zekas juliuszekas julius


PASAKA NE PASAKA


akmenėliai margi
jauno mėnesio laukia sapnuoja
atsibusi ir rasi širdy
du mažus ančiasnapius gal
skėtį batukus arba net tėtį
besijuokiantį
ne
akmenėliai margi
miegokit



AŠTIS

per učio šilumą
ir umą
rašau
prisiminimo supratimo
tylą
tik iausiam savo
sutapimui



***
ramiai ramiai
darželio sutemoj
veidais raukšlėtais
ir randuotais
vaikai sau
sutartinę
tyliai tyliai tyli



***
eisiu ir parašysiu
dabar jau bijau
o būdavo
sėdi ir rūko
prie namo kaukas diedukas
sėdi sau
na ir kas
kas toliau
paklausi
dar
dviratukas



***
atšąla
sitna
nosies galiu
tšrip prat sak
ų nebe čiau
apriv rad tėd



***
mažutėlė rasos lašelio kaktelė
nusišypso delniukais
nebetrokšit daugiau



TOKS GERAS, KAD GALĖTŲ NET PAVADINIMĄ TURĖTI

jaunas
tikriausiai
vyras
gniaužo
tikriausiai
delnuose
savo
tikriausiai
esatį

tikriausiai
nebūties
pilnatį
tikriausiai
dubenėliu
išsemti
tikriausiai
bijo



***
kad oras pritvinktų krešuliu keliaraiščių slopulio
aš išėjau
kad gerklų vario net plieno žiedais pa srūtų
užkalbėt
sirpstantį šalavijų vikį įmirki
kabančiu
sugultos išklupėtos melsti mesti esti
vortinkliu
ką gi pagausi jei ne mane
kalba
daugiau jau nebeišsižadėsi



PASO DOKUMENTAI

laikrodžių laikturiuos
medžius medžioja medumi
lavoniškės
aliejais galvą tepa
labai dėmėm
saulėgražos van Gogo
šv. kopūstų dieną
šaką atsilaužia
paklydimu visų šakų
pasturgaliu gyvenimą
atraugi



LIEBERFRAUMILCH


balti avinėliai nusėda pečius
mylimos moters pienas
tikriausiai perregiu baltą
susitikimo atomazgos mazgą
tarp petrovo skrybėlės brylių kaukolę
traškančiu bosu
net imtuvas neišneša dažnių
klavišų sprangėjime
mažoji prieš židinį
rankovėles raitoja baltas
dar ažūro rankeles
liepsnos sutemose
mašinraščio mėly šokolado plytelė
tįsta iki vogravorkutos
ašai patsai
kolumbariumo rėmų kraštelis
susižeiduokim
akių baltymuos
šalta
kai sniegu sninga



***
švelniai šventos rapyros
atsisuka ir apsikabina
trykšta fontanai
tekilos įpila vyno

o ji nutyla
susigėdusi nebekyla
ir byra auksažiedėm
lelijom ir figom
rapyros bebalsės
dar susirakina
žiūrovai nutyla

ir ji nusiramina
jau sninga



***
tarp ketvirto ir penkto podiumo
palangės susikuria savą mitologijos
mimą taip gera kartais gyventi
mašinomis audžiant rimtą rimą
pėdas suskaičiuojant juokas
ima ir atsigrįžta su tavim
į kabantį miegančių tiltą
grįžta



***
jis išsigandęs
mandagiai stabtali
jį pakeliu
nusikeikęs pamaldžiai
pajuda
elegiškai sieną
parėmęs mintyse
pasileidžia risčia



MANA MANA

tiesiog tokia mana mana
o tavo akys žydi
ašen karščiuoju
tu raibuliuoji
baltai juodais klavišais ugnimi
atsikrenkščiu
tu pabučiuoji



***
vis tiek jaučiuos
kaip jaunas dievas
kartais net stebėdamas
nesumeluoto veidrodžio
ledan šešėliai
tapo randus
ne po karo
plaukus ne
gėlių laikais
parėjusius negrįžti
švelniai plukdo
vis tiek dar
viskas ateity



***

        (skiriu A.B.)

ar Audi
Ar Lauki
Medumi
Kai Pakvimpa
Delnai
Ar Išles
Riešutams Riešutines
Ir Varovus Jovaru
Ar Išpuošti
Stebuklais
Mišias
Ar Šokti
Tekančias
Dykumas
Gelmėje
Viršukalnių
Vėpūti
nes
Ar Balsu
Užuodi
Matai
Pirštų
Galiukais
Kojas
Akis
Ir Rankas
Kiekvieną
Vienu
Namais
Langinių
ŽalčiaLunkė
MaTė
Žiedais
Brėkštant
Varsos
Saulėj
Nakčia



***
sueižėjančiais žandikauliais varstau kelio pirmąsias sekundes prieš brėkšmą
klausi, kas pažadins balsu - ir aš pakeliu grumstą nuo žemės, ir, pridėjęs ausį, sušnibždu
veinvietės taisyklių sąvade aš apkabinu čigono moterį dar įsčiose
ir neklausk, kam trečioji ranka - trečiajai akiai pridengti
suskylantys visada žaidžia akimirksnio tąsos begalybe
netam vardiji, kad įvardytum
nardai ir nardai, o garsas
prajovų antrojo metoniminio sando uolektis kaimyno akelėj nusiraminimą kelia
nesantratukas - šyvos vaikystės žaisliukas, kuriuo žaidė



***
tarp pasi ir išsi
taip išsprūsta ilgas ilgas ilgimas



***
aš turiu nuosavą bliuzo pirmadienį
pats pasirinkau šitą dieną
draugo kavinėj virš užupio
tvenkinių pražilusių
plaukų išsidraikiusių prorečiai
bliuzą



***
na ir kaip man dabar
byloti jei žodžiai tik vario liežuviais
kažkur virš rūko kažkur išsipynę
taškučių takučiai taukuotais snukučiais
o akys varva vaško stebuklais
dar keliasi rengiasi bet nesuvaiko jau vaiko
dar skutasi braškina sandalus vėjo
o žolė žole prigludusia ar sau ar pasilieka
vienais vienutėliais pagalėliais degtukų
sustato nuo vėjo šiaušiamus kėglius
nameliukams žirgeliams palaidinėms žėruoji
o ką įsipilti i žiojančius kalnus
sakai nerašo o ar bet tačiau nes gi už kelią
laminuotiems paviršėliams manai šypso
taip ir išsitrina žodžiai mano piršteliui paliepus
o kam panorėjus neklausiu bijau nusičiaudėt
nosies punktyru traiškanom katinėlio
dar dar dar darda ar dar prideda jau nebe po vieną
manai taip išeinama ir gal tu teisi
nejau ir vėl trinsiu nežinau kaip reiks grįžti
visi išvažiavo tik kelios puselės apykreivės
man ir padams ir moliui atliko
paskutinį aktą neprašytam neprivilegijuotam ir nerašytam
mažieji kertėje taip liko tik ne man tik ne martynui
oooii oi o ką dar pasakyti



NUO MANOS

dabar žinau, kodėl manęs nepasitikote.
Juoksmas tuščioje scenoje - moters.
Nors vis ir vis sugįžtu, bet tik tam, kad vėliai numirčiau.

Dabar jau žinau,
     tai kartoju dvidešimt antrąji kartą su puse.
Isijungiu lygintuvą ir pasiraivau.
Toliau nebeskęsiu, išgręžiu,
     nes žinau, žinau, žinau...
Komandos kartojasi kirvarpų siūlais
     ir aidi užspaustieji
     į minutes, lamžirgius, suktines, stikliukus
     ir vėruokliais pasitepančius kojas.
Grįžtu?
     Klausimas, paskui kitas arbatos - puodeliais kalbantys.
Paskui dar ir dar
     kartą susinešam išvardytus anksčiau ir toliau juokiamės.
Dar turejo ateiti dar vienas -
žinoma, ne paskutinis trirublis
     keturis kartus
lankstomas per viduriniąją liniją.

Atsistoju ir kabinuosi ant vinutės.
     Šonu.
     Paskui turi tekėti kraujas ir likti duobutė.
Bet nusisuku ir jau nebematau.
Taškas;
     po to
kableliais artėjantys posūkiai.

Dar skaitau pernykščias žinias ir apsimetinėju,
     kad visa jau turėjau išgyventi.
     Anachronistinis popieriaus ritmas.
     Metražas.
     Vandens klavišais skamba;
     ir trauki, nes samanojantys šoniukai dabar atrodo ilinkę
- na tai kas?

     Dar pasiklausai serbentu rapsodijos
     ir susipažisti su dar viena katinėjančia.

Viepsatie!
Ištari, traukdamas kapojantį lašais dangų.
Jau nebesvarbu tiek išgirsti iš ateinančių naktimis.
     Jie ir gi.

O dar kiek tolėliau
skaitau atsirėmęs stebulės
     į ariantį annakonda.

Sutik - sakau nedrąsiai. Jis sutinka.
     Dar vėliau užmezgam kaklaraištį.



O.

Pasilieku dardančiais neskiemeniais varvekliais.

     Sutinku - jis vis dar kartoja,
ir nebežinau ar dar tebesu prie tavo kojų.

Tada traukiu iš kišenėles raudonąsias ir siūlau.

     Pasilenkęs peržegnoja ir sumurkia man į žandą.

     Dabar suprantu, kodėl keliatės -
norit.

Ir dar skaičiuoju
     polietileno skiauteles, krintančias ant tavo rūdijančio veido.
Riminės išsuktapusės sutraiško vienatinį piršto ovalumą
     ir paleidžia -
rankutės.
     Skęsta.
Snyguriuoja prieš visus ir niekas nesipurto.
     Dantimis.
     Rietenos išvirsta pro suplyšusį langą ir vadinasi
jos laka.

Dar sutinstantys prisiminimai
ir voveraitės kyščiojančios galvas silogizmais.
Mirguliuoja.
Tavi veikslai ir svajonės
     apie 'bėk bėk'.

     Sraunumas ištinka jei
sukišęs sekmadienius pravalai dūdos tambūriną.
Sinchronizacija žeidžia nedramatiškai
     tik po truputį į įsiskaudančią galvą.

Žiopla taip nusisukti, kai siūlantys jau pila arbatą.
Santvarka rikošetais išsigimsta i nevalą.
Troškimai, arčiausiai pasitaikantys, susimuša,
nuostabiai linkdami į vakardieną,
ir sukasi porose su savosiomis pitbulėmis.

Po to fotografuoja fotoparadui, mokyklų sienoms,
     graužikams ir žiburėliams.

Sugishara!
     Noriai kartoju.
Svetimi vardais nedisponuoja.

     Ir gerai.
Gal tik vėliau įsijungsim Vėliui.

     Dar samtis, trys puodukai ir dantytas peilis.

Tikriausiai žuviai ne vis vien.
Dar pagalvoju.
Žavu šičia šitaip į sieną.
Derintuvas kasos pagalvį.
Ir virdulys ima šnypšti retro valsą.
Degusis skystis susilieja ir sapnas pavirsta savim.
Vėliau gal dar kelis nepakartojamus kartus
     ir vientisas kamuolio skeptikas nusimena -
nebus kam obuolio paragauti.

Žvelgiu gaisrotomis ir prietemos išlavėjančiomis -
žinau, kad vakar.



***
tris naktis taip rėmiausi
nuilsęs ketvirtąją puoliau
ritosi debesys
vėtrų plaukai rodė kelią
alkūnės susmego į žemę
smilgos sustagarėjusios varė
grumstus kaštonus ir akmenis
į mano įvagėjusį sprandą
bėgo mėnuliai nuliai ir saulės
saujomis pylės upanišados
praradusios kraują moterys vedės
vaikus rodės šaukė ir laimino
bestingstančiais mūsų kaulais



SMILKINIŲ ŠVENTYKLOS

ir pievų medaus
ir runkelių vyno
smilkinių šventyklos
gaudžia ataudžia vėl gaudžia
juostom margaspalvėm vagoja
rytojų pradeda koja
su įtrinimu kovoja
tarp dviejų ir dviejų ketverto
lapoja ropoja ir ploja
susiedai voroje
nurieda kuoja
eketėn vograuja
dan daus din do
dan dan
kartėliu kartoja
brolelis õja õja



***
žiūriu į gražiausias iš jų ir dievagojuos
pasiimki ir mano
sielą sąnarius sausgysles bei akis pasilik
tėvo namams išpuošti
rytą veidus nuprausti ir susivarstyti
kojas kojūkus karosus nuplikyti
numazgoti nelyginant vestuvėms išruošti
vaikeliai rankeles iškėlę po vieną
karolėlį kiekvienam po
velėna



***

        (sesutei Vitai)

padūmavęs lašantis veidas
anglimi nusėda pečius
dar pabraido ir nusišypso
žalvarinių smilių dangus
dėmelėmis užsikanda
kala tavo ir mano lietus

sužieduotiniai slenka
šešėlių vargonais į alkaną alką
sidabru auksuoja angis
vieno džiaugskausmio pasą slapstys
drungno molio valktis
nulis

išsilaižysiu akis



***
išdantyti rantyti išlyti
rudenimis delnai subyra
atgal šventosios įsčios
rytoj tikriausiai neparašysiu
nejautros paslaptis išsakyta
nuodirbio pirštų galiukai
trūkinėdami geltonai
baltomis karnelėmis
nebesuskaityti akių
šiąnakt paskutinįjį mirksnį
devintąja
be
krauje
grindinio akmenėliais pažyra

JULIUS ŽĖKAS
A. D. mm - mmii


2005 m.