Lastas Adomas

Adomas Lastas (tikr. Lastauskas, 1887–1961) – poetas, vertėjas, knygnešys. Baigė Suvalkų gimnaziją, 1908 m. įstojo į Maskvos universiteto teisės fakultetą, kartu lankė ir lietuvių kalbos ir literatūros kursus. 1910 m. už revoliucinę veiklą pašalintas iš universiteto, ištremtas iš Maskvos. 1911 m. – žurnalų „Visuomenė“, vėliau – „Aušrinė“ bendradarbis. I-ojo pasaulinio karo metais buvo rusų armijos karininkas, keletą kartų sužeistas fronte. 1918 m. grįžo į Lietuvą. 1918–1922 m. mokytojavo Marijampolės realinėje gimnazijoje, redagavo laikraštį „Beraštis“. 1924 m. Lietuvos universitete išlaikė valstybinius egzaminus ir gavo teisininko diplomą, vėliau vertėsi advokatūra ir dirbo juriskonsultu Žemės banke. Eilėraščius pradėjo publikuoti 1910 m. „Aušrinėje“, „Vilniaus žiniose“, „Vaivorykštėje“. 1920 m. atskira knyga išleido poemas „Saulėta pasakėlė“, „Lelija“, „Vėtra“. Išleido eilėraščių rinkinius „Auksinės varpos“ (1921), „Ties kruvinom spurgom“ (1935), „Pasiilgimas“ (1939), poemą „Lietuvos knygnešio likimas“ (1925). Ankstyvoji poezija itin stipriai paveikta simbolizmo. Autorius operuoja abstrakčiomis priešpriešomis, linksta į gamtos vaizdo alegorinimą, manieringumą. Stipriausia poezijos dalis – peizažinė lyrika. Nuo I pasaulinio karo metų padaugėja socialinės retorikos, satyros elementų, tačiau vyrauja romantinio tipo meilės lyrika. Pasak Vytauto Kubiliaus, A. Lastas vienas pirmųjų įteisino itin drąsius metaforų šuolius ir neįprastas žodžių reikšmes netikėtais konteksto posūkiais. Jo „alogiškomis“ metaforomis netrukus pasinaudojo B. Sruoga, o fragmentiška ir kaprizingai trapi eilėraščio konstrukcija tapo kone visos pomaironinės lyrikos dėsniu.

Apie Adomą Lastą ir jo tekstus
Vytautas Kubilius. Modernizmo pradmenys. Adomas Lastas (1996)
Vytautas Kubilius. XX amžiaus lietuvių lyrika. Tolyn nuo Maironio! (1982) (2)
Atidengta memorialinė lenta Adomui Lastui (1970)

Adomo Lasto tekstai