Viktorija_VosyliuteViktorija_VosyliuteViktorija Vosyliūtė – Riva (g.1990) – poetė, prozininkė, žurnalistė, įvairių respublikinių kūrybos ir skaitovų konkursų dalyvė, laureatė, organizatorė. Prižiūri literatūrinį – kultūrinį blogą jaunimui – www.menlapis.visiems.lt. Kūryba publikuota „Nemune“, „Naujojoje Romuvoje“, almanachuose. Priklauso Jonavos poezijos klubui „Šaltinis“. Jonavoje leidžia literatūrinį puslapį „Žodžiai“. Straipsniai publikuojami „Alio Jonava“, „Naujienos“, „Jonavos kraštas“, „Nemunas“, „lrytas.lt“, „Pašvaistė“. Administravo naujienų portalą, taip pat yra literatūrinio puslapio rasyk.lt administratorė. Nuolat kuria utopijas ir bando jas įgyvendinti. Paprastai viskas baigiasi eilėraščiu arba seilėraščiu. Dažnai nieko protingo nepasako, o jei ir pasako – tai nepamena. „Papildyk mano sąskaita“ – įsakmiai prašo autorė viename savo kūrinių, kitame mini, kad skambučiai iš anapus brangūs ir užsimena, kad dievas kartais  pasikrauna mobilųjį. „Galite žaisti, manipuliuoti, braukyti, įsivaizduoti, kad tai slaptasis kodas 869555966“.

 

 

Spekuliuojam ryškiais tušinukais

 

Spekuliuoji net garsą, sirenas laikaisi po gaubtu

O tarp plaštakų spaudi baimingą kudlotą vienuolę

Jos plaukuos net erdvėlaivių nuolaužos kimba

Tik tavernoj šiąnakt mums pritrūks ne alaus, o bokalų.

 

Mums pritrūks gan slidaus pakilimo iš taško į vietą

Pakilimo takai sudėvės ne asfaltą, bet žmones

Neberasime šykštūs kaip žydai kur kas pasidėta

Nedaigosim savęs, nes šlakų ant šlaunų nepakuojam.

 

Įtarimas dar kyla ir verčias per greipfrutų saują

Toj krūvelėj ne vaisius ant pagalvės glitūs kauliukai

Iš bedančio likimo atėmus aptemusias sabalu lūpas

Sudėliotume šventę, šventumą ryškiais šratinukais.

 

 

 

Teismodromas

 

Prasideda teismas skylėtas it duonvagio nerimas

Ilgai nebundi, o vėliau aitvarais užsisiundai

Pro plyšį užželdinsim senojo nebylio esatį

Ant laužo pleškėsiu jei vėją nuo jūros sugundžiau

 

Palaimos delčia gelia bitėm, beldžias į smilkinius

O teismas nesitęsia, laukia kol imsi kalbėti

Jei liepsną sugundei nemirsi su pliauskų šiurenimu,

Jei virvę nupynei kankinimas virs pakabėjimu.

 

Tik laikas pakibęs ore į meluojamus vakarus,

Kerštinga sekundė pabus galingiausia imperija

Tu būsi klasta, aš trapecijom spjaudanti ragana

Ryšys vis ilgės lyg troškimas į vandenį prerijoj.

 

 

 

Mano lakūnui (nesugrįžusiam po skrydžio)

 

Romansų vakaras, o gal godus mūsų pasjansas

Tu išvažiuoji sparną laviruodamas ant smėlio

Kad net žaibų pakelt nuo plikledžio nėr šansų

Gal jau vartojom – bėgti. Bandėm tapti vėle.

 

Apsukdami save, riešus ir sąnarius tarp pirštų

Suspaudžiant kūną, įtampai nerangiai kylant

Buvai lakūnas, dykviečių ir šiaurės laiko juostų

Buvai šešėlis – kregždžių gūsis mano mylioj.

 

Pigus svaigimas galvai – kreivas pakilimas

Lapų geldelėse, matai, coliukės tykiai miega

Tai skrisk pas jas, ironiškai brangus, lakūne

Ore tik balansuok, balandžiai ruošias sniegui.

 

 

 

Apie tai man kalbėjo merdintis košmaras

 

Viena Afroditė ir degamas miegas pro skląstį

Dvi fėjos, šešiolika varstomų nuovargiu durų

Penkiolika lieka, nes vienas pro sklendę užėjo

Penkiolika žūna, nes vienas apsirgo maru.

 

Hefaistas išduodamas užraktams net nesulūžus

Atrodo, kad žemė aštrokas kartų anekdotas

Pro arfas dažytas, pro miegančią šaltą lagūną

Įdumba net jūra, suglemba kaip priedainis lėtas.

 

Ėjimus žemėlapiu bandėm– taip greit nesuėjom

Ant kupolų degėm it dega rasoti laužai

Be iešmo pamovę gyvenimą liekame merdint

Prakeikt nusidėjėlius siera, plunksnuot raudonai.

 

 

 

Girtas nevairuok!

 

Paragaukime cukrų, migdolus bei rūgštųjį lietų

Pramanytam griaustiny lai spanguolės butely riejas

Mes dar turim po taurę, po nemigos kartųjį stiklą

Ir rodyklę nakties, glazūruotą nugirdytą fėją.

 

Naktį skaudančią, meistriškai draskomą gausmo

Žmogų geidžiantį – linkintį skuduru laimės

Dar religijas, antkaklį, lopytas pėdkelnes, šunį

Laiko juostas ir deglą prašmatnų virėjos.

 

Žiebtuvėliu uždegsim traumuojančią viską petardą

O savęs neišgydysim, kopėčiom lipsim į nieką

Gal kas liksim be kojų, kas gausim į papilvę vaiką

Čia naujieji šnopavo, čia rytas namolio šlubuoja.

 

 

 

Kai suvimdo gegutės ar šiaip elektroniniai laikrodžiai

 

Kai suvimdo gegutės ar šiaip elektroniniai laikrodžiai

Nuo suskirdusių lūpų ilgai savo kelto nepakeli

Kas galėtų nustumti tave taip toli uolomis neatidžiai

Sužaloti laivus kaip susmegusį rąstgalį upėje.

 

Mano piano kartu ir minoras mažore ir ritmas

Gilūs virksniai už taurę, už liepsną, už mirtį

Nuo suskirdusių lūpų kantriai kito kelto nenupūti

Kito laivą palieki, mane inkarais susigirdai.

 

Plyšta kūnas sunkus kaip betono kaladės susideda

Skauda raudos už jūrą, už garsą, už skerdžiamą mirtį

Aš galėčiau nustumti tave it supuvusį rąstgalį upėje
Nes jau vimdė gegutės, o laikrodžių net nesigirdi.

 

 

 

Princui

 

Aš turiu savo princą ir sakalą juodą
lietingai grūmojantį žirgui

 

Prarajos gylį verčiantį princą ant savo
Peties

 

Dar du tūkstančius mylių per stepes
Ir vieną šimtosios per tiltą

 

Aš turiu savo princą galbūt ties šaknim
platesnėm dykumoj

 

Tris ąsočius ir šaltkrėtį naktį ar uolą
Nurimti

 

Sumedžiojamą grobį ir princą tarp
Smėlio kupros

 

Šiam lošime kauliukai senokai nekrinta
Jis keliautojas dykuma
Linijos blunka delnuos.
Čia užstringa tikriausiai užstringa
Maži smėlio kubeliai gyvybės trasoj.

 

 

 

Ji buvo

 

Ji buvo moteris arba Karaliaus duktė

 

Išalsuodama po skiemenį
Dalino šizofreniją dalimis.

 

Ji buvo skėrys turėjęs vyzdžio
Plonumo sparnelius.

 

Žaisdavo su begale vyrų, o kulminacijoj
Jie užmušdavo vienas kitą.

 

Varškės baltumo mergelė
Įgijusi melsvos šėlionės atspindį
Būdama Marijos metų, kuomet ji
Išgimdė Jėzų.

 

Augino rugius
Tokius geltonus kaip jos tėvo oda
Tokius geltonus kaip motinos plaukai geriant jaunystę
Tokius geltonus kokie rugiai net nebūna.

 

Imdavo po du kaštonus ir trindavo į save
Tikėdama, kad taps kaštonplaukė.

 

Basa suvaikščiojo pėdas į lazdyno
Riešutus, vieno jų kevale atradusi mažą
Raštelį, tokį kaip coliukės skraistė

Ji buvo moteris ir Karaliaus duktė

 

 

 

aš nemirštu

 

Pabąlus nuo vartotojiškos negandos
Supjaustytų moterų vaginų
Išlepusių nudegintų randų
Įvirtau į vonią

 

Atrodo čia prausė gvardiją po karo
Gal skalavo lavonmaišius ar nusunkė
Būrį moterų menstruacijų dieną

 

Isteriškai liko muturiuoti tik rankos
Išduodančios baimę, nelygios
Kaip pasaulio pabaiga
Prie veneros krašto

 

Ketvirtis plūdo skystyje, o visą
Kitą tebuvo sodrios ganyklos
Išleidžiančios mus į save

 

Grindiniui suplojus per kelius
Migla pasitraukė nuo vaizdinio
ir pasąmonė regėjo šaką
Apraizgytą mano kapiliarais
plaukiančią Venecijos kanalu

 

 

 

Sakykim kad tu piktybinis navikas

 

Sakykim kad tu piktybinis navikas
O aš indiškos kilmės storulis sukryžiavęs
Kojas

 

Negyvas storulis
Tai reiškia kad mes abu vienos lyties

 

Esi keramikinis dramblys ant stručių
Plunksnų pagalvės

 

Negerai nes tada negalėsim tavęs išoperuoti

 

Gruzdintas javainis pamirkomas į vyną
Prieš romantišką atodūsį

 

Bet kur čia esu aš?

 

Gėdingas apendiksas
Glitus poltergeistas
Neužtildomas bambeklis

 

Geriau manykim kad tu vis dar piktybinis navikas
Tarp mano smegenų vingių
Ir
Pašalins tave o ne poeziją

 

 

 

Arba tiesiog jeigu

 

sako
Kuo pasibaigia anoreksija?
Jeigu tai pradžia pasaulio
Pabaigos tai tikriausiai paliaubomis

 

plagijuoju ir jeigu visi
Esam vienas kito plagiatoriai
esu kūrėjas su kvarciniu
Laikrodžiu kitokio neįperku
Nebent kvarco į kokią angą
Bet nuo to negeriau

 

Išvis kodėl visi sako
Kad anoreksija pasibaigia žmogum
Tai yra žmoguje miegapelės
Paros kaita ji miega miega
MIG ai juos irgi plagijavau
Dar vogiau mineralinį sporto
Spintelėje ir jūros vandenį
Nuplagijavau nuo tokio Mykolo
Iš Čiurlys

 

Paliaubos nes jums jau bloga
Ten tarp smilgų kotų žiūrėti
Kaip vienas psichas bando
Po šonkaulį surinkti savo
Anoreksiją

 

Plagiatas

 

 

 

Tikrovė (ją įmanoma imituoti)

 

Tam mums reikės masės žmonių
Jie turi būti aktoriai
Tai bus konvulsijų fonas
Tu eisi nuokalne matydamas kančią.

 

Medaus grūdeliai kiekvienam
Jeigu perlipai per besikratantį
Sumynei ranką perskrostam saviraiškos
Skausmo.

 

Kad aš tave palikčiau ramybėj, tu turi
būti mano vergas

 

Ir čia nutrūksta sąmonė sekos siūlelyje.

 

Šįkart mums nereikės žmonių
Nebūtini aktoriniai sugebėjimai
Tai bus konvulsijų fonas
Žmonės gyvens kaip gyvatės išnaros.

 

2007 m.