Jolanta_Maleryte
***
Oi, kaip kvepia žolė,
Kai basa nušienautomis pievomis,
Prisirinkus melsvos rugiagėlių dainos,
Aš brendu vakarais
Paguldyti į poilsį dieną
Ir atnešt šuliniams margaspalvės rasos.
Sklidinuos šuliniuos —
Išbarstyti ramunių vainikai,
Neišgertas lipnus dobilų raudonųjų medus.
Šimtaspalvis vanduo
Nuo apsunkusių rankų srovena,
Kai rasas nušienautų gėlių skandinu.
Oi, kaip kvepia žolė,
Kai basa nušienautomis pievomis,
Prisirinkus melsvos rugiagėlių dainos,
Aš brendu į laukus
Susirinkti nusvirusius žiedus,
Kad atneščiau versmėms margaspalvės rasos.
Aidai, 1975 m. spalis
***
Pulsiu į glėbį klevams
Ir pavasarį saldų išgersiu.
Rankomis srūva sula,
Srūva saulė kamienais įšilusiais,
Ir taip sukasi sukas galva,
Lyg iš naujo pamilus.
Aidai, 1975 m. spalis
***
Vasara skalauja upėse vaivorykštes,
Pievose džiovina,
Saulėtam šaltiny, drebulių paunksmėje
Ilgesį skandina.
Garbanas žaliąsias medžiams iššukuosiu
Šukom papartinėm,
Nes padovanojo vasara man širdį —
Virpantį šaltinį.
Aidai, 1975 m. spalis
VAIKYSTĖ
Išblėso ryto miglose
Ugningos medžių puokštės...
Pravirko gailiai danguje
Išbalusios žibuoklės...
Žinau — ištirps drėgna migla,
Vėl sužydės žibuoklės,
Tik niekad taip nebesijuoks
Baltų beržų sūpuoklės.
Aidai, 1975 m. spalis
VĖLINIŲ NAKTIS
Amžinybe dvelkia rūstūs medžiai,
Žvakių liepsnos blaškosi nuo vėjo,
Vėlinių naktis niūri, bežadė,
Puokštėm chrizantemų pražydėjo.
Ore lapai draikosi be kvapo...
Tiktai antkapiams pilkiems nešalta...
Gal būt, kada nors ant mano kapo
Tu padėsi chrizantemą baltą.
Aidai, 1975 m. spalis
***
Pabers geltonas ašaras klevai,
O man bus liūdna ir klevų tų gaila...
Surinkčiau ašaras visas visas
Ir vėl ant medžių pakabinčiau. Kvaila...
Tarytum nežinau. Nukritęs lapas nežaliuos.
Jis numirė. Bet jeigu tik galėčiau,
Vis tiek surinkčiau juos visus
Ir ant klevų iškabinėčiau...
Aidai, 1977 m. sausis
***
Pušys išgėrė saules,
Upėse jų jau nerasi...
Ištiesi rudeniui saujas,
O pagalvojai — pavasariui.
Blyksi birių naktų sagtys...
Tos mėlumos nesuprasi...
Rudenio mėlynos naktys,
O pagalvojai — pavasario.
Pušys — geltonos ir šviesios.
Išgertų saulių nerasi...
Rudeniui meilę ištiesus,
Tu nusivylei pavasariu.
Aidai, 1977 m. sausis
***
Sužvarbo pūgos
Nuo šaltos žvaigždžių šviesos,
Nugrubo rankos
Nuo vienatvės ir tamsos.
Seniai užgeso
Per dienų gilias marias
Vilties skarelė,
Nusinešusi svajas.
Pasilikau sau
Suledėjusias pūgas,
Atidaviau
Žmonėms šiltas žvaigždes.
Aidai, 1977 m. sausis
***
Rugpiūtyje medžius nuplauna paukščių raudos,
Rugienose pasklinda balkšvos snaigės.
Rugpiūčio naktimis — be galo tylios delčios,
Ramus vanduo ir tylios žvaigždės.
Paliko gervės mane vieną
Ateinančiai snieginei tylai...
O po piūties užgęsta žvaigždės,
Ir medžiai nuo raudų pražyla.
Rugpiūty stoviu vidur lauko —
Ištirpsta paukščiai debesyse...
Ir pagailėjus balto skausmo,
Aš vėl su paukščiais neišskrisiu.
Aidai, 1977 m. sausis
***
Trapų jaukumą po lašų
Suneštu į didelę pirkią...
Stiklinę laimės paprašė
Užgesę langų žibintai.
Stiklinėmis samsčiau ežerus,
Kaimynų languos ieškojau,
Mačiau save tyliai veriančią
Šermukšnių žalius karolius...
Languose pasklis ratilai,
Įšals kibiruose dūmai...
Kažkas pas duris pritilo
Išėjo iš pirkios jaukumas.
Aidai, 1978 m. rugsėjis
***
Eglių naštą —
skarotą atodūsį
Tartum laimę namo parsivesiu...
Ir pušinių šakų sopuliu,
Jai įėjus, duris užremsiu.
Gal raudosiu —
kaip praeitą rudenį
Ir už stalo lyg svečią sodinsiu...
Bet, geltonų laiškų liūdesį,
Nuraminusi, rytą dingsiu — — —
Du atodūsius, springstančius ašarom,
Lyg dvi laimes namo parsivesiu...
Atraudos už mane vasaros,
jei naštos savo nepanešiu...
Aidai, 1978 m. rugsėjis
***
Gudobelėm sukrykštė naktys...
Pabusiu...
Ir, baugiai apglėbus šešėlį,
Suklustu...
Languose sustings minčių šukės.
Palūšiu...
Prašau, pasakyk man nebūti — — —
Nebūsiu.
O keistos gudobelių naktys
Vėl tylios,
Bejėgiškai purtau šešėlį
Nebylų...
Ir šiandien kaip vakar nuo skausmo
Užmigsiu,
Tik dar vieną šukę languose
Paliksiu...
Vienatvė per miegą sukliko!
Pabusiu...
Nutykino paupiu medžiai —
Pajusiu...
Aidai, 1978 m. rugsėjis
***
Nuo stogų, mačiau,
Ledo bokštų
Kasos blizgančios — nusidriekusios...
Kai maža buvau,
Pilys rodėsi
Kaip varvekliai — nepasiekiamos.
Šiandien pamačiau
Kovo saulės
Iš varveklių tų — neišgriebiamos...
Tapo, supratau,
Pilys manosios
Kaip vaivorykštės — nepasiekiamos.
Aidai, 1978 m. rugsėjis