kleopas_jurgelionis Kleopas Jurgelionis (1886–1963) – poetas, kritikas, vertėjas, vienas pomaironinės poezijos reformos iniciatorių. 1903 m. Peterburge baigė progimnaziją. Vaidino šio miesto lietuviškuose mėgėjų spektakliuose, juos režisavo. Įsitraukė į socialdemokratų partijos veiklą. Kalintas už dalyvavimą 1905–1907 m. revoliucijoje. Parvažiavęs Lietuvon, vedė agitacinį darbą Vilniuje, Šiauliuose ir Suvalkijoje. Vilkaviškyje buvo suimtas ir pasodintas į kalėjimą, tačiau jį išvadavo kalėjimą užpuolę draugai. Caro policijos persekiojamas, pasitraukė į Vakarus. 1907–1908 m. Škotijoje redagavo dvisavaitinį Britanijos lietuvių darbininkų laikraštį „Rankpelnis“. 1908 m. Jogailos universitete Krokuvoje studijavo kalbotyrą. Nuo 1909 m. gyveno JAV, 1919 m. baigė teisę Čikagos universitete, šiek tiek vertėsi advokato praktika. 1919–1923 m. redagavo laikraštį „Naujienos“, 1938–1941 m. laikraščio „Tėvynė“ redaktorius. Buvo sumanęs leisti lietuvišką enciklopediją ir tam tikslui kvietė visus Lietuvos žmones, tačiau karas neleido šio sumanymo įgyvendinti.
K. Jurgelionis (lit. slapyvardis – Kalėdų Kaukė) išleido studijų knygas „Panemunėlio tarmės fonetika“ (1911), „Kun. A. Vienožinskis ir jo dainos“ (1911) ir tautosakos rinkinį „Mįslių knyga“ (1913). Eilėraščių rinkinys „Glūdi liūdi“ (1916) parodė ryžtą išsivaduoti iš maironinės tradicijos. Vitalinį erotizmą ir „liūdinčio liūdesio“ patirtį K. Jurgelionis derino su simbolizmo ir ekspresionizmo efektais. Stengėsi išplėsti poezijos motyvų ir formų arsenalą, angažuodamasis pomaironinei žanrų įvairovei (nuo baladės iki filosofinių apmąstymų eilėraščio). Deklaravo poetinę kalbą, kurioje nuotaika įsišaknytų kaip savaiminė būties ekspresija, bylojanti estetinį organiškos formos veržlumą.
KETURI PAROS LAIKAI
I Naktis — Nox
Tavo blauzdeles mes apkabinsim,
Išbučiuosim, vainikėliais apipinsim.
Patalą tamsoj tu rūpestingai pasikloji
Ir, sūpuodama sublizgusias kojytes,
Merkdama akytes,
Daug žvaigždelių po padanges sudegioji.
Naktį žvaigždės, naktį mėnuo
Tavo minkštą guolį mums nušviečia,
Naktį sniegas, naktį griekas
Tavo kūno sidabrinio nepaliečia,
Tavo pilnos krūtys naktį atsikloja nuogos,
Sirpsta uogos,
Pelnosi naktis prieš auštant:
Žvaigždės, vėjas
Sukas apie tavo kojas ir tavim gėrėjas.
II Rytas — Eos
Štai jau bunda palšas rytas,
Nutapydamas rausvai gražumą tavo kojų,
Gaudžia, ūžia džiaugsmas atgimdytas
Tarp siūbuojančių kvapsningų eglynojų,
Traukias debesėlis, vėjo nuvaikytas,
Juokiasi su saule naujas rytas.
Štai ir tu jau bundi, gal dar sapną išbučiuoji,
Ką meiliai sapnavus — dar nors sykį pamyluoji,
Su rasa kvepėjimą rožių užuodi
Ir aprėpus spinduliams dangaus tu atsiduodi,
Saulė palypėjus į tave nušvinta,
Tavo kūnas kinta,
Jis toks baltas —
Rytas šaltas.
III Diena —Dies
Orui šviesiai supant žemę, kuomet miglos kyla
Tu keli alkūnes ir rankas, ir jos atšyla,
Gelsta tavo kasos, kaklas ir krūtinė,
Raudonlūpė, raudonai tu prasijuoki,
Su plačia žeme meilingai susituoki,
Kai tau rodos, kad imi saldėti pirmutinė.
Tu ugningai savo šimtą vyrų išbučiuoji,
Pasikėlus lig dangaus kojytėmis švytuoji...
Tu švytuok, švytuok, saldi mergele.
Tu kvepėk, kvepėk, žalia pušele!
Švisk viršuj ir apačioj meilingai,
Šildyk meilę savo akimis žavingai,
Tu greitoji,
Tu saldžoji!
IV Vakaras — Vesper
Ar partol jau būtum tu pakilus,
Visiškai išraudus ir įšilus?
Štai duknas rudas saulutė pasikloja
Ir ramiai sau vakaruosna rieda,
Pievos mėlynai rasoja,
Muzika meilužiams giesmes gieda,
Žvaigždės rengias vėl sužibti,
Ant dangaus sijono įvairiai sukibti
Ir neskirt bernelio nuo mergelės mylimosios...
Laikas mums ir vėl prigult prie josios,
Prie Selenės, prie šviesiosios,
Blauzdeles jos apkabinti,
Išbučiuoti, vainikėliais apipinti...
Ir saldžiai užmigti...
PAVASARIS
Nuėjo, nubėgo, prapuolė mirtis,
Ir džiaugias jaunutė gyvybė,
Sutirpo paniurus vaiduoklių naktis,
Aiškėja skaidrumo galybė.
Pavasario žingsniai — gyvybės sparnai,
Mergaitės minkšti pagalvėliai,
Skaistybės ir puokščių patvinę kalnai
Krūtinę atleidžia ir vėlei.
Pavasari, sveikas atėjęs gražus,
Sujauslinęs žemę ir dangų,
Į krūmus pavertęs našlaičių ražus,
Viliodams jaunuolį nerangų.
Kas rodėsi siaura, — dabar jau platu,
Kas toli,— arčiau prigužėjo,
Dygimo, sprogimo gėlėtu metu
Ir meilės lenktynės užėjo.
RONDO
Niekas laiško man nerašė,
Laiško man nerašė jis.
Kas gi man tą pasakys,
Ko manęs jisai paprašė,
Kurs tas dovanas man nešė?
Niekas laiško man nerašė,
Laiško man nerašė jis,
Kas gi naktį mane pešė,
Kas bučiavo man akis,
Kas į klėtį mane nešė?
Laiško man nerašė jis,
Niekas laiško man nerašė.
KLEJONĖS
Gal paskutinį kartą kartoju
Žodžius suderintus ir žodžius nederintus,
Giesme negiestama, giesme negeidžiama
Atspindžiui sūkurio sielos nustelbti.
Gal paskutinį kartą klejones,
Naktį sukviečiamas ir naktį išvaikomas,
Raganų riejamas raganų podukras,
Naktį budėdamas bandau išvaikyt.
Klausau.
Tylu.
Tylu ir glūdų šilku nuklotuos kambariuos,
Spindi ir liejas elektra ramiai,
Toli už lango karo
Žvaigždėta marška dangaus.
Bujok, svajone, bujok!
Plasnok man, viltie, plasnoki
Klausau.
Kas per audra?
Ar trenkė dievaitis?
Ar keršto velniai, iš pragarų sušokę,
Kabliais ugniniais
Deglioja žaras kamputyj,
Jaukiam mažyčiam kamputyj,
Kur mano viltis raudona ruseno?
Kas per garsai!
Ar latrų šimtai,
Ant kryžių pakibę,
Golgotą prakeikia?
Kas per pabaigtuvės!
Po viesulų puotos
Subyrėjus pasauliams,
Per šermenis aimanos plėšrios!
Ak! Tai mano žvaigždės pabiro nuo marškos,
Tai žvaigždės sutrupėjo, kaip titės stiklinės,
Ir maršką juodą paliko.
Rėplioju grindim
Nuo kauro ant kauro,
Kaurais ir šilkais
Širdyj slopinu išbujojusią audrą,
Bedugnės paveikslus šydrais dangstau...
Ak, burkite, raganos, burkit,
Išburkite burtus dar kartą!
Prie slenksčio prislinkau.
Mažutės durys paauksuotos,
Už durų juostos aksominės,
Už durų sapnas nepabudęs...
Gyvuok, mano viltie, gyvuoki
Sapnuok, karalaite, sapnuok!
Raitaus ir gesau negesinamą audrą
Ir sapną seku karalaitės.
Sapnuok, karalaite, sapnuok!
Prie tavo aš slenksčio budžiu!
Audras ant savęs užsitraukiu,
Audras nuo tavęs nuvaikau...
Budžiu ir ilgai dar budėsiu,
Ilgai dar kaip kirmis raisysiuos...
Nors...
Gal paskutinį kartą klejones,
Skausmo sužadintas ir žodžiais sumažintas,
Giesme negiestama, giesme negeidžiama
Naktį budėdams bandau numalšinti...
MELODIJA SIMFONIJOJ
(Einant dar nepramintais takais)
Simfonija, garsais pritvinkus,
Akompanavo svajonei
Ir ilgesiui
Su persų kauro spalvomis,
Pageltusiomis ir melsvomis,
Kai atminties ir meilės nytys
Iš kamuolio nematomo
Suaudė man tave,
Taip žinomą, taip artimą,
Taip mylimą — ir nepažįstamą.
Šypsodama šventai
Arti ir toli nuo manęs,
Tu savo veidu mane guodei
Ir kūnu masinai.
Vedei mane į kalną takeliu,
Nedavusi man savo rankos,
Ir stūmei, traukei
Uolos viršūnėn,
Debesin,
Pakriūtėn, prapultin,
Tamson...
Ir sutemai...
„Kur pradingai? — šaukiau...—
Sugrįžk, sugrįžk!
Marija, Damula,
Stefanija, Lesbija,
Helena, Petrone,
Uršule,— ar kuo tu vardu
Bebuvus, grįžk!"
Ir tu grįžai
Kaip žiburys.
Buvai gera,
Visais man žinomais vardais
Gera...
Vedei mane dabar į rausvą pilį,
Vedei visai nevesdama...
Viršuj, nuo laipto viršutinio,
Pamojai man —
Sekiau tave
Per geležim išmargintas duris,
Iš kambario į kambarį,
Nuo sosto iki sosto,
Nuo stalo iki stalo,
Nuo lovos iki lovos —
Rausvos pilies
Pritvinkusioj tyloj.
Ir vėl tavęs nebemačiau.
Šaukiau, gal dainavau:
„Sugrįžk, Marija,
Damula, Radasta, Cecilija,
Salome, Kunigunda, Jule,
Ksavera, Lesbija, Helena,
Petrone, Šone, Vale,—
Ar kuo vardu bebuvus, grįžk!
Visais man žinomais vardais
Išsyk sugrįžk!
Sugrįžk, sugrįžk!"
Ir tu grįžai.
Ir vėl mane vedei
Pro langą, pro bažnyčią,
Pro obelių ir vyšnių sodą,
Su žvakėm ant šakų,
Per šilką, deimantus ir auksą pievoj,
Per laumių marškinius,
Pakrūmiais tirpstančius prieš saulę,
Per plačią šypseną dangaus,
Myluojančio mieguistą žemę.
Sekiau tave,
2vaigždės atokaitoj užburtas,
Ir numaniau:
Tai tu buvai tas langas,
Tas sodas, žvakė ir bažnyčia,
Tie deimantai, tas auksas ir šilkai,
Ir laumės marškiniai,
Ir šypsena dangaus,
Ir džiaugsmas mano.
Sustok!
Esi kelionė ir kelionės galas!
Ir, mano palytėta,
Tu vėl man pragaišai —
Liūdnai.
Ir veltui vėl aš skubinau į kalną ir į pilį,
Į sodą, krūmus ir bažnyčią,
Ir veltui mano lūpos dėstė
Litanijas vardų
Tau pavadinti.
Melodija simfonijoj —
Tu aidu man nesugrįžai,
Nesugrįžai.
ŠOKĖJA
Tas švelnutis liemenėlis
Su paunksnės kelmeliu,
Baltutėliu, apvaliu,—
Juosmenėlio dailumėlis!
O toliau dirva platėja,
Rausta mergiški veidai,
Mirga šokio pažadai,
Kojos kojiškai kerėja...
Tarp rūtų žalia šokėja
Šoka šokį — šokinėja.
KETVERTAS TRIOLETŲ
I
Pas mane atėjo Julė,
Lygiai tokia, kaip pirma,
Taip širdingai laukiama
Pas mane atėjo Julė.
Nieku virto vėluma,
Kai, lyg laumės vedama,
Lygiai tokia, kaip pirma,
Pas mane atėjo Julė.
II
Kai prisėdo ji verandoj,
Paskaičiau aš jai eilių,—
Seno būdo ir naujų,
Kai prisėdo ji verandoj
Tarp pražydusių gėlių,
Po žodelių jos meilių
Paskaičiau aš jai eilių,
Kai prisėdo ji verandoj.
III
Man parūpo Julės lūpos
Jų žavėjančioj šypsoj,
Jų meilios prasmės gausoj —
Man parūpo Julės lūpos.
Pastebėjus jas blausoj,
Lyg rožes rožių rasoj,
Man parūpo Julės lūpos
Jų žavėjančioj šypsoj.
IV
Ir drįsau aš pabučiuoti,
Tik ne lūpas — rankeles,
Baltas meilias rankeles,
Išdrįsau aš pabučiuoti...
Kai mes skynėme gėles,
Tarp gėlių jos rankeles,
Baltas meilias rankeles,
Išdrįsau aš pabučiuoti...
AMERIKOS METROPOLIS
Didelis Niujorkas.
Mažas purvinas Niujorkas —
Niujorkas lietuviams:
Ant šiukšlyno
Kniūpsčios dėžės sustatytos
Su smailigaliais
Ir be smailigalių —
Nei lipt, nei čiuožti,
Iš šiukšlyno galvas kelti
Mąstant: Didelė dėžė
Už nedidelę didesnė —
Tai kas nors, sesute,
Tai kas nors.
Didelis Niujorkas
Ir siaurutis
Kaip šuns snukis,
Plaukiant vandeniu
Prunkščiąs tarp dviejų upių,
Blusoms atsiginti
Dvylika gatvių per snukį
Eina išilgai —
Pilnas blusų!
Milijonierių,
Ponų, valkatų, artistų,
Spekuliantų, dantistų,
Žurnalistų ir rašytojų,
Tipų, prašančių penktuko
Išsimest kavos puodukui,
Tipų, ieškančių galiukų
Cigaretų numestų.
Vyrų iš visų kraštų pasaulio,
Ieškančių ko nepaliko,
Ubagų su vilčia ir be vilties,
Fermerių be fermų,
Mainerių be mainų,
Nuo tėvų pabėgusių vaikinų
Ir merginų
Iš Kentukio, Oklahomos,
Iš Okio, Ilinojaus,
Iš Maunt Pliznt Ir iš Kalamazo
Brodvej tamsi. Brodvej šviesi
Žardais raudonais liepsnoja
Doleriui vilioti,
Ties 42 ra
Į Taims mažutę aikštę
Brukasi vėpsot ir trintis
Buržuazija Niujorko.
Penkta aveniu — ponijos grumstas,
storuose suknelės tūkstantinės,
(Doleriais skaičiuojant),
O trečiojoj — purvini vaikai
Su nuogais pilvukais kapstos,
Flapauzų paunksnėj
Rėkaudami garsiai.
Sentrl Parkas, paupys,
Krezams viešbučiai auksuoti,
Penthauzių prabangos.
Ist Said, Baueris,
Jeruzolimos liūdnų piliečių,
Skarmalai ir silkės,
Liesos mergšės,
Į gatves išspirtos
Su naktiniais paukščiais,
Grinvič Vilidž
Su parodija artistų,
Beteri su skarmalų Sokratais
Paupy ant suolų
Ir be suolų.
Birža, brokeriai su šeriais
Ant liežuvio.
Isto upė,
Bruklinas,
Viliausburgo tiltas
Ir lietuviai po patilte,
Skersai upės, susivėlę —
Tai kas nors, sesute,
Tai kas nors!
SAPNAS AMŽIŲ NEBLANDOJ
Liežuvio tikėjimas
Gėlės rusvos ir geltonos
Tai pražysta, tai pranyksta
Susikibusios meiluojas
Kraujo pelkėse
Tyloj ir audrose
Per amžius
Eina amžiai
Amžių amžiai
Amžiai juodi
Amžiai skaudūs ir raudoni
Ne
Amžiai stovi
Žmonės eina
Žmonių galvos ritas
Kabaldžiuojas
Žiūri akys ir nemato
Klauso ausys ir negirdi
O liežuvis pliauškia
Vyzgia, raitos, keikia
Tiki
Tik liežuvis tiki
Nematytais negirdėtais
Padarais — stabais
Teorijom
Fantasmagorijom
Melais ir rietenom
Ir savo plaiškalais
Maišatis tamsoj
Žaibuoja laiko nebūtis
Ar maišatis
Veidų skeveldros
Akys, lūpos, blauzdos
Žagrės, kūjai
Kalavijai
Kūdikiai ir žmonos
Plaukia miškas
Žuvys, pievos
Zuikiai pakulioriai
Pilys ir griuvėsiai
Plaukia
Ties garuojančiais fontanais
Prie krūtinės
Pusiau mergiškos figūros
Vienmarškinės
Kyšo rankos Salomėjos
Šventas Jonas
Su Lukrecija plasnoja
Su šventa Tereza alpsta
Alpsta
Vaikšto vienuolynai
Misijos
Šventieji bernardinai
Merkia akį
Vytautas Jadvygai
Merkia akį
Salomėjos patirtis
Purvuos
Tarp kumečių
Tarp riterių
Katedrose ir kaimuose
Kamuojas Liuteris su bobom
Liežuvis mala
Juokias tezės
Joja kaizeriai į karą
Prūsai mokos „Tėve mūsų"
Savo mirusia tarme
Adata nebuvėlė
Su angelais, nutūpusiais
Pačioj jos smailumoj
Liežuvių painiavoj
Su asilo ausim
Šventas Petras kalėdoja
Gražiai Ryman rieda
Rieda
Iš rytų ir vakarų
Popiežiai akis išverčia
Žiūri
Kūniškos smalstybės
Pamestais sijonais
Ieško raudonų kaštanų
Žvingauja kumelės
Amžinosios Salomėjos
Patirtis pas popiežius
Kaip naujasis apreiškimas
Iš rytų ar iš Egipto
Neša popiežiams malonę
Kaip danguj, taip ir ant žemės
Tyli popiežiai ir miršta
Gudrios galvos tyli
Vaidilutės ir Dulcinėjos
Šventas Petras nepaliauja
Kalėdojęs
Lyg ta jūra
Lyg tos girios
Plaukia Ryman
Rymo kalavijų aukos
Prūsų ir žemaičių vėlės
Vaidilučių baltos skraistės
Lietuvos degėsių kaulai
Su Raganos Joanos
Pelenais iš frankų žemės
Sukas žemė
Ritas žmonės
Stovi amžiai
Šventas Petras Galilėjui
Burną užkemša raktu
Nauji laužai
Prakeikimai
Latrų gaujos
Šarvuose ir su kardais
Vis dar ieško dievo kūno
Grobia turtus
Riogso ginklios pilys
Mūro bokštai
Plieno vartai
Apkamšytos Dulcinėjos
Alkani
Nususę
Prisikūprinę į žemę
Pusiau žmonės
Pusiau žmonos
Kenčia naštą baudžiavos
Ir veisias
Dominus vobiscum ir Te Deum
Tarp rūsčių bažnyčių navų
Kyla dujos
Žvakių sunkus kvapas
Prakaitas sermėgų
Smilkalai kodylų
Velnio baimė
Aimanos, nelaimė
Votys, ligos, paralyžius
Juodas maras ir cholera
Dominus vobiscum
Ir Te Deum
Ir širdies alpimas
Afroditė ir pabudimas
Kurmiai žmonės
Knaiso žemę
Juodą, rusvą, palšą
Žemė tyli
Žemė šypso
Žemės lukštas skyla
Reiškias Salomėja
Tarp juodųjų vienuolynų
Už storos velėnos
Guli nebegyva
Baltoji velniūkštė
Marmurinė
Be liežuvio nuogas kūnas
Kalba
Kaip žolė
Kaip žvaigždės
Kaip vaivorykštė danguj
Per lietų
Be liežuvio kalba
Bėga žmonės iš bažnyčių
Iš kapų senovės amžius
Traukia
Su stovylom marmurinėm
Su diegais, malonės
Nuslopintais
Su meile be gėdos
Su klausimais
Neatsakytais
Traukia amžius iš po žemių
Per Inocentą
Per Grigorijų
Per Torkvemadą
Per Lojolą, Povilą ir Petrą
Per laužus raganoms
Ir Savonaroloms
Per peilius ir reples kančioms žmonijos
Per tamsos bedugnę ir velnyną
Tiesias tiltai spinduliai
Smegeniniai
Siekias amžiai
Sveiko proto
Amžiai stovi
Žmonės eina
Kleopas Jurgelionis. Glūdi liūdi. Poezijos rinktinė. V.: Vaga, 1971.