Indrė Meškėnaitė (g. 1990) – poetė, eseistė, meno kritikė, grafikė. Kauno „Saulės” gimnazijos abiturientė. Savo kūrinius spausdino „Nemune”, „Šiaurės Atėnuose”, „Literatūroje ir mene”, laimėjo laurų įvairiuose konkursuose. Indrės Meškėnaitės tekstai – tai rizominė filosofinių įžvalgų samplaika, sujungta vienovę palaikančios formos ir tarpusavyje koreliuojančių poteksčių audiniu. „Indrė jaučia žodį, lengvai žaidžia jo prasmėmis, remiasi ne tik visuotinės literatūros, bet ir apskritai kultūros kontekstu. Geras esė dažniau kelia klausimus nei atsako į juos” (Rimutė Aranauskienė).
Trumpametražė astma
Užvakar nusprendžiau, jog išties moterys panašios į moteris tik todėl, kad atrodo kaip vyrai. Neretai ir vyrai yra vyrai tik todėl, kad elgiasi kaip moterys arba panašiai kvepia. Užtenka tris savaites kasnakt susikišti dantų šepetėlį į skylę ausyje, kad tai suprastum, arba tau grąžintų pinigus. Stumdavau dieną po dienos tik tam, kad ji neužvirstų ant manęs. Man būdavo sunku kvėpuoti. Aš sirgau astma, nes per daug domėjausi jais. Bandžiau juos įkvėpti per prievartą ir bent taip pagausinti šeimą. Tąkart ji pasirodė esanti per daug aistringa, kad neužstrigtų mano gerklėje ar kitoje vietoje, panašioje į tą, kurioje ji tikėjosi mane sutikti. Dažnai aš prieštaravau. Kartais išėjimą ženklina kažkas panašaus į nesusimąstantį šuoliavimą arba šuns eiles. Viršuje buvo šalta.
Apsivilkusi paltą jausdavaus kalta ir kartu ne ta, kurios visi tikėjosi. Įėjusį pro duris jie visuomet gerbdavo mažiau nei pastipusį prie laukujų durų. Kūju praminėme vyrą, apsisiautusį agresija. Per sesiją jam vieninteliam buvo įmanoma užsisakyti padorų staliuką net atėjus be kalės. Jo apšlapintos kėdės kai kam asocijuodavosi su asocialiu mano asmenybės vyriškumu. Vitališkumu niekad pasigirti negalėjau. Tai išduodavo mano odekolonu prasmirdęs dantų šepetėlis ar keršto planas. Keliskart ir aš banžiau užsiimti rankdarbiais. Maniau, tai padės ištaisyti klaidas arba bent jau paspartins atomų sklaidą. Pamenu tą vienišą laidą, kuriuo bandžiau pasmaugti jį ir jo kalę. Jie man kalė į galvą, jog svarbiausia yra papulti į televiziją. Aš turėjau viziją. Tetrūko šuns.
Man virš galvos visuomet sklandė skylė. Tai leisdavo suprasti mano nesklandi kalba ir nagai, atsiraitę kaip rotelai. Tačiau aš nuolat ne tai bandydavau pasakyti savo gyvenimu ar drastiškai moteriška dikcija. Kartais imu galvoti, jog tai, ką laikiau šeima, tebuvo nukainuotos psichologinės ligos. Panašios į tas akimirkas, kai žiūrėdama į veidrodėlį maniausi matanti save. Išties mančiau artėjančią mirtį. Kaip ir kiti, niekad nebuvau gera vairuotoja. Buvau iš tų, kurios pastoja užtverdamos kelią, o paskui nuskęsta baloje. Istorijoje užimdavau bereikalingo viešumo vietą. Buvau balerina, nors kompanijose dėdavausi poetu. Ne tiek dėdavausi, kiek dažnai nešiodavausi kokią nors jo kūno dalį rankinėje. Jam patiko kinė, deja, man labiau patiko nekomercinis kinas.
Mikčiojanti mikrochirurgija
Dažnai stebėdavau tirpalo tyvuliavimą stiklinėj. Apsimovęs chirurgines pirštines bandydavau užčiuopti audros naviką. Kitą kenkėją, nepanašų į mane. Mene dažniausiai matydavau aukų akies obuolius. Dėl šio įpročio mane buvo pradėję vadinti svetimšaliu. Nors aš nemokėjau vaidinti. Nešiojau tik šaliką. Tiesa, dar akies skulptūrą. Ji itin žavėjo ją net tada, kai diena nebūdavo vėjuota. Apauta mano išaugtais batais ji dažnai atrodydavo beveik kaip tikra. Pikta, kad tie, kurie primena žmones, dažnai nėra žmonės. Dėl to nekenčiau meno. Vyrų taip pat. Ypač dienos pradžioje. Vienos dėmės nuo savo palto niekaip negalėdavau nuplauti. Bandžiau šaukti, tačiau ji tik padarė kvailą mimiką. Tokią panašią į netikro žmogaus akiduobę. Arba mane, kai kasiau duobę.
Nepamenu, kiek kartų mane apvogė, tačiau pasiilgdavau to jausmo. Man patikdavo, kad telefono operatorė mane išklausydavo. Tai užtrukdavo apie 3 sekundes. Paskui ji suprasdavo, jog tai vėl aš. Nors aš nebūdavau vėl. Buvau velniškai punktualus. Ateidavau net nekviestas. Sviestas buvo mano mėgstamiausia materija. Kai puldavau į isteriją man visuomet padėdavo sviestas. Nors aš nepuldavau. Tai ji puldavo mane. Bet žmonės taip sako. Visa, ko ji negalėjo man paaiškinti, aš rasdavau jame. Ėmęs slysti supratimo riba greitai praradau stabilumą. Tuomet ją įdėjau į stulbinamai tamsų vakuumą ir ėmiau vežiotis automobilio bagažinėje. Ji tapo dar viena skulptūra. Beveik tokia kaip ta, kurią nešiojausi savo kišenėje. Tik ne tokia panaši į žmogų.
Gėdijausi nuogų kūnų, tad maniau, jog jų gėdijasi ir atomai. Atstumai tarp manęs ir žmonių buvo susipynę kaip jos garbanos. Tai supratau, kai ji prarado žavesį. Nors tai ne ji, tai jis ją prarado. Kai mane rado, aš laikiau jos nuotrauką ringerio tirpalo pilnoje stiklinėje. Idėja buvo įrodyti jiems, kad ne aš, o jie patys sau kenkia. Nieko neaplenkia laikas ir vaikiška išdavystė. Jie suvystė mane sakydami, jog tai daro už tai, kad priešinuosi sistemai. Nors aš nesipriešinau. Tiesiog neatsimindavau temų. Bijojau baltų chalatų iki kol jį pirmą kartą man užvilko ji. Mano rankos tapo pakankamai ilgos apkabinti save iš už nugaros. Jos batai buvo mažyčiai. Tyčia tada pasakiau, kad jos palauksiu. Mėgau akių skulptūras. Jos būdavo panašios į žmones. Kaip ir ji, kol buvo gyva.
Zakat
Abipus mano lovos mėtydavosi jo kvepalų eskizai. Jis sakydavo, kad šliuzai reikalingi ontologiškai sulyginti žmones. Manęs toje istorijoje dalyvaudavo vos ketvirtis. Tačiau jis nenorėjo skirtis. Atkirtis dažniausiai būdavo netikėtas augalo pavadinimas. Jis mėgo gėles, nuvytusias per išpardavimų sezoną. Iš kiekvienos mano neaplankytos šalies prašydavo parvežti po vazoną. Į juos sodindavo vienintelį mūsų namuose buvusį bambuką. Su juo sulygindavo mano buką žvilgsnį, kai galvodavau. O pats, kai žvelgdavo pro langą, sušukdavo man, kad vėl negali pasistatyti automobilio. Bilio žaidimų aikštelės vietoje mėtėsi keli besimylintys liežuviai. Po ratais sutraiškytos žuvys. Batų padai dvokia druska.Sekmadienis.
Pribėgęs prie mažylio susukdavo jį į vienkartinę nosinaitę ir primindavo basa koja. Tikino, kad mylintys tėvai kūdikius slepia pėdų raukšlėse ir bijo atviro ryšio. Ant kaklo jis visuomet ryšėdavo baltą pianino klavišą. Tikino mane, kad tai viską paaiškina. Tokie žmonės kaip mes neina į kiną. Jie vaidina likimą teatro scenos užkulisiuose. Todėl ir dėvi juodus marškinius. Atsitiktinius mūsų pokalbius jis įrašinėdavo ir mesdavo į uogienės stiklainį. Manė, kad taip laimi daugiau laiko. Nebeatsimenu mūsų vaiko veido, kai prisėsdavo prie vienklavišio pianino ir prašydavo jį pasilikti. Kalti, tikriausiai, buvo nuolat skambantys jo kūriniai. Jis manė, kad jais tampa panašus į kūrėją. Nors išties tebuvo panašus į neištikimą vyrą.
Byra iš stiklainio laikui pralaidūs pamokslai. Padriki planai man kas rytą primindavo, kurioje pusėje Meka. Ranka jis visad kažką įrašydavo į knygą, kurioje skirtuko paskirtį atlikdavo mūsų anoniminės šeimos nuotrauka. Tikra palaima jis vadindavo susirinkusių žmonių žingsniu. Tuo tarpus mes nuleidę žvilgsnius drovėdavomės kvėpuoti. Buvome vieninteliai kalti šioje dienos pusėje. Nulipęs nuo scenos jis visuomet prašydavo mūsų sugraužti žvakes. Už tai, kad trukdome jam juokauti. Nekalti mano sūnui atrodė tik šventieji su savo šventvagiškais gyvenimais. Namais jis vadino būdelę su grotelėmis, skirtomis gintis nuo atvirų žmonių. Jis norėjo būti panašus į tėvą. Suaugęs tapo vagimi. Tik sekmadieniais.
Raudona jūra
Pirmiausia atsikračiau plaukais. Jie ėmė trukdyti man plaukti prieš srovę. Todėl įmesta į vandenį nuolat skendau. Kenčiau jo seiles savo ausyse. Jos būdavo dekoruotos vonios druska. Tai jam nuimdavo gerklės skausmą. Man primindavo mane prievartavusio vandenio klyksmą. Nors klykdavo žuvėdros, draskomos letargo miego ar sentimentaliosios komos. O jis tuo tarpu banguodavo man į papilnėjusį pilvą. Prašydavo nepamokslauti ir leisti giliai ilsėtis. Tada sutekėdavo į mano bambą. Joje veikdavo kažką panašaus į tai, ką mane mokė daryti su batų raišteliais. Šliaužti keliais ir išlysti pro šoną, kuriame laukia platesnė kilpa. Maniškė visad būdavo standi ir per patį centrą. Jis sakydavo, kad tai jo nuopelnas. Nežinau, nebuvau labai pastabi.
Šviesos niekad nemačiau. Girdėdavau tik traukinio, atlekiančio į mane, toną. Jis nekentė manęs, nes negalėjo priskirti nei vienai grupei ar gaujai. Todėl gyvenau po indauja. Pats laikė save optimistu. Manė esąs panašus į aptakią O arba skardinės atidarytuvą. Be to, mėgo netekėjusias mergaites ir be žinios dingstančius kūnus. Aš niekad neturėjau dingsties ko nors nekęsti, todėl jis versdavo mane kasti. Nesipriešinau, buvau netvarkos šalininkė. Kaip ir visais kitais atvejais, likdavau nuošaly. Toj šaly, kurioj klozeto nuleidimo garsas mane įtikindavo, jog gyventi verta, mano rankas dabino į kūdikio pirštus panašūs ženklai. Jais jis mosavo, kai kartą susiruošiau iškeliauti. Vėliau atrajojau skurdo išsunktus vaikus. Sulaukus jų pasigirsdavo signalas.
Vienintelė racionali išeitis, kuri nebūtų prieštaravusi mano racionui, buvo palikti žinutę. Nors mano pranešimai nebuvo išklausomi. Ypač ateinant žiemai. Žemai pasilenkusi beveik užčiuopdavau, kelintą mėnesį esu čia. Tyčia suklupdavau, kai jis eidavo pro šalį. Taip išgirsdavau tarp jo pirštų besiblaškančio žvejybinio kabliuko dvejonę ir valo mazgelių šiugždėjimą. Vakarais jis nurimdavo tik mėtydamas centus į miniatiūrinę vonią. Besiblaškydama po ją visuomet prisimindavau jo pasiūlymą kartu sėsti į laivą. Tačiau tuomet aplink mano galvą skrajojo žemiškesnių idėjų aureolė. Vienuoliai manęs nedomino. Prisidengęs mano padarytu domino jis ir išplaukė į jūrą paskui gelsvą moters plauką. Mačiau jį tik tą vieną kartą. Paskui jis pasikorė.
Filosofinė savižudybė
Dažniausiai vėluodavau, nes puikiai supratau, jog yra per vėlu. Buvau mokoma neprisipažinti, kad esu kalta. Tai palikdavau tikintiesiems. Todėl niekuomet nieko neužsisakydavau. Žiūrėdavau, kaip jam lėtai atneša pažadus. Tada ramiai paklausęs, ar tai soja, jis perlauždavo juos kaip kokius kiniškus sausainiukus ir viduje ieškodavo palinkėjimo. Kentėjimo niekam neparodydavau. Ramiai adydavau savo per skubėjimą suplyšusias kojines. Tiesa, niekad neskubėdavau, todėl susiplėšydavau jas netoliese. Būnant dviese jam niekuomet nerūpėdavo priežastys. Jis mėgo pažastis, pripumpuotas statybinių medžiagų. Džiugu būdavo stebėti jo apsirijusį ir strijom apraizgytą statybininko veidą. Bent jau taip man sakydavo ji, kai kalbėdavo rožinį.
Ji nuolat karščiuodavosi, todėl buvo pripratusi prie rožinės spalvos. Apsipylusi karštu vandeniu vaizduodavosi esanti veikėja iš mano apsakymų. Nors iš tiesų tik įsivaizduodavo, kad kažką jai sakau. Mes nebesikalbėjom nuo to laiko, kai man suėjo penkeri. Todėl jai patiko žiūrėti filmus. Jie svaigindavo ją labiau, nei tikras gyvenimas. Dėl šios priežasties savo teises turėjau ginti pati. Nors ilgą laiką vengiau vairuoti. Jis sakydavo, kad man labiau tiktų dar kartą pastoti, nes jam jau darosi nuobodu. Tačiau buvau pavargusi nuo stovėjimo, be to, dažnai prarasdavau savitvardą. Tverti kažką būtų buvę nepadoru, tad pasitenkinome bendra neapykanta pėstiesiems. Gal todėl, kad vienas kitam sakydavom, jog esame asmenybės. Bent per šventes.
Iškentęs mano nestabilumą jis dažniausiai puldavo į meditaciją. Gydytojas sakė, kad tai vienintelė reabilitacija, kuri kainuos tik suvokimą. Jau senokai nebeturėjau to, ką būčiau galėjęs dėti į voką. Todėl slapta nekenčiau ir švenčių. Tokių, o ir apskritai paslapčių, mano gyvenime buvo daugybė. Todėl niekad nesigyniau, kai mane vadindavo šlykštyne. Žavėjausi tuo, kaip šitas žodis tiko prie mano odos spalvos. Ir nors man nuolat kartodavo, kad negalima pamesti galvos, kasryt, eidamas į darbą, rasdavau ją šaligatvyje. Maniau, kad juose ir manyje slypi tas pats, kas ir visatos slėpiniuose. Tačiau jie tik žaidė slėpynių tuo metu, kai paklaustas, kas esu, aš galvodavau, ar šiandien esu ji, ar jis. Tai priklausydavo nuo to, kas pririšdavo mane prie lovos.
Salat
Važinėdavau traukiniu, nes nebuvau laukiamas vaikas. Kažkas man tai pasakė, kai buvau trejų ar trisdešimties. Iš tiesų, tai nėra labai svarbu. Įdomus mano gyvenime man atrodė tik tas faktas, kad visi faktai man buvo neprieinami. Net raktai būdavo slepiami nuo tokių kaip aš. Panašias situacijas nuolat įpindavau į batų raištelius. Raštelius iš mūsų atimdavo, tad apsikeitimą informacija bandėme užčiaupti farmacija. Nuolat girdėdavau kaip per raciją pranešdavo, kad dar vienas bandė pabėgti. Kaip ką tik išsukti mano ausų būgneliuose tarškėdavo bėgių varžtai. Bėglius visada įsivaizdavau kaip žmones, viduryje galvos besinešiojančius kryžminį atsuktuvą. Esi sveikas, kol to neišmainai į klasikinę simfoniją, grojančią kasryt vis tuo pačiu nepatogiu laiku. Vidurnaktį.
Kelis kartus per dieną norėdavau kam nors pasakyti, kad prisimenu. Tačiau madingiau būdavo šokti su amnezija. Anestezija sugebėdavo priimti net patį blogiausią šokėją. Nors man labiau patikdavo kai mus vadindavo šuolininkais. Palankiais metų laikais viskas atrodydavo kaip nelaimingas atsitikimas. Pats gražiausias mano matytas reginys buvo iš penkto aukšto krentantis nebylaus kažkieno viešpaties balsas. Toks elastiškas, kad krisdamas užsmaugė savojo atsuktuvo plaučius. Gaila, kai tie, kurie yra verti žemės, jos taip ir nepasiekia. Bet mano rankos buvo ilgos ir plastiškos. Sugebėdavau sugauti bet kurią žuvusią peteliškę. Pamenu, ryšėjau ją ir eidamas į pirmą klasę. Nebeatsimenu, kas mane parnešė namo.
Mano neveiksnumas buvo ryškiausias mano proto bruožas. Kai dar tiksliai nežinojau, kur patekau, ant rankos buvau išsibraižęs pavargusios nuo melo sraigės žvilgsnį. Prie išvadų jie parašė, kad neviltis ir vienatvė pagaliau privertė mane melstis. Kad ir sraigei. Nors tai tebuvo paspirtis man ir toliau jaustis laukiamu. Kas vakarą mus atnešdavo po kelias diržų sagtis, kad galėtume išpirkti nuodėmes. Dėmėmis jie vadindavo tai, ką mums pavykdavo įsidėmėti. Čia nėra kur dėti išminties, nes net asfaltas išmintas iki žvyro prado. Aš vienintelis tada mačiau, kaip jie parado tą, su kuriuo kalbėdavosi prieš sėsdami valgyti. Kartais man kildavo noras atsukti laiką atgal. Tačiau jėgų užtekdavo tik perjungti simfonijos preliudą. Liudininkų čia nemėgo. Manęs taip pat.
Sahada
Lengviausia vertinti nesusidūrus. Susivėrus teisingą požiūrį iš nuotrupų ar nuogirdų. Naudojantis gidu, kol gydytojas dar nereikalingas. Ligas kultūroje būdinga smerkti. Įmerkus vos vieną rankogalio kraštelį rimtai sušlapti sunku. Atbunku nuo tokių dalykų. Dykų bodėjimųsi nekenčiu labiausiai. Kai švelniai ausyse nusėda susikristalizavusi migla. Tyla, pavirstanti milteliais. Jau ne tais pačiai keliais, o kêliais mane pasiekia ranka. Apanka pirštai, pagalvėlių ausinėmis bandantys išgirsti žolės šnarėjimą ant mano vaiko galvos. Be kovos pasiduodantieji stovi pirmose eilėse. Seilėse ieško lietaus. Aš žinau. Atsiras, kas išaus gedulingą juostą. Taip nutinka. Plinka ne aplinka. Bet ji pirmutinė įninka ieškotis perukų.
Lyg per rūką prisimenu, kaip taisyklingai parašyti atminimą. Mirimą ir merdėjimą įrėminti tarp besišnabždančių pirštų. Perrištų kaspinu, kurį kas rytą įpinu savo mažajai į viksvuolių kuokštelį. Ji aikteli tuo periodiškai primindama, kad dar yra. Kol ŷra bangos į proziškai lėkštą krantą. Į atranką kviečiami mudu abu. Tačiau nubundu viena. Ji ateina ir tyliai susirango mano pasąmonės kampe. Sakosi kitam krante matanti šviesą. Rydama pūliuojančią tiesą nebyliai surinku. Sutinku. Besiraukšlėjančiu žvilgsniu prisidengiu savo jodu išteptas lūpas. Lùpas kadais turėti moteriški bruožai ir krenta į sandėlį, kuriame sukrautos lentos. Tampu Judu. Juodu amaru puolusiu stiebeliais groti nerimą. Kuriam belieka megzti irimą.
Savo pačios parašytų receptų lapeliais užkloju nykimą. Likimą aprašau kaip sūrį opų nutapytoje burnoje. Tik taip randu paguodą. Po jos oda švelniai raunu naujus daigelius. Kelius, kuriuos nutiesiau, užverkiu sausra. Aušra mano mergaitės kakle šoka išleistuvių valsą. Mano balsą apkabina skėčio virbai. Ilgai jais pridengdavau savo prastą kilmę. Kaip kino filme, kuriame atlieku kameros vaidmenį. Kadre, kur į denį pasižvalgyti lipa akla nekaltybė. Ir ranka rodydama į mano veidą šaukia, jog tai toli. Tyli visi, kurie žino, kad tai ten. O mažoji kasdien man rodo savo gelstančius ir pūvančius žolės stiebelius, krykštaudama, kad jau regimas ruduo. Vanduo nebeišskiria seilių. Nebereikia stovėti vešlių eilių. Tu laisva – Tu turi batus.
Hadz
Išmintingi ir dažniausiai jau numirę seniai kartais pasako įstabių kvailysčių, kuriomis mane mokė gyventi. Nes patys, kai imdavau vemti išminties išskyromis, oriai nusisukdavo. Susėsdavo aplink grindjuostės kampą ir žaisdavo šeimą kortų figūromis. Kitomis, ne tokiomis šventiškomis, dienomis iš jų man leisdavo statyti namelius. Kad parietę kelius po pamesto kompaso koja galėtų vadinti mane prakeikta stačiatike. Netikęs sumanymas buvo leisti jiems tikėti teorija, jog aš neverta vaikščioti šia žeme. Bet tai buvo geriau nei pasiūlyti jiems mane vertinti. Geriau man, nes nei vienas mano organas nebuvo pervertas. Pervertintas gyvenimas kartais sukelia venų trombozę. Išties.
Palikdama juos pamiršau pasakyti, jog manęs nebebus. Nors įnikę į savo lošimą jie turėdavo mažiausiai keturias dukras. Nepasiges. O manęs laukė karas. Tiksliau, kariaujančio kareivėlio nuotaikos, kai jis tebelaukia tos, kuri jau seniai pražuvo gyvenime. Jame mane dažnai maišydavo su idiote. Bet tai neprivertė manęs vaidinti susimąsčiusios. Dantų valyti makaronais, išspaustais iš tūtelės, taip pat nesilioviau. Pasiklioviau savimi, vinimi kalančia priminimo staktas į užrašų knygelę. Kažkada įsikaliau, kad gyvenu savo svajonių mieste. Tikriausiai tai reiškė, kad trokštu, jog mane ištremtų. Nors pamiršau susipažinti su žmonėmis. Dažnas jų dėvėjo stilizuotą mano galvą. Bjauru.
Kažkada mane išgelbėjo žmogus, nusprendęs, kad vardas turi būti daiktavardinis. Antraip būčiau buka dar net nespėjus prisistatyti. Tam, kad išsklaidyčiau tokią nuomonę, su savimi ėmiau nešiotis peilį, įsiūtą galinėje palto makštyje. Nors jis tebuvo skirtas savigynai nuo saulės, kuri mane užstodavo. Prieš mirtį mano senelis kartodavo, kad daiktai privalo būti naudojami pagal paskirtį. O jie sakydavo, kad už gerus darbus bus atlyginta. Todėl prieš pradedant savo kovą, turėjau pasitraukti sau iš kelio. Nieko kito sužeisti nemokėjau. Net siūdama, prieš pataikant į audinį, įsidurdavau sau į pirštą. Kasdien kažkas miršta. Kartais tas kažkas panašus į žmogų. Beveik.
Post SK-r.i.p.-tum
Buvau viena. Nors nuolankių pasekėjų vis dėlto atsirado. Man dar nespėjus paklausti, kiek laiko patys nenulaikė galvos. Sėdėjom tarp pirštu išpieštų raukšlių. Jų nusiplauti jis taip ir neišdrįso. Vanduo pasirodė per šaltas. Be to, Pranciškui čia buvo pastatytas švyturys. Butų buvę kažkaip neetiška. Todėl jis buvo apsirengęs. Žaidė su degtukais. Remdamasis mano teorija skaičiavo vertės intervalą. Ir atstumą iki viršaus. Pasilikęs du paskutiniuosius bandė sumeistrauti mažą švyturio kopiją. Lenkdamas tai, kas nebe jauna, nulaužė viršūnę. Susigėdęs atsisuko į mane. Perrišęs susimazgiusiu bato raišteliu pakabino man ant kaklo. Tau.
Mažiausiai prieš vienuolika metų jau laikiau jį pakankamai dideliu. Vienuoliai mane gąsdino. Todėl dėjausi norinti vaikščioti atskirai. Jo būdavo viršukalnės. Mano kalnai. Tad aš tik stebėdavau jį iš apačios. Tai, kas buvo apčiuopiama, visad labiau patiko jam. O man labiau tiko abstrakcijų kaukė. Nuo mažens maniau, kad žmonės keisti. Nes kauksmą jie linkę priskirti gyvūnams. Todėl mane praminė laukine. O gal todėl, kad neapkenčiau savo kūno. Buvau išsigimusi. Turėjau po penkis pirštus kiekvienoje rankoje. Tik po du iš jų statydavo. Kiti trys nuolat griaudavo. Bet asimetrijos paskirtis yra laimėti. Kažkam visuomet leidžiama išeiti į atsargą.
Aš visada gaudavau, ko norėdavau. Pradedant teise gyventi. Nors puiki pradžia neprilygo net pusei darbo. Baigiau daug liūdniau, nei pradėjau. Nors atrodė, kad viską dėliojau kruopščiai. Apsčiai prisiklausiau trumpų gyvenimų. Dar prieš tai, kai jie tapo istorijom. Pamenu, maniau, kad taip jis bando tapti asmenybe. Nors jam tik patiko daužyti lėkštes. Nieko lėkštesnio negu meilė sugalvoti jau nepajėgiau. Paskui periodiškai engiau jį nors nuo pat pradžių žinojau. Jau Nojaus laive tokiems kaip aš nebebuvo vietos. Kad ir kaip herojiškai atrodytų, žygiai kartais baigiasi krauju. Ypač tie, kurie prasideda nuo kryžiaus. Ar kryžiumi.
Ligotas poliglotas
Baldų neturėjau. Atsisėdo ant prie tvoros gulėjusių akmenų. Choru paklausė, ką moku. Pasakiau, kad galiu išversti bet ką. Tada jie man atsiuntė nuogą čiabuvių berniuką. Nešiną išvirkščiais skarmalais. Jo lūpose išbadėjusią tylą. Praėjo daug laiko, kol supratau. Nebyliai rašo drabužių siūlėmis. Tik tada tapau tikra vertėja. Tą akimirką ir nustojau vertinti. Dažnai var(s)tydavau mažąjį berniuką rankose. Jis klykaudavo kažką neaiškaus. Jim-žim-dži-m-m. Pavadinau jį Jimmy. Jam būtų (pa)tikę. Tačiau jo dydžio rasti nepavyko. Ant visų, kurie jam tiko, buvo firminiai užrašai. Somalian famine victim. Labiausiai Jimmy mėgo būti nuogas. Taip ir (su)puvo.
Priėjęs arčiau įkvėpdavo. Skaniai kvepi. Ilgai neleido išlipti. Laikė stipriai Pri(si)spaudęs. Nors paniškai bijojau tamsos. Tarp tamsiųjų turėjau šviesią atmintį. Nes kambary nuolat degdavo šviesa. Jie ėmė laikyti mane šviesuole. Buvau vienintelė baltoji. Vienintelė iš neprarastos kartos. Turėjau teisę (s)kaityti. Bet apie gyvenimą žinojau labai menkai. Todėl ilgainiui įtikėjau esanti menkysta. Girdanti skysčiu, išverktu jų pačių brolių. Pirmus į eilę statydavo šviesesniuosius. Jie dar galėjo tapti žmonėmis. Niekam nepavyko suprasti jų neangliškos mąstysenos. Apšauktieji kvailiais prarado paskutinius šaukštus. Nebeteko šlykštėjimosi teisės.
Nebetekę paskutinės vilties jie nustojo šienauti. Dalgius sukryžiavo vienas prieš kitą. Priešai(s). Kiekvienas jautėsi esąs pirmas. Aš ėmiau rūkyti jų žolę. Niekas neįvertino. O kažkam juk reikėjo pasirūpinti ateisiančiom kartom. Kortom (iš)lošti nemokėjau. Bandžiau tarp erelių ieškoti baltų balandžių. Kitam pasaulio krašte jie jau buvo tapę pietų tradicija. Mūsų pietietiškoje žemėje – mitu. Raštingi pranašai jį vadino miteliu. 5,16 mm. Rain. Tapo pirmuoju žodžiu, kurio jie išmokdavo. Viena iš keleto tradicijų. Todėl išverčiau į visas kalbas. Atjaučiantieji sutiko į(si)dėti į Kabbala. Už tai padovanojo (me)siją. Nesulaukę instrukcijos jie nusitiesė tvorą.
Afrikietiškas liūdesys
Niekada nesupratau, kodėl juos vadino juodaisiais. Juk net labai įdėmiai įsižiūrėjus mačiau. Kaip ir anksčiau. Jų akys išties tebebuvo rudos. Laikiau atstumą. Todėl aplenkdavau juos gatvėje. O knygas lenkdavau tokių kaip jie nuotraukomis. Tik gimtadienio proga gavus palmės šakelę nutariau pradėti. Žiūrėti filmus. Karpyti kadrus. Ir nebevalgyti žuvies. Iš to ir tame padariau atradimą. Žmogaus sąžinė nuo akių spalvos skiriasi trim tonais. Todėl ir niekšai skirstomi į tris kategorijas. Tie, kurie niekada nepakelia tono. Tie, kurie yra nebyliai. Ir anie. Kurie verkia žiūrėdami filmus. Mokslinėje literatūroje tai vadinama rasėmis. Praktikoje apie tai nekalbama.
Kasdienybėje padorumo sumetimais ryškių atspalvių buvo atsisakyta. Taip ir atsirado neapykanta tamsiesiems. Norint spėti su šia mada reikėjo kai ko atsisakyti. Tarp to ir susižavėjimo plojimų. Nuo dabartinio jų nenuoširdumo man įsiskaudėdavo galvą. Ir užguldavo ausis. Todėl apsimestinai džiūgaujančioje minioje visuomet jas užsikimšdavau. Sužinoję apie tai jie nusprendė mane ištirti. Mano simptomus iliustravo kynismos. Bet vėliau cino kareivėlio istorija tapo tokia populiari ir visus taip paveikė, kad ėmėme lygiuotis į juos. Kadangi gydymas buvo nekompensuojamas, vietoje jo man buvo paskirta sąvoką. Taip tapau cinike.
Viduje nuolat jusdavau sunkumą. Tik vėliau buvo paaiškinta, kad tai švinas. Bet kai esi paliktas likimo valiai - vargiai išlieka atsiminimai. Juoba, kad prieš valgant reikia nusiplauti rankas. Valgymas tampa švente. Todėl rinktis nėra kada. Beje, ir iš ko. Belieka džiaugtis, kad pasaulis po truputį šviesėja. Tampa pilkas kaip žemė. Švininis koloritas. Tačiau mano cinkuotam skoniui to nepakako. Norėjau, kad ant dantenų atsirastų ir melsvai pilkšvos spalvos juosta. Prie jos mano dantys būtų atrodę baltesni. Juk šypsena paperka pasaulį. Galbūt man ji būtų nupirkusi kieno nors meilę. Nors ir turėjau abi kojas.
2008
Skaityti tęsinį