūs mąstytojai, nesipuošia pigiais blizgučiais, nesidažo savo veido rėkiančiais dažais.
Per mielą vasarą, kaip per pasilinksminimo salę praūžia puošnios žibuoklės, ištaigios laukų lelijos, prašmatnūs gegužės rakteliai. Praskamba triukšmingai, su svaiginamais kvapais gražuolės, lydimos visos sparnuotosios peteliškių ir širšelių gaujos. O snaudalis, su pirmaisiais šnekučiais, sulai tekant, iš po žemių iškišęs galvą, dingsta iš šio Dievo pasaulio tik rudenio darganoms įsisiūbavus.
Tai lyg moteris, kurią pamiršta laikas, tai mūsų dirvonėlių Matūzalis.
Baltas, rožiniais taškeliais aptaškytas snaudalis neturi jokių paslapčių, nes savo ūgio neslepia lapuose, kaip tat daro kitos gudraujančios gėlės. Tokios prabangos, kaip lapai, snaudalio ūkis negali pakelti, nes sausa dirvonėlio žemė labai šykščiai atiduoda gaivinamąją drėgmę. Taigi jisai visus rūpesčius nukreipia į savo vienintelį turtą - baltą, rožinėm dėmėm apšlakstytą žiedą, tirštai apkamšytą gležnais siūleliais, kuriais godžiai geria sveikatą iš palaimingojo oro. Jei žemė neduoda, reikia atsiimti iš oro.
Vargingas snaudalio gyvenimas, bet užtat ilgas ir gražus. Bepiga augti ir klestėti pavasario karalienei geltonajai purienai, kurios ne tik gumbuotąsias šaknis ir plačiagyslius lapus, bet ir išlaidžiuosius žiedus skalauja pramuštgalviai tirpstančio sniego vandenys. Bet tiems vandenims nusisukus sprandą, pievų karalienės išdidžioji galva nuleipsta ir, sausų vėjų pagauta, ji miršta. Taip, lėbautojo gyvenimas trumpas.
O tenai, kur beržai kažkodėl sustoja augę ir palieka erdvę nedideliam dirvonėliui, mūsų snaudalis tiesiai šauna į dangų, gražus savo varge, skaistus savo saikingume.
Dirvonėlio žemės nuogumą kukliai pridengia pilkšvos, žilos, rusvos kerpės, kurių kuklumui nėra galo: rodos, ims ir sulįs gyvos į žemę. Tiek maža jos reikalauja iš saulės ir iš dangaus! Lyg atsidėkodamas pasauliui, kad ir jam duota tiek nedaug reikalingos gyvybinės erdvės, kerpių kerelis leidžia į viršų liauną, skaisčiai raudoną siūlelį, kuriam žmogus net pagailėjo suteikti žiedo pavadinimą. Mokslo knygos sausai pastebi, kad tai yra sporangė.
Kaip ten bebūtų, tačiau kerpių plaukelis savo blankiu, svajingu raudoniu gražesnis už viduramžių moterį, išaugintą tamsioje akmens pilyje. Gražesnis už balades, kurias jai suposmavo įsimylėjęs riteris. Kerpių žiedeliui negieda baladžių nei gelsvai dryžasis bitinas, nei melsvoji peteliškė, - tik aplink jį slankioja drėgnoji sraigė, kuri savo nugara išnešioja kerpės žiedo gyvybines dulkes.
Dirvonėlis, atrodo, čionai atsirado tik tam, kad galima būtų vienam žmogui pailsėti, nes ranka siekiant, sukežusių alksnių pavėsyje jau lyg iš versmės kupa tamsiai mėlynų žirnikų kekės, o pro jų pinklius krūmelius tiesiasi balkšvi katiliukai, iškišę palšus žiedus, sakytum, gatavai pamerktos gėlės vazonuose. Vaikams atrodo, jog šie balzgani katiliukai Dievo įleisti šion ašarų pakalnėn tik tam, kad jie galėtų juos nuskinti ir, pirštais užspaudę vieną galą, trenkiant į delną, triukšmingai iššauti.
Vis tirštėjančios žolės dugne nebeišsitenka ir atkakliai į saulę galvas kiša skaisčiai mėlyni varpeliai su gelsvais liežuvėliais, kuriuos sveria prie žemės sunkus medaus krovinys. Prie kruvinai raudono dobilo šliejasi tvarkinga šuniaramunė su savo baltu skėčiu ir auksine saule viduryje.
Visus kaimynus savo ūgiu prašoka kiškio kanapė ir, negalėdama pasigirti spalvų puošmenomis, stengiasi nustebinti savo lengvabūdiškumu, nerūpestingai išmėtytomis gležnutėmis šakelėmis, ant kurių supasi dryžos terbelės. O ten, nuošaliau, kur daug pavėnio, tamsia siena susimetusios dedešvos, apsipylusios įžūliai oranžiniais žiedais, su juokingais karpytiniais lapais, kuriems, atrodo, neužtenka žalių dažų ir todėl nuo vidurio iki viršūnių išsilieja mėlynomis varsomis. Lyg kokie padegėliai arba per nelaimingą atsitikimą apnuodyti mėlynuoju akmenėliu.
Juo žemyn, tuo aršyn prasideda grumtynės. Kas niekuo nebegali į save atkreipti dėmesio, tasai stengiasi kuo aukščiau išsimušti, o kam likimo lemta būti pažemiuose, tasai įsirengęs rėkiančių spalvų iškabas. Nespalvinga smilga visu liemeniu išsitiesusi viršum savo varžovų, tačiau neūžauga baltasai dobiliukas šventai įsitikinęs, kad jį pastebės kam reikia ir prie pat žemės prisigūžusį, aprasojusį auksiniais medaus karolėliais, įsikvepinusį gražuolį. Rimtasai gyslotis, tvirtai pasiklojęs ant žemės savo sultingus lapus ir iš jų dosnių atsargų išsiauginęs ilgą kotą su palša buože, lyg ir abejoja, ar nepakenks jo orumui lenktyniauti su nerimtąja svidre, - juk jo šluotelę su šėmais varvekliais ir taip jau iš toli mato plėviasparniai svečiai ir viešnios.
Tarytum užpakalyje stovį žiūrovai, pakalnės žolynai stiepiasi ant kojų pirštų, tempia kaklus, kelia galvas, sprogdina akis, kumši nykščiais vienas kitam į pašones, stojasi ant kojų nuospaudų, idant geriau pamatytų savo linksmintoją saulę, margaspalves šokėjas peteliškes ir aistringas dainininkes bites.
Toks tai yra pamušalas pievelės, kurią iš trijų šonų supa baltos beržų kolonos, kurion iš vakarų pusės saulė be perstogės pilia savo spindulius. Pro sodriai žalias viršūnių girliandas tykiai tykiai ritinėjasi debesų gabalai, sakytum šviežiai suraikyto sūrio riekės ant mėlynos staldengtės. Nuvargę, saulės iškamuoti, lyg neapsispręsdami, ar tęsti kelionę toliau, ar ant žydriojo kilimo prisnūsti pokaitės tursamiegio.
O čia, žemai, saulės prikūrentame dirvonėlyje gyvybės šokis pačiame siautėjime, kaip baltų kolonų salėje dvyliktą valandą nakties. Kuomet po įžanginių, nedrąsių, taip sakant žvalgomųjų pažinčių jaunos širdys įsiliepsnoja gaisrais, kuomet smuiko stygos įsitempia iki vadžias paleidusio svaigulio...
Palšojo katiliuko lapo pažastyje, jaukiame pavėnyje lyg ėrelių būrys susimetę amarai, kurių būdas toks ramus ir taikingas, jog, atrodo, jie visai nedalyvauja bendrame saulės šokyje. Lyg pagedę smaguriai prie nektaro taurės, jie epikurietiškai siurbčioja katiliuko stiebo saldžias sultis ir apie kitokius gyvenimo džiaugsmus nė žinoti nenori.
\ šią taikingą lėbautojų bendruomenę šmaikščiais judesiais įkopia juoda skruzdė, kaišiodama ūselius tiria padėtį, žvangina žnyplėmis, kraiposi lyg ritminės gimnastikos šokėja.
įdomi, bet neromantinė amarų ir skruzdės draugystė! \ gležnųjų siurbikų parapiją smaugtaliemenė skruzdė lankosi pasivaišinti saldžiuoju tuom, ką išmeta iš savo vidurių dirbtuvėlės amarai. Nuo saldaus maisto saldžios ir liekanos. Stiklinio, žalsvo, kartais rausvo kūnelio baigmėje iškišti du koteliai su patinusiom viršūnėlėm, kur dieną naktį laukia skruzdės du krištoliniai lašiukai. O už tas vaišes skruzdė visuomet pasirengusi savo mechanizuotomis žiaunomis ir cheminiais ginklais atsilyginti bejėgiams, nuogiems šeimininkams.
Štai tuo pačiu koteliu keliauja taškuota Dievo karvutė -amarų siaubas ir negailestingas žudikas. Skruzdė atsistoja piestu ir prisipila nuodų į savo švirkštą.
- Tik per mano lavoną! - rodos, grėsmingai ištaria šaukimą kovon skruzdė, beginklių amarų riteris budėtojas.
Karingoji skruzdė žengia kelis žingsnius prie įsibrovėlio. Dievo karvutė sustoja, įvertina savąsias ir priešo jėgas, susimąsto. Gavusi porą švirkštų skruzdžiarūgšties į snukelį arba papilvę, tikriausiai nualps suparalyžiuota, o po to priešas susikvies talką, išdarinės jos vidurėlius. Taigi Dievo karvutė prisiploja visu kūnu prie kotelio, žvarbiaisiais sparnų šarvais pridengdama savo jautrias kojeles ir minkštuosius paslėpsnius. Tankas stoja prieš durtuvą!
Sultingu bosu ūbauja visų plėviasparnių karalius bitinas, apsitraukęs savo papilvę dryžuota, sakytum katorgininko palaidine. Juoda, geltona, daug sidabro. Ir triukšmo. Jo balsas lyg vėjo smūgiai į tuščią statinę. Labai mėgsta svečiuotis pas dedešvas, kurių žiedai turi įrengę asmeniškai jam nutūpti aerodromus. Kartais per neapsižiūrėjimą jisai pasikabina ant melsvojo varpelio, kurio kotas prisilenkia prie pat žemės, neatlaikydamas keturmotorinio svorio naštos: ne pagal Jurgį kepurė!
Geltonosios peteliškės garsų sąmyšyje neįneša savo dalies ir tik lyg šilko suknelės praspurda nuo karščio drebančio oro bangomis, palikdamos svajingai miegūstą dvasios būseną, kuri taip derinasi užsnūdusioms beržyno viršūnėms ir danguje sustojusiems debesims.
Nuobodus, - vienodas pilkosios bitės falcetas, piktas, aštrus urvinės tenoras. Lyg malūnsparnis pakibo ore širšelė, kuriai, atrodo, nėra jokių žemės traukos taisyklių. Pakabojusi viršum šuniaramunės skėčio, staiga atominiu greičiu jinai šauna prie kitos gėliastoties.
O iš viso to kyla medaus kvapas, žemės alsavimo tvaikas, kuris bangomis tvinsta aukštyn ir tyliai tyliai kedena vėjo pamirštas beržų pavainikes. Tamsiai žali, blizgūs lapai prilipę prie mėlyno dangaus.
Nuo šio dirvonėlio, nuo kuklaus snaudalio staiga vieną kartą pakelta akis - jau vėl nebenori grįžti į kvepiančius pažemius, nes pro baltąsias beržų kolonas liejasi ramus kaip dubens paviršius ežeras Silys.
Iki juostos įbridęs, riogso Piliakalnis pašiaušta smėlio kakta. Kaip kiekviename, taip ir Silio piliakalnyje, sako, tokį tylų lyg šiandien sekmadienį skradžiai žemių nugarmėjusi bažnyčia. Sako, tenai varpas ir dabar per pakylėjimą nenurimsta gelmėse, šaukdamas žmones atgailauti.
Pavargęs ir žydras kaip dangus Silio ežeras nebealsuoja. Tiktai ties meldynu iššauna lyg iš mėtyklės šapalas, besivaikydamas mašaliuką.
Pro baltus beržyno piliorius stumiasi baltas laivelis, atrodo, savo briaunomis raižydamas tošę, nors ežeras tvinkso dar už kokio šimto žingsnių tenai, žemai, pakalnėje.
Išnyksta toliai drebančiame dienovidyje. Iš užu piliakalnio iššoka vieškelis, kuriame net dulkės tingi pasikelti, nesulaukdamos nei vėjo, nei žlegančios raštuotos lineikos.
Ir elgeta vargingiausias šiuo metu guli po juodalksniu, paežerėje išmetęs savo mazgelius. Tik kietu pavieškelės takeliu kicena juodas šuva, paspraudęs uodegą. Turbūt ir tas pasiutęs, jeigu tokiame karštyje įsirengė kelian.
Anapus vieškelio mirguliuoja žalios juostos, kurių tarpsnius pripildo gelsvos smėlių dėmės, pilkšvos stogų kiauterėlės: po to žvilgsnis vėl paskęsta pamėlusioje šilų jūroje ir jau taip nebeišsipainioja iki tos vietos, kur prasideda dangus.
Šiluose iškyla Salako bažnyčios bokštas, kurio varpams jau per daug tolimas kelias, kad atklystų iki Silio ežero, iki snaudalio su rožiniais taškeliais dirvonėlyje.
Tenai dabar margos marios banguoja šventoriuje, nešdamos auksu išrašytas protasijas, o už aukšto mūro tvoros prunkščia arkliai, apmesti gėlėtomis gūniomis. Prie arbatinės aplink riestainių vežimą mina vienas kitam ant apivarų, ieškodami priekabių, apylinkės bernai baigiažiemiai.
O baltas, rožiniais šlakais aptaškytas snaudalis mano, kad už dirvonėlio jau baigiasi pasaulis.
Tūbingen, 1946 m.
Pulgis Andriušis. Anoj pusėj ežero: apysakos. V: Baltos lankos, 1997.