leonas_letas Leonas Lėtas (tikr. Vytautas Leonas Adamkevičius, 1923–1998) – poetas, prozininkas. 1941–1943 m. studijavo dailę ir architektūrą Kauno taikomosios dailės institute ir VDU. 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos. Su broliais Jonu ir Adolfu Mekais bei Algirdu Landsbergiu 1946–1948 m. Vokietijoje – Wiesbadeno ir Kasselio DP stovyklose – leido neperiodinį kultūros žurnalą „Žvilgsniai“. Jame skelbė savo prozos kūrinius, eilėraščius, buvo leidinio dailininkas. Leidybinė žurnalo grupė, kurios „spiritus movens“ buvo L. Lėtas, 1948 m. Kasselyje išleido Jono Meko „Semeniškių idiles“, parengė knygas „Rinktinė proza“ (1949) ir „Antroji proza“ (1951). Persikėlęs gyventi į Ameriką, L. Lėtas kūrė toliau – skelbė eilėraščius „Literatūros lankuose“, „Metmenyse“, išleido poezijos rinkinį „Trakas“ (1982). Literatūros kritikų L. Lėtas vadinamas vokiečių ir prancūzų avangardo auklėtiniu. „L. Lėtas eilėraščiuose ieško dar neišnaudotos fonetinės žodžio energijos, formuojančios vaizdą ir sakinį. Žodžiai nepraradę semantinio turinio, bet jų nebejungia vientisa aš figūra ar tam tikros refleksijos eiga. Gamtovaizdžio elementai efektingai dėliojami į netikėtas metaforines ir garsines struktūras, kurios teigia pasaulio grožį, bet neišvengia dekoratyvinės statikos.“ (Vytautas Kubilius)
TU
Aš nežinau ko man kas neneša ką neša —
Aš juo pasitikiu, aš jį palydžiu,
Skruostuose,
Ašarų upeliu. Vis
Vieną tik
Kiekvienų metų mėnesio, dienos akimirksnį retą
Taip
Įtyliu kad,
Jei tu
Ateitumei
Į
Mano
Sienas
Keturias, gal būt
Tada
Ir tu
Žiūrėtumei į šitas mano susisunkusias vasaras
Žvirgždu pabertinu žaizdėtais keliais
Kaip aš žiūriu
Į šokinėjantį manųjų žvilgsnių kvapą
Jo sienų paprastam, geram nebylume?
Žinau tave ir rudenį kaip staltiesės pabriaunėmis įgremžtą
Žodį, ir šimtavarsius spindesius žinau: tai aš ir tu, aižiai žengią
Basomis kojomis
Šita
Aižia
Asla!
Lėtas, Leonas. Trakas: eilėraščiai. – Žvilgsniai, 1981
MATAU
Matau —
Alkūnėmis pasirėmęs stalas;
Balta ir mėlyna diena — plaštakė; balta
Ir
Mėlyna — tavo: akys!
Baltas raudonai įdegęs smėlis,
Žalia šypsena ir praskleistos alyvos
Alkiai
Žaliai baltą obels žiedą
Tavo veidan
Sega!
Lėtas, Leonas. Trakas: eilėraščiai. – Žvilgsniai, 1981
TUŠČIA GRAVIŪRA EILĖRAŠTINIAME POPIERIUJE
Žodžiai
Godžiai
Čiulpia
Savo skiemenį.
Vėl, — meni? —
Duzgianti dranga
Pabėrė vandens lašų kruopelytes
Su duona, stiklu pieno ir baltos staltiesės lėkštu,
Lango vystykluose
Įmirkytu
Skambesiu?
Ant juodo slenksčio
Žalvario patena
Ofortine kantilena
Pūsto pjūvenose paskendusį dulkių skoniu dilgėlinį popierių.
Lėtas, Leonas. Trakas: eilėraščiai. – Žvilgsniai, 1981
PIEŠTUKU BRĖŽTA LINIJA
Kai žiedas, skeldėjęs pavasario žaisme,
Palieka ką to ugnyje —
Tirpdyti meile koriai viduje
Įsala vieversio giesme
Ankstyvo ryto ilgesingame lakšte.
Kam metus akmenį, lengvai
Vis toliau tolstantys žalsvai
Siubuojančiu vandens ratu,
Degą kaskart ryškesniu ilgesio tašku
Šie
Balzgano pavasario, ugninio ledo,
Žodžių klyksmo lytyje
Žvangą
Aidai,
Balti balandžiai
Ir
Gelsvai taškuota
Lelija — —
Stangriai raudoni aguonų laukai: štai ji,
Įsodrinta širdie, tavoji nerimo dalia: nustojus
Kvapo,
Aižoma
Druska,
Mėlynų žiedų linija
Baltam laumės
Delne.
Lėtas, Leonas. Trakas: eilėraščiai. – Žvilgsniai, 1981
KAS?
Kas?
Mesk, mes!
Tai —
Nieko!
Vien
Visos paslaptys, šituo žingsniu,
Gretinas!
Šituo žvilgsniu
Gertinas
Kukalių vanduo,
Kalkiniu sodrumu
Pelkinas.
Šventi
Pabučiavimų aukso apšlakstymai
Mėlynių rogių sviesto atspindžio rogėse
Čiuožia;
Kieno rankų prisilietimu
Pasivogtinas, kam,
Žodis?
Atvira rankena, rūbu perspaustina,
Pergarma muša dviejų širdžių
Atstumas,
Prasmės sakų
Santaka
Atsilapoja
Metūge;
Žodis prakvimpa bežade erdve,
Atodrėkine parave; ir iškeltų beržų, kazlėkų
Patalinės
Pastraipoj
Svogždžiančiai perdžiuvusio šieno
Alsuotine
Žieduoti širšių aukso ir rudumo ratilu
Atvirų žirnikų melsvam
Vėjuje
Įsimerkė
— Kaip rūbai šventoriaus išsižarstyme! —
Mergių
Ružavai šilkiniai įsibarstymai. Baltos
Kojinės verkia;
— Man išsipina
Visų valkstymų, visų vilkstinių
Gėla:
Prasmės baltyme —
Amžina,
Ledo skonio, širdies pabučiavimų
Gervė!
Lėtas, Leonas. Trakas: eilėraščiai. – Žvilgsniai, 1981
AIDU ATSILIEPIA
Šis rytas —
Pilkas cementas, išraižytas
Nuodėguliais, suodžiais,
Nuorūkom pribarstytas
Tuščias gatvių, tinklas,
Suaižiota,
Išblyškus
Tuštuma:
Dundantis, duslus,
Visą naktį
Riedantis ratų ratais
Kelias
Kelia
Dulkių debesy
Išpurtusiu veidu
Negalią:
Paukščių apkaišioti
Skurdžiu čiulbėjimu
Rytmečio
Langai
Nusilpę
Ilsisi
Bežade nuoskauda. O toliau —
Sopia,
Skurdžiai artėjančia,
Tuščia
Dirva
Tyso nebegyva
Surūdijusio didmiesčio
Nauja diena.
Lėtas, Leonas. Trakas: eilėraščiai. – Žvilgsniai, 1981
VĖJAS
Sidabro tvenkiniai —
Griežlių virpėjimo ofortai! —
Išblyškę žodžių vėliavos
Mėnulio krykštavime,
Naktis kaip ašaros ant tavo rankų:
Žiburiais krentantis bangom taškytas krantas
Nendrėse
Pakibo
Pempių lizdu
Rasos karoliukais
Klykaujančio
Rytmečio voratinkliuose. . .
Sekantis, ir sakantis vis truputį ir nesamo, ir Gralio
Ieškantis, vis, prieš akis
Kuria diena
Čia,
Dryžuota gelme išsities gylus vandens langas; šie,
Mūsų išgerti,
Griežlių virpėjimo ofortai
Tirpstančių lūpų taurėse
Nakčia
Ilsėsis
Balzganose ūkanų užuolaidose. Ir tvirtas uosis, tenai,
Kažkur toli—jo niekas niekad ne, nebesuras,
Nebežinos
Jo
Niekas! —
Ilgėsis
Tavo rankų drobių drobulėse mano
Nuleistos
Mirštančios gulbės kaklu
Galvos
Gervuogių besiekiančios
Mirštančios rankos graudumo
Moste
Iškelto šalto, aukšto uosto
Krantinių patoso;
Vasara atvertų durų properšoje
Berybe išsivingiavę toliai —
Ir
Mirę žolės: įmintos,
Baltos pėdų pėdsakais, žolės! —
Aklinai
Apaugs mūsų, meile pramintus, takus
Siame vingriame gyvenimo vaivorykštės
Mole.
Krantinės verps
Spalvas
Tavo, mylima, nuometui
Tuo metu. Tuo metu
Uosis tas
Liks atsiliks
Kaip
Banga, įsisunkusi į smėlį —
Gėlas;
Niekam, deja, nebežinomas likimas
Tūnos gyliai, milžiniškas
Kaip antkapio akmuo kaip sraigė
Įsikasęs drėgniausiuose arimuose;
Ir visos kryžkelės
Rymos smūtkeliais ėję pažiūrėti
Į
Blėstančią
Lango vingiuose
Mūsų
Dulkstančią, eitų dienų procesiją:
Kvepės erškėtrožės dangaus žvaigždžių tiraže. O
Vėjas —
Vien
Tik
Šis švelniai šiais puslapiais ant kojų pirštų
Atėjęs —
Basas, sulytų varsų vėjas
Apsups baltom kaštonų kekėm
Susitikusias
Jo sukeltam
Šnarėjime, baltų akacijų Fedra,
Mūsų brangių, grasių rankų
Žydėjimo alėjas!
Lėtas, Leonas. Trakas: eilėraščiai. – Žvilgsniai, 1981
GIOTTO
Kai pieštų veidų išraiškos
Subtilumu
Ir pirmgimio gaiva
Liepsnoja
Paprastomis
Spalvomis,
Santūrūs
Ir
Neturtūs
Žiupsniai byra
Sudužusio
Ąsočio
Molio
Dulkėmis,
Atseikėją ir atrenką tik tas ar tik anas — bet ne, ne:
Tas! —
Spalvas;
Lengva
Atrast
Įdulkusio apsiausto
Geltoname sąskambyje su ištemptomis, jį apsupančiomis
Aplinkos
Drobėmis
Gilias vidaus versmių varsas, lengva
Pavirst
Neatrastų vėsių skliautų dulkėmis ilstančiu
Traku
Ar
Papėde,
Ar
Gęsusia anglimi krist ruda, pilka, ar
Sidabruota
Dažo
Drožle,
Sluogsniu po sluogsnio tapt
Giotto.
Lėtas, Leonas. Trakas: eilėraščiai. – Žvilgsniai, 1981
UN PT. DEJEUN.
Asiūkliai, pienės, trauklapiai
Ir
Žemės grumstais bėginėjančios darbščiosios skruzdės,
Papievių grioviais besirangančio rūko
Drangios klostės
Klostė jaunų dienų rytus. Šis rytmetys
Atranda mus
Beverčiant
Puslapis po puslapio šitus langus
Rue Monce
Gatvėje. Jaunoji moteris
Su kūdikiu
Ties
Restaurant
Ir ties
Maroquinerie a saint medard
Tiesia jam ranką
Ir
Renka
Į jį bežvelgiančių jaunų įsimylėjėlių
Žvilgsnius; ir jis, o taip, jojo ruožtu, pabus
Gyvenimui,
Eiti kelius ir
Skinti rožes ir
Burt
Ramunių lapais — iš
Žalio širdies žavesio primerktų
Venecijos stiklų išims skintąsias pievų lelijas
Ir
Rytmečio rasos perlus —
Palikusius
Jos rankose
Švelnius žodžius;
Ir gintaro kasose atsispindės
Ši
Debesų žaismė
Naujojo rytmečio kaspinu perjuostame
Žydinčiame
Un Pt. Dejeun.
Lėtas, Leonas. Trakas: eilėraščiai. – Žvilgsniai, 1981
RYTMEČIŲ RANKOSE BRENDANTI SAULĖ
G.A.
Mano
Akys
Tikiu taku teka. T i k u T a k u skamba
Laikrodžio tiksėjimo latakas; seka
Debesėliai prunkščiakarčiai;
Dar
Tik,
Žiežirbom, žėrutį neramia kanopa žarsto
Sartis.
Ugnimi ir žara sužėrėjęs,
Milžinu paežerėje
Dunkso
Baltaragis nendrių Odisėjas!
Lėtas, Leonas. Trakas: eilėraščiai. – Žvilgsniai, 1981
NENUSAKYTINĖ
Palšos ir perštinčios
Vienumos valandos
Palenda
Po širdim širdimi dalosi atima
Ir nusineša grožį įdūlusį
Amžių virtine
Nešasi
O tarsi
Neneša
Šąlančiu pluoštu
Atminimai
Atminimuose atminimų
Stveriasi
Gaubia baltam vakarui
Su tavimi aš nešu
Atkrentančiais vyzdžiais
Tave
Savo atminimų aptvaran
Veidą imu
Kaip rožę nuskintą
Kambario mirčiai
Kambario mirtimi atnešu
Ak ko taip taršosi
Ak ko taip taršosi
Ak ko taip taršosi nenusakytine
Visą dūšios erčioj taršančiai
Ak gi nesudužt gi nei ne
Ilgam pasiliktinė
Po ledu vandenys šitaip šneka
Vėjas numirėlio veiduos
Ir krekintis kraujas apglėbia šitaip
Šviesaus lino tavo garbaną
Tikrai
Skirta
Bučiuot akis bučiuoti poilsį jose
Kambary?
Kambarys
Įsimerkia
Sapną.
Lėtas, Leonas. Trakas: eilėraščiai. – Žvilgsniai, 1981
JUODRAŠČIO LAPAS
Gedimino aikštėj
Liepos
Stiepias
Į
Padangę.
Spaudžiu
Ranką.
Širdimi sula suloja.
Jau tuoj
Grindinys pasuks į kitą gatvę. O vienatvė
Kels šalia
Šilkinę vėliavą,
Suplevėsuos draugystė. Ne,
Neklysti! — Metai
Nunešė dienas į kraičių skrynias,
Rūtomis tvoras darželyje išpynė.
Įrėžta į dangų tirpo pasilikusi, tuščia jaunų dienų supynė.
Ledo lytys kvaišo sprogstančio pavasario žava —
Žveju valtys srovėse vis sagstė plūdes;
O
Tik
Tu
Likai tokia kaip duona paprasta,
Tokia — kaip gintaras
Reta!
Tokia kaip saulė, elgetos
Duonos trupiniu teturtingam
Dubenėlyje — tvirta
Mana gyvybė.
Lėtas, Leonas. Trakas: eilėraščiai. – Žvilgsniai, 1981
NAUJA DIENA
Pienės, vyšnių žiedai ir gluosnių
Kasos
Žaliam žolynų virpesy
Mėlyną dangų
Drąsiai
Išdažė viena nemirštama spalva — viltimi. Darželių
Rasos
Gegužio dulkavimu sodria diena dalinasi. Šalto vandens šuliny
Skamba
Veidas, pintas
Krintančiu, žvaigždžių nerūpestingumo, vainiku — grandimi.
Imi,
Gilia rimtimi,
Mano
Ant
Tavo
Rankų padėtą meilės žaltvykslę —
Ir,
Nepaliestą,
Grąžini?
O dega vasara, krykštaujanti laumių juostu švytėjimu!
Ir šerdyje skaudžiai saldi šalna žydi liepsna:
Į platų vieškelį, dulkių stulpus jame sukeldamas,
Įsisuko šis nuskintom gėlėm
Apipintas vėjas
Ir šie dažai,
Skambėdami tuščia, pamesta skarda
Smulkaus žvyro, pakalnėn, riedėjimu
Mūsuosna atsišliejo;
Sukeltu virpesiu palietas pažadas
Dulkėtuose trauklapiuose ir geltonose pienėse
Tviska
Tirpdyta
Žalvariniame žaizdre
Saule,
Išsiliejusia.
Lėtas, Leonas. Trakas: eilėraščiai. – Žvilgsniai, 1981
KORIAI
Ko
Gi
Tu,
Ko
Čia stovi?
Tekančios spinduliais srovės
Laužo
Druskos ir duonos korių
Saldų
Krovį.
Atnašai, šie medžiai, vieškelyje
Stovi
Tyro aukso ir balto vaško skonio
Liaupse
Delne.
Lėtas, Leonas. Trakas: eilėraščiai. – Žvilgsniai, 1981
ĮSIBENDRAVARDYKLINANT MARŠKA
Viena visata,
Viena esa,
Viena tąsa:
Rytmetys, rasa,
Spindi ant menu juostų pirštų.
Lėtas, Leonas. Trakas: eilėraščiai. – Žvilgsniai, 1981