Gustaitis_pasiglostymo_palaima Antanas Gustaitis (1907–1990) – poetas, dramaturgas, vienas lietuvių radijo dramaturgijos pradininkų. 1934–1936 m. dėstė vokiečių ir lietuvių kalbas Aukštadvario progimnazijoje. Nuo 1936 m. balandžio 1 dienos buvo paskirtas Valstybės radiofono Klaipėdos programų skyriaus vedėju. 1936–1940 m. dirbo Klaipėdos ir Kauno radiofonuose. 1940–1941 m. – Vilniaus dramos teatro direktorius. 1944-aisiais pasitraukė į Vakarus. Nuo 1949 m. gyveno Bostone. Literatūroje debiutavo pjesėmis, parašė radijo vaidinimų, išleido humoristinių eilėraščių ir eleginių satyrų rinkinių. Reiškėsi ir visuomeninėje kultūrinėje veikloje, buvo skaitovas, aktorius. A, Gustaitis dar prieškaryje paskelbė satyrinę pjesę „Silvestras Dūdelė“ (1934 m.), išeivijoje toliau rašė pjeses, išleido šešis humoristinių ir satyrinių eilėraščių rinkinius, kurie pelnė didžiausią pripažinimą.
Kūryboje neoromantinės lyrikos motyvai kontrasto principu derinami su amerikietiškos gyvensenos realijomis. Karikatūrinį portretą, žmogiškąsias ydas, dvasinę menkystę, dviveidiškumą, parodiją, ironišką aforizmą atsveria lyrinis graudulys ir intelektuali mintis. Kaip rašė literatūros kritikas Ričardas Pakalniškis, A. Gustaičio „klasikinės formos eilėraštyje derinasi žaisminga parodija, karikatūriški portretai, liaudiški kalambūrai, ironiški aforizmai“.
Eilėraščiai iš rinkinio „PASIGLOSTYMO PALAIMA“
AŠ
Vis vien rytai ar vakarai,
Ar priešai, ar draugai,
Ką aš darau, darau gerai,
O ką kiti – blogai.
Ar aš vedu, ar aš skiriuos,
Ar trise gyvenu,
Į kitą spjaudamas, gėriuos
Gyvenimo menu.
Aš po savos kalbos gražios
Jaučiu marias jėgų,
O kai kiti tik prasižios,
Jau aš ir užmiegu.
Kada eiles aš parašau,
Žavu ir man, ir tau,
O kai kiti... Atsiprašau!
Aš jų nė neskaitau.
Tik aš, tik aš pasauly šiam
Šviečiu mintim gilia,
Kiti – tik užkamšyt plyšiam
Šėtono katile.
Gustaitis, Antanas. Pasiglostymo palaima: Satyros ir humoro rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1987.
AŠ BIJAU TIK ŽODŽIO JAU
Man nebaisi teisybės saulė,
Nebaisūs atdūsiai kančių.
Galiu nujoti per pasaulį
Ant savo artimo pečių,
Bet kai mane apžergia jau,
Tada bijau.
Man nebaisu suniekini žmogų,
Sutrypti garbę jo purve.
Galiu pakarti jį po stogu
Vis vien – liežuviais ar virve,
Bet kai mane apšmeižia jau,
Tada bijau.
Man nebaisu bučiuoti skruostus,
Kalbėt sukreivintus žodžius.
Nors mylimoji dangui guostųs,
Sakau: tos ašaros nudžius
Tiktai kai žiedus mainom jau,
Tada bijau.
Man nebaisu, jei kas ten miršta
Kovos lauke ar patale.
Kai giltinė ant jūs įniršta,
Sakau: tebūna jos valia.
Bet jeigu man ji tartų: Jau! –
Tada bijau.
Gustaitis, Antanas. Pasiglostymo palaima: Satyros ir humoro rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1987.
VISUR BUVOJAU, VISUR KOVOJAU
Visur buvojau, visur kovojau,
Visokiuos mūšiuos buvau parkritęs,
Kai prisikėlęs vėl uliavojau,
Bučiavo ponios ir jų dukrytės.
Mirties pavojuj sau roviau plaukus,
Glaudžiau paukštelį, audroj sulytą,
O vėl pasauliui taikos sulaukus,
Nešiau į barą bažnyčios plytą.
Šaukiau vienybėn, pats atsiskyręs,
Kviečiau dorybėn, dorai apgavęs,
Išgyriau našlę, ir penkiavyres,
Ir meilės vyną, jo neragavęs.
Sakiau teisybę – pats netikėjau,
Giedojau melą – visi man plojo,
Rauges pasėjau, rugius akėjau,
Kol mane patį kiti suplojo.
Ir kai nuplyšo kovoj chalatas,
Kada veikėjai nuo scenos pūtė, –
Paspaudęs ranką, patsai prelatas
Man pažadėjo dangaus kamputį.
Gustaitis, Antanas. Pasiglostymo palaima: Satyros ir humoro rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1987.
INTERESAI
Interesai – tartum oras,
Tartum šviesos švyturių,
O aš vienas, vienas doras,
Interesų neturiu.
Kai kiti dėl jų įniršta,
Viens kankinasi už du,
Aš – tiktai bučiuoju pirštą
Ir po to ausin kuždu.
Vis kartoju: „O Teresa,
Patikėk nors žodeliu:
Aš tave be intereso
Tik platoniškai myliu!“
Gustaitis, Antanas. Pasiglostymo palaima: Satyros ir humoro rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1987.
OI, KAIP SUNKU SUNKU RAŠYTI
Norėčiau ašarom rašyti
Gilybę sampratų sausų,
Tik šiandien žodžiai netašyti
Net man atšoka nuo ausų.
Kokiom dainom jausmus užkurti,
Ką uždūduot liūdnoj širdy,
Kai mes nuo antausių apkurtę,
O kurčias kurčio negirdi.
Kada tenai, kur dar stovėjo
Doros ir meilės pamatai,
Net akyla akim siuvėjo
Matai, kad nieko nematai.
Ir margus puslapius pavartęs,
Vėl nieko, nieko nežinai,
Ar šaukia valkata pavartės,
Ar veda žygin milžinai.
Kitokios mintys kataliko,
Kita bedievio maniška,
Ir iš didžios senovės liko
Tiktai alus Balta Meška...
Gustaitis, Antanas. Pasiglostymo palaima: Satyros ir humoro rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1987.
NAUJIMO GIESMĖ
Pasimokęs iš Maironio,
Nepapeikęs ir Brazdžionio.
Užtrauksim naują giesmę, broliai,
Kurios gal niekas nesupras,
Ir vėl gyvensim kaip lig šiolei,
Kol susiriesim į kupras.
Tas ne lietuvis, kurs nekando
Įtūžęs partijų vaiduos,
Kursai liežuvio kaip rakando
Dar savo priešam neparduos.
Tas ne lietuvis, kurs į barą
Numiręs neina su grabu,
Kursai už dolerį per parą
Negali virsti arabu.
Ir ne lietuvis, ne veikėjas,
Kurs trumpą kalbą pabarbės,
Kurs nuo veikimo suvaikėjęs
Nenori didvyrio garbės.
Gustaitis, Antanas. Pasiglostymo palaima: Satyros ir humoro rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1987.
RYTOJ BUS PER VĖLAI
Dar šiandien galim viską padaryti:
Ant butelio į laisvės žygį joti,
Senus draugus bučiuodami praryti
Ir nuopelnus jų garsiai atrajoti.
Dar šiandien brangsta muilo burbulai,
Rytoj bus per vėlai!
Dar šiandien galim viską įsigyti:
Už bučinį – žvaigždes erdvės beribės.
Žavi ponia vėl gali būt mergytė
Ir vėl žavėt mus pavyzdžiu dorybės
Dar šiandien maišos grūdas ir pelai,
Rytoj bus per vėlai!
Dar šiandien galim viską apdainuoti:
Šunų kančias, varlės akių grožybę,
Dainoj pakilt kaip angelai sparnuoti
Ir šviest miniom pro debesį sužibę,
Rytoj pavirs į snapsą rašalai,
Rytoj bus per vėlai!
Dar šiandien galim priešui smogti kirtį,
Stovėt audroj kaip ąžuolai šakoti,
Laimėt arba vienybėje numirti,
Dėl laisvės mūs gyvenimą aukoti...
Ak, visa tai tik sapno vapalai:
Jau vakar per vėlai.
Gustaitis, Antanas. Pasiglostymo palaima: Satyros ir humoro rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1987.
REGĖJOM IR MATĖM
Regėjom Berlyną, Paryžių ir Nicą,
Patyrėm narsumą Saô Paulo uodų,
Ragavom New Yorke šašliką ir picą
Ir lūpas Chicagos gražuolių juodų.
Išskaitėm, ką sakė ir lakė Baudelaire'as,
Ką Sartre, Bernanos, Camus, Aragon,
Tvirtai iškentėjom kacetų galeras
Ir laisvėn patekom kaip ledo spragon, –
O šiandien po speigo ir tropinių karščių,
Sustojus prie galo kelionės ilgos,
Taip noris dar kartą lietuviškų barščių,
Rūkyto skilandžio ir berno algos.
Gustaitis, Antanas. Pasiglostymo palaima: Satyros ir humoro rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1987.
PAVASARIO SIMFONIJA
Pakrūmėj švilpia nimfos tango Aragona,
Smuikuoja šonkauliais amūrai prie širdžių,
Ir susivėlęs Panas geria samagoną,
Užvirtęs po medžiu.
Ak, nebe tie laikai, kuriais kadais grožėjais,
Išgarbinti dainoj matūzelių aklų:
Net Afroditė čia kikena su vežėjais
Už butelių kaklų.
O vandenų krante jauna undinė guli,
Nebodama šviesos nei žodžių kunigų,
Žaliu šilkų tinklu apglobusi žmogulį,
Maldauja pinigų.
Ir kol, Adomai, ten meldies į meilės dievą
Ar virpi atgailoj prie žvakių užpūstų,
Pražydusioj lankoj bučiuoja Bakchas Ievą,
Užklotą kopūstu.
Todėl ir mūs kilni dvasia nurimt negali:
Skardenasi dainom iš prieblandų vidaus
Ir veržias paragaut šiam velnio festivaly
Pavasario midaus.
Gustaitis, Antanas. Pasiglostymo palaima: Satyros ir humoro rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1987.
ADOMAS
O kad bučiau aš Adomas,
Tas Adomas buvęs,
Per Gomoras ir Sodomas
Būčiau nepražuvęs.
Rojaus pievoj nuogą kūną
Šakele vėduočiau
Ir, tegul kas nori būna,
Šonkaulio neduočiau.
Be Ievos, tos užkerėtos,
Lai žalčiai grasina, –
Nors ir obuolio norėtųs,
Imčiau apelsiną.
Ir dabar upe tekėtų
Baltas gulbės pienas,
Ir be jokių etiketų
Gerčiau aš jį vienas.
Vienas lobių prisikrovęs
Pilną rojaus klėtį,
Nežinočiau iš gerovės,
Kaip save mylėti.
Prisijuosęs lapą figų,
Prirašyčiau spaudą,
Pridainuočiau šimtą knygų,
Ką vienam suskauda.
Man vienam pakiltų saulė,
Šviestų galvą pliką,
Sudaryčiau šiam pasauly
Vienas visą Vliką...
Gustaitis, Antanas. Pasiglostymo palaima: Satyros ir humoro rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1987.
ŠUNIŠKA LAIMĖ
Nors ir žinai: teisybės tos taip reta
Ir ta tiesa per amžius nestovės,
O vis tikies bent su šunim į gretą
Sustot krante gyvenimo srovės.
Ak, rodos, tu kaip ir šuva suloji,
Ir iš toli atsiliepia aidai,
Į garsą tą atvizgina mieloji,
Ir ją iš džiaugsmo nosimi badai.
Ir kaip šuva suleidi žmogui iltį,
Ir vėl rankas paglosčiusias laižai,
Bandai prie to žmogaus širdies sušilti,
Kada aplink užuojautos mažai.
Ir vis ilgies kąsnelio kaip Velykų,
Dėl jo urzgi ir priešus nuvarai,
Ir taip kasdien šimtus naujų dalykų
Geriau už tą šunelį padarai, –
O kai gale dėl šuniškos idėjos
Virsti visų atstumtu bedaliu,
Žiūrėk – naujos dorovės išradėjos
Papuošia šunio kaklą medaliu...
Gustaitis, Antanas. Pasiglostymo palaima: Satyros ir humoro rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1987.
O!
O kad saulė taip mokėtų,
Tartum sapnuose tuose:
Vakaruos mums patekėtų,
Nuriedėtų rytuose,
Ir tos dienos išgaišuolės
Nuo senatvės nebylios
Pasileistų zuikio šuoliais
Į jaunystę atgalios, –
Nežinotum, ką pradėti,
Nežinotum, ką daryt,
Ar judėti, ar liūdėti,
Kai tas vakar būtų ryt.
Amžių vieškeliu gruoduotu
Grįžtų priešai ir draugai,
Ir ant plikės suruduotų
Neregėti padaigai.
Virstų bosas į šlavėją
O šlavėjas poetu,
Vėl pradėtum pūst prieš vėją
Jerichono trimitu.
Vėl sėdėtum skrybėlėtas
Soste griūvančios valdžios,
Vėl mylėtum numylėtas
Vis nuo galo lig pradžios,
O tie metai pakinkyti
Tik švytruotu kaip žaibai,
Nežinotum, ką sakyti:
Kur Heil Hitler, kur Good bye.
Gustaitis, Antanas. Pasiglostymo palaima: Satyros ir humoro rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1987.
Tik vieną naktį
Dangun vilioja žvaigždė žibutė
Ir šimtai metų jos šviesoje,
O aš tetrokštu laimingas būti
Tik vieną naktį drauge su ja.
Tik vieną naktį prie skruostų šilko,
Kaip tie žiedeliai, tie nekalti,
Tik vieną naktį po amžiaus pilko
Priglausti galvą prie dekoltė.
Tik vieną naktį, kaip juodą mintį,
Išgerti aistrą juodų akių,
Kaip liepsna kūną jos apkabinti,
Liepsnoj numirti su ja sykiu.
Tik vieną naktį prie rojaus vartų
Ją pabučiuoti, ir... man gana.
Daugiau? Per amžius skaistykloj bartų
Ją – josios vyras, mane – žmona!
Gustaitis, Antanas. Pasiglostymo palaima: Satyros ir humoro rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1987.
KIAULĖ
Žmonės verčia sosto šunį,
Žmogų nuverčia žmona, –
Kiaulė santvarkų viršūnėj
Amžiais puošias karūna.
Ar gavėnioj, ar mėsėdy
Ji apkiaulina minias,
Už ministerius pasėdi
Ir už jų kilnias ponias.
Šiandien ji puošnybėj stalo
Svaigiai kvepia virtuve,
O rytoj – ant pjedestalo
Įsirėmus prieš tave.
Kiaulė, kiaulių sugulovė,
Kriuksi gatvėj ir languos,
Knisa širdį tartum lovį
Ir užmiega piniguos.
Gęsta žvaigždės, teka saulė,
Suokia volungės trake –
Žengia Kiaulė per pasaulį
Ir trinyčiuos, ir frake.
Ir sapnuoji: tarsi želia
Ant kaktos šeriai striuki,
Lyg prie suknisto darželio
Tarpe kiaulių pats kriuki...
Gustaitis, Antanas. Pasiglostymo palaima: Satyros ir humoro rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1987.
PASKUTINIOJI
Juodas angelas ant veido
Juodą šydą kloja,
Ir po amžiaus žygių aido –
Nė šuva neloja.
Tik dar siela mintį svarią
Tarsi uodas zyzia, –
Paskutinį kartą taria
Kūnui: „Take it easy“*.
Ir į tamsą, ir į tylą
Baltos dienos skęsta,
Dar girdi, kaip žvakė dyla,
Kaip liepsnelė gęsta;
Dar sapne lakštučių trelis
Nuaidi į galą,
Ir – į karstą dolerėlis
Dolerėlį kala...
___________
*Neskubėk (angl.).
Gustaitis, Antanas. Pasiglostymo palaima: Satyros ir humoro rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1987.