AŠIS
I
Pušies šakos ir ąžuolo lapai
vainiku supinti,
prie medžio kamieno prikalti,
gina, globoja nuo pikto,
padangė tamsi horizonte
lietuje šlapias molis
garuoja tirštu žemės kvapu.
Sunkūs žingsniai sustoja. Moteris
juoda skara, storom kojinėm,
ištiesti pirštai:
vainikas, kakta ir prie lūpų,
liemuo ir sutinę kojos —
senos šventyklos kolonos
neša trisdešimt šimtmečių srovį —
kančios ir kantrybės ciklus.
Štai tau kadagio uogos — atminčiai
ir karti rūta tamsiom naktim.
II
Žolelės tamsiais lapais, karčiom uogom darže.
Kaimynų vaikas.
Ji numarino, Laidokit ją.
Jos burtai
kėlė ligą, karštligę, mirtį,
karvės užtroško, javai sudžiūvo, badas.
Užkapot, sudegint, gyvą palaidot.
Keturi vyrai vakar ją užkasė.
III
Akmenys ir geltonas smėlis,
sausa šviesa dusina,
Kretos atšlaičių kaitra.
Svetimas žvilgsnis.
Ji lipa kaimo gatvele,
kvapas ožkų, alyvų aliejaus, pušų sakų, baimės.
Minia renkas ir seka, staigus judesys
ir akmenys dusliai krenta įkandin.
Ji bėga atgal kur kelias ir kalvė
ją priima ir užsklendžia duris.
Karštoj dulkinoj prietemoj girdėt,
kaip akmuo po akmens atsimuša
į kalvės sienas medines.
Ilgainiui smūgiai retėja.
Susispietusioj tamsoj
ji laukia vakaro ir sekančio autobuso.
IV
Moteris juoda suknele.
amžinas gedulas,
juoda skarele galva aprišta,
lipa,
karštis ir dulkės akina,
lėtais žingsniais
akmenim sėtu keliu.
tarp sausų išbalusių uolų.
liūdi žuvusių, dingusių, prarastų.
V
Susisupus juoda skara,
moteris sėdi ant smėlio,
saugo,
įlankos bangose siaučia anūkai,
jauni nuogi kūnai nardo
aplink nepajudomą juodą sąlytį
su skausmo ciklų ašimi.
Malonės ir atminties.
Aidai, 1983 m. Nr. 1, sausis-vasaris
DU PORTRETAI
I
Stiprūs aukšti skruostikauliai
ir minkšta dėvėta oda.
Ji keliauja per taigas kas žiemą,
aštuonias dešimtis metų,
parduoda nertinius
(šią žiemą tabako spalvos kašmyriniai)
ir foto aparatus.
Ji perneša šaltį ir skausmą.
Ji susiriečia į statinę,
tvirtą ir apvalą, su stipriais šulais.
Ji sumani.
Jos vaikai —
du mirę, vienas apverktas,
vienas suskilęs į keturias lygias dalis,
šoka dideliais šuoliais perjos kūną
kai ji sukas greičiau, greičiau,
ir suveja burtą apsaugoti juos nuo tamsos.
Ji vyrą sutiko baltam sapne.
Išlipęs iš traukinio stotyje
jis ją atpažino ir vedė,
tremtinių sukilėlių
Sibiro vaiką
aistringą.
II
Ji pabunda ir neatsimena
ar ji viena palikta vienai valandai
ar jau trys dienos
be maisto, žmogaus ir vandens.
Pikti veidai sukrauti ant stalo
ir keturios spynos
bet raktus jie išsinešė
viena ir viena.
Septynių metų anūkei
šukės surinktos, pienas sušluostytas,
— Neverk, nesvarbu, juk netyčia.
Susupta į šiltus patalus
tamsią naktį širdyj —
neužtarnautai.
Ji pasakoja:
Vyras dėjo lazda per šlaunį ir trenkė durimis,
iššoko ruožas, kaip mano ranka.
Vedybinį žiedą pirkau
saulėtą dieną po pietų,
kai bažnytinis teismas paskelbė,
kad santuoka nebegalioja.
Jis pasiėmė mano pinigus ir kitą moterį, vaiką,
bet Dievas neužmaršus.
Mano motina verkė per mano vestuves
klaupėsi link kapų,
kur palaidojus buvo devynis.
jauniausias už metų prigėrė,
šiltinė, džiova, ir karas.
Aš paskutinė, vienuoliktoji,
aštuntą dešimtį baigiu.
Mano motina verkė manęs, mano vaikų,
mano anūkių mirčiai skirtų.
Šiandien važiuosiu
traukiniu į gimtinę,
viena pušis aukšta.
kapai ir purvinas kelias.
Praeitą savaitę
auginau vieną dukterį,
vakar keturias,
šiandien vienuolika vaikų.
Visus palaidojau.
Šiandien į lovą ji negula,
bijo neatsikelti,
nuogam siaubui žvelgt į akis,
durtuvu taikančiam pro šonkaulius
tiesiog į širdį,
tiesiog.
Aidai, 1983 m. Nr. 1, sausis-vasaris
PAAIŠKINIMAS
(Liga)
Ji man aiškina:
salonas pilnas baldų,
atnešėm jo lovą čia iš miegamo,
jis leido laiką su mumis kartu,
buvo lengviau.
Jo lova užmesta šviesia kaldra,
prie odinės sofos,
minkštai juodos.
Ji man aiškina:
paėmiau savaitę atostogų,
galvojau nuveiksiu ką nors,
duris beveik užbaigiau,
klojasi dulkės visur,
ant stalo ir kėdžių, ir lovų.
Dar kartą gludinti,
alyva ištepti.
Į ligoninę vakar išvežėm.
Atostogos baigiasi.
Mandagiai nepagydoma,
šviesu ir linksma.
Aidai, 1983 m. Nr. 1, sausis-vasaris
RUDENS BARBARAI
Vakar, patykoję iš pasalų,
rudens barbarai užėmė šalį.
Mes nebuvom įspėti. Mus migdė
pavėluota tingi tvankuma.
O naktį mums vėl ir vėl sapnavos
vėjo vejami lapai ir nykūs aidai
rudeninės laukinės dainos.
Tai tą naktį zovada įlėkė barbarai
viesuliniais žirgais.
Rytą mes žiūrėjom, bejėgiai,
kaip žėrėjo sode ir miškų pakraščiais
triumfališkos barbarų vėliavos —
ataustos auksu, nulietos burgundišku
vynu kaip krauju, taškuotos,
lyg leopardų kailiai.
Mums rodės: pats sodas klajoklių
įstrižom kaip katės akimis
žvelgia tiesiai į sunerimusias širdis,
skelbia vasarai, medžiams ir mums
puošnią mirtį, lyg prisikėlimą,
ir lieja į sielą lygiom dalim
viltį ir sopulį.
Sutemoj mes nekūrėm ugnies,
nežibinom žiburių:
nuplieskė mus atšvaitais
barbarų plėšrūs laužai.
Per naktį draskė audra
klaikų klajoklių juoką, jų raudą,
jų svaigią dainą, supintą
iš nykumos ir laukinio džiugesio.
Naktį gaudė kaip varpas
nuo ąžuolų nudraskomas varis,
pildės plėšikų maišai
klevų šilkais ir aksomais,
beržų auksinėm monetom
su jose iškaltais paskutiniais
vasaros spinduliais.
Rytą mes matėm, bejėgiai:
dreba miškas pajuodusiais griaučiais.
Rauda nunuogintos guobos
ir jų seserys jaunos —sedulos.
Tuščias kelias šaukia mus keltis ir eit.
Bet sušalusios liepos be lapų —
lyg be lūpų — nesudeda dangui maldos.
Barbarų vėl nė ženklo.
Tik žinojom: žiemos giliomis naktimis,
suspurdusiom širdimis nubudę,
mes ilgai neatsiklausysim,
kai vėjai kaip vėliavas neš po langais
atplaišas jų svaigios, sudraskytos dainos.