Ilzė Butkutė
Tu Miestas
Tu – Miestas, sukūręs save savo tūkstančiais rankų,
lėtai užkalbėjęs save savo tūkstančiu lūpų,
nors plano nebuvo pradžioj, nei dabar jis sukurtas –
juk buvo aikštė vien pradžioj ir centre šulinys,
jie apaugo gynybinėm sienom –
fraktalais, kaip kriauklių spiralės užauga,
ir bokštai smiltainio trupėdami tvėrė save,
išvynioję šešėlius atsainiai per dykumą visą.
Tu varstei sunkiausias duris su kiekvienu žodžiu,
ir užmerkdavai tas langines, į kurias atsisukdavo saulė,
pradėjęs sapnuoti – atmerkdavai baigęs.
Tiek tiltų tavy – kai priverkęs visus kanalus vandenų,
juos pripildei lelijų ir gulbių, prileidai gondolų –
su meilės kiekvienu žodžiu, – neturėjai kitos išeities,
tik nutiesti nežinomą skaičių lieptelių ir tiltų,
sujungti save su savim tarp skirtingų krantų.
Sodinai pats save nepailsdamas, švelniai nardindamas
dešimtis tūkstančių pirštų į savo derlingas žemes,
ir lapijose glostei sparnuočių lizdus su jaunikliais,
ilgėjančius medžių kamienus ir žiedus, prisirpusius bičių,
o medžių pavėsyje metų laikus išmiegojai.
Gėlynus ir parkus tu apsiautei čiulbesiu, ryto kvapais
ir vaikais, kurie visąlaik bėga kažkur,
nesiliaudami krykštaut ir kelti į viršų rankas.
Savo gatvėse leidai prekiauti viskuo –
smilkalais, amuletais ir auksu, ir mira,
šilku, pergamentais, – ir meile, vergais.
Tavo skersgatviuos žmonės dainavo ir šoko,
pradėdavo kūdikius, sandėrius, maištą.
Bevardės būrėjos sugriebdavo staigiai praeivių rankas
ir mįslingai kuždėdavo skirtą – neskirtą – likimą,
o kalviai – lėti, mažakalbiai, odinėm prijuostėm,
su šypsena kaldavo tavo ginklus,
kai smalsuolių minia susispietusi alsiai
stebėdavo meistrišką jų ritualą
iš plieno, ugnies ir narsumo.
Tu Miestas, kurio grindiny įsigėrę
visi kažkada čia praėjusių žingsniai,
visi čia kadaise laimingų aidai,
o šventyklose laiptai prisimena dievus ir elgetas,
tylinčius prieglaudų sūnus, vienuolius ir tas,
kurias vesdavo deginti, garsiai nuteisę.
Pavargusios našlės vis mina ir mina
tau delnus, kaip juodvarniai suka ratus,
vis niurnėdamos maldą už taiką tavy.
Kai lenkiuos prie paradinių vartų,
vilkėdama svetimo miesto šarvus,
tu nežadinki savo sargybinių –
ginklą nešuos tik iš įpročio, Mieste.
Neimsiu tvirtovės, ir mano kariai
nė nežino, kur aš.
Atėjau tik paliesti tavęs –
tavo sienų, kolonų, fontanų ir grotų, –
išgirsti, koks būni per liūtį ir tylą.
Ėjau tik pažvelgti į upės paviršių –
suprasti, kuo skiriasi tavo dangus
nuo maniškio.
Nes visa, kas buvo sukurta –
pilies kareivinės ir turgūs, lošimo namai,
tavo rūmai ir viešnamiai,
tavo kalėjimai, vyno rūsiai ir geriausios arklidės –
tai visa turėjo išaugti
į vieną didžiulį,
svetingą ir svetimą,
kupiną šurmulio, mugių,
gyvačių kerėtojų –
Miestą.
Dresūra
Nežiūrėk traukiniams į akis per ilgai – išbaidysi,
ir neglostyki tiltų turėklų – jie jau prijaukinti,
teprisimena eiseną vieną ir delną kaip mintį –
tarsi cukraus kubelį – kai einantis pereina visą.
Nusisuk nuo aptingusių parkų aikštingų pavėsių,
ir nustebę jie patys atseks ir glaustysis į kojas,
ir galėsi klausytis, kaip kantriai nuo perėjų šluojas
pavėlavusios pūgos – ir jas aš lėtai užkalbėsiu.
Pasiklydę vasariai giedos paskui tylinčią fleitą,
kol išvesiu iš miesto skandinti į greitkelių žiotis –
kad šviesų apsemti karavanai nustotų kartotis,
pamesti labirintai vieni nemokėtų pareiti.
Tau į užantį verkia pavargęs bebalsis karvelis.
Užsimerk ir palieski pirštu apsitrynusį brylių –
aš nespėsiu – į savąją kelią kaip smėlį supyliau, –
pasislėpki bent tu – tai Dresuotojas eina pro šalį.
Siuvinėjimas peilių sode
Aš moteris – praviras langas,
po benkartą skersvėjį nuogą
kas naktį čia pakasu tyliai
sode, ir nusikerpu sruogą
plaukų, prisigėrusių kvapo
tų rankų, kurios ir neliestų,
ir kasos trumpėja kas kartą.
O mano arklidėse piestu
žirgai pasistoja, pajutę,
kad miegas artėja ginkluotas
ir vedinas vyru be veido –
neuždraustas jis, ir neduotas
nei man, nei kitoms. Ir nereikia.
Bičiule, užsek man korsetą,
kad aš nesilenkčiau pro langą
žiūrėti, kaip auga iš lėto
sode mano skersvėjų peiliai,
kaip ašmenys kyla iš grunto
ir pilnatį skelia į delčią.
Net šunys – ir tie nepajunta,
kad miegas jau pradeda šturmą.
Mieloji, paduok man dėžutę
su siūlais ir adata – noriu
rankas prie sapnų prisisiūti.
Mergaitės prie taikinio
Jos pakelia nepakeliamai gėlas
praeivių prisigėrusias akis
ir stebi dangų tartum paviljoną –
didžiausią, dengiantį visus kitus.
Tai mugė baigias. Tai diena, iškėlus
varinį raktą, tikrina duris
ir atsišlieja į vežimo šoną,
kol vakaras bučiuoja jos pečius.
Jos pakelia nepakeliamai tyras
žalias akis, prisirpusias naktų,
laužų, gašlių šnekų, tylos ir juoko.
- - Kažkas tarp vagonėlių pasimes,
kažkas stovės sulaikęs kvapą – miręs –
prie užvertų nemiegančių langų.
- - Kažkas kažką laimėjo. - Nieko tokio. -
- - Jos renka išbarstytas tūteles.
Senos traukos
Aš Tau dovanočiau
po kabantį sodą už naktį.
Paskui patikėsiu,
kad Tu man visus dovanojai, –
jei sėsčiau ir jočiau,
ir žingine dužtų į taktą
koralai degėsių,
prilimpantys vėtrai prie kojų.
Iš Tarpupio miestų
išsinešu kvapnų aliejų,
jis primena odą,
kurią glamonėjo dievybės.
Galiu atsisėsti
ant kelio išdžiūvusiam vėjui. –
Mane teišduoda
šešėlis, po kūnu pakibęs.
Dabar – – aš tik smėlis,
manęs nebeklausia gyvatės,
kas dangų išskynė,
kas nusmeigė vanagu liūtį.
Aš niekam negėliau,
aš laukiu, kol eisime patys,
į kitą žemyną,
ir nešime laiko likutį
iš tūkstančių žemių,
kurias apkeliausime tyčia,
kur mūsų meilužiai
lydėdami mos mums pareiti.
Ar daug užgyvenom? –
Vien tai, ko daugiau nedaryčiau. –
Net šarvo drabužį –
ir tą susidėjau į kraitį.
Nebe
Papasakok man apie odą, kurios nebeliesi.
Iš ko ji susideda – priešpilnio, medžių ar vėjo?
Tai dievas, tapydamas mus, negrabiai teišliejo
šešėlį ir kitą šešėlį, gesinantį šviesą.
Paseki man miestą prieš kertant apyaušrio deltą.
Gynybines sienas išpasakok plytą po plytos,
kad aš jas išrinkčiau ir spėčiau suspėčiau lig ryto.
Bet sapnas užstrigo ir miškas per naktį nugelto.
Sakyk man burtažodžius – kiek jų reikės įsiminti,
ir kiek labirintų išmokti apeiti be siūlo?
Čia dvi išsigandusios tylos taip spengiančiai gula,
be garso fosilija spaudžias į nemigos klintį.
Ištark užkeikimą, kad priešpilnis, medžiai ir vėjas
paišytų ant odos, kurios tu daugiau nebeliesi.
Ištark, – kad šypsotumeis mylimai, degdamas šviesą.
Iš miško, nugeltusio vos per sekundę, parėjęs.
Išaugti apkasai
Rinkis ginklus – mes išeinam į lapkričio speigą
ketindami žaisti, kad nieko nėra, tik žaidimai
ir duona, išbarstoma paukščiams ir ledlaužiui vėjui
į kerinčią prietemą.
Viešpats nubus, bet nubus per vėlai – mes jau baigę,
tik įprotis geisti, kai šypsena stingdančiai ima,
kai skonis dar įprastas, įprasta būti išėjus, –
kai verkiam, kad lietėme, –
miego vaikai, išnešioti per tamsą į rytą.
Sapnuojamą armiją – žirgą, karalių ir bokštą –
išlydžiu per juodą ir baltą senamiesčio lentą
į uždraustas užtvankas.
Kvepia krantai, bet suoleliai ir upė – dažyti,
negalima liestis, negalima būti, kur trokšta,
kur pirštinės krito į šąlančio sapno placentą –
girdi, tarsi lūžta kas? – –
Jeigu nežaistume? – Aš jau žinau: pasiduodu.
Nakties artilerija dyla į brėkštantį skliautą.
Vis tiek neišaugsiu iš apkaso – žemė derlinga,
bet sutemos genimos –
švinta, ir nuolat prašvinta, ir lieka tik tuodu –
o jie – jau ne mes, mūsų kojos nebuvo apautos,
bet amžiną sniegą, kuris jiems praėjus pradingo,
nešiosiu gyvenimą.
Devinta karalystė
– Kartais aš liesdavau vyrus,
mylėdavau vyrus,
net miegant jų moterims klaikiai arti,
ir negirdint.
Mokėdavau vaiką priimti,
išlaisvinti lapę iš kilpos,
ir derinti arfas,
o širdį nuširdint.
Tarną mokėdavau
kviesti meiliau,
nei ilgiausiai mylėtą
nebylų meilužį –
visi mano rūmuose
rasdavo vietą,
tačiau prasilenkdavo
ir neužuosdavo mano drabužių,
nešiojančių vyrų kvapus
ir išsaugančių vyrų vienatvę –
mokėdavau būti tyla
prie parpuolusių kelių,
mokėdavau būti šilkais –
jie žinodavo, greitai pabus
visas miestas ir gatvės,
bet jų parklupimą čia matė tik pelės.
Mokėdavau vaiką išsupti
iš nuomario rankų,
mokėdavau greitai galąsti
lauke kalaviją,
ir joti – taip joti,
kad žemės visai neužtenka,
kad šuolis kaip skląstis.
Ir niekas manęs nepavijo.
Matydavau priešų akis –
užkalbėdavau upę:
tiek sykių jau plaukė,
bet vėl pasibaidė žirgai.
Mokėdavau būti gyvenimu
laidojant kaimus.
Našlaičius rinkau iš palaukių.
– Ir tu ten buvai.
Manęs nevadino net ragana –
žmonės bijojo,
ir mano dvariškiai paklusnūs
už vartų pilies
miestiečiams netardavo žodžio.
Skalikai po nemigos kojom
budėdavo kiauras naktis
ir tykojo žvėries.
Žinojau, kaip reikia žudyti
be skausmo,
ir kaip nužudyti, žmogaus nepalietus,
ir kaip neskaudėti.
Ir verdavau perlų apynasrius,
kraudavau kraitį,
bet mėgau išeiti ieškodama vietos,
kur ginklą ir urnas padėti.
– Kartais aš liesdavau moteris.
Kartais mylėdavau moteris,
miegant jų vyrams šalia,
ir negirdint.
Mokėdavau varį nuauksinti,
medį nužievinti,
žvėrį nudirti,
o širdį nuširdint.
Prisimenu tavo rankas,
tą liūdną keliaujantį cirką,
ir dengtą medinį vežimą,
kurį dar sapnuoju.
Aš laukiau tavęs
visose karalystėse,
tavo ir savo laikais.
– Aš tave suieškojau.
Jaukintojo metai
dresuodavau vakarus
šokti, tarnauti ir uosti
surasti ir vogti po žodį –
vilties kontrabandą
ir dievas, man leisdavęs tai,
vis bijojo pabosti –
tik plodamas jausdavo perštinčią vinį
kaip randą
arenose krito ruduo
pasirodymai truko
nuo sutemų ligi tavęs
nuo tavęs iki kranto
kur angelas sargas ties perėja tyliai
parūko
atleistas kadaise, bet mūsų
stebėt neatpranta
atleista ir mums
nors komuniją pavertėm vynu
save išpažinom tada, kai nebuvo kur dėti
kai šitiek tylos nuo užgintojo miego nuskynę
išmokome kalbą
ir skirti rankas nuo turėti
dresuodavau vakarus
jau nebepamenu triukų
ten užanty sykį man vagiančią ranką privėrė
jaukinti užtrunka ilgiau nei dresuoti
užtruko
glaudžiu nepagaunamą
vienišą
tykantį
žvėrį
Lapkričių prieglauda
Tai lapkričių prieglauda. Vis dar užkaltos langinės –
naujų dar nepriima. Dar neišmirę pernykščiai.
Tad glauskis kitur. – Čia tik snausdamas čiulpteli nykštį
pavargėlis angelas, sargo vaidmens išsigynęs.
Jį tverdamas viešpats turbūt ir sumąstė vaikystę –
jos ilgesiui gydyti gemalo pozą nutapė.
Į ją susivysto ir sužeistas vėjas, ir lapė,
iš rudenio kilpos nespėjus į žiemą išslysti. – –
– – Kai keisti kailiuką vėlu, kai pasaulis nudirtas –
išnertas iš klegančių pievų ir pienių paklodžių –
kažkas susiraito į raidę, sapnuodamas godžiai,
nagais į save ir į sapno virbus įsikirtęs.
Čia tiek susirietusių jų – dar siūbuoja narveliai:
pasieniais, koridoriais tvindo nakties perspektyvą.
Kažkas susisukęs kokoną. Kažkas vis dar gyvas. – –
– – Čia lapkričių prieglauda. Dera praeiti pro šalį.
Lijundra
Čia katakombos – tai nyram į vidų –
priešradiaciniai mūsų kostiumai
aiškiai įplyšę, kažkas čia paslydo –
dar negirdžiu per apakusius dūmus,
dar nežinau, ką rakintų šis raktas –
durų čia daug ir atrodo vienodai,
laiko nėra, mandagumų ir takto, –
ranką paspaudžiu, ir suvedu kodą,
slinkis prie sienos, aš tikrinu tamsą –
dvylika žingsnių į tunelio galą
aiškiai tušti, bet pabėgti be šansų –
akys prieš ugnį – sudrėkę opalai. –
Rankose mano – žemėlapis venų –
bunkerių miesto keliai kapiliarai.
Tu gi žinai, kad neliksim nė vienas –
kas mus į priekį kaip užsuktus varo?
Nieko daugiau nesutiksim – jie liko
ten, viršuje, dar prieš pirmąjį smūgį.
Pievų nėra, ir daugybės dalykų –
tiltų, suolelių, ir gaudančio drugį
vaiko, pargriūvančio švelniai po kriauše.
Aš čia tik miegančio požemio šliundra.
Iš po dujokaukių plaukus sušiaušę
mylimės gailiai. Girdėti lijundra.