Accessibility Tools


       Artėjant vasarai labiausiai laukiu dviejų dalykų – Nidos ir Baltakių kaimynystės “Urbo kalne”. Kas yra Kuršių nerija, Nida, turbūt aiškinti nereikia. O kas yra Algimantas Baltakis – tiems, kurie nors kartą susidūrė su šia įdomia asmenybe, taip pat daugmaž aišku. Tačiau tik daugmaž, nes Algimantas niekada nebūna vienodas, net kasdienybės smulkmenose kūrybiškas, originalus.

       Na, o jo meilė Nidai – išskirtinė: “Visus metus sapnuoju Nidą. Jei kada nebeatvažiuosiu, žinokit: man k a j u k”.

       A.Baltakis čia atvažiuoja nuo 1958 metų. Ir visada tik rugpjūty. Atvažiuodavo ir kol “Urbo kalno” nebuvo. Ne kas kitas, o kaip tik jis labiausiai ir nusipelnęs dėl rašytojams skirtų poilsio ir kūrybos namų Nidoje atsiradimo. Kai toks klausimas buvo svarstomas, vieni kolegos buvo už tai, kad tokie namai atsirastų Palangoje, kiti – kad Druskininkuose, o štai Algimantas iškėlė Nidos vėliavą. Žodžiu, lyg ir trys partijos susikūrė. Pirmajai vadovavo Eduardas Mieželaitis, ilgametis Rašytojų sąjungos pirmininkas, o antrajai – Justinas Marcinkevičius. Dabar tai prisimindamas A.Baltakis pajuokauja problemą išsprendęs ne taip jau ir sunkiai – prieš lemiamą posėdį pavaišino kelis abejojančius valdybos narius ir laimėjo. Būta dėl šito ir labai nepatenkintų, ypač pyko Litfondo direktorius Pajarskas. Suprantama: daug pastangų prireikė, kol tie namai iškilo – Nidoje, kur po kojomis, o ir giliau tik smėlis, statyba sudėtinga. Ir plytas keltu prisiėjo plukdyti. Pastatė. Gaila tik, kad tuomet apie tų plytų ilgaamžiškumą, apie tai, kad tenykščiam klimatui kitokia plyta reikalinga, niekas nepagalvojo.


       Šiuose tekstuose – tik dvi vasaros su A.Baltakiu. Tik tai, kas, bebūnant šalia, labiau įsiminė ir dėl ko neprieštarautų pats poetas. Nors, tiesą sakant, jis ne iš tų, kurie linkę ką nors slėpti ar pagražinti. Tuo A.Baltakis dar gražesnis. O šiaip jau Nidoje jo savijauta ypatinga, pakylėta, tai visi žino. Čia ir daug eilėraščių parašyta. Persikėlus keltu, anot Algimanto, net kraujospūdis susitvarko. O ir čia “padarytas gramas” nekenksmingas.

       Regis, per ilgai užsikalbėjau: A.Baltakis jau moja ranka. Tik ką su Sigita atvažiavo. Porą savaičių jo šviesaus sąmojo bus pilni “Urbo kalno” namai.

 
       PIRMOJI VASARA. 2002 METŲ RUGPJŪTIS
 

       Per keturis su puse dešimtmečio nusistovėjo nemažai tradicijų, kurioms Algimantas ištikimas. Žinoma, tai – kasdienis maudymasis, žinoma, - žvejyba, o pirmoji diena, savotiškas prisiregistravimas, pradedama nuo Viktoro Miliūno namų. Net dabar, kai kolegos nebėra gyvųjų tarpe.

       Štai ir šįkart pirmasis vakaras praėjo rašytojo našlės Angelės prieglobstyje. O šiandien, susitikus po rytinių maudynių, poetas nejučia prisimena V.Miliūną, matyt, vakarykštis susitikimas pažadino nemažai prisiminimų.

       Kai Algimantas apie ką nors pradeda pasakoti, toks įspūdis, jog jam tai daryti labai malonu. O dar didesnis malonumas tam, kuris jo klausosi: A.Baltakis tai daro su įsijautimu (su įkvėpimu?), toji jam duota Dievo dovana traukia klausytoją.

       Šįkart V.Miliūnas prisimenamas visai kitoje erdvėje, ne prie marių. Pasakojimas nukelia į tuos laikus, kai premjeros kaltininkas V.Miliūnas pakvietė Baltakius į Panevėžio teatrą. Poetas žinojo, kad pjesės “Karuselė” (1970) autorius buvo pažadėjęs režisieriui Vaclovui Blėdžiui – jei toji premjera įvyks, V.Miliūnas stato penkiasdešimt butelių konjako. Pasibaigus spektakliui, bežingsniuojant į režisieriaus butą, Algimantas ir klausia V.Miliūno, rankoje nešančio portfelį: “Tai kaipgi su tomis derybomis?” “Bus, bus”, - kažkaip pritilęs, lyg ir šiek tiek sutrikęs atsako dramaturgas. Paslaptis paaiškėja jau namuose atidarius portfelį, kuriame – penkiasdešimt mažutėlaičių, berods, po penkiasdešimt gramų konjako buteliukų. Gudriai išsisuko pralošusysis, bet niekas ant jo nepyko: nė taurių nereikėjo...

       Ne, Algimantas, pasakodamas tą istoriją, nesmerkia savo amžinatilsį bičiulio. Pasakoja smagią istoriją, ir tiek. Pasakoja lygiai taip, kaip tai daro ir prisimindamas savo paties įvairius juokingus nutikimus – nieko neslėpdamas, nebent smagiausią smulkmeną paryškindamas.

      
*
 

       Kol Sigita maudosi, Algimantas neskuba sėstis ant paplūdimio smėlio. Kaip taisyklė, šalia atsiranda vienas, antras, trečias pašnekovai, nes poetas visada moka būti dėmesio centre. Tačiau, anot smagiai besišypsančios Sigitos, stovi visai dėl kitos priežasties: “Jei atsisėstų, sunkoka Algimantui būtų atsistot. Kojos taip, kaip jaunystėj, nebeklauso. Jam tai būtų n e f a s o n a s”.

       O svarbiausia – jį tebedomina jaunos panelės. Ir šito neslepia. Tačiau domina tik kaip meno kūriniai, dėl nieko daugiau. Tai jau seniai išsiaiškinta.

 
*
 

       “Leonai, užsuk, knygą įdomią turiu”, - kviečia į antrąjį aukštą Algimantas.

       Savojo kambarėlio prieškambaryje, atidaręs šaldytuvą, išima “Pelynų” trauktinę, įpila taurelę, suranda užkandos. Du kartus pakartoję procedūrą nusileidžiame laiptais žemyn, “kad žmonos ko neįtartų”. Nors žinome, kad ir Silvija, ir Sigita viską puikiausiai supranta.

 
*
 

       Užstalėj su A.Baltakiu įdomiausia todėl, kad ne taurelė dėmesio centre, o įvairūs pasakojimai, istorijos, prisiminimai, anekdotai, kaip taisyklė, literatūriniai, susiję su vienu ar kitu kolega, įvykiu, galų gale su pačiu Algimantu, kurie jam liejasi lyg iš gausybės rago.

       Tačiau yra vienas “bet”. Jei nėra atitinkamos aplinkos, situacijos, atmosferos, Algimantas anekdoto neprisimins. Nes jis būtų atkurtas ne pačiu gražiausiu pavidalu.

       Šiandien lyg ir palanki situacija smagioms istorijoms.

A.Baltakiui su bičiuliu tąkart pakako tik žaliam šaltmėtiniam likeriui, gan populiariam sovietmečiu. Baiginėjant butelį ir matant kaip juos stebi už tolesnio stalelio sėdintys pastovūs rašytojų “angelai sargai” – vienas jaunas, kitas senas, - kilo idėja. Mat Algimantas buvo girdėjęs, kad dienai kagėbistas gauna aštuoniolika rublių valdiškų pinigų pragėrimui su “reikalingu” žmogumi.

“Vyrai, ko tokie liūdni? Ateikit čia”, - pasiūlo A.Baltakis.

O šiems prisėdus šalia ir jiems supylus paskutinius lašus, suvaidina, kad ieško pinigų, bet neranda.

“Mes paimsim”, - sako vyresnysis.

Kai A.Baltakis sumetė, kad jau ištirpo abiejų saugumiečių gerpinigiai, paguodė vyresnįjį: “Na, ir šuniškas jūsų darbas”. “Šuniškas”, - pritarė kagėbistas. “Pragėrėt pinigus, o taip nieko ir nesužinojot”. “Kodėl šuniškas?” – nenorėjo sutikti jaunesnysis. Matydamas, kad jaunystė pasiryžusi apginti savo principus, A.Baltakis atšaldė saugumietį: “Nešokinėk, o tai Randakevičiui (buvo toks sovietinio saugumo Lietuvoje viršininkas – L.P.-K.) pasakysiu, kad valdiškus pinigus niekams išmėtei”.

       Tuo metu saugumiečiams ypač aktualu buvo išsiaiškinti, kodėl vis dėlto pykstasi E.Mieželaitis su Juozu Baltušiu.

       O pyktis, pasirodo, buvęs visai ne valstybinės reikšmės. E.Mieželaitis su J.Baltušiu tuo metu buvo kaimynai. O pastarojo žmona Monika Mironaitė garsėjo romantiškomis istorijomis…

 
*
 

       Kaip gražiai Algimantas su Sigita moka džiaugtis vienas kitu. Iš pirmo žvilgsnio kartais atrodo lyg ir pykstasi, o iš tikrųjų… “Aš myliu tavo kiekvieną kilogramą”, - sako A.Baltakis. Visai gali būti, jog tai preliudija kokiam jaunystės laikų prisiminimui.

       Sigita prisiminė, kaip, jai dar studentaujant (tačiau ir auginant du vaikučius), vis užsukdavo rašytojų name šalia gyvenęs Grigorijus Kanovičius, prašydamas priimti jo svečią, nes namuose netvarka, žmona kažkur išvykusi.

       Kartą atsitempė su savim neseniai iš lagerio išėjusį rusų poetą Jaroslavą Smeliakovą. Panašų į valkatą. Su vatinuku, nesiskutusį. Be dantų. Šaldytuve, išskyrus naminio sviesto didžiulį gabalą, kokius šeštajame dešimtmetyje pardavinėdavo turguje, nieko daugiau nebuvo. Tai tas svečias prie taurelės jį ir sudorojo, vėliau labai dėkodamas, kad jam, bedančiui, geresnio maisto ir nesugalvosi. Be to, sviestas toks puikus, lietuviškas.

       O po kelerių metų tą patį “valkatą” S.Baltakienė pamatė jau per Rusijos centrinę televiziją. Kostiumuotą ir su dantimis. Buvo pristatytas kaip žymus poetas. Skaitė savo eilėraščius.

       “Susidvejinimo” problemų yra pasitaikę ir Algimantui.

       “Su Stasiu Krasausku gėrėm “Neringoj”, bet, vėlai grįžus į namus, liežuvis kažkodėl nenori sakyti teisybės. “Literatuose”, sakau”, - šypsosi prisimindamas A.Baltakis.

       O rytą poetas jau neatsimena, kaip po vidurnakčio žmonai aiškinęsis. “Buvom “Neringoj”, - bando sakyti teisybę. “Och, tu veidmaini”, - pyksta Sigita.

       Jaunoji S.Baltakienė kartais apie panašias problemas bandydavo pasikalbėti su kitų rašytojų žmonomis.

       “Tai geras jūsų vyras – ramus, negeriantis”, - guodėsi Tilvytienei.

       “Dabar – taip. Bet tas pats Tilvytis kažkada Kaune, Laisvės alėjoj, įsilipęs į medį gegute kūkuodavo…”

       Ta proga A.Baltakis smagiai informuoja, kad Baltrūnienė savo pagiringam vyrui atnešdavo alaus, o Sigita – niekada. Dar blogiau. Vis, kur buvus, kur nebuvus, žvilgterėjusi į jį, pasako: “Oi, Algi, kaip tu blogai atrodai”. Maždaug tokiu tonu: turėtum greit mirti.

 
*
 
       Kartais rašytojai būna labai išsiblaškę.

       Netikėtai pas Baltakius, gyvenusius aukštu žemiau, įsiveržia piktas G.Kanovičius ir klausia: “Ką darot, kad per mano lubas bėga?”

 
*
 

       Jau ne tokių senų laikų istorija. Ne vieną panašią, o ir dar smagesnę gali išgirsti nusileidus saulei, kai vis dar nesinori pakilti nuo suoliuko, kai šiltas vakaras lyg koks stebukladaris skatina atvirumui.

       Kartą, pasakoja Sigita, belaukdama sugrįžtant Algimanto iš Poezijos pavasario šventės, gerokai prisinervavo. O paskui pasiruošė fotoaparatą. Nutarė dokumentiškai užfiksuoti, koks jos brangiausias sugrįš.

       “Oi, baisus sugrįžo”, - prisimena.

       Tačiau fotoaparatas nuvylė. Išryškinus, padarius nuotrauką toji pasirodė visai nieko. Tik viena akis gudriai primerkta.

       “Neišmeskit. Tegu lieka istorijai…” – smagiai juokiasi tos istorijos drauge klausęsis Valentinas Sventickas.

       Visi žinojo prozininko B. žmoną esant griežto būdo. Jei vyrą kas girtutėlį parvesdavo, kliūdavo visų pirma ne jam, o tam geradariui, parlydėjusiam rašytoją. Todėl imta gudrauti: atvedę iki durų, bičiuliai atremdavo prisivaišinusį, spusteldavo skambutį ir kuo greičiau nuskubėdavo.

       Apie tai papasakojus Valentinui, Algimantas, girdint Sigitai, šypsodamasis sako: “Ir tu panašiai sutikdavai mano palydovus”.

 
*
 

       Kartą pas Baltakius G.K. atsivedė su savim Juozą Miltinį. Režisieriui labai pataikavo, nes norėjo, kad jo pjesė būtų pastatyta Panevėžio teatre. Kiek įkaušus atsitiko, rodės, neįmanomas dalykas: po panegirikų ėmė ir pakštelėjo į J. Miltinio ranką. Režisierius nesutriko, tik kažkodėl žvilgterėjo į laikrodį. Praėjus penkioms minutėms, atkišo ranką: “Pabučiuok dar kartą”. G.K. nebepanoro šito daryti. Tuomet J. Miltinis pasakė: “Nori būt dramaturgu? Dramaturgija – tai ritmas. O iš dviejų sandų ritmo nesukursi, reikia bent trijų”. “Na, tuomet kas kita”, - lengviau atsiduso G.K., dar “dėl ritmo” pakšteldamas režisieriui į ranką.

 
*
 

       Po vakarinio pasisėdėjimo mūsų kambaryje už poros ar trejeto dienų A.Baltakis suorganizuoja atsakomuosius pietus. Anksti rytą pabeldęs į duris, pasiūlo žvilgterti į maišelyje spurdančias žuvis, sugautas mariose. “Antrą valandą kavinėje”, - pasako.

       Iki pietų dar spėjame susitikti Sigitą, kuri išduoda paslaptį: tos žuvys – visai ne Algimanto laimikis. Tačiau ir jai panašiai yra nutikę begrybaujant, sako. Iš sutiktos laukymėje senutės nupirkusi porą krepšių grybų išgelbėjo grybautojos vardą.

       O užstalėje jau ir pats Algimantas nebando slėpti (ne jo charakteriui): taip, žuvį pirkęs. Be to, “beeinant į žvalgybą” nutikusi tokia istorija, kad jau vien dėl jos nedera meluoti. Vos gyvas išlikęs. Pamaryje, kur ieškojęs žuvies, kol atsiras kieme šeimininkas, įkėlęs koją į ten stovėjusią valtį. Ir netikėtai pamatęs gulintį rotveilerį. Plaukai, sako, pasišiaušė. Visa laimė, kad žvejys pasirodęs. Ir, žinoma, kad šuo neprabudo.

       Kai ką nors smagesnio pasakoja, A.Baltakis tiesiog švyti. O šiandien kažkoks pasimetęs. Priežastis netrukus paaiškėja. Pasirodo, kavinės virėja persistengė. Iš jo rytinio laimikio ėmė ir padarė žuvies kotletus. “Ką jūs čia dabar vargsit su tais kaulais?” – paguodė. O Algimantui taip norėjosi pajusti tikrą žuvies valgymą. Tokį, kai gali palyginti ešerį su kuoja, net ir marškinius taukuotom rankom išsiterlioti. “O kaulai jau mūsų problema”, - liūdnai pastebi, dar sykį prisimindamas senus laikus, kai, po pietų grįžus į “Pergalės” redakciją, mašininkė pasakydavo: “O aš žinau, redaktoriau, kokią sriubą jūs šiandien valgėt”.

 
*
 

       Ne, jūs neteisingai pagalvojot. A.Baltakis – ne peckelis. Priešingai: šis žmogus – tikras d e n d i s. Ir toks buvo visada. Ir rūbas jam ne paskutinėj vietoj. O tas “tikras žuvies valgymas” taip pat neišgalvotas. Taip ir yra.

       Vis prisimenu Mykolo Sluckio pasakojimą: “Kai buvom jauni, gražesnės poros už Baltakius Vilniuje nebuvo. Kai gatve eidavo, visi žmonės atsisukdavo ir ilgai žvilgsniu lydėdavo”. Jie ir dabar gražūs. O ir ganėtinai jauni. Ne tik savo vidumi, bet ir išore.

       Kas prisimena Algimantą jauną, žino, kad buvo labai panašūs du rašytojai – A.Baltakis ir Alfonsas Bieliauskas. Ne vienas juos yra sumaišęs. O kai netyčia abu dar ir vienodus paltus, beretes įsitaisė, atskirti sudėtinga pasidarė. Sako, ir publikuojant kūrybą nuotraukas yra sumaišę.

       Kaip papasakojo pats A.Baltakis, viena dėl pastarosios smulkmenos nutikusi juokinga istorija atsitiko bene 1972 metais. Tuo metu Alf.Bieliauskas vadovavo Rašytojų sąjungai. Kovo aštuntosios proga į sąjungos rūmus buvo pakviestos rašytojos. Tarp garbingiausių viešnių – ir Ieva Simonaitytė, kuri, nutvėrusi už rankos A.Baltakį, vis aiškino, koks blogas E.Mieželaitis, nedavęs jai buto. Šiam nusibodo klausytis tos šnekos, jausdamas, kad I.Simonaitytė mano kalbinanti pirmininką, pasakė: “Aš ne Bieliauskas. Aš – Baltakis”. “Negali būt”, - nenorėjo sutikti rašytoja. “Pažiūrėkit į mano rankos nykštį. Tokį turiu tik aš”, - metė paskutinį kozirį A.Baltakis ir išėjo iš susitikimo.

       Kai po kelių minučių prie I.Simonaitytės priėjo Alf.Bieliauskas, rašytoja, čiuptelėjusi jį už rankovės, paklausė: “O kur Bieliauskas, draugas Baltaki?”

       Papasakojęs šią istoriją, Algimantas pademonstravo savo nykštį, kuris tikrai nepanašus į kitų. Toks pat, sakė, ir kitų jo giminės vyrų. Yra tas nykštis ir vieną rimtą reikalą sugadinęs. A.Baltakio tėtis labai norėjo, kad ir sūnus išmoktų skambinti pianinu. Kai nusivedė pas muzikos mokytoją, ši, vos pamačiusi pirštus, o pirmiausia nykštį, pasakė: “Pianisto iš jo nebus”.

       Tačiau muzikantu, tiesa, ne pianistu, Algimantas vis dėlto tapo besimokydamas gimnazijoje. Šitą faktą konstatavo, kai vieną rugpjūčio dieną su Baltakiais jų automobiliu išvykome pasidairyti po Neringą. Šiaip jau rašantys žmonės ne visi vairuoja automobilį. O Algimantas tai daro dar ir labai įspūdingai: vairuodamas daug kalba, mostaguoja rankomis, kartkartėm abi atitraukdamas nuo vairo, visa laimė, kad šalia sėdintis “šturmanas” – Sigita jam tai primena. Kita vertus, vairuotojas jis geras ir, atrodo, net tokiomis aplinkybėmis pavojaus nėra. Kad nebūtų bereikalingų išgąsčių, A.Baltakis pats pasistengė išsklaidyti visus nerimus: “Aš buvau muzikantu, o muzikantai yra geri vairuotojai. Jiems drauge dirba akys, rankos ir kojos. Šešias mašinas nugyvenau”.

       Užsukome tąkart ir pas seną Baltakių bičiulį – žinomą tautodailininką Edvardą Jonušą. Nejučia šio žmogaus namuose įsišnekome apie audros nugriautą, sudarkytą Saulės laikrodį ant Parnidžio kopos. Pokalbio reziume: pati gamta nepriėmė. Įvyko kažkas panašaus kaip su senovės graikų skulptūrom. Padarytus darbus ridendavo nuo kalno. Kas likdavo, tas tikra.

 
*
 

       Vieną vėlų rugpjūčio vakarą tradicinėje vietoje – ant suoliuko, kuris arčiausiai pirmojo korpuso ir kelio į švyturį, susėdome įsijungę diktofoną. Dažnas kolega baidosi to daikčiuko, ilgokai, o neretai ir beviltiškai tenka įkalbinėti. O jei jau pasisekė įkalbėti tokią “ligą”, būtinai prašo parodyti tekstą, kurį, žinoma, nori tobulinti, gražinti.

        Algimantas – reta išimtis. Nebijo nei diktofono, nei savo ištartų žodžių. Klasikas, nebijantis būti gyvu žmogumi. Todėl ir tas vakaras toks tikras. Pasiklausykime.

       ŽINANT KAI KURIUOS JŪSŲ ĮPROČIUS, CHARAKTERIO BRUOŽUS, ĮTARIU, KAD JAU GIMNAZIJOJE BUVOTE VIENAS TŲ, APIE KURIUOS SUKOSI PASAULIS.

       Na, nežinau, gal ne. Mūsų klasėje buvo kur kas šaunesnių. Pavyzdžiui, toks Arolfas Medonis, mokėjęs labai daug kalbų. Mes abu baigėm mokyklą aukso medaliu.

       BET NEBUVOT TOKS MEDALININKAS, KOKIUS DAŽNIAUSIAI ĮSIVAIZDUOJA?

       Aš turėjau savo sistemą. Kaip ir mano brolis Valdas, sporto meistras. Per pamoką reikia klausyt mokytojo, - vis tiek laikas dingsta. Po pamokų pasivartai vadovėlį ir jau gali atsakinėt. Namuose ne per daugiausia mokiausi. Sportavau tais laikais daug, džiaze grojau antruoju akordeonu.

       TOKIAM LINKSMŲ PLAUČIŲ ŽMOGUI KAIP JŪS STUDIJOS STALINO LAIKAIS TIKRIAUSIAI YRA PALIKUSIOS IR NE PAČIŲ ŠVIESIAUSIŲ PRISIMINIMŲ? NETEKO NUKENTĖTI AR BENT IŠ ARTI PAJUSTI, KAS GALIMA, O KAS IR NELABAI?

       Buvau antram kurse, kai tėvelis atsidūrė lagery. Po to jau man būtinai reikėjo ieškotis darbo. Kai tik anketoj užrašydavau, kad tėvas gavęs dešimt metų ir kad mamos broliai Amerikoj, - viskas. Ir šiaip buvo tokie laikai, kai net draugai kažkur dingdavo. Visko buvo. Baisūs laikai buvo. Bet buvom jauni…

       KAIP PAČIAM DABAR ATRODO, AR LABAI NUO DABARTINIO BALTAKIO BŪTŲ SKYRĘSIS BALTAKIS, SU SAVO ARTIMAISIAIS VIS DĖLTO ATSIDŪRĘS UŽJŪRYJE? JUK IKI TOKIO ŽINGSNIO TRŪKO TIEK NEDAUG. VIEŠAI APIE TAI LYG IR NESATE PASAKOJĘS.

       Taip, mūsų šeima irgi traukėsi. Atsidūrėm Žemaitijoje – Kelmėje, kur gyveno mamos pusseserė, o jos vyras buvo Gruševskio dvaro ūkvedys. Drauge buvo ir mamos broliai. Vienu metu sovietinė armija užėmė Kelmę, paskui vokiečiai vėl juos išstūmė. Dėdės nutarė nebelūkuriuoti, o tėvelis persigalvojo. Pasakė mamai: jei nori, važiuok su broliais, tačiau vaikų tau neduosiu. Šeši tuomet buvom, septintas atsirado po karo. Taip ir likom… O į Kauną grįžom tik spalio pabaigoje. Mūsų butas buvo užimtas, rusų kariuomenė paėmė namą, visi galvojo, kad mes pasitraukėm. Daiktus išsitampė kaimynai. Kai ką grąžino… Galėjo ir taip atsitikt, kad būtume išvykę. Dėdės kalbino.

       SU JAIS VĖLIAU PALAIKĖT RYŠĮ?

       Palaikėm… Tik ne iš pat pradžių, ne iškart. Iš pat pradžių net nežinojom, kur jie. Paskui sužinojom, kad vienas jų – Pranas Zaranka, tas, kuriam esu paskyręs poemą “Ariadnės siūlas”, atsidūrė JAV. Jis tik penkeriais metais už mane vyresnis, jį gimdydama mirė mano senelė, o užaugino mano mama, penkiolika metų už jį vyresnė. Man buvo brangus kaip brolis ir, kai karo metais netekau, atsivėrė tuštuma.

       O Juozas Zaranka buvo jau mokytas, universiteto teologijos filosofijos fakultete studijavo. Atsidūręs Kolumbijoje, Bogotos universitete klasikinės filosofijos katedros vedėju tapo. O prieš tai studijavo Belgijoje, vėliau – Paryžiuje, baigė vieną universitetą, paskui – kitą. Labai daug kalbų išmoko.

       AR TIESA, KAD GARSUSIS BOGOTOS MERAS – JŪSŲ GIMINAITIS?

       Čia dėdės reikia klaust … (šypsosi) Tik tiek galiu pasakyt, kad dėdė prašė mamos pasirūpinti, jog Antanas Mockus būtų priimtas į Vilniaus universiteto lituanistikos kursus. Aš tuo pasirūpinau. Su jo mama esu pažįstamas. Keramikė. Buvau gavęs dovanų dvi vazeles, didesnę, deja, sukūliau. Ji, tarp kitko, iš tų pačių kraštų, iš Anykščių. Kai lankėsi Lietuvoje, bendravau.

       PER JŪSŲ, RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS MĖNRAŠČIO REDAKTORIAUS, RANKAS PERĖJO ŽINOMIAUSI 8-9 DEŠIMTMEČIŲ LITERATŪROS KŪRINIAI. KUO LABIAUSIAI PASIŽYMĖJO JŪSIŠKĖS “ŽIRKLĖS”? AR JOS YRA BUVUSIOS NEGAILESTINGOS IR PLAČIAI PRIPAŽINTIEMS AUTORIAMS?

       Visko pasitaikė… Taip pat ir pripažintiems. Pavyzdžiui, Jonui Dovydaičiui, kuris garsėjo kaip pirmojo tarybinio romano autorius. Redaktorius Feliksas Vaitiekūnas jį redaguodavo negailestingai. Baisiausias triukšmas būdavo, kai atbėgdavo skųstis. “Tu gadini mano stilių”, - rėkdavo Dovydaitis. O Feliksas atsakydavo: “Čia joks stilius, čia – gramatika”. Todėl, ką reikėdavo, tą tvarkydavo… Jei Dovydaitis pykdavo, tai Marukas būdavo patenkintas, kad redakcija sutvarko kalbą, “išverčia” kūrinį iš tam tikro kaunietiško žargono… Tačiau būdavo ir sudėtingesnių dalykų: gali “praeiti” kūrinys ar ne. Pavyzdžiui, Jonas Mikelinskas atnešdavo romaną ir sakydavo: “Žinau, kad negalėsi spausdint, bet paskaityk”. Pasitaikydavo ir dar kitaip. Petras Dirgėla parašė romaną, kurio veiksmas vyko sovietinės armijos raketinėj bazėj. Tokiu atveju buvo būtina karinė cenzūra, reikėjo, išvertus kūrinį į rusų kalbą, vežti į Rygą. Vargšą Petrą verčiau taisyti. Tai jis taisė, taisė, taisė ir vis tiek negalėjom spausdint.

       GAL KOKIĄ LINKSMESNĘ ISTORIJĄ PRISIMINTUMĖT IŠ ILGŲ REDAKTORIAVIMO METŲ?

       Labiau įsimintini kitokie dalykai. Gal kažkiek mistiški. Beveik niekada nesu apsirikęs… Sakysim, ateina autorius, kurio visiškai nepažįstu, kažką atneša. Ir iš karto, dar su juo nieko nekalbėjęs, pajunti: šitas žmogus gali rašyt. Arba – negali. Tai visiškai nepriklauso nuo to, ar tas žmogus fiziškai gražus ar šleivas. Beveik niekada neapsirikdavau. Žmogaus aurą ar ką pajusdavau.

       KAŽKADA PLAČIAI SKLANDĖ GANDAS, KAD BALTAKIS PRABALIAVOJO SU POETAIS SAVO MAŠINĄ. TAIP PAT, KAD PO SPEKTAKLIO VAIŠINO VISUS TEATRO DARBUOTOJUS, PRADEDANT VALYTOJA. AR TAI NEIŠGALVOTOS ISTORIJOS?

       Kai sukako penkiasdešimt, pagalvojau: vis tik pirmas jubiliejus, reikėtų kažko ypatingesnio. O dar tuo metu buvau poetų sekcijos pirmininku. Kitomis pareigomis niekada nesididžiavau, bet, va, tomis – taip. Nors pirmininkas perrenkamas kasmet, labai daug sykių juo buvau.

       Turėjau labai daug nervų man kainavusį moskvičių – prastą, netikusią mašiną. Vos naują nusipirkus leido dūmus, remontavau, remontavau. Taigi pardaviau aš ją ir padariau balių: sukviečiau visus poetus, kritikus, kurie apie poeziją rašo, “Pergalės” redakcijos, kurioje dirbau, darbuotojus, gimines. Žodžiu, prabaliavojau tą mašiną.

       Tais pačiais metais, 1970-aisiais, Vilniaus akademinis dramos teatras pastatė poezijos spektaklį “Tiltas”. Tuomet irgi pakviečiau visus, kurie ką nors bendro su tuo spektakliu turėjo. Aš gi aukštaitis. Klausykit, pas mus tokia tvarka. Aukštaičiai – vaišingi žmonės, jie labai džiaugiasi, jei gali kitą pavaišint.

       ESU GIRDĖJĘS, KAD IR “URBO KALNO” GYVENTOJAI YRA PAJUTĘ TĄ JŪSŲ AUKŠTAITIŠKĄ CHARAKTERĮ. YPAČ, KAI VISUS ŽUVIMI VAIŠINDAVOT…

       Kai sekdavosi, - taip. Ir žuvienės visiems užtekdavo, ir žuvelių.

       ESATE IŠ TŲ, KURIE NE TIK MOKA PASAKOTI ANEKDOTUS, BET IR JUOS KURIA. AR BENT KARTKARTĖM JUOS UŽRAŠOTE?

       Ne, neužrašinėju.

       GAL VIENĄ “NUOSAVĄ” PAPASAKOTUMĖT?

       Su anekdotais yra taip. Šiaip aš jų neprisimenu. Kad anekdotas atsirastų, būtina tam tikra aplinka, situacija.

       Su žmogumi visko pasitaiko. Kažką pridedi, kažką pagražini. Būna, kad po kurio laiko tą pačią istoriją išgirsti visai kitaip pasakojant.

       Pavyzdžiui, sykį buvo kažkoks didelio masto pasitarimas Filharmonijoj. Atvažiavau į jį su savo mašina. Ten daug jų buvo, iš visos Lietuvos privažiavusių. Buvo ketvirtadienis, graži diena, su Mieželaičiu šalia sėdėję drauge ir išėjom. Išėjau ir, užmiršęs apie mašiną, parėjau namo. Atėjus sekmadieniui žmona sako, kad reikėtų pavažiuot į gamtą. Nueinu į garažą ir pasidaro šalta. Pirmoji mintis: pavogė mašiną. O kai prisiminiau ir nupėdinau iki Filharmonijos, pamačiau mašiną kažkaip labai juokingai, skersai ant šaligatvio įsitaisiusią. Mat, kai ją stačiau, patogesnės vietos neatsirado. Vieniša ji atrodė visiškai beviltiška. Buvo dar ir dulkėta, o ir kažkas trumpą rusišką žodelį ant jos užrašęs… Ją beatrakinant prieina milicininkas ir paprašo dokumentų. O paskui priekaištauja: “Ketvirta diena saugoju. Kame reikalas?” Užmiršau, sakau, tą savo mašiną.

       Tą istoriją mėgdavo pasakoti Vytautas Petkevičius. Kartą ir man girdint pradėjo. Su naujom, netikėtom detalėm. Įjungiant net respublikinės autoinspekcijos galvą. Ir taip įsitikinęs pasakoja. Sakau: na, tu ir prisigalvoji. O tu neatsimeni, sako. O tu, sakau, prisimeni net ir tai, ko nebuvo.

       AR TARP JŪSŲ KŪRINIŲ NĖRA TOKIO, KURIS KELIAUTŲ PER PASAULĮ LYG KOKS ANONIMINIS “PETRAS PALUBYS”?

       Ė-ė-ė. Ne-ne-e. Negražu… Esu vieną kitą posmelį viešumon paleidęs, bet aš jais nesididžiuoju. Nesaugau.

       O DRAUGE SU KOLEGOMIS PRIE TOKIOS KŪRYBOS NEBUVOT PRISĖDĘ?

       (Ilgokai patylėjęs) Buvo vieną sykį toks nuotykis… Jaltoje. Taip pasitaikė, kad tądien lijo, kas Jaltai labai nebūdinga. Visus savo darbus jau buvom padarę. Netikėtai nutarėm parašyti odes įvairioms kūno dalims. Maldonis ir Marcinkevičius parašė taip, kad, galima sakyt, nors į rinkinius dėk. Mano – kiek kitoks tekstas… Tačiau jo užrašyto neturiu. Taip, būna, kad kartais ir padeklamuoju.

        ŽINOTE BEGALES ĮDOMIAUSIŲ ISTORIJŲ APIE KOLEGAS. AR ŽINOJIMAS KAI KURIŲ NUODĖMIŲ, SILPNYBIŲ, “PRAJOVŲ” NEPAKEIČIA APIE JUOS NUOMONĖS, PERSKAIČIUS KOKĮ LABAI RIMTĄ PASISAKYMĄ?

       Oi, ne… Man atrodo, kad, kai pamatai žmogų iš juokingesnės pusės, tokioje situacijoje jis daug geriau atsiskleidžia. Nebūtinai iš blogosios pusės. Pavyzdžiui, ypač malonios metamorfozės įvyko su Vytautu Sirijos Gira. Su juo buvom labai seni pažįstami. Kai sukūriau šeimą, Maloniojoj gatvėj bendram bute gyvenom drauge su jo pirmosios žmonos tėvu, tokiu Kozaku, teisminės ekspertizės žinovu. Tų metų Gira buvo gerokai kitoks: jam visur vaidenosi mikrobai, mėgo visus mokyti, buvo šykštus. Ir jei dažniausiai į senatvę žmonės tampa blogesni – pasidaro irzlūs, atbunka, Sirijos Gira – maloni išimtis. Į senatvę jis atitirpo.

       Susitikdavom kiekvieną antradienį. Dėl šito, tai yra dėl kelių dvejetų, kartais pasijuokdavom. Žodžiu, antradieniais antrą valandą į antrą aukštą eidavau lošt dviejų šachmatų partijų su dvigubą pavardę turinčiu partneriu. Turėjo be galo gerą atmintį. Mėgo lenkiško stiliaus jumorą. Galėjo žerti jį be perstojo. Žinojo daugybę istorijų apie Kauną, prieškario bohemą. O ir pokario. Buvo puikus pasakorius… Man, kaip sakiau, tokiems dalykams reikia atmosferos, o jį, Vytautą, buvo galima nesunkiai užsukt.

        ESATE VIENAS IŠ NEDAUGELIO, KURIE NEBIJO VIEŠAI PASIJUOKTI IŠ SAVĘS. TOKIE AUTOŠARŽAI ITIN SMAGŪS. DRAUGE TAI PUIKUS PAVYZDYS ŠALIA ESANTIEMS. IŠ KUR ŠIS BRUOŽAS?

        Iš kur, tikrai nežinau. Bet galiu pasakyt, dėl ko. Visada, kai iš savęs pasijuoki, lyg ir atimi galimybę, kad iš tavęs juoktųsi. Čia tam tikra savigyna.

       MALONU JUS SU SIGITA MATYTI IR GIRDĖTI NET IR BESIGINČIJANČIUS, NES TAI DAROTE KAŽKAIP YPATINGAI, ARISTOKRATIŠKAI. DAUG KO IŠ JUDVIEJŲ GALIMA PASIMOKYTI. O KAS JŪSŲ ŠEIMOJE VIRŠESNIS?

       Koks klausimas, - aišku, kad Sigita. Visi kaimynai žino, su kuriais gyvenom.

       O KAS TIE KAIMYNAI?

       O tie kaimynai – tai kolegos, nes vis tarp rašytojų gyvenom… Turėjau truputį tokį nelabai gerą bruožą. Kai paragaudavau, nelabai norėdavau eit namo. Taip apkeliaudavau gana daug savo kaimynų. Pasikalbėdavom… O ir apskritai rašytojų namuose bičiuliaudavomės. Mūsų vaikai vieni kitų vaikus prižiūrėdavo. Atsitikus kokiai bėdai – paremdavo. O dabar gyvenam jau ne rašytojų name. Beveik niekas nieko apie vienas kitą nežino, nesibičiuliauja.

       ATRODO, SIGITA – NEPRASTAS PADĖJĖJAS IR PRISĖDUS PRIE BALTO POPIERIAUS LAPO. IŠ JOS PAČIOS TEKO GIRDĖTI, KAD, VERČIANT ALEKSANDRĄ BLOKĄ, TUO AUTORIUMI GYVENO IR JI.

       Sigita labai domisi rašytojų biografijomis. Begalę tokių knygų perskaičiusi. Taip pat ir apie Bloką, žino visas jo gyvenimo peripetijas. Toks moteriškas žvilgsnis į literatūrą.

       DABAR VIENAS KITAS KŪRĖJAS VIEŠAI PAVERKŠLENA DĖL TO AR KITO. NEĮSIVAIZDUOJU VERKŠLENTOJO VAIDMENYJE BALTAKIO. TURBŪT NIEKAS NEĮSIVAIZDUOJA. TAČIAU KODĖL, ATSAKYMĄ ŽINOTE TIK JŪS.

       Turbūt kartais ir aš paverkšlenu. Yra ir eilėraščių mano graudokų. Visko ir mūsų šeimoj, giminėj yra buvę… Man atrodo, reikia išmokti gyvenimą priimt tokį, koks jis yra. Tai visiškai nereiškia susitaikymo su blogybėm. Nereikia savęs į kampą varyt. Ir netgi baisiausi dalykai yra kažkokia patirtis. Kuri tau kažką duoda. Ne tik atima, bet ir duoda. Net ir nelaimės duoda.

       Ir dar vienas dalykas. Kartais susitinki jauną žmogų, o atrodo, kad jis už mane senesnis. Jis pavargęs, jo niekas nedomina, jis nenori skaityt savo kolegų kūrybos. Jis viską žino. Neturi, jeigu taip galima pasakyt, apetito gyvenimui. Aš dar, ačiū Dievui, ir viską valgau, pradedant lašiniais , ir, dar sykį ačiū Dievui, nenusibodo gyvenimas. Jaučiu gyvenimo skonį. O jau Nidoj, kur jūra, kopos ir visa kita… Viešpatie, kaip galima verkšlent?

       KAIP JUMS ATRODO, KADA ATEIS TOKS LAIKAS, KAI PIRMUOSIUOSE LAIKRAŠČIŲ PUSLAPIUOSE MATYSIME NE IŠ KALĖJIMO IŠĖJUSIO REKETININKO, PRIEVARTAUTOJO, SPEKULIANTO-VERSLININKO AR PANAŠIUS PORTRETUS, O ŽYMIŲ KŪRĖJŲ, TURINČIŲ KĄ PASAKYTI TAUTAI, VEIDUS? O GAL IŠMINTINGAS ŽODIS – VERTYBĖ, KURIOS NIEKADA NEBEREIKĖS?

       Oi, oi, oi… Nežinau, ką į tokį klausimą ir atsakyt. Gerais norais ir pragaras grįstas. Viltis turbūt miršta paskutinė… Kartais pagalvoji: na, negi neatsitokės žmonės. Kiek gi galima apie nusikaltimus rašyt ir skaityt? Juk tai baisi nuobodybė. Vien dėl paįvairinimo, netgi grynai pragmatiškai žiūrint į spaudą, reikėtų kitko. Juk gyvenimas daug įvairesnis, tad kodėl jį siūloma matyti tik tokiu kampu. Tarybiniais metais dejavom, kad mus žudo pigus optimizmas, o kas dabar? Ogi – pigus pesimizmas. Viskas blogai. Taigi čia kita to paties medalio pusė. Toks pat nieko nevertas dalykas.

       Todėl ir stebiesi, kodėl atsisakoma tokio didelio intelektualinio potencialo, kuris yra mūsų tautoj. Kodėl nustumiami į šoną tie žmonės, kurie kažką matė, kažką žino, kažką perskaitė, kažką galėtų kitiems pasakyti? Nebūtinai jų klausytis išsižiojus.

       Smurtas, tamsių dalykų forsavimas, pabrėžimas – neįdomu. Aš – dvidešimtojo amžiaus žmogus. Kur nuves dvidešimt pirmasis, nelabai ir aišku. Pagaliau tai jau mano anūkų reikalas.

       DAUGELIUI TIKRIAUSIAS ESATE SAVO EILĖRAŠČIUOSE…

       Turbūt… Tik dabar mažai rašau. Lyg ir darosi nauja knygelė. Po didelių sukrėtimų nusviro rankos. Tiesa, radau sau kitokį užsiėmimą: trejetą metų dirbau prie knygos apie gimtąjį miestelį “Mes iš Leliūnų parapijos”. Ji man suteikė nemažai tikro džiaugsmo. Ir ypač dėl to, kad džiaugiasi patys leliūniečiai. Gal vėl ką prasimanysiu?

       KADA VIS TIK LEMTA PASIRODYT NAUJAI EILIŲ KNYGAI?

       Neseniai siūlė rinktinę iš geriausių šimto eilėraščių padaryt. Bet aš turiu ir visiškai naujų dalykų. Pamažu formuojasi knyga. Gal ją savo septyniasdešimtpenkmečiui padarysiu, jei būsiu gyvas. O gal ir anksčiau.

       PANAŠIOS ŠVIESOS KAIP “VIENUOLYNAS”?

       Nevisai. Tai gal kiek tylesni, miniatiūriškesni dalykai. Pagyvenusio žmogaus atodūsiai.

 
*
 

       Algimantas – apie jogą Lietuvoje. Kaime mergikei, važiuojančiai ant šieno vežimo, pasiūlė užsikelti koją ant sprando. O kai reikia nusikelti, nė iš vietos. Be to, tai buvę dar tais laikais, kai po ilgais andarokais kito rūbo nebūdavo. Tuos maždaug 1935-1936 metus A.Baltakis sako dar prisimenąs. Netyčia šį tą yra matęs.

 
*
 

       Einant į pliažą Algimantas pasakoja jo paties sukurtą “beveik anekdotą”, kurį labai mėgsta Vilniaus daktarai: “Anksčiau vis galvodavau, kodėl tas daikčiukas negalėtų turėti kaulo. Dabar, kai skauda visi kaulai, džiaugiuosi, kad bent čia neskauda”.

       Pamėgdžiodamas Aldono Pupkio balsą, grįžtant iš pliažo Algimantas klausia ir atsako: “Kada reikia rašyti b..is, o kada b..ys?” “Kai daiktas trumpas, “i” trumposios, kai ilgas – ilgosios. Analogija su ištiktukais: pukšt ir pūkšt. Mūsų turtingoje kalboje esama ir trečios lyties – b..as, kuri patogi, kai ilgumas nežinomas”. Anot Algimanto, A.Pupkis šio paaiškinimo nesupeikęs.

 
*
 

       Aptarinėjant vieną straipsnį laikraštyje, A.Baltakis prisiminė pamokančią istoriją. Dar iš “Pergalės” laikų.

       Kritikui B. buvo jau visai blogai. “Blogai, redaktoriau, - sakė žmogus. – Gauk tu man tų tablečių, bet kad niekur jokių įrašų nebūtų”.

       Gavo Algimantas vaistų, bet ir pakišo po B. nosim popierius, kuriuos reikėjo pasirašyti: “Jei, išgėręs tabletę, išgersi alkoholio – mirsi”.

       Kritiko žmona gal po trijų mėnesių susitikusi dėkoja: “Oi, kaip gerai, kaip gerai. Nebegeria, viskas tvarkoj”.

       O dar po kurio laiko B. vėl pradėjo gerti. Susirado jį A.Baltakis persigėrusį. O tas ir sako: “Tris-keturias tabletes išgėręs geriu ir – nemirštu”. “Durniau, - dabar jau Algimantas kalba. – Tu ne tas tabletes gerdavai. Žinojau, kad neturėsi valios”. “T-t-t-ai kokias?” – žagtelėjo B. “Kad proto dantys dygtų…”

 
*

       K.Marukas, susilaukęs trečios dukters: “Nusipjausiu”.

       “Nebūk durnas. Sisiojimui vis tiek tinkamas”, - ramino A.Baltakis.

 
*
 

      Kokia laki V.Petkevičiaus vaizduotė, liudija ir toks atsitikimas. Maždaug prieš dešimt metų važiavę su žmonomis į Kauno IV gimnazijos jubiliejų, abu tą gimnaziją baigė. V.Petkevičius ir sako: “Ar girdėjai, mirė Petryla?” Ir jis vaizdžiai papasakojo, kaip juodviejų bendraklasis meškeriojęs, net ežero pavadinimą nurodė, kaip nukritęs su meškere melduose, ten jį ir radę žmonės. O kai atsidūrę prie gimnazijos, pirmasis klasiokas, kurį pamatę atžingsniuojantį, buvo… Vytautas Petryla. A.Baltakis pasišaipęs: “Petka, žiūrėk, tavo numirėlis ateina”. V.Petkevičius nesutrikęs: “Tai tu nemirei?!” O Petryla, pagal profesiją gydytojas, nusistebėjęs: kodėl turėjau mirti, esu visiškai sveikas…

      V.Petkevičius, paklaustas, iš kur ištraukęs tokią žinią, tik skėstelėjo rankom: “Kažkas man sakė…”

      Tokia laki fantazija, ironizavo Algimantas, labai praverčia beletristikoje, tačiau nepageidautina dokumentinėje prozoje.

 
*
 

       A.Baltakis, pažymintis penkiasdešimtmetį: “Anoks čia jubiliejus. Pensijos dar neduoda, mergos jau nebeduoda”.

 
*
 

       Atsisveikinimo su Nida vakarą Algimantas darėsi vis liūdnesnis. O kai perskaitęs “Madrigalą” atsivertė bloknotą su naujų eilėraščių ciklu, skirtu sūnaus Sauliaus atminimui, nė vienas iš mūsų negalėjo sulaikyti ašarų. Nors ketvirtasis “Galupio elegijų” eilėraštis dar iki galo nebuvo parašytas, poetas jį taip pat skaitė. Tarsi balsu ieškodamas geriausio varianto. “Kapinėse ir vėl daug sniego”, o gal – “Kapinėse gausybė sniego”…

       Nejučia užėjo kalba apie Juditą Vaičiūnaitę. Sigita pasiūlė paskaityti jai skirtą eilėraštį.

       “Mes ją labai mylėjom”, - sakė Algimantas, primindamas, jog jai yra paskyręs ne vieną eilėraštį.

       “Esi tikra / Barboros Radvilaitės sesuo…” – toks įspūdis tarsi pirmą kartą girdėtume tas eilutes.

       “Tarp kitko, šiemet nusižudė jos buvęs vyras, - po ilgokos tylos pasako Sigita. – Latvis. Gražus buvo žmogus ir neblogas poetas”.

       Tai buvo seniai. Tačiau S.Baltakienei ir šiandien ryškus tas vaizdas. Senamiestis. Pavasaris. Jis – ilgais plaukais, dailia nosim, madingo lietpalčio plevėsuojančiais skvernais. Eina išdidžiai. O Judita – vis iš paskos. Tai iš vienos pusės užbėga, tai iš kitos, vis kalbina. Matyt, apsipykę.

       Anot Sigitos, jai taip pagailo Juditos. Pamaniusi: neverta žemintis.

       “Jeigu myli, jokio žeminimosi nėra”, - Algimantas šįkart nelinkęs pritarti savo brangiausiajai.

    Skaitykite:
    Leonas Peleckis-Kaktavičius. Vasaros su Algimantu Baltakiu. Antroji vasara. 2003 metų rugpjūtis
    Leonas Peleckis-Kaktavičius. Vasaros su Algimantu Baltakiu. Trečioji vasara. 2004 metų rugpjūtis
    Leonas Peleckis-Kaktavičius. Vasaros su Algimantu Baltakiu. Ketvirtoji vasara. 2005 metų rugpjūtis
    Leonas Peleckis-Kaktavičius. Vasaros su Algimantu Baltakiu. Svarbiausioji diena

    L. PELECKIS-KAKTAVIČIUS. ŽODI, KURIS ESI. – Esė, pokalbiai, studijos. – Šiauliai: Varpai, 2007.