gediminas kajenas
iš tuvių gerklių šiąnakt išstrigo man dievas
kranksėjimas tavo varne juodasai
dreskia išdrasko lūpas ištinusias
žemės sauja iš tavo delno springdamas
krenkščiu vis springdamas apie
buroką plynam lauke šokinėdams
trypiu išsižergęs trypiu
lyg riaugiojant ryjamas
vienas žingsnis šiapus kartais lyg
kryčiui urzgiu pabraukiu uodegą
brazginu žvangalais delčion įsispyręs
kirsk geluonim kirsk mano tėve
kirsk į brastą dabar kai į tave
žiūriu gali griausmu nes vis tiek
kran kran kaštonų branduoliai ant
šlapio grindinio ritas paskui
beveidę moterį kuri be paliovos
taip įkyriai šypsosi
iš Piterio
Ruduo jau greit. Mėnulio pusė.
Ir vis žemyn nata, ir vyno butelys
tuštyn. Krantinės perkirstos pusiau
lyg atsisveikinimui ištiesta ranka.
Dabar tik kojose ataidi grindinys.
Duslus kartumas. Pėdos. Akmenys.
Kai trečią kart ištyli kupolą
prarijęs gaidys. Ir tyliai iš
perono pasitraukia traukinys.
istorija su gaubliu
mėgo paskaitinėti kur lovoje
išsivertęs po
sočių pietų, sakydavo knygos
peni dvasią arba
aukštielninkas žiūrėdavo į lubas kažką
vis galvodamas,
rytais tik pabudęs valydavosi dantis,
triašmeniu
skustuvu šienaudavo veido pievas,
kad įtiktų moteriai, kartą liovėsi gerti,
savaitę
ištvėrė, paskui pasakė viso gero
ir iškilmingai išlydėjo,
rišdavo juodus kaklaraiščius
eglišakiais baltais
rašmenimis išpaišydamas, įpykęs
keikdavosi, net pačiam
ausys linkdavo – vis
iškalbingumo,
kiaušinius mėgo kietai virtus,
kavą saldžią,
metų laiką – po žiemos,
su malonumu medituodavo plūdę
paežery, kas vakarą
ligi pabaigos žiūrėdavo
televizijos programas,
spjaudydavosi tik į servetėlę,
prieš šventes išvėdindavo
kambarius, kviesdavo į namus
santechnikus ir kitas
greito reagavimo pajėgas,
dievino kassavaitinius apsipirkimus
super-parduotuvėse,
rūkydavo cigaretes be filtro,
nuo ko palaipsniui
lengvi krenkštelėjimai peršalus peraugo
į chronišką kosėjimą,
pykosi su kaimynais
kilimėlio, kiekvieną
rudenį iš skambinančių į duris pirkdavo
maišus bulvių,
pašte užsiprenumeruodavo laikraščius
visiems metams,
skaitydavo juos sau vienutėje
nuo visų pasislėpęs,
falcetu kriokdamas – gražus šitas
pasaulis, visų jis gražiausias
kartą iš nuobodulio peiliu
gaublio vidurius
atvėrė ir apstulbo tokią tuštumą radęs
paskui jau greit suvisam viską metė
musės penktadienį
įkyriai zvimbauja, lenda
į akis, atvirai tyčiojas,
liežuviu palei pat nosį
mosikuoja, o paprastą dieną tą
nė su žiburiu nerasi, gal
pralekia kokia kur aukštybėj,
kad nė akis neįžiūri, ausis
neišgirsta, baiminasi
kailio, o šventą pasninko
dieną tai šmakšt ir išlenda
iš visų pakampių, pridergtų,
prišnerkštų tupyklių, paskraidyt
mat susiruošė, šešias dienas
ryja, kemša, o paskui ūmai kažkas
šauna į galvas ir išsiropščia
iš savo rojų, ir apspinta
mirtingąjį tokios nusipenėjusios
karvės
o rytoj tai jų nė kvapo
nebebus
nors pasiusk
pasisėdėjimas prie atviro lango su puodeliu arbatos
užu apvalaus medinio stalo tarp
visokių popiergalių sulankstytų
suglamžytų prakuroms
tiksiančių artipilnio arbatinio pašonėj
čiobreliais ir jonažolėm užmerkto
spoksau pagada,
kanapėlės prie lango ant laikraščio taip
dailiai išdėliotos pamažėl traukiasi,
visaip kaip garbanojasi
sukasi pamiršusios saulėje išsiraivyti
tai vis nuo žemės
šaknimis atitrūkusios tik taip
ir beišgali dabar
užsimirštu taip sėdėdamas musių
zvimbimo klausydamas
skersvėjis pro atdarus langus vis
kokį šuns amsėjimą pasiklydusį
ar karvės baubimą tuštėjančiuose
laukuose atgina ligi manęs
obuoliams dundant žemėn lyg
prieš užkasant
ženklo variacija
lėtą šeštadienį
toks lėtas dienų slinkimas
lėtas dūmas ir gurkšnis arbatos
lėtas letos lingavimas lėtas
ir lietaus varvėjimas nuo medžių
švento mykolo gatvėje džiazas
lygus delno nykimas lygus
kelias į šiaurės vakarus
lygiai lėtas pilnaties vytimas
pastalėj
viešpats višnus vyšnias
lesa
nedrąsiai prisliūkinu
prie vaišių
stalo
kaulelius nuo žemės
saujon
susirenku
ryju
lankstydamasis
ryju
paskui
vartausi žviegdamas
pastalėj
apendicitu
išvarvėjusiu
2004 m.