Juozas Žlabys-Žengė. Nervuota poema „ANYKŠČIŲ ŠILELIS“ (1930)

Juozas Žlabys-Žengė

„Keturių vėjų“sąjūdžio dalyvis Juozas Žlabys-Žengė – vienas žymesnių XX a. 3-iojo dešimtmečio literatūrinio maišto ir poezijos reformos reprezentantų. Ryškaus temperamento poetas, valiūkiškų deromantizuotų nuotaikų ir pavasariško gaivalo reiškėjas, demonstravo modernią poetiką, leidžiančią perteikti šiuolaikinio žmogaus pojūčių tikrumą ir mąstymo dinamiką (garsų, skiemens efektai, netikėti žodžių junginiai ir pan.). Modernumą jungdamas su liaudišku humoru ir folklorinių talaluškų stiliumi, stengėsi išgryninti lietuvišką avangardizmo atmainą. Anykščių šilelyje įmantriai ir žaismingaikūrė atgimstančios ir į ateitį žengiančios lietuvių tautos metaforą. Novatoriška „Keturių vėjų“estetinė koncepcija stipriai buvo persmelkusi visą Žlabio-Žengės kūrybą ir gyvenimą. J. Žlabys-Žengė savo pavasariškuose eilėraščiuose intensyviau už kitus keturvėjininkus perteikė mitologinę ir erotinę pasaulio jauseną, vartodamas gyvybės atnaujinimo apeigų, ritualinio plūdimosi motyvus. Nervuotoje poemoje „Anykščių šilelis“ (1930) J. Žlabys-Žengė kubistine maniera skelbia šilelio atgimimą, pažangą ir nepriklausomybę.

Ė — ė ar toli?

Mes pajūry

Jūratei įmetėm

Grūdų gintarus.

Mes pajūry

Jūratei praskleidėm

Linų skepetas.

Mes pajūry

Žaibų gi įmetės inkarus.

Ir mums pas jūras

Pušimis kvepia taip!

Mes pajūry

Išbridom klaipią pėdą.

Mes nukariavom vakarus ir pietus

Ir mums su Geležinio Pilkio,

Geležies ir betono, pėdom

Vilnės,

Pavilnės,

Vilnijos link!

Mes pajūry

Prisiviliojom jūras: —

Mūsų seną žilą Baltiją

Ir mums pajūry,

Ir jūrose — jūros ...

Mes —

Jūratei —

Grūdų gintarus.

Mes —

Jūratei —

Linų skepetas.

Mes —

Jūratei

Žaibų inkarus,

Mums —

Jūratė

Darbų įkinkus

O —

Mums —

Jūratė —

Linki gi

Ir —

Mums —

Jūratė —

Pas jūras kalba taip: —

Jei traukia kas, —

Tai traukinys.

Jei kala kas, —

Tai kals genys.

Tai kals genys,

Tai dums genys,

Tai degs genys,

Tai lėks genys.

Ir degs,

Ir bėgs,

Ir sriūvys ...

Ir mums pas jūras

Juraitės teškia taip: —

Ė — ė ar toli?

Kvapas piauto šieno ir terpentino

Tai kas,

Jei aš šiandieną nežymus —

Ataugu ir ataugu!

Cilindrais

Kyla liemenys pušų —

Žiūrėkit!

Ir konusai reljefo taipgi —

Kyla ir kyla!

Pro šalį dūksta traukinys —

Many suskyla

Galingas švilpis —

Niekados nerimsta aidas,—

Ir paukščiai kūria savo bylą ...

Prieš saulę šildaus aš.

Kiekvienas mato,

Kaip veržias iš pušies

Cilindro

Sako lašas,

Kiekvienas žino —

Jį gintaru patapsiant...

Ir palei mano šoną

Šventa,

Šventoji šventę švenčia ...

Aplinkui kvapo piauto šieno

Ir kadūgyno

(Pirmarūšio terpentino),

Ir oro gryno, gryno,

Kiek tik, tu, nori prie pušyno.

Prieš saulę šildaus aš

Paūksny išsirėžė

Geležinis baravykas ir laimingai auga ...

Prieš saulę šildaus aš.

O po kelmų

Mėlynus plotus

Auga katei,

Auga gervei kotas, —

Auga grybų liepalotai...

Nė biškio galimybės futurizmo

sėjai ir švino mįslys

Liepsnoja ugnys

Ir armotos tik kalba — augu! —

Kad ir galėčiau suliepsnoti,

Kad armotom prašnekt galėčiau...

Ir aš taip pat,

Taip pat kaip ir kiti,

Kad aš šilelis,

Kuris taip daug kentėjo,

Kuriam nei rombo,

Nei jokio kūbo,

Nei kiek kvadrato duota,

Nei biškio galimybės futurizmo sėjai...

Ir ašen prašnekau:

„Pušų nekelios

Apykreivės ir taip toliau...

Pušynas jaunas

Gyventi trokštąs ir gyventi galįs!“

Ir aš ugnim liepsnoju,

Ir armotom kalbu,

Ir plyšte plyštu bombom...

O rytmečiais Ir naktimis

Anykščių darbo rombuos, —

Gaisrų, pašvaisčių žydi kliombos...

Ir teka

Rytmetinis kraujas

Ir virpa pušys — gyslos

O iš rytų

Ir iš anapus

Vyslos

Švinu,

Švinu

Nerimsta mįslys...

Kalbu, liepsnoji, lieju

ir šaukiu

Bet aš kalbu,

Liepsnoju,

Lieju

Ir šaukiu:

„Ne — pri — klau — so — mybė!“

O konkurėžiai

Bekrisdami

Lyg kūjais rėžia:

„Anykščių nūn šilelis

Niekam nebepriklauso:“

Mano skruzdėlės!

Skruzdėlės!

Bitys!

Širmonėliai! —

Patys ir pačios!

Kas eina žiūri —

Mato:

Kas žingsnis: —

Vis plakatas.

— Tai jis?

— Tai aš! —

Kuris taip daug kentėjau,

Kuris esu! —

Anykščių aš šilelis!

Atsistojo šilo grybas

Baravykas

Palei taką

Ir agitacijas

Šneka ir šneka: —

Girdi,

Jūs,

Išsismalavę gotikės,

Pajuodavę paberžės,

Suvargę raudonikės,

Taipgi,

Ir, jūs,

Mažos ir sulaužytos vaivoruškos,—

Man tik pasiutusiai noris

Dainuoti jums,

Tokias dainuškas: —

Jūs,

Susivynioję,

Ir taip pat pariesti,

Lapeliai,

Ir, spygliai, pageltę,

Pavytę ir nuriesti;

Jūsų žiedai

Anemiški ir nedažyti,

Vos išsprogę Ir

Tuojau nuvytę;

Kodėl jūs, grybai,

Žiedai, ir, lapeliai,

Neturit laimės

Augti, blaivytis,

Džiaugtis ir raivytis ...

Jūs,

Paukščių ir žvėrelių,

Snapai, ir, ylos,

Kojos, ir, galvos,

Vos gyvos

Ir, gyslos, išsišakoję,

Kodėl,

Jūs,

Taip pat negalit,

Čion pat, šilo angoje,

Balsiai strikčioti,

Kidikčioti,

Bei gražiai žvengti?

Ir kodėl jūsų daugel nemato,

Kaip po šilą jau vaikščioja

Taškai grybų?

O ant grybų plakatai gi?

Ir uogos plakas jau.

Argi tad,

Snapai, ir ylos,

Kojos, ir, galvos,

Nesusiduoti iš plakato

Sau į galvą, į kaktą?

Ir argi...

Ir juk,

Jei,

Žolelės, žolynai,

Žolynėliai,

Ne šiandien,

Tai,

Žiedai,

Žiedučiai, žiedeliai,

Ir ne rytoj...!

Ir tad mūsų menkų grybų,

Taip pat pušų liesų,

Ir žvėrių ir paukščių neaukštų,

Vaikų vaikai

Alkani, sunykę, pageltę

Ir nervuoti,

Vaitos ir vaitos...

Taigi?

Ir kogi?

Ar ne, ir ne?

Smalingos pušys,

Beržai kieti,

Ąžuolai,

Karklai,

Gluosniai, —

Visi į šilą!..

Snapai, ir, ylos,

Kojos, ir galvos, —

Padėkim šilui!

Kas ietį,

Kas samtį,

Kas švino vamtį, —

Padėkim šilui!

Ar švintant dienai

Ir ar pradėjus temti

Turėkime tik vieną lemti:

Ir durkime!

Ir šaukime!

Ir švilpkime!

Ir per visą šilą:

O—o—o—o—o—o—o—o—o—o!

Ir išgriuvo grybų grybai, —

Dar labiau bevaikščioja po mišką.

O ant pečių plakatai,

O plakatuos parašyta ryškiai: —

„Anykščiai — laisvas miškas!“

Ir išsirpo uogos,

Ir vėliavėlėm plakas.

O kai kurie: —

Dar šnekas,

Kas taip, kas ne,

Kas ne, kas taip!

Ir kai pradės

Kukurbezdžiai

— Bic!

— Bac!

— Bic! —

Šaudo ir šaudo: —

Ir susikimba,

Ir susispaudžia,

Ir susigaudo Palei taką: —

Muselės,

Zuikeliai,

Ir sparvos.

Ir veržias,

Ir lekia,

Ir spardos...

— Broliukai!

— Sesutės!

— Žalvarniai!

Nutilo.

Švilpia.

Kalba.

Barnis: —

— Kas?

— Jurgis?

— Ne?

— Pavasaris?

— Ne?

— De jure?

— Ne?

— De facto?

— Ne?

O aš kalbu

Liepsnoju,

Lieju,

Plyštu

Ir šaukiu:

„Faktas!“

Geometrija, Baranauskas

ir reljefo špygos

Iš pašaknų išlindo

Geometrija

Ir atsistojo.

Ir kur voratlinkiai

Kabojo

Tuojau ir telefono

Ir telegrafo vielos stojos...

O kur tik varnų gūžtos,

Ten radio beūžta —

Ir skamba radio visam šile!

Pakilo kelmas.

Vienas.

Du.

Keturi.

Dešimts.

Ir sukasi motorais.

O kur pušis išvirto

Iš liemenio išėjo plentas,

O iš viršūnės

Miesčiukas, kaimas

Susikūrė.

O kur akmuo

Laukinis

Pakilo, sukasi tekiniais

Ir lauką aria traktoris

O kur kelmai

Išvirtę

Tai jauja,

Tai sėjama mašina

Savąsias jėgas bemėgina....

O nuo šakų

Nusviro kvadratai

Ir ratai,

Ir kūbai,

Ir rombai.

O kur

Šaltinis

Praburbo garo katilas: —

Ir švilpia,

Ir ūžia,

Ir dirba

Visam šile!

Kai riktels garo katilas:

— Ba-r-r-r...-a-n-n-n... -a-u-u-u... - skis!

— Baranauskas atvažiuoja?

— Ar vyskupas?

— O!

— Vyskupas!

— Šalin!

— Stok!

— Kur?

— Nelyskyte!

O aš kalbu,

Liepsnoju,

Lieju

Ir šaukiu: —

Visi!

Visi išlyskite!

Anykščių aš šilelis!

Cilindrais liemenys pušų!

Kvadratais skujų šakos!

Ir kubais konkurėžiai!

Ir konusais reljefo špygos!...

Išlyskite!

Visi!

Visi dabar išlyskite,

Kur Baranauskas,

Vyskupas kur,

Pušims jaunoms,

Šile jaunam

Pamokslus sako ...

O jau

Ir vyskupo paties —

Neišpasakytas lipšnumas.

Gyvas,

Gyvas iškalbingumas.

Jis pats,

Baranauskas pats, —

Mielas toks senelis —

Taip ir žiūri,

Kaip jo pušys želia,

Kaip jo pušys nosį trina...

Ir staiga: —

Anykščių —

Kas —

Šilely! —

Išlyskite!

Ir tuojau pušys ir konusai kyla.

Ir Baranauskas pats kyla:

Saulė kyla.

Vėjas kyla.

Šilely pakylo bylos.

Šilely švilpiai skyla, —

Šilely nieks nebetyli...

Linksta vėjai,

Linksta pušys,

O, mielos motinos,

O, mieli tetušiai!

Jei traukia kas, —

Tai taukinys,

Jei kala kas, —

Tai kals genys.

Tai kals genys,

Tai dums genys,

Tai degs genys,

Tai lėks genys.

Ir degs,

Ir bėgs,

Ir sriuvys ...

Baranausko pamokslas

apie lietuvišką futbolą

Šile!

Šileli!

Ar girdžiate šilely?

Tikrai sakau: —

Kotangentą pajudint!

Ar girdžiate,

Kai šokinėja laiko futbolas.

Ar girdžiate

Žūt ar būt, ir galas!

Ar girdžiate,

Kurie

Hau—hau—hau

Bėkai,

Kurie

Bėkit, bėkit, bėkit.

Kurie For —

Var — var —

Dai — dai — dai,

Kurie su Aušrų

Vartais!

Ar girdžiate,

Kurie

Gal, gal

Stiprūs golkiperiai,

Kurie

Aut — aut

Lekiat su laiko autu!

Ar girdžiate,

Kurie

Trenks,

Kurie trenks dar,

Kurie trenksim dar,

Kuriuos

Paners Neris,

Kuriam:

— Kur neries?“

Kuriems:

— „Kur neriatės,

Korneriai?“

Ar girdžiate

Kurie

Viens, du,

Trys

Anykščių saulės referi!

Klausykite

Ar matote

Aušrų žiežirbas?

Ar girdžiate

Garsų trimitus? —

Visi

Ir visos

Ar imates?

Aušrų žiežirbos!

Darbų geležys!

Garsų trimitai! —

Imatės?

Kai pušyse, — jau

Švenčionių — Naugarduko

Ir Naugarduko — Gardino

Kotangentas nubraižytas.

Tikrai sakau: —

Kotangentą pajudint!

Dabar sakau — amen

Pušinė lyrika

Ė, Anykščių pušyne

Tylus ilgėjimas,

Tik didelės žalios vėliavos

Padange sėlina,

Ir didelis dangus

Išteptas gražiu aliejumi,

Ir dangui aliejiškai mėlyną....

O per

Ilgėjimą

Girdėti tylėjimas,

Girdėti šlamėjimas,

Girdėti šlamant kalėjimus.

O per pušinę lyriką

Plovėjai įkyrus

Piauna pušelę ir pušį,

Skrodžia gerklę per pusę,

Kartais ir kuso:

Na gi, pušys, nagi, užkit!

Kartais šoka

Vargšas žvėrelis.

Šoka nuo kulipkos kelio

Bet pašokus kulipka

Muša vargšą žvėrelį.

Kartais lekia paukštelis

Žaidžia plunksnelėm,

Piktas medžiotojas

Su kilpom papiauna paukštelį...

Kartais lekioja

Pro pušyną ir pušį

Debesų aniuolėlis.

—Ei, debesėli, lengva jūsų pusė,—

Jūs skrendat į mylimą pusę.. .

O pušų

Tylus ilgėjimas

Žiba danguj

Dangaus aliejumi.

O kitą gi pušį laužo kalėjimas,

O kitai jau mirtis atėjo ...

Visi mes čia

Suvaržyti:

Nei mums šlamėjus

Nei mums kalbėjus

Nei mums iš džiaugsmo puldinėjus:

Mums tik tylėjus,

Mums tik ilgėtis,

Mums tik mylėjus

Mumis, — tik nugalėjus ...

Kai mėnuo žiba pilnas,

Kai žiba naktį pušys,

Kai juodas šilkas

Apkabinęs šilą, kaip mergužę ...

— Ė, kas ten liuoksi,

— Ė, kas ten striksi miško

Lyrinėj tyloje?

— Ė, kas pušyne raitas joja,

— Ė, kas atjoja? ..

Ė, gal tai liuoksi

Pušyne Pražuvęs

Kryžiuotis.

Ė, gal tai čiapsi pušim unijuotis

Šlechta.

Ė gal tai eina per šilą žemaičiai

Priešų medžioti...

Ė, tai tik striksi šilo žvėreliai,

Ė, tai tik pykši šilo pušelės,

Ė, tai tik vaikšto šilo kalvos,

Paskliundos,

Skardžiai

Ir upeliai,

Ė, tai tik kalbas šiluose pušelės...

Nervų išsisklaidymas.

Jau ant medžių šakų Tupi

Sutupę lingvistai: —

Fi - fi -

Lia - lia -

Ga - ga - ga - ga.

Tokia šilelio likimo vaga: —

Pats Baranauskas dabar futuristas!

Taigi,

— Šile,

Šileli.

Ar girdžiate šilely?

O už šilelio

Ar girdžiate?

Dangaus ir šilo pakrantėm

Pralėkė geri paukščiai

Matyt, tur būt, taipgi futuristai...

O čia pat,

Visaip išsimėtę,

Ir ant šonų pergriuvę,

Guli miško stuobriai,

Drevės išsižioję, ir kelmai pajuodę.

Ištiesusios, kaip mergos kojas,

Guli paskliundos.

Ir kita aukštuma,

Atstačiusi krūtį į dangų ...

Pušų jazbandas

Griežia žalias prieliūdiįas.

Šoka grybai ir grybės

Ir kalba, pavyzdžiui, Neris ...

— Gerbiami filologai!

Su šypsena ir gera širdim!

Aš kalbėsiu dabar —

Koks mano nervuotas likims!

Prisipažįstu,

Daug kam iš mūsų

Nervai sukilę taip!

Toks nervuotas likims.

Kur kautynės eina, —

Ten ir nervai,

Kaip stygos ir kulipkos

Zvimbs ir zvimbs!..

Nervai — geras dalykas.

Nervai viską paims.

Aš bangomis nervuota,

Mano bangos nedings!..

Mano bangos nedings.

Sunervuos visą kraštą.

Ir etnografiškom šaknim

Prisiųsiu jums raštą —

Iš —

Išokupuoto krašto!

Ir pats Baranauskas

(Renegatas, vyskupas)

Jau futuristiškai kalba toliau: —

Kaip eržilas

Žvengia mano širdis

Ir šokinėja minties stebulės.

Man patinka, Nerie,

Kad jūs nebegulit...

Širdie, mano eržile,

Veržkimės ir veržkimės;

Lai man Baranauskui —

Barankomis — raumenys

Ir nervai — apyvarais.

Galingai pasikausime

Herojingam apyaušry ...

Tik gyslose — kraujo gryno!

Nė vienas kamštis — nekimš!

Blaivaus maršo sietyne

Neklaidžios alkogolių šimts!

Širdžiai kelią išjungsim.

Mušk, plak, žūk laisvai.

Aš girdėjau jums,

Jums gi,

Skrenda, skrenda kovų laivai...

Tegyvuoja gysluotas Nemunas

ir žemaitė Dubysa!

O po kalbų pušims,

Dainuoja pušys

Dainas

Širdims,

Smagenims...

O po mišką

Kukurbezdžiai klaidžioja dar

Ir agituoja dar taip:

„Jus visus — kiti pasiims!“

Ir dar agituoja:

„Pušų

Makaulė,

Ir, smagenys,

Bacilos daužo jūsų fortus!

Pušų

Aortos

Ir raumenys —

Bacilų pirmenybių sportui!

— Halio!

— Nugarkaulį! —

Bacilos padarys kurortus!

Halio!

Visos,

Jūs, pušys,

Ir visi, jus — pusšučiai.

Ir apie visus jus

Galima pasakyti,

Kad visi jus žūsit a priori...

Pušyne — choras.

Choro — daina:

— Tegyvuoja gysluotis Nemunas

Tegu žemaičiuoja Dubysa,

Tegu Nevėžio

Krantų geležys

Susiraito, pasistoja Piesta

Visos ir visos...

Šilelio pušys — telinguoja!

Ir konusai reljefo tegu šneka,

Ir te

Tegu

Šilely

Žvaigždės dega,

Mėnuo kyla,

Saulė teka ...

Lai mes

Šilely

Iškeliam vėliavas,

Lai plaka, lai.

Ar pasivėlino

Kovų laivai.

Melsva — tai vandenys

Lai plaka, lai.

Mūsų pažandėse

Mes — sakalai.

Iškeliam vėliavas

Lai bus audra.

O išsimėlynus

Čia mus suras.

Pabaltės inkaras

Čia mus sutiks.

Pušims — kas tinka kur,

Pušims kas tiks.

Iškeliam vėliavas

Lai plaka, lai.

Supasi vėliavom

Kovų laivai.

Šventos eisenos

Ir kilo

Pakilo

Pušyno Gedimino kalnas,

Ir žengia.

Nubudo ir žvėrynas, —

Ir gražiai žvengia.

O ties pušų

Vilkmergės keliu

Pabudo pušys.

Tikros pušys.

Pirma viena.

Tuojau kita,

Trečia,

Dešimts,

Šimtas,

Tūkstančiai.

O per pušis ir gatves,

Sako,

Dūkstančios

Vis šūkis,

Ir šukis

Vis sušūkstančios, —

Gana!

Ir eina jau gatvėmis

Visos pušyno bažnyčios.

Pirma eina

Aušros ir vartų bažnyčia

Ir antra

Skambina varpais taip:

Šventa,

Pranciškonų varpinyčia...

Ir eina visi vienuolynai,

Ir eina visos bažnyčios:

Šventa Jurgio bažnyčia,

(Peršoko per Kačergos upelį

Šventa Igno bažnyčia,

Šventa Mykaloįaus bažnyčia,

Šventa gi Mykolo bažnyčia,

Šventa Jono bažnyčia,

Onos šventos bažnyčia,

Šventa Kazio (Kazimiero) bažnyčia,

Šventa Trejybės bažnyčia,

Ir pati šventoji katedra.

Visi

Vienuolynai (vyrų):

Benediktinų,

Pranciškonų,

Karmelitų,

Bazilionų bažnyčia,

Augustinų,

Spaso cerkvė

Su Polocko keliu

Ir sinagogų keliosdešimt kerčių...

Kirchos ir

Moterų skaistūs vienuolynai

Eina ir eina!..

Ir visos gatvės

Išeina jau gatvėn: —

Totorių,

Vilniaus,

Trakų,

Švento Igno,

Rūdnikų,

Lydos,

Trakų kelias

Ir visi kiti dideli traktai...

O Anykščių pušys

Su bažnyčioms,

Su vienuolynais,

Su varpinyčioms

Dideliausiais šuoliais

Pirmyn ir pirmyn!

Klausosi apskritasis bokštas:

Kaip trata ir tarška

Žiogiukų kulkosvaidžiai:

Cik - cag - cak

Tak - tak - tak

Džiak - džiak - džiak ...

Ir pirmaisiais lekia

Pavilnės krantais

Vilkų,

Zuikelių kariai,

Meškų kariai,

Žolelių

Ir žiedelių kariai,

Žalvarnių kariai,

Pelelių kariai,

Ir vis kariai, kariai, kariai...

Ir staiga

Skelbia pati katedra: —

Visiems praeiti

Prieš Gedimino kalną,

Kur vyskupas Baranauskas

Visiems, pats

Pačiupinės delną ...

Žalčio apkabintas

Vėliavos ir vėliavos

Plaka ir plaka.

Padangėse mėlyna

Ir nusisekę...

Liemuo į liemenį,

Šaka į šaką.

Tralduojanti skiemenys

Po pasaulę šnekas ....

Gintaras į gintarą,

Akmuo į akmenį.

Mes — nukankintieji, —

Viską teatmenam!

Sėmenis į sėmenį,

Vagą į vagą.

Raliuokite, piemenys,

Pasileidimo ragą ...

Myliu.

Mylime ir mylime

Skaisčią ir gražią Pabaltę.

Ir Nemuno žaltį,

Kuris apkabins Vilnių ir Lydą...

Juozas Žengė. Anykščių šilelis. – Kaunas, 1930.

share with Whatsapp

share with Telegram

Share in Reddit