Edita Nazaraitė (g. 1955) – poetė, dailininkė. Gimė Vilniuje, 1980 m. baigė Vilniaus dailės institutą. 1984 m. emigravo į Kanadą. Dirbo radijuje „Amerikos balsas“. Išleido eilėraščių rinkinius „Medaus ir kraujo lašai“ (1989), „Mechaninė mūza“ (1989), „Nepakeliamas laisvės lengvumas“ (1993). E. Nazaraitės poezijoje vyrauja regimųjų įspūdžių ekspresija, vienur maitinama lietuviško rugių lauko, kitur didmiesčio dangoraižių, autostradų bei kitų urbanistinio peizažo atributų. Anot Vytauto Kubiliaus, E. Nazaraitės eilėraštis – tai kaleidoskopinė apibrėžtų, nesikartojančių vaizdų seka, dėstoma energingais komponavimo mostais. Greta daiktiško konkretumo, perimto iš anglosaksiškos poezijos, išlieka metaforizacijos ir žaismės polėkis, kurį kūrėja paveldėjo iš moderniosios dailės. Jos poezijoje išlaikomas judrus ir spalvingas gyvosios kalbos žodis, išreiškiantis „prarastųjų kartos“ netikrumą ir europietišką skepsį. Naujieji E. Nazaraitės eilėraščiai kupini feministinės literatūros motyvų bei įvaizdžių.

Apie Editą Nazaraitę ir jos tekstus
Marija Stankus-Saulaitė. Nazaraitės poezijos fantasmagorija (Edita Nazaraitė. Mechaninė mūza, 1989)
Marija Stankus-Saulaitė. Editos Nazaraitės poema (Edita Nazaraitė. Medaus ir kraujo lašai, 1985)

Editos Nazaraitės tekstai